Įdomios istorijos. „Königsbergas“ iš Panevėžio

Įdomios istorijos. „Königsbergas“ iš Panevėžio

Vudis Alenas. EPA/UPG nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Tęsiame savaitgalio pasakojimus apie lietuvius arba lietuvių kilmės (arba kilusias iš Lietuvos) asmenybes, kurios pasaulyje išvarė vienokią ar kitokią gilią vagą. Šį kartą – apie garsų kino meistrą nuo Panevėžio.

Patinka – nepatinka

Sakau tiesiai šviesiai: nepatinka man Vudžio Aleno (Woody Allen) kino kūriniai. Lėkštas amerikietiškas humoras, menki juokeliai, grįsti neva juokingomis situacijomis principu „griūvu-keliuosi-vėl griūvu“, pagardinti nuogybėmis ir pigiomis sekso scenomis.

Amerikiečiai linkę juokauti, kad jų tautietis Woody Allenas yra toks pat populiarus, kaip džinsai, kurie skirti anam kūno galui pridengti…  O, anot kolegės Izoldos Keidošiūtės rimto įvertinimo, „jo populiarumas priklauso ir nuo to, kad jis nebijo išreikšti intelektualo neviltį, pasimetimą, kompleksus. Jis labai atpažįstamas ir su juo lengva tapatintis. Allenas – hipochondrikas, isterikas, plepys, melancholikas ir tokius dalykus lengva atpažinti, nesvarbu, kur būtum ir kas būtum – ar niujorkietis, ar lietuvis“.

Gerai, kad kūrėjas pats sau toks kritiškas. Apie savo senatvę amžinai iš gyvenimo besišaipantis W. Allenas sako: „Amžius baisus dalykas, tu tiesiog nusidėvi ir miršti. Visiškos nesąmonės yra kalbos apie anūkus ant kelių, apie su amžiumi atėjusią išmintį – tai kvailystės, aš neįgijau įžvalgumo ar išminties. Šiandien aš daryčiau tas pačias klaidas.“

Gali būti, kad esu tarp tų, kurie, nepažįstantys kūrėjo darbų ir jo paties, linkę išsakyti kategorišką savo nuomonę. Gali būti. Atsiprašau.

Bet štai neseniai atsitiktinai užmečiau akį į per LRT rodytą jo filmą „Vidurnaktis Paryžiuje“, kuris jam pelnė ketvirtą „Oskarą“ ir atnešė rekordišką 150 mln. dolerių pelną. Fantastika, su lengvo humoro priemaišomis, tačiau fabuloje aptikau įdomią mintį: laiko kaita mus verčia pažvelgti į save – čia ir dabar.

Trumpai jį apžvelgsiu. Taigi, keista istorija atsitiko amerikiečiui Gilbertui, kuris kartą šiuolaikiniame naktiniame Paryžiuje pasiklydo, bet vidurnaktį senu limuzinu buvo nuvežtas į retro dvasia sklidinas kavines, kuriose buvo pristatytas… ryškiausiems ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus meninės bohemos šviesuliams.

Nenuostabu, kad apie naktį patirtus nuotykius niekas netiki. Visų pirma vyruko draugė. Tačiau vidurnakčio kelionės į praeitį tęsiasi, ir žado pradžioje netekęs Gilbertas greitai pajunta tokių metamorfozių teikiamą „kaifą“. Ne kiekvienam gi tenka laimė tete-a-tete pabendrauti su enciklopedijose aprašytais meninės bohemos genijais – F. Scottu Fitzgeraldu (Tomas Hiddlestonas), Ernestu Hemingway‘umi (Corey Stollas), menininkų globėja Gertruda Stein (Kathy Bates), Pablo Picasso (Marcialis Di Fonzo Bo), Luisu Buñueliu (Adrienas de Vanas), Salvadoru Dali (Adrienas Brody). Ne tik pabendrauti, bet ir pasiūlyti idėjų genialiems šedevrams.

