Asociatyvi Freepik nuotr.

Valdas Rutkūnas, www.voruta.lt

Kodėl mokykla neugdo gyvuojančios tautos? Prieš kiekvieną mokslo metų pradžią bruzdesys yra įprastas Lietuvos padangėje – neva yra naujovių, kurios šalies švietimą pakels į naujas aukštumas. Šiemet iš tikro aukšto lygio judesys – seimas net susirinko į neeilinę sesiją pritarti ar atmesti prezidento veto, dėl pažymių kartelės, keliant į 11 klasę. Pritarė. Aukščiausia valdžia sutaria. Gražu.

O kas iš tokio sutarimo tautai? Ramiau gyventi užtikrintu tautos ateities ugdymu? Prieš keturiasdešimt metų Lietuvoje buvo statoma daugybė mokyklų, nes augo mokinių skaičius, dabar jos uždaromos, nes mokių mažėja pragaištingai- šalyje miršta tris kartus daugiau gyventojų, negu gimsta. Lietuvos ekologinis pėdsakas yra virš 5, o tai reiškia, kad suvartojama 5 kartus daugiau žemės išteklių, negu įmanoma juos atstatyti. Vaizdžiau tariant, nykstame tris kartus greičiau, iššvaistydami 5 kartus daugiau negu galima. Mus kas žudo, prievartauja?

Niekas, tik patys save, arba su nebyliu mūsų sutikimu. Kodėl tauta, tūkstančius metų gyvenanti nuostabioje gyvybingoje istorinėje žemėje, miršta vienos kartos akyse? Todėl, kad pradingsta gyvybinės vertybės – nebekuriamos šeimos, o ir tos pačios dauguma skiriasi, nesusilaukiama vaikų, nes svarbiau pagyventi dėl savęs ir pasirūpinti daiktais, o ne vaikais. Išnyksta pajautimas ir supratimas, kad vaikai, tai nauja galimybė atgimti mums patiems, kad tai gyvybės žemėje esmė- svarbiausios vertybės. Tautos gyvybę praryja daiktiškumas, teleekranai ir susvetimėjimas. Mokykla turi geriausias galimybes ir yra atsakinga už svarbiausių tautos gyvybinių savybių ir įgūdžių ugdymą. Akivaizdu, kad tautos švietimas eina visai ne tuo keliu ir padėtis smarkiai blogėja.

Neugdomas visavertis žmogus pilnatviškam gyvenimui, norui dirbti, kurti šeimas, auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu gimtinėje. Visa tai yra mūsų tautos genuose, kartu lygiai taip sakoma šiuolaikinėse laimingo gyvenimo nuostatose. Mokyklose brukamos vis sunkesnės dalykų programos, didinami krūviai. Jei žmogui kraunama vis daugiau darbo, atitinkamai daugiau turi būti atsipalaidavimo ir poilsio. Kurgi tas poilsis mūsų švietime? Kiekvienam žmogui po sunkios darbo savaitės geriausiai jėgas ir savitarpio malonius ryšius bei pasitikėjimą atstatyti bendruomenės vakare. Tam mokyklos turi aktų sales, kurios savaitgaliais yra tuščios arba nuomojamos kokiai jogai. Čia galėtų skambėti tai, ką žmonija sukūrė geriausio: bendros visus sujungiančios dainos, suktis šokiai, kurių esmė yra vienas kitam kurti laimę, nes nustatyta, kad tokia veikla teikia geriausią atsipalaidavimą ir gamina laimės hormonus. Tokie vakarai pasąmonėje kuria vaizdą, kad gyvenimas yra laimingas. Labai svarbūs poriniai šokiai, nes ugdo malonų lyčių bendravimą ir stengimąsi vienas dėl kito. Tai be galo svarbus darnaus lytiškumo ugdymo aspektas. Deja tokių vakarų beveik niekur nevyksta. Nebent mokykla surengia kartą per metus diskoteką, kuri palieka tik dar didesnį nusivylimą laimingu gyvenimu, nes niekas dėl tavęs nesistengia, gali kraipytis vienas bet kaip pragariškame triukšme ir žybsniuose. Tokie renginiai dar labiau atstumia nuo žmogiško artumo ir bendro džiaugsmo.

