Optimistai, kaip premjeras Andrius Kubilius, teigia, kad per tuos 20 metų buvo pasiekta daugiau nei per bet kurį kitą 20 metų laikotarpį per visą tūkstantį Lietuvos metų. Nūdienos kasandros, kaip viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė, teigia, kad beveik nieko nepasiekta – kraštą valdo „lovio“ partija, grėsmingai auga Rusijos įtaka. Kasandrų yra daugiau negu optimistų, šmaikščios jų kalbos yra įsimintinesnės ir sulaukia daug dėmesio. Bet kasandrų analizės neatspindi tikrovės, daugiau ką pasako apie jų psichologinę būseną negu apie Lietuvos politinę ir ūkinę padėtį.

 

Daugeliui, be abejo, įgriso dažni priminimai, kad Lietuvos valstybė du kartus išlaikė egzaminus, patekdama į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, kad ji yra normali ir klestinti valstybė. Ir kad visuotinai pripažinta, jog Lietuva, kartu su Estija ir Latvija, yra vienintelės buvusios sovietinės respublikos, kurios sugebėjo sukurti stabilią demokratinę santvarką. Ar tai nereikšmingi laimėjimai?

 

Neseniai kažkur skaičiau, kad dabar Lietuva yra saugesnė, jos piliečiai gyvena geriau negu bet kada praeityje. Teiginiui reikia pritarti, nesvarbu, kad nuolat nuogąstavimų dėl Rusijos kėslų ir ūkio krizės.

 

Nesuprantu, kodėl taip bijoma Rusijos. Ji išgyvena dvigubą demografinę krizę. Smarkiai smunka gyventojų skaičius bei gimstamumas. Vis didesnį gyventojų procentą sudaro nerusai, kurie neturi ypatingo pagrindo mylėti Rusiją.

 

Dar sparčiau smunka Kremliaus karinė galia. Didelį ažiotažą Lietuvoje sukėlė Rusijos planai pirkti karo laivą „Mistral“ iš Prancūzijos, bet nepastebėtas pagrindinis dalykas – Rusijos karinė pramonė tiek susilpnėjusi, kad pati nepajėgia pagaminti tokio laivo, kaip ir nepilotuojamų lėktuvų, kuriuos Kremlius perka iš Izraelio. Nesėkmingi naujos tarpžemyninės balistinės raketos „Bulav“ bandymai taip pat rodo karinio pajėgumo nuosmukį.

 

Rusija yra ir bus nemaloni kaimynė. Bet ji nesukelia pavojaus NATO narėms, tokioms kaip Lietuva. Prezidento Dmitrijaus Medvedevo doktrinoje išreikštos pretenzijos turėti „privilegijuotus interesus kai kuriuose regionuose“ kasmet tampa tuštesnės, labiau paguoda Kremliaus vadovams negu reali grėsmė kaimynams.

 

Pervertinama ir Rusijos kultūros įtaka. Vaikai gal dar keikiasi rusiškai, klausosi rusiškų dainų. Bet dauguma silpnai, jei iš vis kalba rusiškai, nesvajoja važiuoti į Rusiją studijuoti ar dirbti. Jiems Rusija yra svetima šalis.

 

Lyg ir nedora kalbėti apie ūkio laimėjimus, kai siautėja nedarbas, smunka daugelio žmonių gyvenimo lygis, rengiamasi pertvarkyti „Sodrą“. Bet reikia tik pažvelgti į automobilių ir autobusų parkus, į kavines ir prekių perpildytas parduotuves, naujas statybas, žmonių aprangą, ypač moterų avalynę, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius bei prisiminti, kaip Lietuva atrodė prieš 20 metų, kad įsitikintum, kad taip yra.

