Į monografiją sugulusi Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuviškos raštijos ištakų panorama

Į monografiją sugulusi Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuviškos raštijos ištakų panorama

2021 rugpjūčio 7 d. prof. D. Kaunas monografiją pristatė M. Jankaus muziejuje. E. Skipičio nuotr.

Giedrė Skipitienė, kultūrologė, www.voruta.lt

2021 m. Vilniaus universiteto leidykla išleido  profesoriaus Domo Kauno  monografiją „Martynas Jankus. Tautos vienytojas  ir lietuvių spaudos kūrėjas“. Monografija  parengta  pagal Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto vykdytą  mokslo temą „Dokumentinių medijų kaita ir raiškos“. Tyrimą ir monografijos leidimą finansavo Lietuvos mokslo taryba. Monografijos leidimą  rėmė Vilniaus universiteto leidybos fondas, Vilniaus universiteto komunikacijos fakultetas, Pagėgių savivaldybė, Žemės ūkio kooperatyvas „Lumpėnų Rambynas“. Monografiją recenzavo prof. Dr. Roma Bončkutė (Klaipėdos universitetas), prof. Dr. Aušra Navickienė (Vilniaus universitetas), doc. Dr. Silva Pocytė (Klaipėdos universitetas).

Ačiū recenzentams ir rėmėjams,  nutiesusiems monografijai kelią pas skaitytojus. Prof. Domas Kaunas pabrėžia, kad  šį darbą jis atliko ne vienas. „Jis mokėsi ir rėmėsi  profesorių Vlado Žuko, Levo Vladimirovo, Vytauto Merkio, Antano Tylos,  jaunosios kartos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kolegų patirtimi.

Ilgai lauktame, solidžios apimties 879 puslapių leidinyje atsispindi ne tik pagrindiniai Martyno Jankaus gyvenimo ir veiklos bruožai, bet ir Mažosios Lietuvos dvasinio gyvenimo, švietimo, kultūros, politinio savarankiškėjimo, kovos su imperinės Rusijos Didžiosios Lietuvos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo aspektai. Kaip privačiame pokalbyje yra sakęs prof. D. Kaunas,  darbas prie šios monografijos truko trejus metus. Tačiau vartant ir skaitant  leidinį susidaro įspūdis, jog tai ne vieno dešimtmečio darbas. Nuosekliam duomenų rinkimui ir analizei, prieigos prie  patikimų šaltinių, gausios iliustracinės medžiagos paieškai, vargu ar būtų pakakę profesoriaus įvardinto laiko. Matyt, monografijos autorius po kruopelę rinkdamas medžiagą, per tris metus skaitytojams pateikė gana nuoseklią Martyno Jankaus gyvenimo ir veiklos išklotinę, kuri piešia iškilios  nepriklausomos  Lietuvos asmenybės portretą. Kad susidarytų išsamesnis vaizdas, autorius skaitytojo dėmesį fokusuoja ir į M. Jankaus asmenybę formavusią  buitinę, kultūrinę, politinę aplinką.

Vilniaus universiteto leidykla 2021 išleido prof. Domo Kauno parengtą monografiją „Martynas Jankus. Tautos vienytojas  ir lietuvių spaudos kūrėjas“. E. Skipičio nuotr.

Prof. Domas Kaunas dar studijų laikais Vilniaus universitete pradėjo domėtis ir tyrinėti Mažosios Lietuvos spaudą, jos indėlį į Lietuvos kultūros istoriją. Martynas Jankus jam jau tuomet buvo svarbi figūra. Neperdėsiu pasakydama, kad Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas mokslų daktaras Domas Kaunas yra bene vienintelis  akademinio  mokslo žmogus, iki pašaknų išstudijavęs Mažosios Lietuvos paveldą, kultūros istoriją,  iškilias asmenybes ir jų indėlį į visos Lietuvos kultūrą. Mažoji Lietuva ypatingai svarbi ir jos svarbumas dar nėra nei tinkamai suvoktas, nei tinkamai įvertintas. Tokią mintį yra išsakęs pats  prof. Domas Kaunas.

