Kazys Misius. Kovos dėl Lietuvių mokslo draugijos rinkinių išsaugojimo 1938–1939 m.

Kazys Misius. Kovos dėl Lietuvių mokslo draugijos rinkinių išsaugojimo 1938–1939 m.

Lietuvių mokslo draugijos valdyba 1934 m. Iš kairės: kun. Kristupas Čibiras, Bronius Untulis, Antanas Juknevičius, kun. Antanas Viskantas, Povilas Karazija, Konstantinas Stašys, Marcelinas Šikšnys. – Vilniaus kultūrinis gyvenimas, Vilnius, 2006, įklija

Kazys Misius, inžinierius, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

1907 m. Jono Basanavičiaus pastangomis Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Rusų valdžia tos draugijos veiklos beveik netrukdė. Apie Lietuvių mokslo draugiją paskelbta nemažai straipsnių. Šiuo rašiniu siekiama apžvelgti lietuvių pastangas išsaugoti draugijos rinkinius, kai ji buvo lenkų valdžios uždaryta, o jos turtą valdė paskirti kuratoriai.

Mirus Petro Vilešio našlei Elenai Vileišienei, jos vyriausioji dukra Jadvyga Jaloveckienė 1931 m. pasiūlė Lietuvių mokslo draugijai pirkti P. Vileišio namus (Antakalnio g. 6). Namai buvo nupirkti iš Lietuvių mokslo ir „Ryto“ draugijų bendrų lėšų. Lietuvių mokslo draugija į tuos namus persikėlė 1932 m. pradžioje. Pirmame aukšte įsikūrė „Ryto“, o antrame Lietuvių mokslo draugijos. Draugija turėjo savo biblioteką, rankraštyną, tautosakos archyvą ir muziejų su archeologijos, etnografijos skyriais, numizmatikos rinkiniu.

Lietuvių mokslo draugijos uždarymo etapai

Lenkų valdžia iki 1937 m. Lietuvių mokslo draugijos beveik nepersekiojo. Pagaliau 1937 m. sausio 4 d. Vilnius miesto viršininko įstaigos valdininkai – lietuviškų leidinių cenzorius Janas Kviatkovskis ir Krymas pradėjo reviziją Lietuvių mokslo draugijos patalpose. Jie peržiūrinėjo kasos knygas ir leidinių, kurie šiaip Lenkijoje uždrausti, bet Lietuvių mokslo draugijai buvo leista turėti, sąrašus. Tikrintojai rausėsi kelias dienas, iššniukštinėjo visas pakampes1.

Naikinant lietuviškas, mokyklas, draugijas, pagaliau atėjo eilė ir Lietuvių mokslo draugijai 1938 m. sausio 23 ir 26 d. Vilniaus miesto viršininko įstaigos valdininkai Lietuvių mokslo draugijos patalpose darė reviziją. Apžiūrėjo esamą archyvą, biblioteką, muziejų, skaityklą ir kitką. Po tos revizijos, rodos, sausio 29 d. Lietuvių mokslo draugijos kambariai, buvo užantspauduoti. Valdyba įpareigojo atskirame kambaryje gyvenusiam Pranui Razmukui likti toliau gyventi ir taip saugoti vertybes nuo galimo išvežimo.

1938 m. vasario 4 d. į Vilniaus miesto viršininko įstaigą buvo pašauktas Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas dr. kun. Antanas Viskantas, kuriam pranešta žodžiu ir įteiktas miesto viršininko J. Černichovskio pasirašytas sprendimas apie Lietuvių mokslo draugijos veikimo sustabdymą. Rašte be kitko buvo teigiama, kad šios draugijos veikla išeina iš privalomaisiais įstatymais nustatytų draugijų veikimo ribų, gresia saugumui, ramumui ir viešajai tvarkai.

Toliau Vilniaus miesto viršininkas, savo sprendimo motyvuose, rašė: 1) Vilniaus lietuvių mokslo draugija gaudavusi iš Lietuvos švietimo ministerijos veikimui nurodymus ir lėšų. Tuo būdu palaikydavusi ryšius su valstybe, kuri su Lenkijos Respublika neturi jokių diplomatinių santykių; 2) Lietuvių mokslo draugijos kasos knygą tvarkęs ne kasininkas, bet pirmininkas, piniginė apskaita buvusi netinkama; 3) Lietuvių mokslo draugija gaudavusi pinigų, nežinodama nei jų šaltinių, nei asmenų, kurie tuos pinigus mokėdavę, kas gali būti įrodymu, jog tie pinigai buvę gaunami nusikalstamu būdu; 4) Lietuvių mokslo draugija turėjusi ir platinusi nelegalius, neturinčius Lenkijoje leidimo, spaudinius, knygas, albumus, žemėlapius ir laikraščius.

Draugijos turtą globoti ir jo būtinus reikalus tvarkyti valdžia paskyrė kuratorių advokatą Stanislovą Venslavskį. Dėl šio sprendimo duota teisė per 14 dienų skųstis Vilniaus vaivadai, tačiau apeliacijos įteikimas to sprendimo nesustabdantis2.

1938 m. vasario 21 ir 22 d. dienomis į Varšuvą buvo nuvykęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys, tos gimnazijos mokytojas A. Petraitis ir Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas kun. A. Viskantas. Ši lietuvių delegacija apsilankė Vidaus, Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijose, kur kalbėjo apie Vilniaus krašto lietuvių būklę ir jų reikalus. Aišku, buvo skųstasi ir dėl Mokslo draugijos uždarymo3.

Deja, Lietuvių mokslo draugijos valdyba kovo mėn. gavo Vilniaus vaivadijos įstaigos du pranešimus. Viename jų sakoma, kad apeliacija dėl tos draugijos veiklos sustabdymo atmesta, o kitame pranešama – draugija uždaroma. Pranešimų pasirašymo data nenurodyta, kitais šaltiniais draugijos uždarymo potvarkis pasirašytas kovo 9 d. Palikta teisė tą sprendimą skųsti Vidaus reikalų ministrui4.

Po grasinimų ir antilietuviškų mitingų 1938 m. kovo 17 d. per Lenkijos nepaprastąjį pasiuntinį Taline Lietuvos pasiuntiniui buvo įteiktas Lenkijos ultimatumas Lietuvai. Pareikalauta, kad Lietuva per 48 valandas užmegztų su Lenkija diplomatinius santykius. Pabrėžta, kad Lenkijos ultimatumas nei formos, nei turinio atžvilgiu negali būti diskutuotinas. Lietuva ultimatumą priėmė. Vilniaus krašto lietuviai vylėsi Lenkijos politikos jų atžvilgiu sušvelnėjimo. 1938 m. kovo 24 d. Lietuvių mokslo draugijos valdyba surašė Vidaus Reikalų Ministerijai skundą dėl tos draugijos uždarymo5.

Pasitaikė ir lenkų organizacijų, kurios nepritarė Lietuvių mokslo draugijos uždarymui ir likvidavimui. Pavyzdžiui, Lenkų reformacijos istorijos mylėtojų J. Laskio draugija kovo 27 d. savo narių visuotiniame susirinkime nutarė kreiptis į atitinkamus institucijas, kad uždarytai Lietuvių mokslo draugijai paskirtas valdiškas kuratorius būtų atšauktas ir ši draugija vėl galėtų laisvai veikti6.

Draugijos įstatų priešlapis

Užmezgus Lietuvos-Lenkijos diplomatinius santykius, 1938 kovo 31 d. Lenkijos diplomatas Francišekas Chorvatas įteikė įgaliojimo raštus Kaune. Tą pačią dieną Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa savo įgaliojimo raštus įteikė Varšuvoje. Tuoj po įgaliojimo raštų įteikimo Lietuvos pasiuntinį Varšuvoje K. Škirpą pasveikinti atvyko vilniečiai – rašytojas, žurnalistas Rapolas Mackevičius ir buvęs „Jaunimo draugo“ redaktorius Augustinas Burokas. Ta proga jie papasakojo apie apverktiną lietuvių švietimo ir kultūros būklę, apie 1937 m. rudenį Lenkijos ministrų kabinetui įteiktą vienuolikos asmenų pasirašytą memorandumą dėl lietuvių sunkios padėties. Tą memorandumą priėmęs Ministrų kabineto spaudos atstovas pareiškęs, kad bergždžiai važinėjantys į Varšuvą. Lietuvių tautinė veikla Vilniaus krašte būsianti sustabdyta. Lietuvių Lenkijoje esą visai mažai, o lenkų Lietuvoje daug. Todėl Lietuva savo valstybėje pirma turinti pagerinti lenkų būklę. Į tą memorandumą nebuvo atsakyta, o jį pasirašę asmenys administracine tvarka nubausti sumokėti po 100 zlotų baudos. Nubaustieji keipėsi į teismą ir buvo išteisinti.

Atvykusieji Vilniaus lietuviai klausė pasiuntinio gal jiems vėl kreiptis į Lenkijos vyriausybę ir reikalauti kultūrinės autonomijos. K. Škirpa patarė kiek palaukti, kol paaiškės Lietuvos santykių su Lenkija forma ir mastas. Tuo pačiu buvo paprašyta pateikti pasiuntinybei žinių apie lietuvių padėtį, jų kultūrinius religinius, ekonominius ir kitus teisių varžymus7.

Nors Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa vilniečių atstovams buvo pataręs su peticijomis Lenkijos valdžiai kiek palaukti, 1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus lietuvių atstovai – dr. kun. Antanas Viskantas ir rašytojas, žurnalistas Rapolas Mackevičius atvyko į Varšuvą įteikti Lenkijos ministrui pirmininkui Felicjanui Skladkovskiui-Slavojui dešimties lietuvių organizacijų atstovų pasirašytą peticiją dėl lietuvių sunkios padėties. Juos priėmė Vidaus reikalų viceministras Klukovskis. Įteikdami peticiją, delegatai jam žodžiu išdėstė sunkią lietuvių padėtį ir prašė atkurti lietuvių pažeistas teises. Viceministras pažadėjo peticiją svarstyti, pirmiausia skundą dėl uždarytos Lietuvių mokslo draugijos. Priėmimas truko apie pusvalandį. Minėti atstovai dar apsilankė ir Lietuvos pasiuntinybėje. Jie pasiuntiniui ministrui K. Škirpai papasakojo apie peticijos įteikimą, nurodė, kad nuo Lenkijos ultimatumo Lietuvai priėmimo lietuvių padėtis nepagerėjo, tik sušvelnėjo lenkų spaudos tonas lietuvių atžvilgiu ir teismų spendimai8.

Laukiant atsakymo į skundą iš Vidaus reikalų ministerijos, 1938 m. gegužės mėn. pradžioje Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas dr. kun. A. Viskantas gavo teismo tardytojo pranešimą, kad prieš jį pradėtas tardymas dėl nusikaltimo valiutų įstatymui. Gautame tardytojo rašte pažymėta, kad kun. A. Viskantas, kaip tos draugijos pirmininkas, nuo 1936 iki 1938 m. sausio mėn. be valiutų komisijos leidimo gaudavęs pinigų iš Lietuvos švietimo ministerijos valdininko J. Balio Kaune ir juos Vilniuje išmokėdavęs įvairiems asmenims9.

1938 m. gegužę per Vilniaus miesto viršininko įstaigą gautas Vidaus reikalų ministerijos gegužės 24 d. departamento direktoriaus pasirašytas raštas kuriuo pranešama, kad ministerija Vilniaus lietuvių mokslo draugijos skundą dėl tos draugijos uždarymo atmetusi ir Vilniaus vaivados sprendimą, kuriuo yra ši draugija uždaryta, patvirtinusi.

Lietuvių mokslo draugijos veikla sustabdyta Vilniaus miesto viršininko sprendimu 1938 m. vasarį. Pasiskundus Vilniaus vaivadai, šis kovo mėn. Vilniaus miesto viršininko sprendimą patvirtino, o kitu įsaku Lietuvių mokslo draugiją uždarė. Buvusios draugijos valdyba kovo 24 d. dėl vaivados sprendimo pasiskundė Vidaus reikalų ministerijai. Gautame rašte pažymima, kad sprendimas dėl Lietuvių mokslo draugijos uždarymo administracijos instancijose esąs galutinis.

Nurodyti ir Vidaus reikalų ministerijos tokio sprendimo motyvai:

  1. Lietuvių mokslo draugijos apeliacijos skunde tvirtinimas, jog prieš draugijos veiklos sustabdymą, po padarytos draugijos būstinėje kontrolės, vaidininkai yra surašę netikslų ir faktiškajai būklei neatitinkantį protokolą esąs niekuo nepagrįstas, nes apeliacijos skunde nesą įrodyta, kokie iš tikrųjų yra netikslumai. Draugijos valdybos tvirtinimas, kad valdininkas sakęs, jog protokolo pasirašymu esąs patvirtinamas tik pats padarytas kontrolės faktas, esąs niekuo nepagrįstas ir neatitinkąs tikrovei.
  2. Lietuvių mokslo draugija gaudavusi iš Lietuvos švietimo ministerijos nurodymų ir lėšų ir tuo būdu, palaikydama ryšius su valstybės įstaiga Lietuvoje, su kuria tuomet Lenkija dar neturėjusi nei diplomatinių, nei konsulinių santykių, savo veikla grėsusi viešajam ramumui. Šis motyvas ministerijos rašte baigiamas šitaip: „Kadangi draugijos uždarymo metu buvę draugijoje santykiai nepakito ta kryptimi, kuri ateityje neleistų pasikartoti aprašomiems reiškiniams, grėsusiems saugumui, ramumui ir viešajai tvarkai, tai vaivados įstaiga pagrįstai padarė išvadą, kad tolimesnis Draugijos gyvavimas gresia saugumui“.
  3. Lietuvių Mokslo Draugijos kasos knygą tvarkęs ne kasininkas, bet pirmininkas. Draugijos valdybos apeliacijos skunde nurodyta aplinkybė, kad tai buvęs tos draugijos vidaus reikalas ir kad tam buvo suteikti įgaliojimai, ministerijos nuomone, esanti nepakankama, nes neva, šioje srityje valdybos kompetencijos pakeitimas esąs tolygus draugijos statuto pakeitimui, kas, esą, jau nėra vien draugijos vidaus reikalas.
  4. Lietuvių mokslo draugijos valdyba turėjusi savo dispozicijoje kas mėnuo šimtą zlotų, iš kurių nebuvę daromi atsiskaitymai, kas, esą, gali būti aiškinama nuslėpimu tikslų, kuriems tie pinigai buvę leidžiami.
  5. Lietuvių Mokslo Draugijos valdyba vedusi dvi kasos knygas, ką, esą, parodantis faktas, jog šios draugijos kasoje yra pažymėta, kad buvo daromi išmokėjimai „Ryto“ draugijai, bet šios draugijos kasos knygose tokių pajamų nebūta.
  6. Ministerijos nuomone, netiesa, kad draugija gaudavusi pašalpų iš Amerikos lietuvių, nes tam tvirtinimui nesą jokių įrodymų. Toliau ministerija teigia, kad Draugijos apeliacijos skunde nesą išaiškinta, iš kurių asmenų ji gaudavusi pinigų. Pažymima, kad be valdžios leidimo ėmimas minėtų dovanų esąs prieštaraujantis atitinkamam įstatymui.
  7. Lietuvių mokslo draugija turėjusi ir platinusi nelegalius, neturinčius Lenkijoje leidimų spaudinius. Ministerijos rašte išvardijama: „Naujienos“, „Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimas“ ir „Lietuvos ežerai“ 10.

Pastarasis kaltinimas keistas. Lietuvių mokslo draugija turėjo teisę mokslo reikalams gauti ir kaupti užsienyje leistas knygas, periodinę spaudą nepriklausomai nuo to ar leidinys Lenkijoje draudžiamas ar ne. Iš užsienio gautų leidinių draugija neplatino. Tai niekuo nepagrįstas kaltinimas.

Draugijos leidinių viršelis

Lietuvių mokslo draugijos valdyba nutarė šį Vidaus reikalų ministerijos sprendimą apskųsti Aukščiausiajam administraciniam tribunolui Varšuvoje. Taip ir buvo padaryta.

Tolesnė kova laukiant Aukščiausiojo administracinio tribunolo sprendimo

Gegužės 28 d. kairesnės pakraipos laikraštis „Vilniaus žodis“ rašė, kad Lietuvių mokslo draugijos durys jau penktas mėnuo kai užantspauduotos. Tyrinėję ten esamus rinkinius ir rašę kokius nors mokslo darbus asmenys, turėjo tą darbą nutraukti ir atidėti vėlesniam laikui, nes kitose viešose mokslo įstaigose tokios medžiagos nėra.

Rašinio autoriui skaudėjo draugijos sukauptų vertybių likimas. 1938 m. nuo kovo 10 ligi gegužės 12 d. septyni (kartais šeši) valdinio kuratoriaus nusamdyti asmenys „darbavosi“ Lietuvių mokslo draugijoje. Jie mokėjo lietuviškai. Prano Razmuko žiniomis tie asmenys draugijos rankraštyne, administraciniuose dokumentuose ir bibliotekos saugyklose darė kratas. Kokius nurodymus turėjo tikrintojai ir kokie jų tikrinimo rezultatai nepavyko sužinoti.

Žiemą draugijos patalpos buvo nekūrenamos. Todėl didžiausias pavojus kilo senų rūbų, aprangos ir papuošalų rinkiniui. Tame rinkinyje buvo ir eksponatai, rodyti 1909 m. Paryžiaus parodoje. Šis muziejaus skyrius buvo nuo drėgmės reikiamai neapsaugotose patalpose. Konstatuojama, kad jau metas sugrąžinti Lietuvių mokslo draugijos rinkinius pačių lietuvių globon11.

Birželio 4 d. Antanas Vileišis, kurio namuose tuoj po Didžiojo Vilniaus seimo susirinko iniciatyvinė grupė ir surašė numatomos steigti Lietuvių mokslo draugijos įstatų pirminį variantą, paskelbė protestą dėl Lietuvių mokslo draugijos turto sekvestro. Savo protestą jis baigė šiais žodžiais:

Aš visados buvau ir esu už tat, kad kultūriniai santykiai kaip su kitomis tautomis, taip ir su lenkais būtų kuo tampriausiais ir tikrai nuoširdžiais, bet kuomet Lenkijos biurokratija griebiasi brutališkų metodų, tai lieka vienas tik kelias – kuo gyviausiai protestuoti, kad tatai pajustų visi dar gyvi ir mylį laisvę lenkų tautos žmonės.

Tą A. Vileišio protesto santrauką išspausdino ir Vilniaus lenkų laikraštis „Kurjer Wileński“. Laikraštyje buvo prierašas, kad „lenkų visuomenė nieko bendro neturi su tuo uždarymu“. Tas „Kurjer Wileński“ numeris buvo konfiskuotas12.

1938 m. birželio 11 d. „Lietuvos aidas“ rašė: … Nors abiejų kraštų savitarpio santykiai, plėtojasi normaliai, tačiau likvidacinė lietuvių atžvilgiu lenkų politika Vilniaus krašte ir ypač paskutinis lietuvių kultūriniam gyvenimui, suduotas smūgis – Lietuvių mokslo draugijos uždarymas ir jos turto sekvestravimas – lietuvių viešajai nuomonei duoda tvirto pagrindo žiūrėti su dideliais rezervais į visus lenkų patikinimus apie nuoširdumą ir broliškumą.

Lenkų spaudos žiniomis, Lietuvių mokslo draugija, kreipėsi į lenkų administracinio teismo aukščiausią instanciją, apskųsdama lenkų administracijos veiksmus. Mes turime vilties, kad administracinis sauvaliavimas lenkų, teisingumo organų bus galų gale suvaldytas.

Tokiai mūsų vilčiai duoda pagrindo ankstyvesni faktai, parodę, kad teisingumo organai yra daug atmainę lenkų administracinių sprendimų13.

1938 m. birželio mėn. pirmoje pusėje. Lietuvių tautosakos archyvas išsiuntinėjo žymiausioms pasaulio mokslo ir kultūros įstaigoms atsišaukimą prancūzų kalba dėl uždarytos Vilniaus lietuvių mokslo draugijos rankraštyne esančios surinktos tautosakos likimo. Atsišaukime be kitko rašoma:

Vilniaus krašto lietuviai, neatsižvelgdami į didelius sunkumus, per kelis paskutinius metus stropiai rinko tautosakinę medžiagą. Nemaža jos yra surinkta, bet dėl nepaprasto medžiagos gausumo darbas toli gražu nėra baigtas. Tačiau šis grynai kultūrinis ir mokslinis darbas buvo lenkų administracinių organų sutrukdytas ir galop visai užgniaužtas. Jau 1936 m. kovo 27 d. Lenkijos vyriausybė ištrėmė iš Vilniaus į Lietuvą Matą Untulį, kuris per paskutiniuosius trejus metus buvo tautosakos rinkimo organizatoriumi Vilniaus krašte. Jį ištremdama lenkų vyriausybė neleido jam pasiimti su savimi jo paties surinktos tautosakos, kuri svėrė per 5 kg. Tų pačių metų spalio mėn. lenkų policija Vilniuje atėmė iš kun. K. Čibiro kraštotyros lapus, kuriuose buvo užrašinėjami seni lietuviški posakiai, pasakos ir kita. Kadangi iki tol tautosakos rinkimas dar nebuvo laikomas priešvalstybiniu darbu ir tautosakos rinkėjus tiesioginiai bausti, matyt, buvo nepatogu, tad 1937 m. pradžioje Lietuvių mokslo draugijai uždraudžiama rinkti lietuvišką folklorą. Rašte sakoma, kad jei toliau būsiąs renkamas folkloras, tai draugijai tatai galėsią labai pakenkti. Tokiu būdu Lenkijos administracijos organai visiškai sulaikė tautosakos rinkimo darbą Vilniaus krašte. Pagaliau 1938 m. vasario mėn. lenkai uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją Vilniuje. Be kitų didelių kultūrinių turtų, ši draugija turėjo ir stambius lietuvių tautosakos rinkinius: apie 50.000 variantų įvairios folklorinės medžiagos. Dabar yra labai didelis pavojus, jog ši medžiaga galės būti vienu ar kitu būdu sunaikinta ir tuo būtų padaryta didelė skriauda ne tik lietuvių tautai, bet ir tarptautiniam mokslui.

Iš anksto numatydamas tokį galimumą, Lietuvių tautosakos archyvas susirūpino pasidaryti Vilniuje esamos tautosakinės medžiagos kopijas. Tačiau nukopijuoti tebuvo suspėta vos maža dalis. Savaime aišku, jog Lietuvių tautosakos archyvas turėjo apmokėti Lietuvių mokslo draugijai kopijavimo išlaidas – reta mokslo įstaiga tegali tokius patarnavimus neatlyginamai daryti ir visos mokslo įstaigos turi savo įkainius už panašius darbus. Bet lenkų vyriausybė į šį kopijavimo išlaidų apmokėjimą pažiūrėjo kaip į nusikaltimą valiutų įstatymui ir buvęs Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas dr. Antanas Viskantas yra traukiamas atsakomybėn už tai, kad Lietuvių tautosakos archyvas siuntė į Lenkiją pinigus kopijavimo išlaidoms padengti. Aišku, kad tai yra tik viena iš tų priemonių, kurių imasi lenkų administracija užgniaužti bet kokiam lietuvių kultūriniam pasireiškimui Vilniaus krašte.

Atkreipdamas kultūringojo pasaulio dėmesį į šią didelę skriaudą, kurią daro Lenkijos vyriausybė lietuvių tautai ir tarptautiniam mokslui, iki šiol negirdėtomis priemonėmis naikindama amžiais sukurtas kultūrines žmonijos vertybes, teisingumo ir žmoniškumo vardan prašom moralinės paramos išgelbėti nuo sunaikinimo Lietuvių mokslo draugijoje Vilniuje esamus lietuviu tautosakos rinkinius14.

Dėl Lietuvių mokslo draugijos uždarymo protestavo nepriklausomos Lietuvos mokslininkai įvairios organizacijos. 1938 m. birželio 11 paskelbtas pokalbis su prof. Eduardu Volteriu. Jis be kitko pasakė: Vilniaus krašto, lietuviškumą niekas negali nuginčyti. Jis buvo ir yra lietuviškas. Reikia tik stebėtis, kaip drįstama taip nepateisinamomis priemonėmis slopinti Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Visus Lietuvos kultūrinio gyvenimo darbininkus skaudžiai palietė Mokslo draugijos uždarymas. Mes reiškiama savo gilų nepasitenkinimą. Draugiją jie, žinoma, gali uždaryti, bet Vilniaus krašto lietuviškumą sunaikinti – niekada15.

Dėl Lenkijos veiksmų prieš mokslo draugiją Kauno spaudoje buvo įdėti pokalbiai su prof. istoriku Ignu Jonynu ir prof. Mykolu Biržiška. Paklaustas ką reikia dabar daryti dėl Lietuvių mokslo draugijos rengiamo likvidavimo, prof. I. Jonynas atsakė:

– Aš labai džiaugiuosi, kad šitą klausimą, kaip tik judina spauda. Tačiau to maža. Prieš tokį lenkų smurtingą elgesį turi pakelti balsą mūsų mokslo įstaigos, mokslo žmonės ir, pagaliau, visa tauta. Mokslininkai ir mokslo įstaigos turi su protestu kreiptis į viso pasaulio kultūrines įstaigas.

Toks vieningas lietuvių tautos protestas turėtų pasiekti ir lenkų šviesuomenę. Juk ir tenai yra daug kultūringų ir jautrios sielos žmonių, kurie negali pritarti smurtui, siekiančiam, naikinti kitos tautos kultūrinį lobyną. Istorijoj dar gal nebuvo tokio atsitikimo, kad pati despotiškiausia valdžia neatsižvelgtų į savo krašto žmonių murmėjimą ir gilų nepasitenkinimą. Pačiuose lenkuose dar yra nemaža gyvų asmenų, kurie gerai prisimena, kad smurto metodai, nukreipti prieš lenkų tautą Prūsų valdžios okupuotose lenkų srityse, nepasiekė nieko, be pasišlykštėjimo jausmo kultūringų žmonių širdyse.

Protestas turi būti reiškiamas griežtai, bet kultūringai. Protestą turi pareikšti visa tauta. Tauta, kuri tokiais atvejais nepakeltų savo galingo balso, vargiai ar galėtų vadintis tauta.

Į analogišką klausimą prof. Mykolas Biržiška atsakė:

– Neatsakyti į nekultūringumą nekultūringumu. Abejoju ar kreipimasis į Lenkijos šviesuomenę, ar mokslo įstaigas ką padėtų. Nebloga būtų supažindinti su juoduoju vaivados Bocianskio žygiu kultūrinį pasaulį ypačiai mokslines įstaigas; tegu jos kalbasi su mokslinėmis lenkų įstaigomis, su kuriomis mums, dabartinėmis sąlygomis, nėra dėl ko kalbėtis, o geriausia – telkti jėgas tolesnei kovai už lietuvių tautos teises16.

Dėl Lietuvių mokslo draugijos uždarymo Kaune vyko studentų, kitų lietuvių organizacijų protestai. Protestavo ir JAV lietuvių organizacijos.

Nors protestai lenkų valdžiai ir buvo nemalonūs, toliau ruoštasi mokslo draugijos likvidavimui. Gavęs kvietimą 1938 m. birželio 23 d. uždarytos Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas dr. kun. A. Viskantas su valdybos nariu A. Bieliniu buvo nuvykęs į draugijos būstinę, kur Vilniaus miesto viršininkas ir valdininkas jų akivaizdoje dėl kai kurių draugijos knygų atliko tam tikrus formalumus. Kas buvo daroma su tomis knygomis nepaaiškinta17.

Lietuvių mokslo draugijos valdyba. Sėdi iš kairės: Povilas Karazija – knygininkas, Marcelinas Šikšnys – pirmininkas, Danielius Alseika – iždininkas, Stovi iš kairės: Adomas Juškevičius, Stasys Matjošaitis – sekretorius, Bronius Untulis ir Jurgis Šlapelis – abu vicepirmininkai. 1931 m. – J. Cicėnas, Vilnius tarp audrų, Vilnius, 2010, įklija

1938 m. birželio 27 d. Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas dr. kun. A. Viskantas buvo pakviestas į Vilniaus miesto viršininko įstaigą, kur nuvyko su mokytoju Broniumi Untuliu. Iš kun. A. Viskanto pareikalauta atiduoti visus turimus draugijos dokumentus ir numizmatinių rinkinių metalinės spintos raktus. Pirmininkas tokiam reikalavimui nepakluso. Todėl buvo surašytas protokolas. Lietuvių mokslo draugijos valdyba be išsamaus, draugijos turto surašymo dokumento kuratoriui raktų buvo nutarusi neatiduoti. Jau žinojo kuratoriaus „šeimininkavimą“. Kurį laiką Lietuvių mokslo draugijos bibliotekoje ir archyve dirbo kažkokie kuratoriaus pakviesti žmonės. Jie, baigę darbą, namų sargui liepė butą iššluoti, Sargas sąšlavų neišmetė, o paliko pakurui. Kun. A. Viskantas tuos iššluotus popierius pavartęs rado ten knygų paskolinimo korteles ir kelis kitus dokumentus, senus skelbimus ir kita18.

Lenkijos požiūris į Lietuvių mokslo draugiją, pareikštas pasiuntiniui K. Škirpai

1938 m. birželio 28 d. Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa atvyko į Lenkijos Užsienio reikalų ministeriją, pas Rytų skyriaus vedėją, vicedirektorių Tadeušą Kobilianskį (Kobylański) šio pageidavimu.

Be kitko buvo kalbėtasi ir apie Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje uždarymą. Pateikiamos ištrauka iš K. Škirpos pranešimo apie pokalbį dėl Lietuvių mokslo draugijos uždarymo.

– Visa tai, kas lietuvių spaudoje paskelbta apie Mokslo draugijos rinkinių naikinimą yra gryna netiesa ir lietuvių visuomenės kiršinimas prieš Lenkiją, – dar kartą akcentavo T. Kobilianskis. Ši nedrauginga Lenkijai akcija jau davusi ir rezultatų: mūsų tautinio muziejaus direkcija atsisakiusi priimti pakvietimą atsiųsti savo atstovą į lenkų tautinio muziejaus atidarymą, įvykusį šiomis dienomis, o mūsų mokslininkai siunčią užsienio kultūrinėms draugijoms ir paskiriems mokslininkams nepagrįstus prieš Lenkiją skundus. Tai, esą, ne artina abiejų kraštų mokslininkus, bet juos atstumia vieną nuo kito ir tuo pačiu kliudomas abiejų tautų bendradarbiavimas.

Nurodęs, kad nenoriu leistis su p. Kobilianskiu dėl to ar žinios apie Mokslo draugijos rinkinių naikinimą tikros ar ne, pabrėžiau, kad faktas lieka faktu, jog Mokslo draugija tapo uždaryta. Ši draugija, kuri jokios politikos nevedė, o turėjo grynai istorinius-mokslinius tikslus, buvo įkurta 1907 m. visos lietuvių tautos pastangomis. Todėl jos uždarymas, savaime suprantama, negalėjo nesukelti visuotinio lietuvių pasipiktinimo. Todėl, sakiau, tai, kas tuo klausimu pasirodė lietuvių spaudoje, nėra jokia akcija prieš Lenkiją, kaip valstybę, bet visai natūrali reakcija dėl lenkų vyriausybės padarytos lietuvių tautai skriaudos.

– Skriausti lietuvių niekas nemano, – atsakė p. Kobilianskis. Draugijos rinkiniai nei kiek nenukentėsią, jei jie bus globojami ne draugijos, kuri, kaip tai esą žinoma, buvo palaikoma iš svetur, bet sudarys regioninio muziejaus skyrių.

– Taigi, tuo tamsta pripažįsti, kad Mokslo draugija tikrai bus baigta likviduoti, – įterpiau iš savo pusės. Atkreipiau p. Kobilianskio dėmesį į tai, kad Mokslo draugijos turtas buvo surinktas ne vien iš Vilniaus krašto, bet ir visos Lietuvos ir net iš viso pasaulio lietuvių. Nurodžiau, kad tos draugijos nedrįso panaikinti rusai, jos nepalietė nei vokiečiai – okupantai. Ją, sakiau, likviduoja nūnai Lenkija, pamiršdama, kad drauge su Lietuva dar ne taip seniai turėjo kentėti svetimą jungą.

– Lenkijos administracija negali vadovautis nurodymais iš svetur, bet Lenkijos įstatymais, – atsikirto p. Kobilianskis.

– Nesiginčiju, kad kiekviena administracija turi vadovautis savo krašto įstatymais, sutikau su p. Kobilianskiu. Be pasakiau jam, kad Lietuvos visuomenė į visa tai, kas lenkų administracijos laikotarpyje 1936–1938 m. Vilniaus krašte buvo padaryta, būtent, uždarymą lietuvių draugijų, mokyklų, laikraščių, suvaržymus ūkio srityje ir t. t. žiūri į jos (lenkų administracijos) norą be jokios atodairos užslopinti visą kultūrinį ir visuomeninį lietuvių gyvenimą tame krašte.

Ponas Kobilianskis į tai pasiaiškino, kad po santykių užmezgimo tarp abiejų valstybių nieko daugiau nebuvę uždaryta ir jokių instrukcijų vietinei administracijai persekioti lietuvius nebuvę duota.

– Bet nebuvo atšauktos seniau duotosios instrukcijos, kuriomis vietinė administracija tebesivadovauja, – replikavau iš savo pusės. To pasėkoje, sakiau, persekiojimas lietuvių Vilniaus krašte vyksta toliau, kaip vyko prieš santykių užmezgimą19. …

Matome, kad Lenkijos vyriausybė neslėpė siekių nusavinti Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Beje, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas dėl administracine tvarka galutinio Lietuvių mokslo draugijos uždarymo padarytas jau po diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo.

Tolesni valdinių kuratorių veiksmai, lietuvių pastangos išsaugoti rinkinius

1938 m. liepos 2–7 dienomis Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas kun. A. Viskantas buvo Varšuvoje, kur rūpinosi tos valdžios uždarytos draugijos likimu. Ar gauta kokių nors valdžios pažadų tuo reikalu, nutylima20.

1938 m. liepos 11–12 d. pakviesti Lietuvių mokslo draugijos patalpose lankėsi tos draugijos pirmininkas dr. kun. A. Viskantas ir sekretorius advokatas A. Juknevičius. Ten buvo iš Varšuvos atvykęs Švietimo ministerijos inspektorius Bankovskis, Vilniaus miesto viršininko įstaigos lietuviškų reikalų referentas Janas Kviatkovskis ir Lietuvių mokslo draugijos valdiškas kuratorius advokatas S. Venslavskis. Atidaryta draugijos nedegama spinta ir visose patalpose apžiūrėti rinkiniai. Liepos 12 d. prie pirmininko kun. A. Viskanto ir draugijos valdybos nario M. Šikšnio inspektorius Bankovskis ir kuratorius S. Venslavskis atidarė keturias dėžes, kuriose buvo sukrauti uždarytos Lietuvių mokytojų sąjungos Švenčionių skyriaus mokslo draugijai padovanoti įvairūs muziejiniai rinkiniai. Vėliau, atvykus Vilniaus vaivadijos konservatoriui Kieškovskiui, vėl buvo atidaryta nedegama draugijos spinta ir peržiūrėti joje sukrauti auksiniai ir sidabriniai seni pinigai. Ta proga draugijos kuratorius S. Venslavskis iš nedegamos spintos pasiėmė Lietuvių mokslo draugijos aikštės (prie Užuolankos gatvės) pirkimo aktą ir tos aikštės planą. Pirmininkas kun. dr. A. Viskantas paklausė, kokiam reikalui kuratorius S. Venslavskis tuos dokumentus imąs ir gal tai reikalinga užstatui paskolai. Kuratorius S. Venslavskis atsakė, kad jam pinigai esą reikalingi Lietuvių mokslo draugijos reikalams tvarkyti.

Nepriklausomos Lietuvos spaudoje rašoma, kad Vilniaus vaivada, nelaukdamas Vyriausiojo administracijos tribunolo sprendimo skubėjo likviduoti Lietuvių mokslo draugiją. Iš Lietuvių mokslo draugijos muziejaus ir gudų muziejaus norėta įkurti Šiaurės rytinių vaivadijų muziejų, kurio kuratoriumi numatytas vaivadijos valdininkas V. Bortnovskis. Vedėjas dar nesurastas, nes ligi šiol kviečiami keli Vilniaus universiteto profesoriai griežtai atsisakė, panašiai, kaip prieš pusmetį atsisakė būti Lietuvių mokslo draugijos kuratoriais profesoriai: Stanislavas Koscialkovskis, Stanislavas Zajančkovskis, J. Adamus, Ričardas Mienickis, Ivo Javorskis21. Tuo metu baltarusių-lietuvių santykiai buvo draugiški. Todėl baltarusių veikėjai atmetė valdžios pasiūlymą baltarusių muziejui imti Lietuvių mokslo draugijos rinkinius ir tapti valstybiniu muziejumi.

Draugijos leidinių viršelis

1938 m. liepos 16 d. Lietuvių mokslo draugijai paskirtas valdiškas kuratorius S. Venslavskis vasario 10 d. pareikalavo, kad jam būtų atiduoti Lietuvių banke Vilniuje laikomi tos draugijos pinigai. Bankas jam tų pinigų neatidavė, nes pinigai iš draugijos sąskaitos galėjo būti paimti, praėjus pusei metų nuo įspėjimo. Kuratoriui teko laukti rugpjūčio 10 dienos.

Birželio 20 d. tas pats draugijos kuratorius pranešė raštu visiems buvusiems Lietuvių mokslo draugijos tarnautojams, kad jie iš tarnybos atleidžiami, nors tie tarnautojai nebegalėjo dirbti nuo draugijos veikimo sustabdymo dienos. Algas jiems pažadėjo sumokėti tik už 1938 m. vasario mėnesį. Draugijos tarnautojai (jų buvo šeši) pasijuto nuskriausti ir to paties birželio mėnesio pabaigoje kuratorių Venslavskj apskundė Darbo teismui ir paprašė jiems priteisti atlyginimą už 8 mėnesius po tos draugijos veiklos sustabdymo ir už vieną atostogų mėnesį. Taip pat teismo prašyta iki bylos pabaigos banke buvusius draugijos indėlius apsaugoti. Liepos 16 d. Darbo teismo nurodymu Lietuvių mokslo draugijos sąskaitos pinigai (3.400 zlotų) buvo apsaugoti. Iki teismo sprendimo kuratorius jų paimti negalėjo. Darbo teismas turėjo nuspręsti, kam tie pinigai atiteks, ar draugijos tarnautojų algoms apmokėti, ar kuratoriaus nuožiūrai22.

1938 m. spalio mėn. viduryje. Lietuvių mokslo draugija vis dar tebebuvo uždaryta, o jos patalpos su biblioteka, archyvu ir visokiais muziejiniais rinkiniais taip pat buvo užantspauduoti. 1938 m. gegužę Vidaus reikalų ministerijai šią draugiją galutinai uždarius, valdyba nusiuntė skundą Aukščiausiajam administraciniam tribunolui Varšuvoje, iš kur atsakymo dar nesulaukta. Anksčiau Lietuvių mokslo draugijos visas turtas buvo valdžios paskirto kuratoriaus S. Venslavskio žinioje. Jau kelintas mėnuo tos draugijos turtą valdė uždarytųjų Vilniaus ir Švenčionių „Ryto“ draugijų kuratorius Vilianovskis. Šis kuratorius spalio 17 d. buvo susikvietęs pasitarti Lietuvių mokslo draugijos valdybos narius: dr. kun. A. Viskantą, M. Šikšnį, A. Juknevičių, B. Untulį, tarnautoją P. Razmuką. Pakviesti ir lenkų žinovai: valstybinio archyvo direktorius Vaclovas Studnickis, Vilniaus universiteto etnografinio muziejaus vedėjas prof. Stefanas Ehrenkreutzas (Ehrenkreutz) ir docentas Severinas Vislouchas (Wysłouch).

Pasitarime buvo svarstyta, kokių imtis priemonių, kad Lietuvių mokslo draugijos turtas būtų apsaugotas nuo sugedimo ir sunykimo. Pirmiausia buvo pareikšta doro žmogaus valstybinio archyvo vadovo V. Studnickio nuomonė. Jis kalbėjo, kad geriausia priemonė draugijos turtui apsaugoti – tai leisti šiai draugijai vėl veikti ir jos turtą gražinti tikriesiems savininkams. Buvo pasiūlytos ir techninės priemonės, kurias tučtuojau reikalinga pasitelkti. Būtina apkūrenti ir išvėdinti patalpas, išdulkinti ir nuo kandžių apsaugoti tautinius drabužius, juostas ir kitką. Be to, buvo pareikštas pageidavimas, reikalui esant, leisti mokslo žmonėms pasinaudoti draugijos biblioteka ir archyvu ir jų aptarnavimui pakviesti darbuotis buvusius draugijos lietuvius tarnautojus, o etnografiniam skyriui tvarkyti pakviesti studentę V. Maminskaitę. Visa tai buvo užprotokoluota23. Žinoma, V. Studnickio siūlymas kirtosi su valdžios planais.

1938 m. lapkričio 8 d. Lietuvių mokslo draugijos kuratorius Vilianovskis vėl mėgino sušaukti bendrą pasitarimą neva tos draugijos reikalais. Tačiau, žinodami kuratoriaus tikslą – likviduoti draugiją ir išdalinti jos rinkinius, į pasitarimą nuėjo tik vienas tos draugijos valdybos narys Marcelinas Šikšnys.

Vyriausiasis administracinis tribunolas iki lapkričio mėn. vidurio į skundą dėl Lietuvių mokslo draugijos uždarymo nieko neatsakė. Todėl uždarytosios Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas dr. kun. A. Viskantas nusiuntė minėtam tribunolui prašymą, išspręsti valdybos skundą. Buvo būtina nuo sugedimo gelbėti draugijos rinkinius, kurie nuo draugijos uždarymo laikomi nekūrenamose ir nevėdinamose patalpose24.

1938 m. lapkričio 29 d. Darbo teismas Vilniuje nagrinėjo Lietuvių mokslo draugijos tarnautojų bylą dėl negauto atlyginimo iš valdžios paskirto kuratoriaus. Vasario mėn. pradžioje be darbo liko šie draugijos tarnautojai: Pranas Razmukas, Emilijonas Paukštė, Stasė Pakulaitė, Marė Stasinaitė, Juozas Mačiulis ir Juozas Aidulis. Kurį laiką jie oficialiai iš užimamų pareigų nebuvo atleisti. Pagaliau, 1938 m. birželio mėn. pradžioje valdinis tos draugijos kuratorius minėtiems asmenims pranešė, kad jie iš darbo atleidžiami nuo kovo 5 dienos. Atleistieji iš darbo Lietuvių mokslo draugijos tarnautojai, negavę iš kuratoriaus jiems priklausančio atlyginimo, iškėlė kuratoriui teismo bylą. Teismas buvusių Lietuvių mokslo draugijos tarnautojų reikalavimus iš dalies patenkino ir kiekvienam priteisė sumokėti apie du trečdalius prašomos kompensacijos. Draugijos tarnautojų bylos advokatas buvo Petras Grybauskas25.

Steigiama nauja Lietuvių mokslo mylėtojų draugija. Įstatų rengimas ir jų patvirtinimas

Tikėta, kad lietuvių mokslininkų ir visuomenės protestai, pagaliau kai kurių pačių lenkų inteligentų blaivus žodis, diplomatinės pastangos privertė lenkų valdžią atsisakyti siekio nusavinti Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. 1938 m. gruodžio 15 d. į Vilniaus vaivadijos įstaigą buvo pakviesti šie Vilniaus lietuviai: uždarytosios lietuvių mokslo draugijos valdybos narys Marcelinas Šikšnys, kun. Vincentas Taškūnas, Rapolas Mackevičius, Antanas Valaitis, Jeronimas Cicėnas ir Augustinas Mačionis. Vaivadijos įstaigoje visuomeninio-politinio skyriaus viršininkas Jasinskis jiems pranešė, kad Vilniaus lietuviai galintys paruošti naujos Lietuvių mokslinio pobūdžio draugijos įstatus. Toliau lietuvių atstovams buvo pareikšta, kad patvirtinus naujosios draugijos įstatus, tai draugijai bus atiduotas visas uždarytosios Lietuvių mokslo draugijos turtas. Naujosios mokslo draugijos steigimo reikalas Vilniaus lietuvių visuomenėje tuoj pradėtas svarstyti26.

1938 m. gruodžio 17 ir 19 d. Šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko lietuvių visuomenės gausesni susirinkimai, per kuriuos apsvarstytas pasiūlymas parengti naujos mokslinio pobūdžio draugijos įstatus. Tokius įstatus nustatyta tvarka patvirtinus, naujajai draugijai būtų atiduotas uždarytosios Lietuvių mokslo draugijos turtas. Nutarta naująją mokslinio pobūdžio draugiją steigti. Išrinkta kelių asmenų komisija, kuri iki Kalėdų įpareigota paruošti įstatus. Komisija įpareigojimą įvykdė. Jos įstatai Vilniaus vaivadijos įstaigai įteikti 1938 m. gruodžio 24 d.

1939 m. sausio 5 d. į minėtą įstaigą pakviesti du tos draugijos steigėjai. Jiems įstatai grąžinti. Nurodyta įstatų projektą pataisyti, paredaguoti, papildyti ir sumokėti žyminį mokestį27.

Žinią, kad vietoj Lietuvių mokslo draugijos leista steigti kitą panašią draugiją nauju pavadinimu, pirmiausia pranešė Lenkijos telegramų agentūra, o vėliau ir Vilniaus vaivadijos įstaiga. Tos įstaigos valdininkas pakviestiems lietuviams be kitko pareiškė, kad steigiant naują mokslo draugiją, dėl tam tikrų sumetimų negalima tarp naujos draugijos steigėjų įrašyti buvusio Lietuvių mokslo draugijos pirmininko dr. kun. Antano Viskanto.

Nežinia ar valdžiai pasiūlius, ar patys lietuviai nutarė steigti Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją. 1939 m. sausio 10 d. įvyko Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos steigėjų posėdis. Svarstytos Vilniaus vaivadijos įstaigos siūlomos steigiamos draugijos įstatų pataisos. Susirinko gausesnis Vilniaus visuomenės būrys. Iškilo klausimas, kuo būsimoji nauja mokslo draugija bus geresnė už senąją, niekuo nekaltą, visiems vilniečiams lietuviams inteligentams šventą, dėl savo tradicijų labai brangią. Vis dėlto nutarta valdžios siūlymą priimti, kol dar nevėlu. Buvo kilę visokių abejojimų. Be kita ko įtartinas atrodė nenoras leisti pasirašyti naujosios draugijos steigėju visas piliečio ir mokslo kvalifikacijas turinčiam buvusiam Lietuvių mokslo draugijos pirmininkui kun. A. Viskantui. Kai kas spėliojo, kad šitoks, įstatymais neparemtas reikalavimas bus bloga pradžia ir siūlė daryti tam tikrų žygių reikalavimui atšaukti.

Susirinkimo išrinktoji komisija paruošė naujos draugijos įstatus, kuriuos pasirašė penkiolika visai padorių piliečių, nusiuntė savo įstatų projektą vaivadijos įstaigai ir laukė pažadėto teigiamo atsakymo. Tačiau 1939 m. metų sausio mėnesio pradžioje vėl buvo pakviesta trejetas naujosios draugijos steigėjų ir jiems tos pačios aukštosios valdininkijos išaiškinta, kad įstatuose esą visa eilė taisytinų mažmožių. Be to, dar buvo pareikšta, kad iš naujosios draugijos steigėjų turi atsisakyti (išsibraukti) kun. Kristupas Čibiras ir kun. Kazys Pukėnas. Jų vieton reikėjo įrašyti kitus du steigėjus. Tuomet įstatai būsią patvirtinti. Jau trys Vilniaus lietuviai negalėjo būti naujosios draugijos steigėjais28.

1939 m. apie sausio 16 d. nutraukta byla uždarytos Lietuvių mokslo draugijos pirmininkui kun. A. Viskantui. Kun. A. Viskantas buvo tardomas ir kaltinamas valiutų nusikaltimu. Jis iš Tautosakos archyvo vadovybės Kaune gaudavęs pinigų ir juos sumokėjęs už perrašytą ir tam archyvui nusiųstą tautosakos medžiagą29.

Lietuvių mokslo draugijos rankraštynas turėjo gana daug 1905–1907 m. revoliucijos bylų. Tas bylas valdžia numatė paimti į Vilniaus valstybinį archyvą. Iki 1939 m. sausio 18 d. tos bylos iš Lietuvių mokslo draugijos kambario jau buvo perkeltos į Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos patalpas, kuriose irgi šeimininkavo valdžios paskirtas kuratorius30.