Pagrindiniai mūsų pojūčiai, priimantys pasaulį yra klausa, lytėjimas ir regėjimas. Jie ir sugeria visas įtampas, alinama mūsų psichika ir nervai. Todėl per dainavimą ir šokius, girdint, matant ir jaučiant darną, geriausiai atstatomas žmogaus gyvastingumas, tarpusavio ryšiai ir pasitikėjimas, pagrindinės vertybės. Kol lietuviai yra bene sparčiausiai nykstanti pasaulyje tauta, kitos tautos auga ir klesti. Pirmauja indai.

Teko būti konferencijoje Indijoje. Vieną dieną mus nuvežė į mokyklas. Kiekviena mokslo diena prasideda nuo bendros pamokos visoms klasėms aktų salėje arba kieme, pakalbama svarbiausiais klausimais ir tarpuose visi kartu dainuoja liaudies dainas, gaudami gyvybingos ir susitelkusios tautos užtaisą visai dienai. Nuostabus darnus ugdymas abiem smegenų pusrutuliais. Dainuoja kiekvieną dieną, nereikia nei alkoholio nei narkotikų, džiugesys augina tautą. Kol tauta dainuoja, ji yra stipri ir gali kalnus nuversti. Lietuviai dainuojamąja revoliucija nuvertė Tarybų Sąjungą. Bet po to dainavimą pakeitė koncertai, tauta buvo susodinta taip, kad geriau matytų nusisukusių kitų žiūrovų pakaušius ir aukštai virš tavęs pasilipusius koncertuotojus, rankose turinčius galybės ženklus- mikrofonus. Į pasąmonę kiekvienam siunčiama žinia: esi nevykėlis, už tave geriau dainuoja kiti, tūnok ramiai, nes tauta nusisukusi nuo tavęs. Taip iš tautos atimta tai, kas labiausiai ją stiprina ir jungia. Atimta, pasinaudojant tautos pinigais maitinama kultūros ir švietimo sistema. Pasiūlius jaunuoliui kartu padainuoti, jis greičiausiai atsakys, kad nenori, nesugeba, jam gėda dainuoti. Jis geriau sportuos, o visų geriausiai sėdės ir mirštgyvens prie telefono ar kompiuterio. Mokykloje kultūra susiveda irgi į tą patį koncertavimą, kai visi suvaromi į aktų salę, o kai kurie išrinktieji su mikrofonais koncertuoja scenoje.

Kartais, retkarčiais tarp įtempto lenktyniavimo ir kovos dėl pažymių. Kad nepasirodytų, jog per mažai įtampų ir kovų, pridedamos sportinės varžybos, įvairūs konkursai, tam, kad žinotum, jog visi aplinkui yra priešai ir juos reikia nugalėti. Dabartinė mokykla pilna pompastinių renginių, apsimetant, tarsi viskas čia gerai. Kaip gali mokykloje kabėti tautinė vėliava, himnas, jei čia neugdomas gyvas tautiškumas, o tauta nyksta? Gyvosios, tautą stiprinančios ir jungiančios kultūros mokykloje nėra. Ji yra, nuvertinta, nustumta, paslėpta ir užmuziejinta. Iš tikro tai ji visuomet buvo, yra ir bus tiek, kiek ją įsileidžiama. Tai gyvastinanti ir tinkanti kultūra kiekvienam. Tokia, kai kiekvienas žmogus yra didžiausia vertybė, jis visur mielai laukiamas ir geidžiamas, kai kuo daugiau mūsų, tuo geriau ir linksmiau. Tai vadinama liaudies kultūra, tarptautiškai- etninė kultūra, geriausiai lietuviškai- tautos laimė. Daugelis greičiausiai čia pagalvos, ar tik nebandoma šiuolaikiniam jaunuoliui įpiršti senienų rinkinį. Tokiam suvokimui tikrai yra pagrindas, nes daugumoje atvejų mokykloje siūlomi koncertai, muziejai, senienų edukacijos, neturintys jokio ryšio su tautos gyvastimi.