Mėgstantis komentuoti savo filmus W. Allenas prisipažino aktorių Oweną Wilsoną pagrindiniam vaidmeniui filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ pasirinkęs dėl jo organiškumo ir „nuostabiai banalaus veido“: „Jis panašus į jokių rūpesčių neslegiamą žmogų – tikrą kalifornietį ir visišką mano priešingybę. Būtent todėl mes puikiai sutariame“.

Kurs filmą apie Žalgirio mūšį?

2011 m. kovą W. Allenas apsilankė Lenkijoje. Net iš Lietuvos daug kas skubėjo į šios amerikiečių garsenybės koncertą. Taip taip, mūsuose nedaug kam žinoma, kad režisierius nuo pat vaikystės domėjosi (ir vis dar domisi)  magijos triukais ir grojimu klarnetu.  Net ir sulaukęs garbaus amžiaus kino metras  su tikro garso grupe vis dar pasirodo mažuose Manheteno klubuose bei jaukiuose džiazo festivaliuose. Tad jis kovo pabaigoje surengė džiazo pasirodymą Katovicuose.

2016 metais lenkai vėl mus nukonkuravo: Katovicai buvo paskelbti Europos kultūros sostine, ir jie švęsti pradėjo W. Alleno koncertu miesto kultūros centre. Paskui kino teatruose buvo rodoma jo filmų retrospektyva. Lietuvos spaudoje pasipylė raginimai: lietuviams, mėgstantiems ne tik šio menininko kiną, bet ir džiazą, Katovicai neturėtų pasirodyti toli – vos 700 kilometrų nuo Vilniaus…

Kodėl apie tai šitaip pavydžiai rašau? Ogi todėl, kad W. Allenas yra Lietuvos žydas, kitaip sakant, kone lietuvis, o mes štai jo neprisiviliojame… Tiesa, sakoma, kad jam buvo pateiktas intriguojantis pasiūlymas – sukurti filmą apie Žalgirio mūšį. „Gal ponas Vudis net pats panorėtų suvaidinti Vytautą?“, – rašė spauda. Mes pasigriebėme jo sentenciją: „Dievo nėra, o mes esame jo išrinktoji tauta“. Kas, lietuvių tauta? Žinoma, tarsi pratęsia išeivis iš Panevėžio.

Visai neseniai, 2020-ųjų spalį, žydų kultūros paveldo specialistas ir tyrinėtojas Marius Galadauskas paskelbė sensacingą naujieną – vieno ryškiausių JAV kino kūrėjo Vudžio Aleno šeimos istorija veda ne kur kitur, o tiesiai į Panevėžį*. Anuomet visi Lietuvos miesteliai ar didesni miestai buvo apsėsti žydų, kai kuriuose jie sudarė didesnį gyventojų skaičių negu lietuviai ir kitų tautybių žmonės kartu sudėjus.

Kad Vudis Alenas yra litvakas, žinoma seniai. Jis ir pats to neslepia įvairiuose interviu ir biografijose. Tačiau dažniausia kilmės šalimi visi nurodo Rusijos imperiją, kuri Lietuvą valdė visą XIX šimtmetį. Pasak M. Galadausko, rusų šaltiniai iki šiol bando „pasisavinti“ V. Aleną ir netgi buvo pastatė paminklą Karaliaučiuje. Visgi vėliau ši klaida buvo ištaisyta ir nurodyta teisinga kilmės šalis – Lietuva, rašo tyrinėtojas. Savo interviu portalui M. Galadauskas sako, kad dar nespėjo ištyrinėti visos Panevėžio žydų Kionigsbergų giminės istorijos.

Kaliningradas čia niekuo dėtas…

Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas iki 17 metų buvo Alanas Stiuartas Kionigsbergas (Königsberg), gimė 1935 m. gruodžio 1 d. Niujorke. Neapsigaukite: ši pavardė neturi nieko bendra su senąja Rytų Prūsijos sostine. Pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. Visa Kionigsbergų šeima yra Panevėžio – Ponevezh, kaip buvo vadinamas šis miestas Rusijos imperijos laikotarpiu, žydai. Vokiškas Karaliaučiaus pavadinimas ir senoji V. Aleno protėvių pavardė tapo dingstimi įamžinti jo atminimą sovietiniame Kaliningrade (iki 1946 m. Kionigsbergas) nors tai aiškus absurdas.

