Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ su liūdesiu praneša, kad eidama 91-ius metus po sunkios ligos Klaipėdoje mirė Mažosios Lietuvos patriarcho, aušrininko Martyno Jankaus (1858 – 1946) vaikaitė Eva Milda Jankutė-Gerola.

                      Velionė gimė  (Pagėgių aps.) Bitėnuose 1924 m. birželio 24 d. Klaipėdos kanalo vandens kelių meistro Martyno Jankaus (1892 – 1952) šeimoje. Baigė Drevernos pradžios mokyklą. Per II pasaulinį karą su šeima turėjo pasitraukti į Vokietiją. Čia baigė vidurinę mokyklą. 1952 m. atvyko į Čikagą (JAV), mokėsi laboratorinių mokslų, o du metus College of Liberal Arts (Laisvųjų menų kolegija), kur įgijo magistro laipsnį. 1958 m. persikėlė į Italiją, čia sutiko mylimą žmogų ir sukūrė šeimą su italu gydytoju, širdies ir plaučių ligų specialisto. Jam pasimirus 1978 m. sugrįžta į JAV, šį kartą į Niujorką. Tiek Čikagoje, tiek Niujorke dirbo ligoninėje. Žinoma, velionė labai džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu – nebuvo pasyvi stebėtoja, o jau esant galimybei keliauti į Lietuvą, atvyko ir visam laikui liko gyventi gimtojo krašto pasididžiavime Klaipėdoje, kurioje liko ženklūs ir senolio M. Jankaus pėdsakai, nes kurį laiką čia gyveno, turėjo įkūręs spaustuvę, su žmona platino lietuviškąją spaudą.

                      Velionė visą gyvenimą buvo patriotiška ir aktyvi visuomenininkė. Dosniai rėmė Mažosios Lietuvos spaudą. Tuo metu Kanadoje ir JAV buvo leidžiamas Anso Lymanto (1921 – 2002) redaguojamas Lietuvos pajūris. Įsijungė ir į Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio veiklą, buvo jo vicepirmininke. 1985 m. susikūrus Mažosios Lietuvos fondui (MLF), ji tapo jo valdybos narė ir mecenatė, MLF garbės rėmėja. Dalyvavo lietuvių namų „Židinys“ veikloje – organizavo bendrus renginius, koncertus, išvykas į teatrus, operą. Susirinkusiems tautiečiams pasakojo apie meną, tapybą, jos stilius. Pasakojo ir bendravo lietuviškai – taip išsaugojo sklandžią ir turtingą gimtąją lietuvių kalbą. Turėdama meninį išsilavinimą, laisvalaikio akimirkas skyrė ir aliejinei tapybai, juvelyrikos menui.

                      E. Jankutė buvo gyva lietuvininkų gyvenimo, kultūros liudininkė, o tuo pačiu žengė senolio M. Jankaus darbų ir siekių kryptimi. Įkūnijo garbingumą ir išdidumą, tiesos ir teisingumo vertybes, buvo nepakanti negerovėms – labai išgyveno gimtosios sodybos Bitėnuose atgavimo ir atkūrimo dramą. Atmintinais 1993 m. perlaidojant M. Jankaus palaikus Užbičių kapinaitėse prie Bitėnų, be užuolankų klausė, nes ant atstatomo M. Jankaus memorialinio namo-muziejaus stogo jau buvo sukeltos čerpės, bet vis neuždengtas stogas – kiek dar reikės laukti, kodėl vis nėra darbininkų. Minėtina, kad velionės kraštietis Kurtas Vėlius mielai atsiliepė ir savo pinigine auka parėmė tuomet beviltiškai įstrigusią statybų eigą – padengė ankstesnes statybų skolas.

                      E. Jankutė visuomet mielai atsiliepdavo ir atvykdavo į renginius ir šventes Bitėnuose, prie Rambyno kalno. Tai ir vėl buvo lyg senolio M. Jankaus atstovavimas gimtinėje, kuri po karo neteko didžiosios senųjų gyventojų dalies – ištuštėjo kaimai ir miesteliai, miestai, be globos liko ir sunyko medžiaginis krašto paveldas. Nepritarė medžių kirtimams Klaipėdoje K. Donelaičio aikštėje ir Liepų gatvėje, sumanymui statyti tiltą į trapios gamtinės struktūros Kuršių Neriją. Tai matydama labai rūpinosi ir visokeriopai talkino, aukojo savo pinigines lėšas – įkūrė M. Jankaus premiją studentams ir kūrėjams, pasirūpino Šilėnų kapinių Bitėnuose sutvarkymu ir papuošimu, kapinaitėse už aukotojos lėšas buvo pastatyta ir centrinė skulptūra. Nepavyko pastatyti paminklo Šilutėje, tuomet aukojo lėšas tokio paminklo statybai Klaipėdoje, jos lėšomis įrengta atminimo lenta M. Jankui Šaulių gatvėje. Į renginius ir šventes Bitėnuose E. Jankutė visuomet atvykdavo pasipuošusi tautiniais rūbais, o galiausiai juos padovanojo M. Jankaus muziejui. Ranraštinį palikimą pradėjo perduoti Klaipėdos universitetui, Retų spaudinių, kolekcijų ir rankraščių skyriuje suformuotas vienas iš aštuonių E. Jankutės vardinis fondas (F.5).

                      Velionė nemėgo, kuomet buvo išskiriama iš kitų kraštiečių ar net apdovanojama. Paabejodavo ir dėl jos dosniai remtoje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje pernelyg pagarbintų kai kurių žmonių. Jos visuomeninė veikla, nueitas nelengvas gyvenimo kelias buvo įvertintas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2011 m.), o Pagėgių savivaldybė suteikė Pagėgių krašto Garbės pilietės vardą ir įteikė atitinkamas regalijas (2013 m.).

                      Atminkime velionės aiškų veidą, tvirtą nusistatymą siekti krašto ir jo žmonių dvasinės gerovės, saugant paveldą, jį nuolatos puoselėjant ir turtinant. Miela buvo susitikti su E. Jankute vos atvykus iš JAV į Vilnių, o vėliau užeiti ir ilgokai kalbėtis Klaipėdoje, sutikti renginiuose – kas ją pavaduos? Retėja senųjų klaipėdiškių žmonių gretos. Apie tai teko prasitarti ir kitai iš Niujorko sugrįžusiai mūsų kraštietei Arianei Bortkevičienei, kilusiai iš Vydūno Jonaičių bei palinkėti: „Viešpatie, suramink mūsų nuliūdusias širdis, suteik ištvermės.“

                      Numatoma, kad velionė bus pašarvota rugsėjo 16 d. Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos salėje (Pylimo g. 2), o laidotuvės įvyks Bitėnuose esančiose Šilėnų kapinėse rugsėjo 17 d.

Vytautas A. Gocentas,

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovas