11. 07. Vieno Škotijos miestelio taryba lapkričio pradžioje nutarė, kad Kalėdų šventės turėtų vykti be jokių krikščioniškų simbolių ir atributų ir būtų tik „miesto žiemos šviesų naktimi“. Taip pasielgta, kad šventė taptų „švente visiems“ ir krikščioniški akcentai netrikdytų nekrikščionių.

 

Suprantama, religinėms bendruomenėms tai buvo rimtas smūgis, o patiems škotams – paskata pašaipoms ir paniekoms.

 

Įdomiausia, kad „miesto galvų“ iniciatyvą esmingai sukritikavo du Kembridžo profesoriai, vienas kurių žydas, kitas – musulmonas. Žydas pasakė, kad tokie sprendimai turėtų būti vertinami ne kaip religinės laisvės didinimas, o kaip jos mažinimas, be to, trikdantys dialogą tarp konfesijų. Musulmonas pareiškė, kad pritarti „žiemos šviesų nakčiai“ būtų meilikavimas, o tarybos nariai vietoj nesamos problemos sukūrė naują. Po to miesto tarybos nariai sušvelnėjo: kalėdinis pasakojimas bus sekamas vaikams miesto bibliotekoje, o bažnyčiose skambės varpai.

 

Tiesiog džiūgauju dėl senųjų europiečių nukvėšimo. Mes tokio dar nepasiekėm. Tad pasistenkim!

 

10.36. Nuo vakar dienos Europos Sąjunga – imperija. Tą datą būtina atsiminti: 2009 m. gruodžio 1 dieną oficialiai įsigaliojo Europos Sąjungos Konstitucija, laikinai vadinama Lisabonos sutartimi, ir pradėjo eiti pareigas Europos Sąjungos Prezidentas bei Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrė.

 

Ta proga į Lisaboną, kur buvo aprobuotas ir ratifikavimui pateiktas ES Konstitucijos tekstas, susirinko visi 27 ES narių vadovai ir iškilmingomis kalbomis, muzika bei fejerverkais paminėjo tą prieš aštuonerius metus pradėtą procesą.

 

Žinoma, tryško ir vertinimų fejerverkai.

 

Viešoji erdvė labiausiai nepatenkinta, kad naujosios imperijos vadovai tokie neimpozantiški, beveik karikatūros. Rimtesni kritikai priekaištauja, kad Sutartis leidžia Briuseliui perimti pernelyg daug nacionalinių valstybių galių. Sutarties šalininkai sako, kad ji su šių vadovų pagalba greičiau pavers 27 valstybių sąjungą galinga tarptautine jėga, racionalizuodama pusei milijardo žmonių atstovaujančias institucijas.

 

Visi tie ginčai yra esmės išplovimo iš demokratijos pasiskolintas būdas, esmės sunaikinimas. O ji tokia: atsistojome ant imperijos slenksčio.

 

10.13. Labai taikliai Šveicarijoje referendumo dėl minaretų statybos rezultatus apibūdina „Lietuvos žinios“: nieko nestebina, kad į Italiją atvykusi suomė išsireikalauja mokyklose uždrausti Nukryžiuotąjį, tačiau minaretų uždraudimas vienoje iš Europos šalių sukelia audrą visame pasaulyje.

 

Mečečių statyba Šveicarijos referendumu neuždrausta, jų apie 200 ir bus daugiau, uždrausti tik į dangų kylantys minaretai, darkantys šveicarišką kraštovaizdį, nekalbant apie dvasią. Tokie „subtilumai“ pasauliui nė motais.

 

Ką ten pasauliui! – visų pirma musulmonams ir jų bijantiems finansų spekuliantams bei šių valdomiems politikams.

 

Musulmonai vienijasi. Vienijasi ne dėl tokių, kaip Šveicarijos referendumas ar Danijos laikraščio karikatūra – vienijasi iš esmės, naudodamiesi krikščionybės imunodeficitu, politiškai tik akcentuodami įvairius „incidentus“. Ir tyliai, ir jau teroro aktais dega civilizacijų karas, šiuo atveju į musulmonų lyderes besiveržiančiai Turkijai paraginus atsiimti pinigus iš Šveicarijos bankų ir perkelti juos į Turkijos bankus. Religiniai fanatikai grasina atakomis. Kanale „Al Jazeera“ – tik viena tema: džihadas prieš netikėlius.

 

Šveicariją pasmerkė visos Europos valdžios. Švedijos užsienio reikalų ministras K. Bildtas pasiūlė Jungtinėms Tautoms nutraukti savo veiklą Šveicarijoje, nes čia grubiausiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Prancūzijos ministras sprendimą pavadino netoliaregišku ir išreiškė viltį, kad „šveicarai greit pakeis šį sprendimą“. Panašiai reagavo Italijos vyriausybė, Vatikanas. Net pačios Šveicarijos ministrė pareiškė, kad referendumo rezultatas kelia pavojų šveicarų saugumui.