„Paminklas“ Vudi Allenui Kaliningrade. Nuotr. iš vesti.ru

Žinia, kad čia 75-ųjų V. Aleno gimimo metinių proga atidengtas paminklas, pasirodė didžiausiose Rusijos naujienų agentūrose 2010 m. gruodžio pradžioje**. Tai net ne paminklas, o nedidelė Sankt Peterburge iš bronzos lydinio pagaminta kompozicija: rankoje laikomi didžiuliai masyvūs V. Aleno akiniai. Ji pritvirtinta net ne ant kino teatro „Zaria“ fasado, o dėl vandalų bandymo nupjauti, ji yra ant pastato holo sienos 1.56 m. aukštyje. Idėja buvo tokia, kad kiekvienas lankytojas galėtų akinius pasimatuoti… Sumanymas buvo suderintas su pačiu V. Alenu, kuris nuogąstavo, kad ilgai šis paminklas neišsilaikys. Ir iš tikrųjų, net viduje kompozicija buvo gerokai aplaužyta, nes ant akinių įsigudrindavo pakyboti vaikai, tad detalės buvo sustiprintos…antrankiais.

Beveik po metų, kai V. Alenas pažymėjo savo 76-ąsias metines, Kaliningrade buvo sukurtas vos 13 min. dokumentinis filmas „Vudis iki Aleno“ („Woody Before Allen“). Režisierė Marina Vasiukova jo senosios pavardės ir miesto vardų sutapimą pavertė kinematografine intriga, pranešė „Amerikos balsas“. Susitikusi su Holivudo genijumi Berlyne 2010 m. kovą, kur jis vykusiame kino festivalyje surengė koncertą, pats grodamas klarnetu, ji gavo jo leidimą kurti tokį filmą. Savo atsakyme V. Alenas be kita ko pabrėžė: „Visi žmonės žino vieną tiesą, bet mūsų gyvenimas tuo ir skiriasi, kad kiekvienas iš mūsų ją iškraipo…“

Matyt, garsus režisierius šitą frazę taikė ir Karaliaučiaus kūrėjams, kurie iškraipo jo tikrąją kilmę.

Beje, V. Aleno skulptūra visu ūgiu stovi šiaurės Ispanijos Astūrijos provincijos Ovjedo mieste. Barselonoje, Gaudi architektūros fone, ir Ovjede 2008 m. jis kūrė savo filmą „Viki, Kristina, Barselona“ („Vicky Cristina Barcelona“). Skulptūrą sukūrė vietos menininkas Vicentas Santarua.

Mažo ūgio, rusvaplaukis, stambia didele nosimi ir veidu, šlakuotas jis atitinka kone visus žydiškus bruožus. Gamta jam tarsi skyrė klouno vietą, tarsi parodydama, kuo jis gali užsiimti gyvenime. Triskart vedęs, niekada nevengęs meilės ryšių, dievinęs moteris. Jis to ir neslėpė: viena jo atvirų frazių skamba taip: „Pastarąjį kartą aš įsiskverbiau į moterį, kai ėjau ekskursijon į Laisvės statulą Niujorke“… Jo vedybos su Mia Ferrow baigėsi skandalais, kai ši apkaltino vyrą intymiais santykiais su įdukra 20-mete podukra Soon Yi Previn. Beje, visai prieš skyrybas V. Alenas 1992 m. sukūrė filmą „Vyrai ir žmonos“, kuriame pagrindinis herojus turi meilės romaną su jaunute studente.