Švietimo ir kultūros organizatoriai, mano , kad vietoj gyvybės, reikia parodyti “kaip buvo anksčiau”. Tai tiesus kelias į atbaidymą nuo gyvojo tautiškumo. Reikia labai gerai atrinkti, ko mokyti jaunimą, tai turi būti tik gyvastį, tarpusavio bendrumą ir laimę stiprinantys dalykai. Klaidinga yra manyti, kad tautos laimė yra tik tai kas sukurta prieš šimtmečius. Iš tikrųjų tiek daina, šokis, žaidimas, papročiai ir apeigos kuriami visą laiką, juos kuria net vaikai. Tiesiog laikomasi tam tikrų dėsnių: nuolat tikrinama, ar kūrinys tikrai tinka visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, padėties visuomenėje, pasaulėžiūros. Autorystė priskiriama tautai, ji tikrina ir tobulina kūrinį. Todėl tai priešinga šiuolaikinei kūrybai, kai nesumokėjęs autorinių pinigų, negali atlikti jokio kūrinio. Kūrinys turi būti bendražmogiškas, priimtinas netgi kitoms tautoms. Jau keliasdešimt metų kartkartėmis vis nuskamba, kaip yra svarbu etninė kultūra. Negi nebandyta pagerinti padėties?

Pastangos dėtos ne kartą ir visokiais lygiais, tačiau bendrai padėtis išlieka labai bloga. Dar nepriklausomybės priešaušryje buvo telkiamos pastangos įvesti bent vieną savaitinę etninės kultūros pamoką. Stojus laisvai Lietuvai, tarsi buvo sutarta, kad etninės kultūros pamoka bus. Tačiau tam tikros jėgos pasirūpino, kad vietoje tautiškumo pamokos, atsirastų tikyba ir etika. To pasėkoje tauta išsivažinėjo ir miršta. Tauta buvo apgauta, jai buvo pasakyta, kad su etnine kultūra bus dar geriau – ji bus integruota į visą ugdymo procesą. Tas “integravimas” vietoj laimės tautai atnešė nykimą. Kodėl nebuvo bandyta vietoj matematikos pamokos ją integruoti į visą ugdymo procesą, taigi per kūno kultūrą skaičiuojame sekundes, per kiek nubėgame, per lietuvių žodžius , kiek parašome žodžių ir taip toliau. Akivaizdžiai tauta yra kvailinama.

Visi mokykloje mokomi dalykai turi patvirtintas bendrąsias mokymo programas. Tai reiškia, kad tų dalykų mokymasis yra privalomas kiekvienam mokiniui. Yra ir etninės kultūros programa, paskutinį kartą atnaujinta ir patvirtinta 2022 metais. Tai reiškia, kad etninės kultūros mokymas privalomas kiekvienam mokiniui nuo 1 iki 12 klasės. Joje nurodyta, kad mokiniai turi būti mokomi įvairių etninės kultūros dalykų, taip pat turi dalyvauti etninės kultūros gyvoje veikloje. Atrodytų, negali būti geriau. Tačiau ta pati tautos apgaulė tęsiasi dar stipriau. Pasakyta, kad etninės kultūros programa gali būti mokoma savaitinėje etninės kultūros pamokoje, arba integruota į kitą ugdymo procesą. Iš esmės tai reiškia arba pamoka, arba pamokai atitinkantis mokymas per kitus dalykus, kitu pamokos apimčiai ne trumpesniu laiku. Kur vyksta visuotinis kiekvieno mokinio etninės kultūros mokymas? Niekur, arba beveik niekur. Etninė kultūra yra vienintelė iš visų ugdymo bendrųjų programų kuri tiesiog nevykdoma, arba vykdoma netinkamai. Vykdomas nusikaltimas prieš tautą visokeriopa prasme. Kodėl? Todėl kad tauta teikia tylų bendrą sutikimą. Už bendrųjų programų ugdymą yra atsakingas kiekvienos mokyklos direktorius. Kiek mūsų šalies piliečių nuėjo pas direktorių ir pasiteiravo, kaip ugdoma tautos laimė?

Už etninės kultūros ugdymo mokyklose kontrolę yra atsakinga Etninės kultūros globos taryba su pusmilijoniniu biudžetu. Jei taryba rūpintųsi, tauta nenyktų. Kodėl, netgi esant reikiamiems įstatymams, mokykla ugdo mirštančią tautą. Atsakymas vienas, tauta nemato savo atsakomybės ir nesidomi tautos ugdymu. Iš tiesų, tai tauta nieko nežino apie visuotinai privalomas tautos laimės pamokas. Mokykla nei tėvams, nei mokiniams to net nepaaiškina. Nepaaiškina, kad etninė kultūra turi būti dėstoma ne bet kaip, o kad atitiktų geriausius gyvastingos tautos pavyzdžius ir šiuolaikinius laimingo gyvenimo dėsnius, nes jie ir yra tokie, kuo gyva ir laiminga mūsų tauta. Šiuolaikinės laimės bruožai yra: bendruomeniškumas, gyva kultūrinė veikla, dėmesys žmonėms, o ne daiktams ir ekranams, džiaugimasis paprastais dalykais, kurie yra šalia, bendradarbiavimas, o ne varžybiškumas, ryšys su gamta ir gyvenamos vietos apylinkėmis bei teigiamais ypatumais.