 

Žmonės galvoja kitaip. Net 93 proc. vokiečių mano, kad islamas asocijuojasi su moterų pavergimu ir engimu. Manoma, panašius referendumus surengus kitose Europos šalyse, rezultatai būtų panašūs.

 

500 milijonų gyventojų turinčioje Europos Sąjungoje musulmonų yra apie 20 mln. – 4 procentai. Tačiau jie nesiintegruoja į europinę kultūrą ir kuria savą – paralelinę Europą, tapdami musulmonų pasaulio „penktąja kolona“. Vieni išsigandę dėl galimybės prarasti verslus islamo pasaulyje, kiti bijodami galimų kruvinų džihado akcijų, europiečiai šiandien patys smaugia Šveicariją, tokiu būdu kolaboruodami su musulmoniškuoju ekspansionizmu.

 

Tokių faktų akivaizdoje visiškai neabejotinai galima teigti, kad ką tik europiečiams primestoje ES Konstitucijoje nepaminėtas krikščionybės įnašas į Europos kultūrą yra tylus avansas islamui.

 

Vienas iš marksizmo bruožų yra makiavelizmas: galima daryti viską, svarbu išsaugoti valdžią. Jeigu revoliucija ar karas negalimi, reikia dangstytis parlamentarizmu, „žmogaus teisėmis“ ar dar kuo nors. Buvę Vakarų Europos komunistai, ir dabar lieką marksistais, ne tokie kvaili, kad manytų esant galimą visuomenę be tikėjimo. Kai krikščionybė traukiasi, reikia rasti, kas užims jos vietą. Mums numatytas islamas.

 

Su Lisabonos sutartim pasakyta: Europa bus imperija.

 

Su Šveicarijos referendumo vertinimu pasakyta: Europos tikėjimas bus islamas.

 

Šiandien Vyriausybės ir „NDX energija“ atstovai pasirašė susitarimą, kuriuo naikinamas „nacionalinis investuotojas“ LEO LT, įkurtas 2007 m. gruodžio 19 d.

 

Vyriausybiniai sluoksniai džiūgauja, kad šioje nuo 2003 m. gruodžio 23 d. besitęsiančioje istorijoje, kai buvo privatizuoti Vakarų skirstomieji tinklai ir į Lietuvos energetiką įžengė Vilniaus prekybos grupė, bus padėtas taškas.

 

Informuoti stebėtojai netruko pranešti visuomenei, kad susitarimas reiškia, jog privatininkams iš mokesčių mokėtojų pinigų bus sumokėta 680 mln. litų – tiek privatininkai pareikalavo už VST akcijas, įneštas į LEO LT.

 

Patys griežčiausi kritikai pastebėjo, kad ir tie 680 mln. litų neturėtų būti išmokami, nes jie uždirbti VST privatininkams manipuliuojant turto verte. Išeitis būtų viena – tiesiog nacionalizuoti VST, o jų pardavėjus ir LEO LT kūrėjus – bausti.

 

Nuosaikesni sutiko, kad toks kelias galimas, tačiau tada klausimas, ko Lietuvoje verti bet kurie valstybiniai susitarimai: juk ir VST parduoti, ir LEO LT sukurtas su vyriausybių garantijomis, o jas davė rinkėjų legaliai įgalioti žmonės. Tad kaip pamoką sau mokėkim tuos 680 mln., nes priešingu atveju tektų sutikti su „patobulintu“ LEO LT ir leisti VP grupei valdyti beveik 40 proc. Lietuvos energetikos. Kuo tai kvepia, žinom visi iš „Vilniaus energijos“ praktikos. Įnirtingiausiai LEO LT projekto „pabaigą“ kritikuoja Jungtinio demokratinio judėjimo vadovas K. Čilinskas: niekas nebaigta, viskas tik komedija, 680 mln. VP grupė gauna už dyką. Ir rengia mitingus, telkdamas žmones. Lapkričio 28 d. Kaune mitingas sutraukė keletą tūkstančių žmonių. Situacijoje, kai net Prezidentė grasina paleisianti Seimą, toks mitingas tampa reikšmingu faktu: JDJ pamažu darosi politine jėga, kuri, apsiforminusi partija, taps dar viena Lietuvos „gelbėtojų komanda“.

 

Yra toks „Lietuvos ryto“ priedas – žurnalas „Stilius“. Šiaip jau aš jo neskaitau, retkarčiais pavartau kaip mūsų nuosmukio enciklopediją. Tačiau šįsyk viršelyje pristatyta „Lietuvos ponia 2009“ sudomino pareiškusi: „Mano mokslinis tyrimas parodė, kad jau nepakanka būti gražiai tik išore“. Ir jau visiškai pritrenkė vienas anonsas: „Kiauro kavos šaukštelio filosofija.“

 

Šiaip jau lyg ir be komentarų aišku, kad žmogaus grožis – ne vien jo gražumas. Tačiau „Stiliaus“ rašytojas L. G. „Lietuvos ponią 2009“ pristato kaip naujų kelių moksle mynėją: „Vilniaus universiteto dėstytoja L. A. (30 m.) dalyvauti Lietuvos ponios rinkimuose pasiryžo tik dėl to, jog norėjo atlikti nedidelį mokslinį tyrimą – ištirti, kaip mūsų visuomenė supranta vyresnės moters žavesio sąvoką. Tyrimo rezultatas buvo netikėtas – eksperimentatorė tapo „Lietuvos ponia 2009“.

