Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt koliažas

Kai manęs klausia – kieno Krymas? – atsakau: o kieno Karaliaučius?

Ir tada stoja tyla. Ne atsitiktinė. Iškalbinga tyla.

Nes Krymas šiandien tapo savotišku politinio padorumo egzaminu. Atsakymas į klausimą „kieno Krymas?“ daug kam yra tarsi privalomas lojalumo ženklas. Bet vos tik paklausi apie Karaliaučių – istorinę Prūsijos ir Mažosios Lietuvos žemę, po karo Sovietų Sąjungos užgrobtą, išniekintą, ištuštinta, pervadintą ir paverstą karine Rusijos tvirtove – iškart pasidaro nejauku.

Kodėl?

Jeigu Krymo atveju remiamės istorija, tarptautine teise, tautų teise į savo žemę, tai kodėl tie patys matai nebegalioja Karaliaučiui? Kodėl vienur istorinė atmintis laikoma šventa, o kitur ji staiga tampa nepatogia, pavojinga ir geriausiu atveju nutylėtina?

Karaliaučius nėra jokia „amžina rusų žemė“. Niekada ja nebuvo. Jis Rusijai atiteko ne dėl istorinio teisingumo, ne dėl vietos žmonių valios, o vien dėl karo baigties ir nugalėtojų savivalės.

Senieji gyventojai buvo išžudyti arba išvaryti, krašto vardas sunaikintas, jo istorinė atmintis perrašyta. Tai buvo žiauri karinė okupacija, svetimos žemės užgrobimas, kuris buvo įtvirtintas jėga ir propaganda.

Karaliaučius – tai Mažosios Lietuvos erdvė, mūsų lietuviškos raštijos ir kultūros laukas. Tai kraštas, kurį mums siūloma pamiršti tam, kad nereikėtų pripažinti nemalonios tiesos: jog ne visi pokario „galutiniai sprendimai“ yra teisingi ir amžini.

Bet Lietuvoje apie tai beveik nekalbama. Politiniu lygmeniu – beveik mirtina tyla. Ir ši tyla nėra atsitiktinė. Ji kyla iš baimės, iš prisitaikėliško noro neklausti to, kas gali pasirodyti per drąsu, per daug nepatogu, per mažai suderinta su vyraujančia viešąja nuomone.

Tad gyvename keistoje būsenoje: viešai giname tautų teisę į istorinį teisingumą, bet patys bijome net prabilti apie savo pačių išstumtą istorinę atmintį. Vadinasi, esame išsiugdę tik tokią istorinę sąmonę, kuri niekam netrukdo. Tik tokią drąsą, kuri nieko nekainuoja. Tik tokius principus, kurie neperžengia patogumą ir saugumą užtikrinančio prisitaikėliškumo ribų

Klausimas „kieno Karaliaučius?“ erzina, nes apnuogina dvigubus matus: kalbėdami apie kitus vadovaujamės sąžine ir tiesa, o vertindami save sustojame ties leistinumo ribomis.

Todėl į klausimą „kieno Krymas?“ ir atsakau klausimu: o kieno Karaliaučius?

Nutylėdami Karaliaučių mes neginame nei taikos, nei stabilumo. Mes tik parodome, kad patys jau esame sutikę atsisakyti dalies savo istorinės atminties, savo teisės klausti ir savo teisės mąstyti laisvai.

Tauta, kuri nebedrįsta kelti klausimų apie savo praeitį, ilgainiui praranda ir teisę į savo ateitį.

Autorius yra Alkas.lt vyriausiasis redaktorius