Jis daug anksčiau, negu mūsų tėvynė atgavo neprikalausomybę, išvaikščiojo Mažąją Lietuvą, bendravo su  likusiais krašto gyventojais, užrašinėjo jų prisiminimus,  kaupė Mažojoje Lietuvoje išleistus leidinius, nuotraukas, atvirukus, dažnai be tinkamos pagarbos besivoliojusius palėpėse, ūkinių pastatų užkampiuose. Naujieji pokariniai gyventojai nelabai suprato krašto išskirtinumą. Be to, sovietinė valdžia savo šiurkščia propaganda visą krašto gyvenseną, paveldą traktavo esant išskirtinai  vokišką, tad, savaime suprantama, ir naikintiną. Domėdamasis Mažosios Lietuvos spaustuvėmis, gelbėjusiomis Lietuvą spaudos draudimo metais, Domas Kaunas  atrado ne tik Tilžę, Ragainę, Šilutę, Klaipėdą, Karaliaučių, bet ir prie Nemuno prigludusį kuklų  Bitėnų kaimelį, kurio iškilios istorijos pėdsakai jau buvo beveik išnykę iš mūsų  atminties. Kaimo centre buvusioje  Martyno Jankaus  sodybos vietoje dilgėlėse ir varnalėšose riogsojo spaustuvės griuvėsiai ir apleistas sodas.

Profesorius Domas Kaunas su bendražygiais –  vilniete  grafike Eva Labutyte ir klaipėdiečiu žurnalistu Bernardu Aleknavičiumi ryžosi avantiūrai –  Bitėnų pradinėje mokykloje įkurti Martyno  Jankaus memorialinę ekspoziciją. Tai buvo 1981 metais. Vėliau jis susisiekė su Kanadoje gyvenusia M.Jankaus dukra Elze, vaikaičiais Endriumi ir Eva, kitais artimaisiais bei Jankaus veiklą galinčiais paliudyti bendraminčiais, kraštiečiais. Muziejinė ekspozicija pildėsi žiniomis ir eksponatais, kol atstačius spaustuvės pastatą  1999 metais visa medžiaga buvo perkelta  į šias erdves patalpas. Tuo pačiu ir Domas Kaunas vis labiau gilinosi į Jankaus spaustuvės veiklą.  Šį muziejų Domas Kaunas yra įvertinęs taip: „Tai vienintelė  Lietuvos Respublikai atitekusi  Mažosios Lietuvos vieta – neatsiejama knygnešių epochos istorijos  dalis“. Vertinkime tai kaip prielaidą šiai monografijai atsirasti.

Martynas Jankus prie spaustuvės Bitėnuose pastato 1938 m. Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus nuotr.

Apie Martyną Jankų – spaustuvininką, aušrininką, Tilžės akto signatarą, 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos vadovą, Lietuvos  Tarybos narį, Mažosios Lietuvos patriarchą, Rambyno kalno tradicijų puoselėtoją   prof. D. Kaunas yra parašęs nemažai mokslinių straipsnių. Kaip rašoma monografijos įvade: „Dėmesys koncentruojamas į M. Jankaus  asmenybės formavimąsi ir kaitą dėl etninių, kultūrinių socialinių ir politinių poveikių, išsiviešinimą, raišką geografinėje, profesinėje ir politinėje erdvėje. Jos transformacijos pėdsakai buvo ženklūs nuo Bitėnų savamokslio iki valstybėje matomos figūros, tautos suvokime bei vertinimuose tituluojamo Mažosios Lietuvos Patriarchu ir Rambyno sargu.

Daug kas vyko be paties Jankaus siekių ir pastangų. Įvaizdžio stiprėjimą ir tapsmą realybe lėmė Lietuvos vadovų tarptautinės politikos laviravimas ir žūtbūtinė kova taikiomis priemonėmis apginti Klaipėdos  įjungimo į Lietuvos valstybę laimėjimą. Lietuvos gyventojams reikėjo pschologinio stabilumo. Kelta ir iškilusi Jankaus figura teikė pasitikėjimą Respublikos nepriklausomybe ir žadino viltis ateities perspektyva. Jis nebuvo vienintelė  tokia figūra. Retrospektyviai  kurtos ir kitos  asmenybės (palyginkime – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka). Jie buvo tautos herojai, į kuriuos turėjo  lygiuotis amžininkai ir jais remtis, jei valstybė žlugtų. Tyrimo objekto svarbi dalis yra pulsuojanti lietuvių spaudos leidyba ir jos paveldas. Be jos Jankaus asmenybės matymas ir reikšmės suvokimas būtų neįmanomas“.

