Atsinaujinusių „Laisvės kryžkelių“ akiratyje – garsiojo Vilniaus KGB kalėjimo istorija.
Būsimasis KGB kalėjimo pastatas Vilniuje, Gedimino pr. bei Aukų g. sankirtoje pastatytas 1899 m. specialiai Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismams. Teismai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, tiksliau – iki 1915 m., kai Lietuvos teritoriją užėmė vokiečių kariuomenė. Tuomet pastate įsikūrė įvairios vokiečių okupacinės valdžios įstaigos.
1920 m. Vilnių ir Vilniaus kraštą užgrobė Lenkija. Iki pat 1939 m. rudens čia veikė Vilniaus vaivadijos teismai.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuvoje prasidėjo masinės represijos – buvo suimami, žudomi, tremiami į atokias Sovietų Sąjungos vietas okupantams įtartini ar neįtinkantys piliečiai. Jiems persekioti ir naikinti buvo kuriamos atitinkamos žinybos, plečiamas kalėjimų ir areštinių tinklas. Beveik nuo pat okupacijos pradžios iki 1991 m. rudens, išskyrus vokiečių okupacijos metus (1941–1944), pastate veikė sovietų represinės institucijos.
Kalėjimas pastato pusrūsyje įrengtas 1940 m. rudenį. Tuomet jame buvo per 50 kamerų. Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, kalėjimas dar išplėstas, kalinimui pritaikius keletą pagalbinių patalpų.
1947 m. kalėjime buvo 57 kameros ir 2 karceriai. Septynios kameros naudotos kaip pagalbinės ūkinės patalpos, o 50-yje buvo kalinami žmonės. Oficialiai nuo 1946 m. kalėjime turėjo būti laikoma ne daugiau kaip 300 suimtųjų (iki tol kalėjimo „limitas“ buvo 200 kalinių), vienam kaliniui skiriama 2,5 m² ploto. Iš tiesų buvo kalinama daugiau. Pvz., 1946 m. balandžio mėn. kalėjo 451 žmogus. Tarp jų buvo ne tik antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, bet ir žmonių, suimtų vien už priklausymą legaliai nepriklausomoje Lietuvoje veikusioms organizacijoms, tarnybą policijoje ar administracijoje. Čia buvo kankinami ir žmonės, vien įtarti antisovietine veikla. Kankinimais jie būdavo priverčiami prisipažinti, o to užteko, kad būtų nuteisti. Retas, pakliuvęs sovietiniams saugumo organams, būdavo išteisinamas.
Laiptų apačioje, kairėje, yra dvi mažos, 1,6 m² ploto kameros, vadinamas boksais. Juose suimtieji buvo laikomi, kol budintis karininkas tikrindavo jų dokumentus. Šie boksai įrengti septintojo dešimtmečio pradžioje. Iki tol tokios paskirties kameros buvo dar mažesnės. Suimtieji boksuose galėdavo tik stovėti. Kaip prisimena buvę šio kalėjimo kaliniai, panašių boksų buvo ir antro bei trečio aukštų laiptinėse. Prireikus suimtieji būdavo čia įstumiami, kad nesusitiktų su kitais, vedamais tardyti. Dažnai kaliniai būdavo tiesiog veidu nusukami į sieną.
Šalia – kratos kamera. Joje suimtieji būdavo išrengiami nuogai ir kruopščiai iškratomi, iš jų atimama beveik viskas – pieštukai, kaklaraiščiai, diržai, batų raišteliai, iš rūbų išpjaunamos metalinės sagos. Taip elgtasi dėl to, kad kaliniai neturėtų jokių galimybių perduoti žinutę apie save, neturėtų kuo įbrėžti įrašų sienoje, negalėtų, neištvėrę kankinimų, nusižudyti. Kratos procedūra, jau pati savaime žeminanti žmogų, sovietiniame kalėjime dar labiau žeidė žmogaus orumą. Be fizinių kančių, dar reikėdavo kęsti ir moralines.
Baigus kratą būdavo surašomas kratos protokolas. Jį pasirašydavo atlikęs kratą prižiūrėtojas ir suimtasis. Brangesnių daiktų kaliniai dažniausiai neatgaudavo.
