Išeivės iš Lietuvos Durbano mieste Pietų Afrikoje. Apie 1930 m. / Keiptauno universiteto Kaplano žydų istorijos centro archyvo fotografija

Juozapas Blažiūnas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius, www.archyvai.lt

Po ekspedicijų į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų ir Argentiną ieškant nežinomo dokumentinio paveldo, kai į Lietuvą buvo pargabenta daugiau nei 800 kg įvairių ir iš Lietuvos traukiantis nuo karo negandų išgabentų dokumentų, ir išnykusių, nykstančių ar ir toliau sėkmingai gyvuojančių lietuvių bendruomenių kūrybinės veiklos liudijimų, keletą metų buvo vykdomi paruošiamieji darbai kelionei į Pietų Afrikos Respubliką (PAR).

Prasidėjusi COVID-19 pandemija, o vėliau ir PAR išplitusi viruso mutacija gerokai pakoregavo planus. Bet 2023 m. gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir prisidėjus finansiškai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybai, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada PAR, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojai birželio 19 d. išvyksta daugiau nei trims savaitėms į tolimą kraštą.

Kodėl keliaujama ten? Apie 90 proc. iš maždaug 80 000 Pietų Afrikoje gyvenančių žydų yra lietuvių kilmės (vadinamieji litvakai), o tai yra didžiausia litvakų bendruomenė pasaulyje. Ir ne tik žydai, bet ir lietuviai keliavo į tolimą kraštą ieškodami laimės. Pavyzdžiui, laikraščio „Lietuva“ duomenimis, 1892–1895 m. vien per Bremeno miestą į Pietų Afriką iškeliavo 2015 žemaičių.

Dabar pagal turimas žinias galime teigti, kad emigracija į Pietų Afriką prasidėjo 19 a. pabaigoje, kai šiose žemėse buvo iš pradžių aptikti deimantai, o šiek tiek vėliau ir aukso klodai. Šios radybos paskatino atvykti kelis laimės ieškotojus iš Lietuvos, kuriems pasisekus uždirbti, buvo prikviesti ir giminės. Kaip 1896 m. rašė laikraštis „Vairas“, į Pietų Afriką pirmieji atvykėliai atkeliavo iš Šiaulių pavieto, o šiems praturtėjus, jie savo giminaičiams nupirkdavo bilietus plaukti laivu iš Liverpulio į Keiptauną. Tie, kurie grįžo praturtėję į Lietuvą, pasakodavo, kad Pietų Afrika yra turtingas kraštas, kuriame greitai galima praturtėti tiek dirbant pramonėje, tiek prekiaujant ar užsiimant kita veikla, o „pinigai yra semiami saujomis“.

Tuo metu galiojanti 1884 m. Londono konvencija skelbė, kad asmenys, kurie laikosi įstatymų, turi visišką laisvę su savo šeimomis įvažiuoti, keliauti ar apsigyventi bet kurioje jos dalyje. Jiems suteikiama teisė nuomoti ar valdyti namus, fabrikus, prekių sandėlius, parduotuves ir patalpas. Jie galėjo užsiimti komercine veikla ir mokėjo tokius pat mokesčius kaip ir kiti piliečiai.

Nors gamtinės ir klimato sąlygos, gyventojų rasinė sudėtis, kultūra, tradicijos ir papročiai labai skyrėsi nuo gimtinės, tačiau atvykėliai iš Lietuvos įsikūrė šiame egzotiškame krašte ir dėl įvairių priežasčių daugiau niekada nesugrįžo į gimtąją žemę. Tačiau jie išsaugojo prisiminimus, papročius, pasakojimus, istorijas, fotografijas ir įvairius asmeninius dokumentus. Bet keičiantis kartoms visas šis iš lūpų į lūpas perduodamas žodinis, o ir dokumentinis paveldas nyksta, o mes tiek mažai žinome apie Pietų Afrikos lietuvius.