Seinų kunigų seminarija

Janina Macukonienė, http://e-ausra.pl

Seinų kunigų seminarijoje 1826–1915 m. mokėsi 1196 klierikai. Manoma, kad daugiau kaip 80 % jų buvo lietuviai. Į šią seminariją stojo jaunuoliai, kilę iš Seinų (Augustavo) vyskupijos. Nors šiai vyskupijai priklausė maždaug po pusę lietuviškų ir lenkiškų parapijų, ryškią daugumą stojančiųjų sudarė lietuviai. Mat daug kandidatų Seinų seminarijai paruošė lietuviška Marijampolės gimnazija, kažkiek Suvalkų gimnazija, kurioje taip pat mokėsi lietuvių. Ir visų pirma lietuviai ūkininkai, ypač gyvenantys Suvalkijoje, buvo labiau pasiturintys ir įstengė apmokėti savo sūnų mokslą seminarijoje, ką sunkiau sekėsi padaryti skurdžiau gyvenantiems lenkams ūkininkams.

Tam tikra kliūtis, stojant lietuviams į Seinų kunigų seminariją, buvo ta, kad kvotimai (stojamieji egzaminai) vykdavo lenkų kalba. Apie tai liudija savo atsiminimuose 1885-aisiais į šią seminariją atvykęs mokytis (baigęs 5 klases Marijampolės gimnazijoje) Justinas Staugaitis: „Kvotimai ėjo lenkų kalba. Buvome kvočiami iš lenkų ir lotynų kalbų. Lotyniškai mes buvome pralavinti pusėtinai. (…) Man tie dalykai pavyko neblogai, nes lenkiškai mokėjau gana gerai. Kai kurie kandidatai ant to lenkiško kaip tik suklupo, nes lenkiškai visiškai nemokėjo. Buvome pratę versti iš lotynų į rusų kalbą.“

Seminarijoje nedėstyta lietuvių kalba, nors dauguma dėstytojų ir studentų buvo lietuviai. Visgi tarpusavyje lietuviai kalbėjosi gimtąja kalba. Ir labai daug klierikai dainuodavo lietuviškai poilsiui skirtu laiku. Dainas per atostogas jie užsirašinėdavo savo gimtinėse, užtat jų repertuaras buvo labai platus.

1864 m. caro valdžiai įvedus lietuviškos spaudos ir mokymo draudimą, seminarijos auklėtiniai dar labiau pajuto pareigą ginti ir puoselėti gimtąją kalbą. Ypač slaptoji lietuviškoji veikla sustiprėjo tada, kai Tilžėje pradėta leisti Jono Basanavičiaus „Aušra“, vėliau „Varpas“, kai patys klierikai 1888 m. įkūrė slaptą draugiją ir pradėjo leisti ranka perrašinėjamus savus laikraštėlius „Visko po biskį“, „Knapt“. Jie rašė pranešimus, literatūrinius kūrinius, tokiu būdu tobulindami rašymo įgūdžius. Savarankiškai lavino savo sakytinę kalbą, kad pasiruoštų ateityje taisyklingai sakyti pamokslus bažnyčioje. Savo rašinius jie siuntė ir slaptai leidžiamiems Prūsuose leidiniams, nors tai padaryti būdavo labai sudėtinga.

Seminarijos rūmuose, po grindimis, sandėliuke (vadinamame žiurkynu), net tualete ir kitose mažai prieinamose vietose klierikai slėpė draudžiamą literatūrą, kurios gaudavo įvairiais keliais. Kadangi mokslo metais jie negalėdavo apleisti seminarijos rūmų, klierikams draudžiamos literatūros atveždavo atvykdami lankyti giminaičiai ar draugai. Tačiau ypač svarbūs tarpininkai buvo Seinuose gyvenantis gydytojas Juozas Kaukas ir seminarijoje dirbantis durininkas Mikas. Labai daug klierikai išvežiodavo ir parsiveždavo draudžiamos literatūros atostogų metu, kada lankydavo vieni kitus, gretimas parapijas, gimines.

Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai, tapę kunigais, taip pat labai daug nuveikė, platindami draudžiamą literatūrą. Pavarčius storą (660 psl.) Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus knygą „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“, pavyko rasti gerokai daugiau nei šimtą knygnešių, kurių biografijose pažymėta, jog mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Šioje knygoje surašyti tie, kurie įkliuvo rusų žandarams. Tikintis, kad visgi daugeliui atliekančių knygnešio darbą pavyko išvengti caro pareigūnų represijų, galima manyti, jog tų knygnešių, kad ir mažiau nusipelniusių, susijusių su Seinų kunigų seminarija, buvę galbūt dvigubai daugiau.