Šalia kratos kameros esančiamefotografavimo ir pirštų atspaudų ėmimo (daktiloskopijos) kambaryje kaliniai būdavo fotografuojami, čia būdavo imami jų pirštų atspaudai. Kiekvienam būdavo užvedama asmens kortelė, surašomi anketiniai duomenys. Šie duomenys pakliūdavo ir į baudžiamąsias bylas, kurios šiuo metu yra Lietuvos ypatingojo archyvo saugyklose.
Šalia – ir sargybos kambarys. Jis buvo skirtas kalėjimo personalo poilsiui, čia vykdavo vadinamojo politinio švietimo valandėlės, per kurias prižiūrėtojams buvo aiškinami marksizmo-leninizmo pagrindai. Prie galinės sienos – svarstyklės, kuriomis artimųjų atneštas maistas buvo sveriamas tikrinant, ar neviršyta leistina norma. Beje, ne visada ir ne visiems suimtiesiems buvo leidžiama gauti siuntinius. Tardytojo valia ši teisė galėjo būti atimta. Antra vertus, sunkiais pokario metais artimieji ne visada turėjo ką atnešti.
Kalėjimo maisto užteko tik gyvybei palaikyti. Valgyti duodavo tris kartus per dieną. Rytais – 200–300 g duonos ir šilto vandens, vadinto arbata, pietums – žalių kopūstlapių ar iš žuvų galvų, supjaustytų daržovių išvirtos vandeningos sriubos (kartais – samtį košės ar be riebalų troškintų daržovių), vakarienei – kokių nors kruopų košės, kartais sūrios žuvies, karšto vandens, gabalėlį duonos. Maistą paduodavo pro langelį kameros duryse. Jį kaliniai vadino „kormuške“.
Mėlynoji „ankstyvojo“ periodo – 1944–1947m. kamera. Tai vadinamoji mažesnioji kamera. Pokario metais tokiose kamerose kalėdavo iki 15 žmonių. Iki 1947 m. jokių baldų – nei gultų ar lovų, nei spintelių – kamerose nebuvo. Grindys daugumoje kamerų buvo cementinės. Suimtieji miegodavo ant grindų, pasitiesę, jei turėdavo, kokį drabužį. Dieną buvo reikalaujama nesiremti į sieną, atsitraukti nuo jos apie 0,5 m ir atitraukti daiktus. Kamerose dieną ir naktį degdavo šviesa. Kameros langus iš išorės dengė medinė dėžė, kurios apatinė dalis buvo prispausta prie sienos, o viršuje paliktas plyšys, pro kurį į vidų patekdavo šviesos ruoželis. Pasak čia kalėjusių žmonių, kamera buvo labai drėgna, ant sienos nuolat kabėjo didžiuliai vandens lašai. Rūbai buvo drėgni, batai balti nuo pelėsio…
1995–1996 m. atlikti polichrominiai tyrimai rodo, kad kamera buvo perdažyta net 18 kartų. Žinoma, tai buvo daroma ne dėl grožio ar švaros, o norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Dabartinė mėlyna kameros spalva – viena iš seniausių.
Lietuvos pokario rezistencijos vadai J. Žemaitis ir A. Ramanauskas taip pat kurį laiką buvo laikomi šioje kameroje: J. Žemaitis – 1953–1954 m., A. Ramanauskas – 1956-aisiais. Išbuvęs joje tik dvi pirmosios suėmimo dienos valandas, A. Ramanauskas buvo taip žiauriai sužalotas, kad net KGB budeliai nerizikavo jo gyvybe ir davė nurodymą išvežti jį į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Abu pasipriešinimo vadus ištiko toks pat likimas: jie buvo sušaudyti, jų palaidojimo vietos nežinomos.
Beje, kalinius nuolat perkeldavo iš kameros į kamerą. Viena tokio elgesio priežasčių buvo ta, kad taip lengviau galėjo veikti saugumiečių užverbuoti agentai. Jie lyg niekur nieko atsidurdavo prie saugumiečius dominančių kalinių, iš kurių mėgindavo išgauti reikalingą informaciją. Išsekę, išvargę žmonės, manydami esą tarp savų, kartais išsipasakodavo „guodėjams“. Tačiau ši saugumiečių gudrybė kalinių buvo perprasta, ir vėliau retas užkibdavo ant šio kabliuko.