Draugijos antspaudo spaudas

1939 m. sausio 16 d. įvykusiame naujos mokslo draugijos steigėjų susirinkime vėl svarstyti valdžios reikalaujami pakeitimai. Pats įstatų taisymas ir naujų steigėjų rinkimas sklandžiai eiti negalėjo. Galutinai susitarus parinkti nauji draugijos steigėjai. Gal valdžiai jau priimtinus įstatus pasirašė šie steigėjai: žurnalistas Augustinas Burokas, kun. Zenonas Butkevičius, magistras inžinierius Mykolas Čibiras, Viktoras Dasys, magistrė Elena Horodničiūtė, inžinierius Jonas Jankauskas, magistras Adomas Juškevičius, magistrė Barbora Kraužlienė, inžinierius Motiejus Kraužlys, mokytoja Marė Lemešytė, magistras Vincas Martinkėnas, kun. Aleksandras Mikaila, inžinierius Jonas Pajaujis, magistrė Stasė Taškūnaitė ir žurnalistas Vincas Žilėnas31.

Naujai steigiamos Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos pataisyti įstatai įteikti patvirtinti Vilniaus vaivadijos įstaigai sausio 18 d. Steigėjai jau buvo tikri, kad daugiau įstatų nebereikės taisyti. Sausio 20 d. vėl į vaivadijos įstaigą buvo pašaukti du steigėjai, kuriems iškelta dar viena sąlyga – būsimos draugijos nariais galėsią būti vien Lenkijos piliečiai. Taip pat pareikalauta išbraukti punktą dėl galimybės steigti skyrius. Sausio 21 d. tiems patiems steigėjams nuėjus į vaivadijos įstaigą ir paaiškinus pilietybės ribojimo netinkamumą mokslinėms draugijoms, saugumo skyriaus viršininkas sutiko nereikalauti, kad draugijos nariais gali būti tik Lenkijos piliečiai. Tačiau galimybei draugijai turėti skyrius kategoriškai pasipriešino. Tai palikta svarstyti steigėjų susirinkimui32.

Vilniaus vaivadijos įstaigoje steigėjams buvo keliamos naujos sąlygos ir vis pabrėžiama, kad nuo jų priėmimo priklausys įstatų patvirtinimas. Paskutinė sąlyga buvo ši – išbraukti tas įstatų vietas, kur kalbama, kad Lietuvių mokslo mylėtojų draugija galėsianti turėti savo skyrius. Šį reikalavimą steigėjai svarstė sausio 23 d. Turėdami prieš akis visas laiko sąlygas ir aplinkybes, steigėjai buvo nutarę per savo įgaliotinius dar kartą paprašyti vaivadijos įstaigos, kad paliktų įstatuose teisę, draugijai turėti provincijoje, savo skyrius, bet jeigu vaivadijos įstaiga nesutiktų, tai dar kartą paklusti ir įstatuose išbraukti straipsnį, kur kalbama apie skyrius. Buvo nutarta vietoj straipsnio apie skyrius įrašyti, kad draugijos veikimo plotas yra visa Lenkijos valstybė.

Sausio 24 d. steigėjų įgaliotiniai M. Kraužlys ir A Juškevičius vaivadijos įstaigoje buvo priimti saugumo skyriaus viršininko, o vėliau ir paties vaivados L. Bocianskio. Po ilgesnio pasikalbėjimo vaivada steigėjų įgaliotiniams pareiškė, kad jis naują lietuvių mokslo draugiją leidžiąs, bet su sąlyga, kad būtų išbrauktas iš įstatų straipsnis apie skyrius ir nesutinkąs įstatų tvirtinti, jei juose bus nurodyta, kad naujos draugijos veikimo plotas – visa Lenkijos valstybė. Draugija turinti apsiriboti savo veiklą vien Vilniaus vaivadija.

Vaivadijos įstaigoje pasiteiravus dėl dalies Lietuvių mokslo draugijos rankraštyno bylų paėmimo į valstybinį archyvą, saugumo viršininkas tą žinią patvirtino. Jis pasakė, kad teismo bylos tikrai bus paimtos ir atiduotos valstybiniam archyvui. Tarp tuometinių uždarytos Lietuvių mokslo draugijos šeimininkų ir Vilniaus lietuvių visuomenės atstovų tuo reikalu nėra buvę jokių pasitarimų. Tai liudija, kad uždarytos Lietuvių mokslo draugijos rankraštynas ir kiti rinkiniai valdžios pareigūnų buvo išsamiai patikrinti33.

Paskutinę sąlygą dėl Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos įstatų patvirtinimo iškėlė pats Vilniaus vaivada. Jis pareikalavo, kad būsimoji draugija savo veiklą apsiribotų tiktai Vilniaus vaivadija. Tai reiškė, kad draugijos nariai negalėtų užrašinėti tautosakos, kalbos žodžių Lydos, Valažino, Suvalkų ir kitose apskrityse. Todėl steigėjai draugijos veikimo ploto susiaurinti negalėjo. Jų įgaliotiniai Motiejus Kraužlys ir Adomas Juškevičius sausio 27 d. steigiamos draugijos reikalu į Vilniaus vaivadijos įstaigą atvyko jau penktą kartą. Jie visų steigėjų vardu pranešė, kad pastarąjį reikalavimą draugijai veikti tik Vilniaus vaivadijoje priimti neįmanoma ir paprašė įstatų projektą persiųsti į Vidaus reikalų ministeriją. Saugumo skyriaus viršininkas pažadėjo steigėjų prašymą patenkinti. Žinoma, tai gaišatis, o nešildomose patalpose Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai toliau liko pasmerkti gesti.

Vidaus reikalų ministerija įstatus grąžino Vilniaus vaivadijos įstaigai. Būsimai draugijai uždrausta turėti skyrius. Kitokių reikalavimų ministerija nepateikė. Apie tai vaivadijos įstaiga steigėjams pranešė 1939 m. vasario 3 d. Kitą dieną steigėjai vaivadijos įstaigai pareiškė, kad jie sutinka su Vidaus reikalų ministerijos reikalavimu dėl skyrių. Tą pačią dieną Vilniaus vaivados įstaiga steigėjams įstatus sugrąžino dėl pakeitimo juos iš naujo perrašyti ir tiems patiems steigėjams pasirašyti. Steigėjai tą padarė. Naujai perrašyti įstatai įteikti Vilniaus vaivadijos įstaigai vasario 7 d.

1939 m. vasario 8 d. Vilniaus vaivadijos įstaiga pagaliau patvirtino Vilniuje naujai steigiamos Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos įstatus. Reikėjo kuo greičiau sušaukti steigiamąjį susirinkimą ir išrinkti pirmąją draugijos valdybą. Naujoji draugija turėjo perimti visą 1938 m. uždarytos Lietuvių mokslo draugijos turtą, kuris tebebuvo valdžios kuratoriaus žinioje34.

Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos įsteigimas ir rūpesčiai atgauti pirmtakės turtą

Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos steigėjai, gavę patvirtintus šios draugijos įstatus, vasario 11 d. sukvietė steigiamąjį susirinkimą ir išrinko pirmąją valdybą: pirmininkas – Adomas Juškevičius, vicepirmininkai – kun. Aleksandras Mikaila ir magistras Vincas Martinkėnas, knygininkė – magistrė Elena Horodničiūtė, kasininkas – Henrikas Horodničius, sekretorius – Vincas Žilėnas, narys be ypatingų pareigų – inžinierius Motiejus Kraužlys. Revizijos komisijos nariais išrinkti: magistras Viktoras Dasys, mokytoja Marė Lemešytė ir inžinierius Jonas Jankauskas. Į draugijos teismą pateko: inžinierius Mykolas Čibiras, žurnalistas Augustinas Burokas, magistrė – Barbora Kraužlienė, magistrė Stasė Taškūnaitė ir inžinierius Kajetonas Blažys.

Steigiamasis draugijos susirinkimas įvyko vieno steigėjo bute (Benediktinų g. 8–15), kur prieš karą gyveno rašytojas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Susirinkimui pirmininkavo kun. A. Mikaila, sekretoriavo E. Horodničiūtė. Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos pirmininku išrinktas Adomas Juškevičius35.

Vasario 25 d. A. Juškevičius gavo uždarytosios Lietuvių mokslo draugijos tuolaikinio valdinio kuratoriaus J. Prakapčuko oficialų raštą, kuriuo pranešama, kad norint Lietuvių mokslo mylėtojų draugijai susigrąžinti uždarytosios Lietuvių mokslo draugijos turtą, reikia atlyginti visas valdinių kuratorių padarytas išlaidas apie 11.000 zlotų. Be to, kuratorius įspėjo, kad naujajai draugijai norint su visu turtu pasilikti tose pačiose uždarytosios „Ryto“ draugijos patalpose (buvusiuose Petro Vileišio rūmuose), tai reikės tas patalpas nuomoti iš valdinio kuratoriaus.

A Juškevičiui pasiteiravus išsamiau, kiek išleista Lietuvių mokslo draugijos kuratorių ir jų pasitelktų valdininkų algoms, kuratorius negalėjo atsakyti. Nuo Lietuvių mokslo draugijos  uždarymo pradžios jos rinkinius valdė jau trečias kuratorius: advokatas S. Venslavskis, advokatas S. Vilianovskis ir vaivadijos įstaigos valdininkas J. Prakapčukas.

1939 m. vasario 28 d. į Vilniaus vaivadijos įstaigą buvo pakviesti naujai įsteigtos Lietuvių, mokslo mylėtojų draugijos valdybos nariai: pirmininkas A. Juškevičius, M. Kraužlys ir V. Žilėnas. Vaivadijos visuomeninio ir politinio skyriaus viršininkas Jasinskis su savo valdininkais jiems aiškino, kiek kuratorių valdymo metu Lietuvių mokslo draugijos sąskaiton susirinko skolų ir kaip jos turėtų būti naujos Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos apmokėtos perimant anos draugijos turtą.