Visuomet žavėjo prof. D. Kauno pagarba skaitytojui. Monografija padalinta į keturias dalis.  Pirmuose puslapiuose išspausdintame turinyje skaitytojui sutekiama teisė pasirinkti  apie ką skaityti. Jeigu esate privataus gyvenimo mėgėjas, pirmoje monografijos dalyje susipažinsite su M. Jankaus genties kilme. Skaitant pakils žingeidumas, ir net neabejoju, atsiversite ir kitų skyrių puslapius. Jei esate bukinistas, leidėjas, spaustuvinkas ar kumunikacijos specialistas, besidomintis  lietuviškos spaudos istorija,  galite pradėti studijuoti monografiją nuo  trečios dalies. Paskui sustosite ten,  kur jums reikės.

Viena iš M. Jankaus muziejaus įkūrėjų ir puoselėtojų bitėniškė Birutė Žemgulienė. E. Skipičio nuotr.

Jeigu domina tik Klaipėdos krašto istorija, galite pradėti nuo ketvirtos dalies, bet vis tiek perskaitysite ir pirmą. Rasite tiek įvykių, tiek etnografinių buities detalių, taiklių pastebėjimų, kad kiekvienas puslapis vis prasmingiau įsuks į daugiaplanį monografijos turinį. Knyga parašyta labai įtaigiai, lengvai skaitoma, nors pateikiama  daug archyvinės medžiagos, senosios spaudos straipsnių, dokumentų.

Monografija aprėpia labai platų M. Jankaus veiklos ir gyvenimo lauką,  išryškina jo asmenybės ypatumą  Mažosios Lietuvos fone. Tai kraštas, kuris buvo daug pažangesnis ekonomiškai ir kultūriškai, laisvesnis  liuteroniškojo tikėjimo erdvėje.  Lyginant su carine Rusija, Vokietijos įstatymai buvo liberalesni, daugiau tolerancijos, tad spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinama didžioji dalis Lietuvą pasiekusių spaudinių. Prof. Domas Kaunas pabrėžia, kad  „Jankų lietuvių spaudos darbui užkodavo Auszra ir tokie tautinio sąjūdžio autoritetai kaip Andrius Vištelis, Jonas Basanavičius, Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas“. Taip paprastas ūkininkas  išplaukė į didžiuosius visuomeninius vandenis. Pažintys su knygnešiais, pažangiais politiniais veikėjais, patį išprusino.

Monografijos išvadose prof D. Kaunas rašo: „Svarbiausią  Jankaus kūrybinio paveldo dalį sudarė publicistinė proza. Ji buvo gausi, perauganti į aktualiąją žurnalistinę kūrybą, sureikšminanti kasdienybės temas ir siūlanti neatidėliojant spręsti tautinės bendruomenės egzistencijai pavojų keliančias problemas. Jankaus publikacijose gausu išliekamąją vertę turinčių gyvenamojo meto liudijimų. Jose užfiksuota nykstančios Mažosios Lietuvos dvasinė atmosfera, pavieniai ir kolektyviniai įvykiai bei asmenys, perskirtos tautos dalių suartėjimo slinktis ir kliūtys.

Jankus esmingai brėžė Mažosios Lietuvos lietuvių išlikimo perspektyvos gaires, įvardydamas pačias svarbiausias veiklos sritis ir kryptis (tautos gyvybingumo palaikymas, humaniškumas, dvasingumas, kultūra),  veiklos instrumentus (politika, spauda, suartėjimas ir susiliejimas su pagrindiniu tautos kamienu).  Tai buvo ankstyva, pažangu ir perspektyvu. Jankus buvo įgijęs patirtį tiesiogiai ir nuotoliniu būdu su oponentais rutulioti puolamąją diskusiją, dienos aktualijomis argumentuoti teiginius, naudoti žurnalistines priemones ir polemikos gebėjimus. Trūkumu galėtume laikyti santūrumo stoką įsigilinus į diskusijose kilusias problemines situacijas, kurios kartais likdavo ir be tikėtinų sprendimų.