Norėdami užbaigti su neva kionigsbergiška V. Aleno prigimtimi, pridurkime, kad režisierius taip ir neapsilankė šiame mieste. Buvo Berlyne, Sankt Peterburge (iš jo pasibaisėjęs tiesiog pabėgo kitos dienos lėktuvu), bet neatsiliepė keliskart kviečiamas į Maskvą. Internete kažkas siūlė statyti paminklą kaip Frenkui Zappai stovi Vilniaus Užupio rajone. Kiti gi rašė, jog tiktų dabartinis Kionigsbergo pavadinimas – Woody Kaliningrad…

Retai kur užsimenama, kad jo seneliai Vudis Isakas Kionigsbergas ir Dženi Koplin emigravo iš carinės Lietuvos. Apie savo kilmę V. Alenas nedaug užsimena ir naujausioje, 2020 m. gegužę išėjusioje jo autobiografijoje „Tarp kitko apie nieką“ („Apropos of Nothing“)***, kurią leidykla „Nachette“ atsisakė išleisti dėl šaltų tėvo santykių su sūnumi Ronanu Ferrow, o paskui leidybą perėmė kita leidykla. Sūnus žurnalistas buvo iniciatorius judėjimo MeToo Niujorke ir jį piktino tėvo meilės santykiai su įdukrinta korėjiete Soon Yi Previn.

Šioje knygoje nerasime tiesioginių pasakojimų apie senelius bei prosenelius, jų gimimo, gyvenimo vietą, emigraciją ir t.t.

Humoras: aš nebijau mirti…

Neseniai V. Alenui sukako 85-ri. Prieš penkerius, kai jis atvyko į Kanų kino festivalį pristatyti tik ką sukurtą naują savo filmą „Aukštuomenės klubas“ („Café Society“), jo paklausė apie mirtį. Tada režisierius prisiminė, kad vaikystėje jis labai bijojo mirties. Būdamas 80-ies jis galįs pasiguosti, jog jo tėvai buvo ilgaamžiai: mama gyveno beveik iki 100 metų, o tėvas ją dar pergyveno. Galima manyti, kad ir jis gyvens ir kurs ilgai, ir 55 jo darbai didžiajame kine yra dar ne viskas. Nestokodamas humoro kitiems taip pat palinkėjo – į gyvenimą žvelgti su ironija arba nusišauti. Apie žydų humorą ir jo niuansus yra rašęs ir Leonidas Donskis****.

Apie šį iš Lietuvos kilusį didįjį žydų kūrėją kitokį žvilgsnį metė vienas Rusijos portalas, sudaręs įdomių faktų rinkinį pagal rusišką abėcėlę*****. Štai jis:

A: Alano Stiuarto Kenigsbergo pavardę jis gavo būdamas 17 metų. Savo kūrybinę karjerą pradėjo nuo agento užsakomų replikų ir juokelių, kuriuos siūlydavo laikraščiams. Dokumentuose jis pasirašydavo kaip Heivudas Alenas. Beje, dar apie A: garsieji režisieriaus akiniai pagaminti firmoje „Moscot“, kuriai beveik 100 metų, ir jie neregėtai populiarūs tapo, kai juos pradėjo nešioti Vudis…

B: Būtent Bruklino, nepadoriame Niujorko priemiestyje, gimė šis režisierius. Tėvai jam nežadėjo garsios ateities, nes patys dirbo neprestižinius darbus: motina Neti buvo buhalterė tėvo konditerijos parduotuvėje. V. Alenas beveik visą gyvenimą gyveno Manhetene, ir nė vienas kitas menininkas taip nemylėjo savo miesto kaip jis, įprasminęs jį savo meniniuose ir dokumentiniuose filmuose.

V: Vudžio vardą jis pasisavino iš tuometinio garsaus Amerikos džiazo klarnetininko ir saksofono meistro Vudžio Hermano. Kiti tvirtina, kad muzikantas čia niekuo dėtas, ir menininkas šį vardą pasisavino dėl jo „seksualinės potekstės“. Norint suprasti tą „potekstę“, reiktų gerai suvokti Niujorko žodyno įvairovę…

D: Džiazas. Jau ketvirtį amžiaus V. Alenas kiekvieną savaitę su savo kolektyvu „New Orleans Jazz Band“ koncertuoja Niujorko viešbutyje. Jis įrašęs du diskus ir netgi dalyvavęs tarptautiniame džiazo festivalyje Montre 2008 m. Vudis klarnetą įsimylėjo dar jaunystėje ir visą laiką svajojo sukurti filmą apie džiazo kilmę Naujajame Orleane.