Visa tai ir mūsų tautos laimės pagrindas. Mokyklose ugdomos mirštančios tautos įvaizdis glaudžiai lemia ir visos tautos būklę. Mokykla neneša vėliavos priekyje tautos. Todėl tautoje tarpsta nykimo nuotaikos: alkoholis, kvaišalai, ekranėjimas ar tiesiog užsiėmimas negyvastingais dalykais. Lietuvoje net nesinori būti, todėl lietuviai tiesiog veržiasi į gyvastingesnius kraštus atostogauti ar net metais iškeliauti kuo toliau – atsigauti nuo negyvastingumo ir nuo to, kad tu iš esmės niekam nerūpi. O turėtų būti atvirkščiai- mokykla turi tapti laimės ir gyvasties skleidėja visai visuomenei. Yra daug puikių pavyzdžių Lietuvoje, kai geri mokytojai, remiami supratingų direktorių, rengia dainų, šokių vakarones ir net didesnes šventes visiems- nuo mažiausio iki senelio, nes liaudies kultūra ir yra tinkama visiems. Dar geriau, jei yra visų visuomenės amžiaus grupių dalyviai – į pasąmonę plaukia vaizdiniai, kad esi viduryje laimingos tautos. Ypač didelis gėris, jei paruošti moksleiviai yra kalendorinės šventės, vykstančios ant piliakalnio ar įspūdingo kalno, rengėjai. Tuomet užsimezga ne tik laimingas tarpusavio ryšys, bet ir jungtis su protėvių žeme bei kosmosu. Šio kelio gerumą teko patirti daugybę kartų ir tai yra teisingas gyvastingas žmonijos kelias. Kartą pasisiūliau atvykti į savivaldybę su pradinukais ir padaryti kalėdinę šventę visiems darbuotojams. Maloniai įsileido. Dainavome, ratavome, šokome ir linkėjome visi, žiūrovų nebuvo nei vieno. Lengvai visi įsitraukė nieko nemokėdami, todėl, kad tinkamai parinktas gyvasis tautiškumas yra visiems prieinamas ir labai paprastas. Tiesiog atveriama tai, kas yra geriausio mumyse. Savivaldybės darbuotojai pirmą kartą dalyvavo tautos gyvastingos laimės šventėje. Tokių švenčių kaip oro trūksta visiems. Mokykla labiausiai galėtų jas skleisti, nes jaunimas- mūsų ateitis, šventės turi turėti ateitį. Vartotojiška kultūra visais būdais bruka supratimą, kad neva kiekvienas mes skirtingi ir skirtinga mūsų laimė. Taip žmones išskaido ir nukreipia visai ne laimės, o vargų ir bėdų keliais. Gerai, kad jau žmonija atrado laimės mokslus, rodančius, kad laimės dėsniai vienodi visiems. Todėl ir mūsų stiprybė yra tautos laimės dėsniai sutampantys su žmonijos galimybe išlikti ir išsaugoti pasaulį.

Ką daryti, kad vėl viskas nepasibaigtų niekur nevedančiu verkšlenimu. Tautos gyvastį ir laimę gali apginti tik tauta. Norint gyvuoti, reikia tautos būklę priimti asmeniškai. Todėl kiekvienas gali ir privalo tai padaryti. Tiesiog nueiti pas bet kurios mokyklos direktorių ir paklausti, kaip vykdoma bendroji etninės kultūros programa kiekvienam mokiniui. Nueiti, net jei ten nesimoko jūsų vaikai. Mokykla yra išlaikoma tautos- jūsų pinigais ir esminiais dalykais direktorius turi atsiskaityti visiems piliečiams.

Etninė kultūra- tautos laimė yra esminis tautos gyvavimo klausimas, o jūs ginate viešąjį tautos interesą. Reikia paklausti, ar vedama kassavaitinė etninės kultūros pamoka visoms klasėms. Jei ne, tai kaip užtikrinamas lygiavertis pamokai etninės kultūros ugdymas? Pasidomėkite, galbūt tai vyksta būreliuose, paprašykite būrelių sąrašo, kiek kiekvienam skiriama apmokamų valandų, kiek moksleivių dalyvauja etninės kultūros būreliuose. Galbūt mokykla prisikvietė etninės kultūros neformalaus švietimo mokytojų, kiek moksleiviu dalyvauja šioje veikloje? Dažniausiai nesikviečia, o tik pareikalauja iš neformalaus švietimo mokytojų mokesčio už naudojimąsi mokyklos sale, nors pati mokykla nevykdo etninės kultūros programų, kurias jai priklauso vykdyti. Pasiteiraukite, kaip dažnai ir ar kiekvienas mokinys dalyvauja etninės kultūros veikloje  dainų, šokių vakaronėse, kalendorinėse šventėse, žygiuose ir stovyklose po gimtinę. Gali būti, kad paaiškės, jog dažniau rengiamos kelionės į kokią Varšuvą ar Stokholmą, negu į šalia esantį protėvių piliakalnį.

Paklauskite, kokia laimė ir gyvastingumas iš lankomų edukacijų, kaip matuoja etninės kultūros mokymo kokybę ir kokie pasiekimai. Cinizmo mokykloje su kaupu, pavyzdžiui direktorius atsako, kad jis neprivalo rengti gyvosios kultūros renginių- tėvai turi pinigų, gali nusamdyti kaimo turizmo sodybą, tegu mokiniai baliavoja kiek nori, mokykla už juos neatsako. Atsako ir dar kaip atsako, jei tauta išdrįs pareikalauti teisės gyvuoti. Geriausia paprašyti, kad direktorius atsakytų raštu ir tai paskleisti žiniasklaidoje arba laisvai socialiniuose tinkluose. Galbūt jums pavyks atrasti ir gerų pavyzdžių- dar geriau, reikia juos platinti. Gali būti, kad direktorius nesiteiks net atsakyti. Tuomet visiems reikia pranešti, kad toje mokykloje matyt nevykdoma privaloma etninės kultūros programa. Tuomet reikia kreiptis į mokyklos steigėją- savivaldybę, ji privalės atsakyti į visus šiuos klausimus.

Galima kreiptis ir toliau, į seimūnus. Valdžia turi suprasti, kad tauta eis iki galo tautos gyvastingumo klausimu. Gavus atsakymus, nepamiršti pakartotinai patikrinti, kaip vykdomi etninės kultūros ugdymo pažadai. Paprašyti leidimo ir kvietimo dalyvauti mokyklos rengiamuose etninės kultūros renginiuose ir šventėse, nes mokykla įsipareigota įtraukti bendruomenes. Tai ką rašau nėra tušti išvedžiojimai, viskas patikrinta gyvenime per daugybę darbo su tauta metų, o bendrąją etninės kultūros programą galima rasti internete. Taip pat būtina pasakyti, kad ir dabar yra puikių jaunosios kartos ugdymo pavyzdžių, vyksta nuostabios tautos laimės vakaronės ir šventės, tačiau jos skaičiuojamos ant rankų pirštų, o daugumos mokyklų vadovams tai nerūpi. Prieš rugsėjo pirmą mokyklos ieško šimtų mokytojų, tačiau nei vieno tautos laimės mokytojo. Direktoriai mūsų tautos tarnai, tauta tyli, todėl mokyklų vadovai nesiryžta imtis gyvastingos laimės. Padėkime jiems. Metas tautai skubiai susivokti ir imtis ryžtingų veiksmų. Tauta turi ryžtis atsakyti, ar ji nori tautos laimės ugdymo mokyklose, ar ji nori gyvuoti? Jei išdrįs, mirštančios tautos mokykla, pasikeis į gyvuojančios tautos mokyklą. Tai priklausys nuo tavęs. Gali būti, kad apsilankymas mokykloje, tai geriausias žingsnis gyvenime, geriausia, ką galima padaryti dėl savo tautos ir paties savęs. Pokyčiai neišvengiamai būtini, o svarbiausia – galimi. Gera proga pasitikrinti, kiek vietos tautos gyvastingai laimei ir tavyje.