Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt
Specialistai sako, kad sergančio sunkia liga žmogaus mąstymas ir elgesys taip pat labai pakinta. Mums nedera mėgautis tokiais negalavimais, šito ir nedarysime, tačiau vienu atveju nieko kito nebelieka, kaip prieiti išvadą, kad jis sunkiai serga. Turiu galvoje Vladimirą Putiną.
Ir vėlgi: guostis tuo, kad netrukus 70 metų pasieksiantis buvęs saugumo agentų verbuotojas Drezdene (jis kartu su STASI sekė sovietinės kariuomenės oponentus Rytų Vokietijoje) bus priverstas baigti diktatoriaus biografiją, neverta, nes iki tol jis gali priimti ne vieną šizofrenišką sprendimą.
Ryškūs neadekvatumo požymiai išryškėjo prieš pat karo Ukrainoje pradžią. Išanalizavęs Rusijos prezidento V. Putino programinę kalbą vasario 21 d. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas Gintautas Mažeikis pabrėžė, kad jis tapo „istoriku“ fantastu su paslėpta meile Rusijos imperijai ir atvirai paniekino Ukrainos valstybingumą, prakalbo apie kažkokį čia per aštuonerius metus atsiradusį „neonacizmą“, kuri reikia sunaikinti, ukrainiečius išvaduoti, taikai Donbase atnešti.
Taip pat skaitykite
Dabar jau žinome, kas iš to išėjo po daugiau kaip 100 dienų karo. O Kremlius vis kartoja: viskas vyksta pagal planą, esą visi tikslai bus pasiekti.
Pastarosiomis dienomis šis imperinis „istorikas“ vėl sušnekėjo nei šį, nei tą. Jis puikiai prisiderino prie iškeliavusio Vladimiro Žirinovskio ar tokių marginalinių Dūmos politikų, kaip Jevgenijus Fiodorovas, kuris pateikė nutarimo projektą atšaukti Lietuvos nepriklausomybę. Caro Petro I-ojo 350 – ųjų metinių proga V. Putinas pareiškė, kad Peterburgo įkūrėjas, 21 – rius metus kariavęs su Švedija, užimtas teritorijas ne atplėšė, o susigrąžino. Esą ten greta finų-ugrų tautų gyveno ir slavai, kas, V. Putino supratimu, leido Rusijai tas žemės užimti. Netgi šalia Estijos esančią Narvą Petras I teisėtai susigrąžinęs…
Kitaip sakant, jis save ne tik sutapatino su žymiuoju caru – reformatoriumi, bet ir siekė pateisinti „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje, kurią taip pat ketina atsiimti. O paskui – ir visą vakarinį buvusios SSRS pakraštį, nes juk po Abiejų Tautų Respublikos iširimo jis priklausė carinei Rusijai. Gi norėdamas sustiprinti šį argumentą, Kremlius primena, kad, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, sovietinė armija „išvaduotoja“ nukeliavo iki Berlyno, vadinasi, Rytų Europa priklauso Rusijai…
Geležinė, o gal plieninė (stalininė) logika: ką kada nors užkariavo, tas amžiais priklauso imperijai! Taip V. Putinas susitapatina ne tik su Petru I – uoju, bet ir su Napoleonu, Bismarku, Hitleriu. Parodoje „Petras I ir jo epocha“ pataikaudamas imperatoriui Užsienio žvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas pridūrė: „Mūšyje prie Poltavos Petras I pasiekė vieną grandiozinių karinių pergalių. Dabar jis apsiverstų karste, sužinojęs, kuo tas žemes per tris dešimtmečius pavertė šlovingų zaporožiečių palikuonys“.
Apetitas auga bevalgant. Dar vasario 24 – osios rytą, duodamas komandą veržtis į Ukrainą, V. Putinas pabrėžė būtinybę „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ šią brolišką šalį, bet kartu jis tvirtino: „Į mūsų planus neįeina Ukrainos teritorijų okupacija“. Kas gi atsitiko per 110 karo dienų? Ukrainos okupaciją ir neblėstančias Kremliaus pretenzijas į Rytų Europą galima paaiškinti tik V. Putino psichikos pokyčiais: jis puolė į didybės maniją…
Po Šiaurės karo ir 1721 m. Ništate pasirašytos taikos sutarties tarp Rusijos ir Švedijos Rusija iš tikrųjų ėmė kontroliuoti didelę dalį Baltijos pakrantės (dalį Latvijos teritorijos, Rygą ir visą Estiją), taip pat žemes prie Suomijos įlankos (nuo Narvos iki Nevos žiočių). Po šimtmečio žlugus ATR ji savo valdas išplėtė dar labiau. Vadinasi, pagal V. Putino – Petro Antrojo logiką mes be pasipriešinimo vėl turėtume atitekti jo imperijai…
Mūsų skaitytojui priminsiu vieną prieš aštuonerius metus aprašytą pasažą. Rusijos imperatoriai seniai pavydžiai žvalgėsi į prūsų žemes. Dar prieš Šiaurės karą, 1697 m. pavasarį caras Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kionigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis balandžio 18 d. Kaip sakoma, seilė varvėjo, bet burnoj neturėjo…
Šiandien į šiuos kraštus nusidriekė godaus V. Putino seilės.