Tardymo kamera.Pokario metais šioje kameroje buvo tardomi suimtieji, kurie dėl ligos, sužeidimų ar sumušimų kankinant nebegalėdavo nueiti iki tardytojų kabinetų, buvusių antrame ir trečiame pastato aukštuose. Visi baldai kameroje pritvirtinti prie grindų. Be psichologinio spaudimo priemonių – grasinimų, kankinimų kelias paras tardant, verčiant badauti ir pan., prieš suimtuosius buvo griebiamasi ir fizinio smurto. Oficialiuose dokumentuose kankinimai vadinami „fizinio poveikio priemonėmis“ arba „aktyviu tardymu“. Formaliai tokiems veiksmams reikėjo specialaus viršininkų leidimo, tačiau jį gauti nebūdavo sunku. Fizinį smurtą tardytojai taikė ne visiems suimtiesiems, o naktinį tardymą, trunkantį keletą savaičių ir daugiau, siekiant taip išvarginti žmogų, kad šis prisipažintų įvykdęs visus tardytojo inkriminuojamus „nusikaltimus“, taikydavo beveik visiems. Antai vienas rezistencijos vadų, Jonas Žemaitis, teisiamas 1954 m., atsisakė savo duotų parodymų, teigdamas, jog jie neobjektyvūs, nes apklausų metu dėl nuolatinių tardymų jis būdavęs toks išvargęs, kad jam buvę visiškai nesvarbu, ką tardytojas rašydavo apklausos protokole.
Nors po Stalino mirties (1953) kankinimai kaip tardymo priemonė buvo uždrausti, jų nebuvo visiškai atsisakyta. Atviro mušimo imta vengti, tačiau atsirado kitokių poveikio priemonių. Suimtieji būdavo kankinami šalčiu arba atvirkščiai – karščiu, medicininiais preparatais ir pan. Ir toliau buvo taikomi šantažas, grasinimai, provokacijos.
Karceriu buvo baudžiama už kalėjimo taisyklių nesilaikymą, pvz., bandymą nusnausti dieną, mėginimus stuksenant Morzės abėcėlę susisiekti su kaimyninių kamerų kaliniais ir pan. Dažnai tardytojas liepdavo uždaryti suimtąjį karceryje dėl to, kad šis neduodavo tardytojo pageidaujamų parodymų. Pokario metais nešildomame karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, jie gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir 0,5 l vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., į pasivaikščiojimus nevesdavo. Šaltis, alkis ir nuovargis turėjo kalinį palaužti fiziškai. Šis karceris – tik vienas iš kelių, buvusių pokario laikotarpiu.
„Šlapiosios“ kameros.Šie karceriai įrengti apie 1945 m. Kokia buvo jų paskirtis, galima spėti iš cementinės vonios grindyse ir liudytojų pasakojimų. Kaliniai turėdavo arba stovėti lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo), arba balansuoti ant paaukštinimo. Vos prisnūdę, jie griūdavo į vandenį. Vedant į karcerį, kaliniai būdavo išrengiami iki baltinių. Palikdavo tik kelnes. „Sunku beatpasakoti, ką dariau, kad nesušalčiau, – prisimena politinis kalinys, buvęs šiame karceryje žiemą. – Kol buvo jėgų (o po ligos buvau nusilpęs) – bėgiojau, vaikščiojau, bandžiau užsiropšti ant to nuolaidaus mūro kameros gale, bet vis nučiuoždavau žemyn, ant ledo. Kai nebepajėgiau ropštis, susiriečiau: galva – ant mūro, o kūnas – ant ledo grindų, apspjaudytų krauju… Atsibudau kameroje, draugai girdė kažkuo šiltu.“
Šeštajame dešimtmetyje šie karceriai panaikinti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka. Buvusios grindys užlietos cementu, ant jo sudėtos medinės grindys. Tik 1996 m., tvarkant šildymo sistemą, karceriai buvo surasti ir atstatyti.