Žymiausi Seinų kunigų seminarijos knygnešiai

Justinas Staugaitis gimė 1866 m. ūkininkų šeimoje Tupikuose (Naumiesčio parapijoje). Atvyko mokytis į Seinų kunigų seminariją 1885 m., baigęs 5 klases Marijampolės gimnazijoje. Tais metais mirštanti jo motina paprašė, kad globotų jaunesnius brolius ir seseris. Staugaitis nusprendė, kad jos testamentą geriausiai galės įvykdyti tapęs kunigu. Stipendiją šiam mokslui jam buvo paskyręs giminaitis, Keturvalakių klebonas Šipaila. J. Staugaitis buvo vienas iš aktyviausių slapto klierikų būrelio narių: rašė straipsnius ir, artimai bendradarbiaudamas su knygnešiu Martynu Sederavičiumi, platino lietuvišką spaudą, perdirbo ir išleido M. Brundzos „Lietuvišką lementorių“. 1890 m. įšventintas kunigu ir dirbo įvairiose parapijose. Grįžo į Seinus 1909 m., kai spaudos draudimas jau buvo panaikintas ir mieste veikė lietuviška spaustuvė. Čia keletą metų redagavo „Vadovą“. J. Staugaičio nuopelnai Lietuvos bažnyčiai, valstybei ir visuomenei labai dideli. 1918 m. jis buvo Vasario 16-osios akto signataras, vėliau tapo Telšių vyskupu, vienuolijų steigėju, aktyviai veikė „Žiburio“ draugijoje, steigė jos skyrius.

Antanas Staniukynas gimė 1865 m. Saltininkuose. Pradinę mokyklą baigė Krosnoje. Vėliau mokėsi Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose, o 1884 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia pasižymėjo kaip organizuotos klierikų lietuviškos veiklos pradininkas. Prenumeravo „Aušrą“, gaudavo lietuviškos spaudos ir ją platindamas pasiekdavo net Vilniaus vyskupiją. Įkūrė slaptą lietuviškų knygų bibliotekėlę, iš kurios skaitytojų 1888 m. išaugo slapta klierikų draugija. Staniukynas buvo jos pirmininkas. Rūpinosi lietuvybės skleidimu ne tik Seinų seminarijoje. Susirašinėjo su Varšuvos ir Maskvos studentais dėl „Ūkininko“ ir „Varpo“ leidimo, bendradarbiavo su kitais knygnešiais ir kunigais. Kunigu įšventintas 1889 m. Buvo labai gabus ir troško toliau mokytis Petrapilio dvasinėje akademijoje, tačiau dėl jo lietuviškos veiklos seminarijos vadovybė nedavė jam leidimo ir skyrė dirbti skurdžiausiose lenkiškose parapijose. Po šešerių metų, finansiškai parėmus į Ameriką išvykusiam kunigui Antanui Milukui, pavyko visgi Staniukynui išvykti studijuoti į Šveicariją, vėliau į Romą ir Jeruzalę. Kai 1901 m. grįžo po studijų užsienyje su teologijos mokslų daktaro laipsniu, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas žadėjo jam patikėti seminarijos profesoriaus pareigas, bet vyskupui netikėtai mirus, prelatas J. Antanavičius priėmė kitokį sprendimą. Įdarbintam vikaru Berznyke A. Staniukynui pavyko įvesti į šios parapijos bažnyčią lietuvių kalbą. Tačiau dėl to, kaip nepataisomas „litvomanas“, greit turėjo palikti ne tik Berznyką, bet ir gausiau lietuvių gyvenamas teritorijas. Negalėdamas dirbti savo tautiečiams savam krašte, Staniukynas išvyko į JAV, kur nuveikė daug kilnių darbų ten gyvenančiai lietuvių išeivijai.