Tą pačią dieną uždarytosios Lietuvių mokslo draugijos valdinis kuratorius, jau pasiskelbęs likvidatoriumi, atsiuntė tos draugijos pirmininkui kun. A. Viskantui oficialų raštą, kuriuo praneša, kad 1939 m. vasario 17 d. Vilniaus vaivada nutaręs uždarytą Lietuvių mokslo draugiją likviduoti ir jos turtą perduoti naujai įsteigtai Lietuvių mokslo mylėtojų draugijai.

1939 m. apie kovo 5 d. iš Lietuvių mokslo draugijos rankraščių rinkinių paimtos ir atiduotos Vilniaus valstybiniam archyvui rusų laikų bylos, kurių dauguma iš 1905–1907 m. revoliucijos. Kokių teismų buvo tos bylos ir kiek jų paimta, nenurodyta. Atimant tas bylas niekas iš lietuvių nedalyvavo36.

Pasipiktinęs reikalavimu išsipirkti Lietuvių mokslo draugijos rinkinius, Rapolas Mackevičius rašė:

Senos mokslo draugijos turtus jau trečias mėnuo, kaip žada atiduoti, bet to dar nepadarė, o paskutiniu metu pareikalavo užmokėti 11 000 zlotų skolos, kurią padarė keli iš eilės kuratoriai. Be to, reikalauja iš anksto sumokėti 6 000 zlotų nuomos už butą, kuris yra „Ryto“ draugijos nuosavybė. Vadinasi, kas davė į skolas, kas jomis naudojosi, o mes turime mokėti, turime kažkokias fikcines sąskaitas išlyginti ir tik tada žada atiduoti Mokslo draugijos rinkinius. Tai vienas pasityčiojimas. …

O kai už visos tautos sudėtus dvasinio pobūdžio rinkinius dar reikalaujama primokėti, juos iš pono Prakapčuko išpirkti – tai yra kažkas nepaprasto, negirdėto, ko nei suprasti nei išaiškinti negalime ir nemokame37.

1939 m. kovo 7 d. į Vilniaus vaivadijos įstaigą buvo pakviesti Lietuvių mokslo mykėtojų draugijos valdybos pirmininkas ir du nariai. Su jais dar kartą kalbėtasi apie likviduojamos Lietuvių mokslo draugijos turto perėmimą ir apie likvidatorių padarytas tai draugijai skolas.

1939 m. kovo 8 d. naujai įsteigtos Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos valdybos nariai A. Juškevičius, V. Martinkėnas, M. Kraužlys ir V. Žilėnas lankėsi uždarytos Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir apžiūrėjo jos rinkinius. Tai buvo naujos draugijos valdybos narių pirmas apsilankymas uždarytos Lietuvių mokslo draugijos saugyklose. Kartu su valdybos nariais dalyvavo uždarytos draugijos likvidatorius Prakapčukas ir vaivadijos konservatorius Kieškovskis. Draugijos rinkiniai valdinių kuratorių rasti pertvarkyti.

1939 m. kovo 15 d. pradėtas tikrinti likviduojamos Lietuvių mokslo draugijos turtas, kurį ruošėsi perimti naujai įsteigta Lietuvių mokslo mylėtojų draugija. Tikrino senos draugijos likvidatoriaus ir naujos draugijos valdybos paskirti žmonės: Savickis ir P. Razmukas38.

Pagaliau 1939 m. balandžio 28 d. po ilgų pastangų Lietuvių mokslo Mylėtojų draugija atgavo pirmtakės – Lietuvių mokslo draugijos turtą. Perdavimo ir perėmimo formalumus atliko draugijos valdinis likvidatorius J. Prakapčukas, Vilniaus miesto viršininko lietuviškų reikalų referentas J. Kviatkovskis ir Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos valdyba: A. Juškevičius, kun. A. Mikaila, V. Martinkėnas, E. Horodničiūtė, M. Kraužlys ir V. Žilėnas.

Likvidatorius į tą susirinkimą, taip pat kvietė ir senosios Lietuvių mokslo draugijos valdybą su jos pirmininku kun. A. Viskantu. Tačiau senoji valdyba neatvyko, o jos pirmininkas atsiuntė likvidatoriui raštą, kuriame pareiškė negalįs atvykti į Lietuvių mokslo draugijos turto perdavimo susirinkimą dėl to, kad valdžia paėmė tos draugijos turtą nedalyvaujant nei vienam jos valdybos nariui ir nebuvo surašytas tam tikras formalus turto atėmimo protokolas. A. Viskanto rašte dar buvo pažymėta, kad neformaliai paimtas iš Lietuvių mokslo draugijos turtas negali būti tos pačios draugijos formaliai perduotas kitai draugijai.

Mokslo mylėtojų draugija, atgaudama Lietuvių mokslo draugijos turtą, norėjo išnuomoti visą namą (buvusius P. Vileišio rūmus), kurio tiktai dalį prieš tai turėjo Lietuvių mokslo draugija. Deja, nepavyko. Esą „Rytas“ turėsiąs daugiau nuostolių, valdžios kuratoriui (likvidatoriui) išsikėlus iš tos draugijos patalpų. Perduodant Lietuvių mokslo mylėtojų draugijai jos pirmtakės turtą paaiškėjo, kad nėra Lietuvių mokslo draugijos raštinės knygų: kasos, narių, valdybos protokolų knygų ir kitko. Pasirašytas ilgas perdavimo ir perėmimo protokolas, kuriame sužymėtas visas tuo metu draugijos patalpose buvęs turtas. Lietuvių mokslo draugijos likvidatorius labai nenoromis, tik po ilgų derybų, valdybai griežtai reikalaujant, sutiko pagaliau įrašyti protokole nerastų raštinės knygų ir išvežtųjų bylų trūkumą. Likvidatoriaus talkininkas Savickis, tikrinęs su P. Razmuku Lietuvių mokslo draugijos rinkinius visai neatėjo į perdavimo posėdį. Jis ir prieš tai, tikrindamas turtą, vengė pasirašyti tikrinimo protokolą, kuriame be kitų dalykų buvo pažymėtas rankraštyno 22 fondo trūkumas.

Ta proga nuo atskirų kambarių durų nuimti antspaudai ir nebeliko policijos sargybos. Komisija dar kartą apėjo visas patalpas, kur sudėti Lietuvių mokslo draugijos turtai ir kiekviename kambaryje patikrino visus daiktus pagal protokole sužymėtąjį sąrašą. Apžiūrėtojo turto bendras vaizdas buvo toks. Pilni kambariai ir net pastogė visokio turto: knygų, laikraščių, žurnalų, senovės archeologinių iškasenų, įrankių, drabužių, paveikslų, ginklų ir kitko. Nuo draugijos įsisteigimo pradžios ligi to meto Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai pasmerkti būti ankštose patalpose. Jiems buvo ankšta anksčiau Gimnazijos gatvelėje, Domaševičiaus namuose, ankšta ir tada P. Vileišio rūmuose39.

  1. Razmukas mini sučiupęs valdžios žmones bemėtant Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos knygutes. Kartą Vilniaus miesto viršininkas su 12 valdininkų apžiūrinėjo draugijos rinkinius. Tada pats viršininkas be jokio akto paėmė draugijai perduotą moksleivių piešinių albumą. Neaišku, kuo tas albumas buvo pavojingas lenkų valdžiai40.

Kun. Antanas Viskantas apie 1930 m. 1933–1938 m. Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas.  http://parodos.mab.lt/lma/lietuviu-mokslo-draugija/01-lmavb_rs-f239-2-3r/

Apie nedorą valdininkų elgesį su lietuvių kultūros vertybėmis liudija ir šis atvejis. 1937 m. tremiant Povilą Karaziją į Lietuvą, jis keletą savo retų knygų paliko Konstantinui Stašiui perduoti Lietuvių mokslo draugijai. Per kratą policija iš K. Stašio dalį knygų paėmė ir perdavė tikrinti muitinei. Viena jų – 1614 m. išleistas Lietuvos Statutas vėliau pastebėtas antikvariniame knygyne Varšuvoje. Ši knyga su policijos pagalba buvo iš knygyno paimta ir sudaryta byla. Paaiškėjo, kad tą 1614 m. išleistą knygą iš muitinės buvo išvogęs jos valdininkas. Balandžio 5 d. Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo bylą dėl minėtos 1614 m. knygos. Teismas valdininką prisipažino kaltu ir nuteisė lygtinai 2 metus kalėti, o knygą nusprendė grąžinti jos savininkui K. Stašiui41.

Rapolas Mackevičius nurodo, kad senosios draugijos turtas atgautas su daugelio knygų trūkumu, su apie 10 tūkstančių zlotų skola42. Lietuvių mokslo draugija buvo pirmoji iš lenkų uždarytų draugijų, kurios turtas grąžintas ir jai leista veikti kitu panašiu pavadinimu.

Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos artimiausios veiklos planai

1939 m. birželio 4 d. Vilniuje įvyko įsteigtos Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos visuotinis susirinkimas. Pirmininkavo Rapolas Mackevičius. Susirinkime dalyvavo ir iš Lietuvos atvykę svečiai, prof. Povilas Jakubėnas ir buvęs Lietuvių mokslo draugijos aktyvus narys, visuomenės veikėjas Martynas Yčas su žmona. Jie buvo atvykę į Vilniaus evangelikų reformatų sinodą. Išklausytas valdybos pirmininko pranešimas, apie šios draugijos steigimą ir Lietuvių mokslo draugijos turto perėmimą iš valdžios kuratoriaus Prakapčuko. Kalbėta ir apie valdybos darbo gaires. Norima artimiausioje ateityje galutinai sutvarkyti Mokslo draugijos rinkinius ir padaryti juos prieinamus visiems. Numatyta Mokslo mylėtojų draugijos rinkiniams paskirti visus Petro Vileišio rūmus. Naujoji draugija buvo pasiryžusi tęsti tuos pačius jos pirmtakės vykdytus darbus.