M. Jankaus vaikaitė Eva Jankutė – Gerola daug vilčių dėjo į  prof. D. Kauno pradėtą darbą, tačiau  dėl staigios mirties rezultato nesulaukė. E. Skipičio nuotr.

Jankaus leidybos, spaudos gamybos ir sklaidos procesas apėmė laikotarpį nuo 1879 iki 1925 m., kuris produkcijos kiekybės ir kokybės požiūriu žymėjo ir skirtingus raidos etapus. Tuo metu pasirodę leidiniai, spausdinti savo ar užsakovų lėšomis, buvo skirti Mažąjai ir Didžiąjai Lietuvai, lietuvių išeivijai, kai kurių kaimyninių šalių vartotojų grupėms. Leidėjo ir spausdintojo veikla pasižymėjo demokratiškumu, orientacija į pasaulines organizacijas, tautinius, visuomeninius ir revoliucinius judėjimus. Jo įmonė ir namai Bitėnuose tapo vienu svarbiausiu carinės valdžios draudžiamosios lietuviškos spaudos gamybos ir transportavimo į Didžiąją Lietuvą centrų  Vokietijos valstybėje.

Jankui  spaudos gamyba ir leidyba  funkcionalumo požiūriu buvo dvejopa: iš vienos pusės –  verslas, užtikrinęs šeimos, asmeninės ir įmonės egzistenciją, iš kitos pusės – sudarė politinės ir socialinės veiklos galimybes siekti poveikio tautinės bendruomenės visuomeninėms pažiūroms ir įtvirtinti savo, kaiop vieno iš lyderių poziciją. Jo įmonės spaudos produkciją sudarė 414 fiksuotų bibliografinių vienetų (knygų, brošiūrų, smulkiųjų spaudinių) ir 27 periodiniai leidiniai. Juos vertinant kiekybiškai, Jankų galima laikyti vienu iš svarbiausių laikotarpio iki nepriklausomos valstybės atkūrimo leidėjų.

Mažajai Lietuvai skirta  Jankaus  spaudos produkcija turinio ir aktualumo požiūriu negali būti lygiaverčiai lyginama su Didžiosios Lietuvos ir JAV lietuvių spaudos leidybos pasiekimais, nes Mažosios Lietuvos krašto agrarinis pobūdis, nedidelis lietuvių gyventojų skaičius, jų materialiniai ir finansiniai ištekliai bei sąlygos esmingai skyrėsi. Tarp Didžiosios Lietuvos leidinių  autorių buvo nemaža reikšmingų XIX-XX a. rašytojų, etnologų, istorikų ir politikų, netrukus įsiliejusių į nepriklausomos Lietuvos intelektualų ir  inteligentijos branduolį.  Ar ne iš šio branduolio gimė Lietuvos  Valstybė?

Paminklas spaustuvininkui, leidėjui, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui M. Jankui Bitėnų kapinėse. E. Skipičio nuotr.

Monografijoje pateikiami tyrimo šaltiniai sustiprina šio mokslinio darbo vertę. Naudotasi archyviniais (Lietuvos ir Vokietijos) dokumentais, studijuotos publikacijos, ikonografiniai, žodiniai ir bibliografiniai liudijimai. Suvaldyta daugybė medžiagos, nepamiršta nė viena Martyno Jankaus veiklos ir gyvenimo detalė. Užduotis buvo labai sudėtinga, bet prof. Domui Kaunui ją išspręsti pavyko.

Neperdėsiu pasakydama, kad D. Kauno parengta monografija  „Martynas Jankus. Tautos vienytojas  ir lietuvių spaudos kūrėjas“ verta Nacionalinės premijos, nes niekas kitas nesukūrė tokio monumentalaus paminklo Mažajai Lietuvai, jos lietuviškai raštijai,  aušrininkų kartai, Rambyno kalnui ir Bitėnams.  Iš lėto verčiami monografijos puslapiai leis  giliau pažinti ne tik Martyno Jankaus gyvenimą ir absoliutų atsidavimą Lietuvai, bet ir suvokti tragišką  Mažosios Lietuvos likimą bei jos indėlį į mūsų valstybės suklestėjimą.

Komentarų sekcija uždaryta.