Antanas Milukas gimė 1871 m. Šeštokuose. Mokėsi Rudaminos pradinėje, Marijampolės gimnazijoje, o 1889 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptosios klierikų draugijos veiklą. Buvo aktyvus Staniukyno bendradarbis, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą, redagavo laikraštėlius „Knapt“ ir „Visko po biskį“. Siuntė savo straipsnius į „Varpą“ ir „Ūkininką“, dalyvavo varpininkų pasitarimuose. 1892 m. Seinų kunigų seminarijoje buvo padaryta krata (vadovybė bijojo, kad rusų žandarai neuždarytų šios mokymo įstaigos, kaip buvo padaryta su Kelcų seminarija) ir tarp keleto kitų pašalintas iš jos aktyviausias ir drąsiausias lietuvių veikėjas Milukas. Išėjęs iš Seinų, jis pasitraukė į Tilžę ir prisidėjo prie varpininkų spaudos leidimo. Netrukus pasitraukė į JAV, kur baigė kunigų seminariją ir įsijungė į Amerikos lietuvių leidybinį darbą. Redagavo „Vienybę lietuvininkų“, „Garsą Amerikos lietuvių“ ir kt. Savo lėšomis išleido daugiau kaip 180 knygų (apie pusę mln. egz.). Apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu ir Gedimino ordinu.

Martynas Sederavičius gimė 1828 m. turtingų ūkininkų šeimoje Plėgiuose. Kunigų seminariją pradėjo Varšuvoje, vėliau persikėlė į Seinus ir 1858 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus buvo įšventintas kunigu. Vyskupas jį pakvietė talkinti dorinimo, švietimo ir blaivinimo darbuose. Tuo metu dar lietuviška spauda nebuvo draudžiama. Iki 1863 m. sukilimo M. Sederavičius dirbo Alvito vikaru. Besislapstydamas sukilimo metu Žemaitijoje susipažino su policijos nuovados viršininku ir tai labai padėjo jam vėliau dirbti ir organizuoti knygnešių darbą. Vikaraudamas Griškabūdyje, Liudvinave ir Šakiuose, jis ragino tėvus mokyti savo vaikus lietuviškai, surasdavo daraktorius, pats mokydavo. 1873 m. tapo Saudargo klebonu. Išnaudodamas patogią geografinę padėtį, subūrė knygnešių organizaciją. Pratęsdamas vyskupo Valančiaus veiklą, į ją įtraukė visą Užnemunę ir dalį Žemaitijos. Knygnešiais tapo jo giminės, pažįstami, kunigai, vietos inteligentai, ūkininkai. Pats klebonas, įsitaisęs vežimą su dviguba dugnine, atveždavo knygų ir į Seinų kunigų seminariją, įtraukdamas klierikus į knygnešio darbą. Sederavičius pats rašė ir organizavo slaptą knygų leidybą. Savo lėšomis, atsisakydamas asmeninių turtų, išleido 30 knygų.

Simonas Skinkys gimė 1842 m. Antupiuose. Baigęs 4 klases Marijampolės gimnazijoje, mokytojavęs Gižuose, 1864 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1868 m. įšventintas kunigu, tapo Seinų katedros vikaru ir kunigų seminarijos giedojimo dėstytoju. Nuo 1870 m. buvo Seinų vyskupijos kurijos sekretorius, vėliau jos vedėjas. Seinuose jis pirmasis mokė vaikus katekizmo lietuviškai. Nuo 1888 m. klebonaudamas Žemojoje Panemunėje skatino blaivybę ir platino lietuvišką spaudą – maldaknyges, religines knygeles, rėmė pinigais jų leidimą. Rinko tautosaką ir perduodavo ją Petrui Kriaučiūnui. Palaikė ryšius su kitais kovotojais dėl lietuvybės.

Juozapas Skinkys gimė 1870 m. Antupiuose. Mokėsi Suvalkų gimnazijoje. 1889 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Besimokydamas Suvalkuose ir Seinuose, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką literatūrą. Dalyvavo slaptoje klierikų draugijoje, rašė straipsnius į laikraštėlius „Visko po biskį“, „Knapt“, „Viltį“, rašė eilėraščius ir siuntė juos taip pat į kitus leidinius. Atostogų metu su broliu Jonu, gimnazistu, važinėdavo po kaimus ir dalindavo knygeles (jų dažniausiai gaudavo iš knygnešių organizatoriaus Martyno Sederavičiaus), rinko tautosaką. Seminarijoje pagarsėjo kaip dainininkas ir lietuviškų dainų mokytojas. 1894 m. įšventintas į kunigus, toliau aktyviai platino lietuvišką spaudą, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Žemojoje Panemunėje, kur ėjo klebono pareigas, sukaupė ir išsaugojo daug vertingos istorinės medžiagos. Čia atgaivino pradžios mokyklą, įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių.