E: Europoje V. Alenas sukūrė 9 savo filmus – Italijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, bet ne Lietuvoje…

G: Gyvenimas ir moterys – tai neatimamos jo būties sąlygos. „Galima gyventi iki 100 metų, jeigu atsisakysime visko, dėl ko norėtųsi gyventi 100 metų“, – šis garsus V. Aleno aforizmas lakus ir šiandien. Ne paslaptis, kad formulėje „visko“ pirmiausia telpa moterys. „Aš beprotiškai myliu moteris, – sako jis. – Netgi savišvieta aš užsiėmiau dėl to, kad jos mane mylėjo“. Vudžio santykius su moterimis nuolat lydi skandalai ir „geltonosios“ spaudos dėmesys. Ko vertos vien vedybos su savo įdukra  Soon Yi…

I: Intelektinė komedija. V. Alenas sukūrė naują kino žanrą, kai rimtas turinys įvelkamas į ironijos formą. Be to jo personažai visada pasižymi intelektu tiek muzikoje, tiek literatūroje ir kine.

K: Kaliningradas (Karaliaučius, Kionigsbergas) – gryna asociacija su jo tėvų ir senelių pavarde, bet būtent čia atsirado pirmas paminklas Rusijoje V. Alenui: kino teatre „Zaria“ yra jo akinių skulptūra…

M: Mūzos – tai artistės, gavusios pagrindinius vaidmenis V. Aleno filmuose. Pavyzdžiui, E. Hemingvėjaus anūkė Marielė vaidino filme „Manhetenas“, Skarletė Johanson – „Sensacijoje“ ir „Matč Pointe“ ir t.t. Naujoje juostoje „Rivkino festivalis“ (jo premjera įvyko Kaliningrade 2020 m. gruodžio 31 d.) garbingą mūzos vietą užėmė Elena Anaja, o su Dajana Kiton iš filmo „Sugrok tai dar kartą, Semai“ susipažino 1969 m. filmavimo aikštelėj, ir nors aktorė 5 metais vyresnė, tarp jų užsimezgė toks romanas, kad ši buvo pakviesta vaidinti dar 9 filmuose, iš kurių „Eni Hilas“ gavo keturis „Oskarus“…

P: Džakomas Pučinis. Šio italų meistro operos „Džanis Skakis“ premjera, kurios režisierius buvo V. Alenas, įvyko Los Andžele 2008 m. rugsėjį, o kritikai pripažino, kad ji buvo metų geriausias rimtosios operos renginys pasaulyje.

R: Rusija, tiesa, carinė, o teisingiau carinė Lietuva – jo senelių gimimo vieta. Štai kodėl, portalo nuomone, Vudis taip mėgsta ir išmano rusų klasikinę literatūrą, ypač Dostojevskio ir Tolstojaus kūrybą, o F. Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ jis esą laisvai ekranizavęs…

Abėcėlinis V. Aleno portretas baigiamas rusiška Я ir dar vienu lakiu jo posakiu: „Я не боюсь умирать. Я просто не хочу при этом присутствовать“ („Aš nebijau mirti. Paprasčiausiai nenoriu tuomet dalyvauti…“).

———————————————————————-

* https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/legendinio-kino-kurejo-saknys-panevezyje/

**https://www.vesti.ru/article/2144229

***Woody Allen, Apropos of Nothing,. Autobiography. New York (Arcade Publishing), 2020 (skaityti knygos pradžią: https://www.amazon.com/Apropos-Nothing-Woody-Allen/dp/1951627342).

****https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/leonidas-donskis-500-561117

*****https://www.timeout.ru/feature/dzhaz-zhenshhiny-i-kaliningrad-vudi-allen-ot-a-do-ya

Naujienos iš interneto