Šis kalėjimas buvo gerai saugomas. Žinomas tik vienas pabėgimo atvejis. Du bėgliai – lenkų karininkas ir lietuvis studentas, Lietuvos laisvės armijos narys, iš kalėjimo pabėgo 1945 m. gegužės 1-ąją, per Tarptautinę darbininkų dieną, kurią SSRS labai pompastiškai švęsdavo. Deja, po kelių dienų buvo sugauti. Suprasdami, kad iš kamerų pabėgti labai sunku, kai kurie bandydavo iššokti pro tardytojų kabinetų langus. Žinomi keli tokie atvejai, pasibaigę susižalojimu arba mirtimi (tardytojų kabinetai buvo antrame ir trečiame aukštuose).
Mirtininkų kamera.Ją rasite eidami toliau koridoriumi, kairėje. Kalėjimo dokumentuose tokia kamera neminima. Apie jos egzistavimą žinoma tik iš kalinių pasakojimų. Kamera yra kaip tik priešais duris, pro kurias buvo vedama į mirties bausmės vykdymo vietą. Nuteistieji iš kitų kalėjimų prieš paskirtą bausmės vykdymo datą būdavo atvežami čia. Žinant, jog kartais per naktį buvo sušaudoma kelios dešimtys pasmerktųjų, galima manyti, kad šio kalėjimo kaliniai šaudyti buvo vedami ir iš kitų kamerų.
Šaudymo kamera. Čia nuo 1944 m. pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis žmonių. Apie trečdalis jų mirties bausme sovietinių teismų arba vadinamosios „trijulės“ buvo nuteisti už dalyvavimą antisovietiniame pasipriešinime. Tiksliai nežinoma, kada šiame pusrūsyje sušaudytas paskutinis pasmerktasis. Archeologinių tyrimų metu rasta laikraščio skiautė (nustatyta, kad tai 1962 m. lapkričio 1 d. „Vakarinės naujienos“) leidžia spėti, kad tuo metu kamera buvo rekonstruojama, bet ar jau tada pakito jos funkcija, nežinoma. Septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje šaudymo kameros vietoje įrengtos stalių dirbtuvės.
Archyvinių dokumentų apie mirties bausmės vykdymą išliko labai nedaug. Žinoma, kad egzekucijas vykdė saugumiečių sudaryta ir griežtai įslaptinta speciali grupė, priklausiusi vadinamajam „A“ skyriui, o budelio pareigas 1944–1947 m. atlikdavo ir pats vidaus kalėjimo viršininkas (nuo 1945 m. gegužės mėn. – pavaduotojas) pplk. V. Dolgirevas. Tais metais per naktį būdavo nužudoma net iki 45 nuteistųjų. Po egzekucijos nužudytųjų palaikai būdavo sukraunami toje pačioje patalpoje įrengtame sandėliuke, o vėliau sunkvežimiu išvežami į užkasimo vietas. 1944–1947 m. sušaudytų 766 žmonių palaikai buvo užkasti beveik miesto centre – Tuskulėnuose.
Kur užkasti sušaudytų po 1950 m., kai Sovietų Sąjungoje vėl buvo įvesta mirties bausmė, žmonių palaikai, tiksliai nežinoma. Manoma, kad maždaug 30 km. spinduliu apie Vilnių yra ne viena iki šiol nežinoma kapavietė. Vienoje jų turėtų būti ir 1957 m. šaudymo kameroje sušaudyto A. Ramanausko-Vanago palaikai.
Kol kas ištirta tik viena – Tuskulėnų kapavietė. Joje buvo surasti 706 žmonių palaikai: 702 vyrų, 4 – moterų. 43 asmenų palaikai identifikuoti.
Nuo 1994 m. buvęs KGB kalėjimas yra atviras lankytojams. Šiame pastate dabar yra įkurtas Genocido aukų muziejus.
Nuotraukoje:
1. KGB kalėjimo pastatas Vilniuje pastatytas 1899 m. specialiai Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismams
2. Fotografavimo ir daktiloskopijos kambarys
3. Šaudymo kamera prieš pradedant archeologinius tyrimus. 1998 m. liepa
4. KGB kalėjimo kamera