Tomas Žilinskas gimė 1866 m. Domeikuose. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1885 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Aktyviai įsitraukė į A. Staniukyno organizuojamą slaptojo klierikų būrelio veiklą ir, šiam baigus seminariją, buvo jo pirmininkas, tvarkė lietuviškų knygų slaptą bibliotekėlę, platino nelegalią spaudą, bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“ ir kituose leidiniuose. 1890 m. įšventintas į kunigus. Dėl lietuviškos veiklos paskirtas į tolimesnes lenkiškas parapijas. Rusų policijai išsiaiškinus T. Žilinsko dalyvavimą nelegalios spaudos platinime, buvo griežtoje policijos priežiūroje. Vėliau jam pavyko sugrįžti į Lietuvą, vikaravo Kalvarijoje ir Vilkaviškyje. 1905 m. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas. 1908 m. išvyko į JAV ir čia gyveno iki 1929 m., įsijungdamas į išeivijos veiklą. Išleido visuomeninio turinio brošiūrų, religinių knygų, vertimų.

Juozapas Šmulkštys gimė 1866 m. Bartninkuose. Seinų kunigų seminariją baigė 1889 m. Įšventintas kunigu, buvo paskirtas Kalvarijos kalėjimo kapelionu, o po keleto metų Pakuonio vikaru. Būdamas klierikas, dalyvavo slaptoje draugijoje ir spaudos platinimo veikloje. Kunigaudamas buvo gerbiamas kaip geras pamokslininkas ir draugiškas žmogus. Spaudą platino bendradarbiaudamas su Pakuonio prekiautoju A. Bajoraičiu. Šio namuose darant kratą paaiškėjo ir Šmulkščio kaltė. Caro įsakymu buvo dvejiems metams ištremtas į Odesą. Tačiau ir čia sutikęs kitus lietuvius knygnešius kartu sugebėjo užsiprenumeruoti „Varpą“ ir „Ūkininką“. 1915 m. tapo Bartninkų klebonu. Sukaupė didelę biblioteką, kurią padovanojo Vilkaviškio kunigų seminarijai.

Juozas Sriuoginis gimė 1867 m. Suodžiuose. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje tuo metu, kai veikė klierikų slaptoji draugija. Sriuoginis minimas tarp jos narių ir draudžiamos literatūros platintojų. 1890 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas lenkiškų parapijų vikaru. Nuo 1892 m. būdamas Seirijų, Lukšių, Griškabūdžio, Vilkaviškio vikaras aktyviai talkino Martynui Sederavičiui knygnešystės darbuose. Po spaudos draudimo panaikinimo steigė „Žiburio“ draugijos skyrius, bendradarbiavo Seinuose leidžiamoje spaudoje: „Šaltinyje“, „Vadove“.

Petras Dvaranauskas gimė 1863 m. Žečkalniuose. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1880 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1885–1889 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, o ją baigęs magistro laipsniu sugrįžo į Seinus ir čia metus laiko ėjo katedros vikaro pareigas. Seinuose ir vėliau dirbdamas Slavikuose, Seirijuose, Naumiestyje bendradarbiavo su Karoliu Petruškevičiumi, kitais knygnešiais, juos rėmė, rašė ir platino spaudą. Nuo 1910 m. kaip rezidentas Seinuose bendradarbiavo kuriant spaustuvę. Rašė į čia išeinančius leidinius. Tarpukariu už lietuvišką veiklą buvo persekiojamas.

Jurgis Narjauskas gimė 1876 m. Parausiuose. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o 1899 m. baigė Seinų kunigų seminariją. Aktyviai dalyvavo slaptosios klierikų draugijos veikloje. Palaikė ryšius su knygnešiais, artimai bendradarbiavo su Žagariuose gyvenusiu Karoliu Petruškevičiumi. Įšventintas kunigu studijavo teisę Romoje ir Friburge. 1903 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai ėmėsi tautinio bei kultūrinio darbo. 1905 m. buvo paskirtas Seinų katedros vikaru ir seminarijos dėstytoju – dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir giedojimą. Seinuose kartu su J. Laukaičiu ir P. Dvaranausku įsteigė bendrovę laikraščiams ir knygoms leisti. Bendrovei įsigijus spaustuvę, jis buvo pirmas jos vedėjas. Narjauskas pasižymėjo ir kaip literatas, vertėjas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas.

http://e-ausra.pl/2024/03/14/knygnesiai-seinu-kunigu-seminarijos-aukletiniai/#more-8084