Draugijos statute numatyta „tirti kraštą, kuris turi kokių nors ryšių su lietuvių gyvenimu senovės laikais ir dabar, gamtiniu, etnografiniu, istoriniu, ekonominiu, statistiniu ir kultūriniu atžvilgiais“. Mokslo mylėtojų draugijos statutas numatė galimybę rengti viešas paskaitas, steigti liaudies universitetus ir kita. Šitomis savo veikimo teisėmis valdyba ketino kiek galėdama pasinaudoti. Be kitko numatyta rinkti krašto žemėvardžius ir vietovardžius. Naujoji draugija, tęsdama senosios darbą, norėjo toliau kaupti šio krašto lietuvių dvasinę kūrybą ir materialinę kultūrą, rinkti tautosaką, liaudies meną ir kita.

Pirmas Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos susirinkimas buvo gana gausus, nariais įsirašė apie pusantro šimto žmonių. Susirinkusiųjų tarpe buvo matyti visokių profesijų žmonių iš miesto ir kaimo: kunigų, advokatų, gydytojų, studentų, mokytojų, laikraštininkų, literatų, artistų ir vienas kitas mūsų kaimo atstovas. Susirinkimo dalyviai iš savo pusės taip pat pareiškė valdybai pageidavimų: užmegzti ryšius su kitomis lietuvių ir nelietuvių mokslo įstaigomis, steigti iš narių atskirų mokslo šakų sekcijas, raginti dirbti mokslo darbą. Pagal išgales tokį darbą premijuoti, sudaryti rinkinių katalogą, rengti paskaitas, įsigyti naujai išeinančius mokslo veikalus, įrengti skaityklą, prenumeruoti laikraščius ir kita43.

Lietuvių mokslo mylėtojų draugija savo veiklą pradėjo 1939 m. gegužės mėnesį. Nuo to laiko draugiją pradėjo lankyti įvairios ekskursijos ir pavieniai asmenys. Iki 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją iš Lietuvos valstybės aplankė 25 ekskursijos (apie 700 asmenų) ir 47 pavieniai lankytojai. Buvo nemažai ekskursijų ir iš Vilniaus krašto. Visi lankytojai pamatė draugijos biblioteką, skaityklą, etnografijos ir archeologijos rinkinius44.

Kaip žinia, 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija pradėjo karą su Lenkija. Rugsėjo 17 d. SSRS Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną ir 19 d. užėmė Vilnių. Vilniaus krašto lenkų valdymas baigėsi. Paaiškėjus, kad dalis Vilniaus ir jos srities perduodama Lietuvai, 1939 m. spalio 14–23 dienomis iš Vilniaus valstybinio archyvo ir Vrublevskių bibliotekos į Minską išvežti 26 vagonai bylų. Laimei iš Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos rinkinių nieko į Minską neišvežta. 1939 m. spalio 28 d. į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė.

 

1 Revizijos Mokslo, Labdarybės ir Šv. Kazimiero draugijose, Vilniaus rytojus, 1937, saus. 8, nr. 3, p. 4.

2 Sulaikytas Vilniaus Lietuvių mokslo draugijos veikimas, Tautietis, 1938, vas. 10, p. 2, 4; Pranas Razmukas, Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos, Kraštotyra, Vilnius, 1970, p. 91–92.

3 Lietuvių delegacija Varšuvoje, Kelias, 1937, vas. 24, p. 6.

4 Lietuvių mokslo draugija uždaryta, Paskutinės žinios, 1938, kovo 25, p. 4.

5 Žygiai dėl uždarytos Lietuvių mokslo draugijos, Aidas, 1938, liepos 12, nr. 21, p. 4.

6 Viltis, 1938, bal. 7, nr. 1, p. 4.

7 1939 04 01 K. Škirpos pranešimas užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2028, l. 97–98.

8 1939 04 11 (gavimo data) K. Škirpos pranešimas Užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2028, l. 79–82.

9 Lietuvių mokslo d-jos pirmininkui keliama teismo byla, Aidas, 1938, geg. 6, nr. 3, p. 4.

10 Vidaus reikalų ministerijos sprendimas. Galutinai uždaryta Lietuvių mokslo draugija. Aidas, 1938, birž. 21, nr. 15, p. 2.

11 –ja. Dėl lietuvių mokslo draugijos, Vilniaus žodis, 1938, geg. 28, nr. 27, p. 2; P. Razmukas, Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos, Kraštotyra, Vilnius, 1970, p. 94.

12 Jonas Vileišis, Gyvasis protestas, Lietuvos žinios, 1938, birž. 4, nr. 125, p. 12; birž. 11, nr. 130, p. 12.

13 Vilniaus Lietuvių mokslo draugijos turto sekvestravimas, Lietuvos aidas, 1938, birž. 11, nr. 259, p. 4.

14 Atsišaukimas į mokslo ir kultūros įstaigas lietuvių tautosakos reikalu, Mūsų Vilnius, 1938, birž. 15, nr. 12, p. 209.

15 Prof. E. Volteris. Apie kultūrinio gyvenimo slopinimą Vilniuje, XX amžius, 1938, birž. 11, nr. 130, p. 6.

16 Skriauda Lietuvai ir žaizda santykiams. Mūsų kultūros ir mokslo vyrų žodis dėl Lietuvių mokslo draugijos uždarymo, XX amžius, 1938, birž. 22, nr. 138, p. 3.

17 Uždarytos Lietuvių mokslo draugijos reikalai, Aidas, 1938, liep. 1, nr. 18, p. 4.

18 Ten pat; Lietuvių mokslo draugijos rūpesčiai, Vilniaus žodis, 1938, liepos 8, nr. 32, p. 4.

19 1938 07 04 (gavimo data) K. Škirpos raštas Užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2028, l. 66–67.

20 Žygiai dėl uždarytos Lietuvių mokslo draugijos, Aidas, 1938, liepos 12, nr. 21, p. 4.

21 Kontroliavo Lietuvių mokslo draugijos rinkinius, Aidas, 1938, liepos 15, nr. 22, p. 4; Likviduoja Lietuvių mokslo draugiją Vilniuje, Lietuvos žinios, 1938, birž. 30, nr. 144, p. 1.

22 Apdrausti Lietuvių mokslo draugijos indėliai, Aidas, 1938, liepos 22, nr. 24, p. 4.

23 Pasitarimai dėl Lietuvių mokslo draugijos, Aidas, 1938, spal. 22, nr. 53, p. 4.

24 Lietuvių mokslo draugijos kuratorius vėl šaukia pasitarimus, Aidas, 1938, lapkr. 10, nr. 61, p. 4; Nusiųstas Administraciniam tribunolui prašymas, ten pat, lapkr. 22, nr. 66, p. 4.

25 Lietuvių mokslo draugijos kuratoriaus byla, Aidas, 1938, gruod. 1, nr. 70, p. 4.

26 Siūloma nauja Lietuvių mokslo draugija, Aidas, 1938, gruod. 17, nr. 77, p. 4.

27 Ruošiami būsimos mokslo draugijos įstatai, Aidas, 1938, gruod. 22, nr. 79, p. 4; Sugrąžinti naujai steigiamos mokslo draugijos įstatai, ten pat, 1939, saus. 10, nr. 4, p. 4.

28 Pataisyti Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos įstatai, Aidas, 1939, saus. 14, nr. 6, p. 4; Akivara, Naujoji Lietuvių mokslo draugija, ten pat, saus. 17, nr. 7, p. 2.

29 Įteikti pataisyti Lietuvių mokslo mylėtojų įstatai, Aidas, 1939, saus. 19, nr. 8, p. 4.

30 Lietuvių mokslo draugijos archyvas, Aidas, 1939, saus. 21, nr. 9, p. 4.

31 Žr. 29 nuorodą.

32 Vis dar nieko aiškaus, Aidas, 1939, saus. 24, nr. 10, p. 4.

33 Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos įstatai iki šiol dar nepatvirtinti, Aidas, 1939, saus. 26, nr. 11, p. 4.

34 Kada bus įsteigta Lietuvių mokslo mylėtojų draugija? Aidas, 1939, saus. 31, nr. 13, p. 4; Sugrąžinti Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos įstatai, ten pat, vas. 7, nr. 16, p. 4; vas. 9, nr. 17, p. 4; Dėl Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos turto, ten pat, vas. 11, nr. 18, p. 4.

35 Išrinkta Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos valdyba, Aidas, 1939, vas. 14, nr. 19, p. 8.

36 Reikalauja išlyginti Lietuvių mokslo draugijos pasyvus, Aidas, 1939, vas. 28, nr. 25, p. 4; Dėl Lietuvių mokslo draugijos skolų, ten pat, kovo 2, nr. 26, p. 6; Paimtos iš Lietuvių mokslo draugijos bylos, ten pat, kovo 9, nr. 29, p. 6.

37 Klemensas [Rapolas Mackevičius], LM draugijos turtai dar negrąžinti. Reikalauja sumokėti 11.000 auksinų skolos, Lietuvos aidas, 1939, kovo 4, nr. 102, p. 5.

38 Žr. 36 nuorodą; Jau tikrinamas Lietuvių mokslo draugijos turtas, Aidas, kovo 16, nr. 32, p. 6.

39 Lietuvių mokslo draugijos turtas jau perimtas, Aidas, 1939, geg. 2, nr. 51, p. 4.

40 P. Razmukas, Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos, Kraštotyra, Vilnius, 1970, p. 93.

41 Byla dėl senos knygos, Aidas, 1939, bal. 8, nr. 42, p. 4.

42 Klemensas, Kaip iš tikro yra su mūsų draugijomis, Lietuvos aidas, 1939, birž. 19, nr. 307, p. 2.

43 Apie Mokslo mylėtojų draugijos susirinkimą, Aidas, 1939, birž. 8, nr. 66, p. 2.

44 Kas aplankė Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją, Aidas, 1939, rugs. 8, nr. 106, p. 4.