 

Krizė savo padarė, bet yra ženklų, kad ūkis atsigauna, biudžeto deficitas suvaldomas, verslas prisitaiko prie naujų, sudėtingesnių sąlygų. Tarptautinė spauda neberašo apie galimą lito devalvavimą ar kreipimąsi į Tarptautinį valiutos fondą, nes pavojus praėjo.

 

Lieka daug trūkumų, bet pažanga yra akivaizdi ir neginčijama. Akį rėžia socialinė nelygybė, bet ir sovietmečiu paprasti mirtingieji nebuvo kviečiami į partijos bonzų pirtis, negaudavo kelialapių į užsienį. Pensinis amžius bus didinamas, bet ir Rusija to neišvengs. Greit nepasivysime Vakarų Europos, bet ir nepasivijus galima neblogai gyventi.

 

Įvairios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio bankas, „World Economic Forum“, „Transparency International“, „Freedom House“ ir kitos, kasmet skelbia metines ataskaitas apie demokratijos lygį, ūkio konkurencingumą, sąlygas verslui, spaudos ir kitų žmogaus laisvių gerbimą, gyvenimo kokybę, socialinę raidą ir t. t. Jau kurį laiką bene visose srityse Lietuva laikoma pažangesne ir labiau išsivysčiusia negu trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių. Kai vertinamos naujai priimtos ES šalys, Lietuva nėra pirmūnė, bet nėra ir atsilikėlė. Yra kuo didžiuotis.

 

Kaip tada paaiškinti, kad Lietuvos žiniasklaidoje mirgėte mirga straipsnių apie Lietuvos nesėkmes, ydas, niūrią dabartį ir dar juodesnę ateitį? Du dalykai yra reikšmingi. Lietuviai yra pesimistai, gal ir niurzgliai, kuriuos traukia juodos prognozės. Negi ką nors gero pasakysi. Akivaizdus kontrastas su estais ir ypač amerikiečiais, kurie erzinančiai atkakliai tiki savo šalies pranašumu ir visiems tai skelbia. Antras dalykas – tai perspektyvos stoka. Per gerai žinome ir per daug dėmesio skiriame trūkumams. Moters grožio tinkamai neįvertinsi, jei į ją žiūrėsi per teleskopą ar mikroskopą. Lietuvos žiniasklaida, apžvalgininkai bei politologai dažnai elgiasi taip, lyg į skandalą nukreiptas mikroskopas yra tinkamiausias instrumentas gamtovaizdžiui atskleisti.

 

Nors lietuviai taip saugiai ir pasiturinčiai kaip dabar dar niekada nėra gyvenę, negaliu pritarti A. Kubiliaus tvirtinimui, kad per pastarąjį dvidešimtmetį buvo pasiekta daugiau nei per bet kurį kitą 20 metų laikotarpį per visą tūkstantį Lietuvos metų.

 

Tai, kad gyvename geriau, negu anksčiau nereiškia, jog padarėme daugiau negu ankstesnės kartos. Neabejotini dabarties laimėjimai ne tik mūsų nuopelnas. Tarptautinė konjunktūra buvo nepaprastai palanki. Draugiškai nusiteikusi NATO garantuoja Lietuvai saugumą, Lietuvos ūkis jau buvo išplėtotas, o ES palaikė tolesnį ūkio augimą.

 

1919-1939 metais padėtis buvo sudėtingesnė. Lietuva buvo apsupta priešų, tarptautinės organizacijos neteikė ūkinės paramos. Reikėjo sukurti visiškai naują valstybę, naują švietimo sistemą, pertvarkyti ūkį, įvykdyti žemės reformą, iš lietuvių etnoso sukurti politiškai sąmoningą, modernią tautą. Būta įvairiausių trūkumų, demokratija buvo greit palaidota, bet pasisekė įskiepyti tokią meilę savo kraštui ir tautai, kad ji neišblėso per ilgus okupacijos metus. Per tą dvidešimtmetį buvo pasiekta daugiau. Galime tai pripažinti, nenuvertindami dabarties laimėjimų.