Robertas Dačkus/LR Prezidentūra nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

2023 m. kovo 28 d., tai yra, lygiai prieš metus, Seimas priėmė svarbų nutarimą Nr. XIV-1859, kuriuo tarp kitų valstybei reikšmingų sukakčių 2024-uosius paskelbė NATO ir Europos Sąjungos atmintinais metais. Būtent šį pavasarį mes pažymime stojimo į šias transatlantines organizacijas 20 – metį.

Taigi, 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo visateise NATO nare. Tą pačią dieną Šiauliuose nusileidę Belgijos karališkųjų karinių oro pajėgų naikintuvai F-16 pradėjo vykdyti NATO oro policijos misiją. O štai prie ES Lietuva prisijungė po mėnesio – 2004 m. gegužės 1 d. Ant lietuviškų pasų atsirado užrašas „Europos Sąjunga“. Paprastam žmogui tai reiškė ne tik pasididžiavimą, kad po ilgų okupacinių rekrūtų dešimtmečių Lietuva ne tik galutinai atsikratė sovietinės priklausomybės, bet ir pritapo prie vakarietiškų vertybių ir privilegijų, įgijo teisę jomis naudotis.

Formaliuose tekstuose pabrėžiama, kad 20 metų narystė NATO ir ES – tvirtas pagrindas, nuo kurio Lietuva gali atsispirti ir kilti aukštyn, siekti daugiau, matyti bendrą paveikslą ir prisidėti prie jo kūrimo. Bet pasitikdami šias svarbias sukaktis, nepamirštame ir svarbaus klausimo, kurį vertėtų apsvarstyti, – kaip toliau su savo sąjungininkais NATO bei ES kursime saugią ir klestinčią, bendromis demokratinėmis vertybėmis paremtą ateitį? O reaguodami į vis naujas kylančias grėsmes, – kaip derinsime savo veiksmus, atsispirdami agresoriui?

Nuo ko viskas prasidėjo?

Šį kartą daugiau dėmesio skirkime stojimui į NATO.

Demokratinėse valstybėse įprasta, kad kiekvienu svarbesniu klausimu yra rengiamas referendumas, kitaip sakant, atsiklausiama šalies piliečių. Jau seniai žinoma, kad labiausiai referendumų rengimo srityje, ko gero, yra Šveicarija, kuri jų surengia po keletą per metus, na, pavyzdžiui, dėl šunų laikymo gyvenamosiose patalpose.

Lietuva per 34 nepriklausomybės metus yra surengusi keliolika plebiscitų (prieš penkerius metus „Verslo žiniose“ žurnalistas Stasys Gudavičius jų suskaičiavęs 12; VRK savo svetainėje jų pateikia trylika). Pirmasis jų buvo nepraėjus nė metams po Kovo 11-osios akto paskelbimo, kai 1991 m. vasario 9 d. surengta gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos nepriklausomybės. Balsavime dalyvavo 84,74 proc. visų tuomet įregistruotų rinkėjų, t. y. daugiau kaip 2 mln. šalies gyventojų, iš jų 90 proc. balsavo už nuostatą, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Ji vėliau tapo pirmuoju Konstitucijos straipsniu.

1992 m. įvyko net trys referendumai – dėl prezidento institucijos atkūrimo, sovietų kariuomenės kuo spartesnio išvedimo iš Lietuvos ir dėl naujos Konstitucijos priėmimo. Referendumas dėl sovietų kariuomenės išvedimo ir kartu su Seimo rinkimais surengtas visuotinis balsavimas dėl Konstitucijos buvo sėkmingi – siūlytos nuostatos parlamente buvo priimtos.

Dar vienas rezultatyvus referendumas įvyko tik 2003 m. gegužės 10–11 dienomis. Tuomet balsuota dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Tai buvo vienintelis referendumas, vykęs dvi dienas iš eilės. Dabar jau tokia tvarka yra Konstitucinio Teismo uždrausta. Kiti referendumai arba neįvyko dėl per mažo rinkėjų aktyvumo, jų konsultacinio pobūdžio arba dėl klausimo neaktualumo. Tiesa, balsavimo dėl Lietuvos stojimo į NATO iniciatyva visgi nebuvo realizuota, nes sumanytojams nepavyko surinkti 300 tūkst. rinkėjų parašų.

Jeigu vis dėl to tokį referendumą būtų pavykę surengti kartu su 2003 m. sausį įvykusiais Prezidento rinkimais, kuriuos laimėjo Rolandas Paksas, kaip rašė žurnalistas Valdas Saldžiūnas DELFI, viskas galėjo pakrypti dar dramatiškiau: o jeigu lietuviai būtų suabejoję narystės Aljanse nauda? Jeigu toks referendumas būtų prijungtas prie rinkimų, kaip siūlė to meto politikas R. Karbauskis, kilo pavojus, kad NATO šalininkai nebūtų surinkę 80 proc. balsų. Mat, kai kurie iš 17 įkurtos iniciatyvinės grupės referendumui rengti narių atvirai ginčijo idėją vėl jungtis į „kažkokią militaristinę sąjungą“. Jie tvirtino, kad tuomet nukentės biudžetai švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai ir t.t.

Iniciatyva surengti referendumą sutapo su NATO viršūnių susitikimu Prahoje 2002-ųjų lapkritį, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo pakviestos į Aljansą, o po šio įvykio G.W. Bushas apsilankė Lietuvoje. Sakydamas kalbą Rotušės aikštėje JAV prezidentas ištarė savo garsiąją frazę: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Atrodytų, kad gyventojus tai tik paskatintų pasisakyti už NATO. Tačiau iniciatoriai, pasiryžę surengti referendumą ir kartu integraciją skeptiškai vertindami, nespėjo surinkti reikiamų parašų. Tad iniciatyva žlugo. Ją atnaujinti, kai 1994 m. Lietuva oficialiai jau buvo pasiprašiusi į Aljansą, daugiau niekas nepanoro. V. Saldžiūnas tvirtina, kad didelę riziką lėmė ir pavojingas R. Pakso prezidentavimo laikotarpis bei su juo susijęs skandalas. Eurointegracijos šalininko Žygimanto Pavilionio nuomone, stojimo į NATO traukinį niekam nepavyko sustabdyti po 1991 metais Vytauto Landsbergio išreikšto ir po susitarimo su Algirdu Brazausku pastarojo 1994 m. oficialiai įtvirtinto NATO narystės siekio. Bet čia brendo intriga.

Nepasidalijo nuopelnais…

1994 m. sausio 4 d. NATO šalių viršūnių susitikimo Briuselyje išvakarėse Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas išsiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M. Wörneriui laišką su prašymu priimti Lietuvą, rašoma Krašto apsaugos ministerijos 2022 m. kovą parengtame leidinyje „Lietuva ir NATO“. Tai visiems žinomas istorinis faktas, tokia mūsų integracijos į NATO, kuriai jau dešimt metų, tikroji ir oficialioji pradžia. Apie šį tikslą buvo užsiminta dar Sąjūdžio laikais, tačiau iki naujosios šalies Konstitucijos, vėliau – iki pirmųjų tiesioginių prezidento rinkimų rimtesnių diskusijų ar politinių žingsnių nebuvo. Ir tai suprantama, nes tiesiog buvo kita politinė darbotvarkė, savos nepriklausomos valstybės atkūrimo darbai, Rusijos alsavimas į valstybės nugarą. O ypač sudėtingas klausimas – galutinis svetimos kariuomenės išvedimas 1993 metų rugpjūčio pabaigoje.

Minėtas KAM leidinys išleistas pažymint įstojimo į NATO dešimtmetį, t.y. 2014 m. kovą, kai ministerijai vadovavo vienas iš LSDP lyderių Juozas Olekas, kuris kartu su ankstesniu savo kolega Gediminu Kirkilu parašė leidinio įžanginius tekstus. Tad savaime suprantama, kad politikai stengėsi nutylėti savo oponentų iš dešinės eurointegracinius nuopelnus, ir pirmiausia – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio bei kitų Atgimimo šauklių indėlį. Tuometinio parlamento ir neseniai valstybės vadovu paskelbto V. Landsbergio pavardės neradau visame beveik 200 puslapių leidinyje… Vietoj to cituojama keista A. Brazausko mintis: „Neutralitetą galima paskelbti per vieną dieną, – rašė A. Brazauskas savo knygoje „Penkeri Prezidento metai“. – Į kolektyvinio saugumo sistemą reikia patekti“. Kitaip sakant, Nepriklausomybės akto priėmimas tą Kovo 11-osios vėlų vakarą tėra lengvas žingsnis, o prasibrauti į Europą – nepakeliamas darbas…

O juk bet kokiame žinyne rastume žymą, kad jau 1990 m. lapkričio 17 d. Briuselyje pradėjo veikti Baltijos informacijos biuras, kuriame dirbo Rimantas Morkvėnas, besikuriančios Užsienio reikalų ministerijos atstovas Belgijai, Europos Bendrijai, taip pat ir ryšiams su NATO. Didžiajai daliai Vakarų valstybių pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, Informacijos biuras Briuselyje buvo pertvarkytas į oficialią atstovybę. O jau po pusmečio, 1991 m. gegužės 31 d., pirmąkart įvyko neoficialus prof. V. Landsbergio vadovaujamos delegacijos bei Estijos ir Latvijos užsienio reikalų ministrų vizitas į NATO būstinę. Nepavykus suorganizuoti oficialaus susitikimo, Lietuvos delegacijos apsilankymui NATO būstinėje tarpininkavo Danijos misija prie NATO. Tai buvo labai svarbus vizitas, ir dar po pusmečio, gruodžio mėnesį Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos.

Sutarties kertinis akmuo

Mūsų šalies įstojimo į NATO 20-osios metinės sutampa su kur kas didesne paties Aljanso įkūrimo data – 1949 m. balandžio 4-ąja, kai Vašingtone Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį. 1952 – aisiais NATO ėmė dar labiau plėstis. Tuomet siautėjo Šaltasis karas, branduolinės varžybos. Niekas net negalvojo, koks svarbus ateityje bus 4-asis ir 5-asis Sutarties straipsniai. Pirmasis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Antrasis, kurį vienu didžiules ovacijos sukėlusias sakiniu pakartojo JAV prezidentas G. W. Bushas Vilniuje, reiškė įsipareigojimą Aljanso nares ginti viena kitą grėsmės atveju.

Pakartokime šį 5-ąjį straipsnį, kaip Tėve Mūsų:

„ Šalys susitarė, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl susitarė, kad, tokio užpuolimo atveju, kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsniu, nedelsiant suteiks paramą užsienio užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, ir imsis tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotųjų pajėgų panaudojimą.“