 

Ir ką gi, remiantis interviu žodžiais, atrado ponia mokslininkė? Kas yra moters žavesys (ne žavumas, o būtent žavesys)? „Pas mus labai svarbūs fiziniai duomenys ir moters seksualumas.“ „Verslumas – ta savybė, kurios irgi tikimasi iš žavios moters.“ Be to – „gebėjimas sklandžiai reikšti savo mintis“. Apibendrinama taip: „Grožis – kaip tapatybė, bet ne kaip esybė“. Kadangi apibrėžimas toks metafiziškas, jog pradžiugintų ir patį Arvydą Šliogerį, paprastiems mąstytojams tuoj paaiškinama: „Būti gražiai tik išoriškai – nepakanka“. Ši koncepcija turėtų būti išdėstyta „kalbotyros disertacijoje tema „Moralės modeliai viešajame diskurse: kontrastyvinė metaforos analizė“.

 

Lieka nekantriai laukti.

 

O tuo tarpu galima pasigėrėti „kiauro šaukštelio filosofija“. Jos esmė, kurią specialiai „Stiliui“ iš Turino dėsto Jurga J., tokia. Espreso maniakai itin vertina tvirtą espreso putą. Jeigu ji netvirta, skylėta arba jos išvis nėra – „geriau tada vietoj espreso gerti kapučino kavą“. J. J. aprašo, kaip ta puta susidaro (kava idealiai sumalta, pupelės neperskrudintos, kavos aparatas tinkamai nustatytas), kokia ji (maždaug pusės centimetro ir storesnė, riešutų spalvos), kaip testuojama (jei užbertas cukrus grimzta lėtai, o puta vėl užsitraukia). Tačiau išmaišyti šaukšteliu cukraus neįmanoma, putos nesugriovus. Dėl to išrastas kiauras šaukštelis, kuriuo putą galima išsaugoti. Išradėjas šaukštelį pavadino „Baciami“, t. y. „Pabučiuok mane“, o jį nusipirko „Lavazza“ Kavos namai. To šaukštelio „bučinys – lyg espreso putos efemeriškas prisilietimas.“

 

Skaitai ir galvoji: ekonomikos nuosmukio dugno dar nepasiekėm, bet gal pasiekėm bent nuprotėjimo?

Lapkričio pabaigoje pasaulio ekonomikos širdį sudrebino dar vienas nedidelis permušimas: Dubajaus valstybinis investicijų fondas „Dubai World“ paprašė, kad dėl vietinės nekilnojamojo turto krizės kreditoriai pusmečiui atidėtų 60 mlrd. JAV dolerių mokėjimus. 27 d. rytą Europos biržų rinkos pastebimai smuko, 4–5 proc. sumažėjo naftos ir cukraus kainos, euro kursas dolerio atžvilgiu taip pat nukrito. Apypiečiu Abu Dabio emyratas pažadėjo padėti mokėti įsiskolinimus, o Dubajaus vyriausybė paskelbė reorganizuojanti dvi valstybines 10 proc. visų skolų padariusias kompanijas. Vakare Europos pulsas atsistatė. Tačiau smūgį pajuto Persijos įlankos bankų akcijos, šiame regione spekuliuojantys Šanchajus, Singapūras, Honkongas. Problemiškiausiomis pasidarė nebe JAV, o Azijos šalys.

 

Šis širdies tvinkstelėjimas vis dėlto atkreipė dėmesį į pasaulio ekonomikos tikrąją būklę. JAV BVP trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, išaugo ne 3,5 proc., o tik 2,8 proc. Kadangi augimą stimuliavo 8,3 proc. padidintos federalinės Vyriausybės išlaidos, augimu tenka labai abejoti. Tuo labiau, kad nedarbas didėja, gyventojų kreditavimas tebemažėja. Euro zonoje padėtis panaši. Tiesa, užfiksuotas 0,4 proc. augimas, bet jis daug mažesnis, negu laukta.

 

Yra ženklų, kurie optimistams leidžia kalbėti apie krizės stabilizavimą, rinkos atsigavimą: augo fondų rinka, didėjo naftos ir vario kainos. Tačiau Dubajaus investuotojai vėl mieliau perka auksą, negu investuoja, doleris krinta, fondai slopsta. Kad šis „permušimas“ nėra atsitiktinis sutrikimas, slapta galvoja daugelis ir tyliai žvalgosi, ką daro „pasaulio galingieji“: leis stuktelti naujam smūgiui ar ne.

 

Šiaip ar taip, pasaulio ekonomika liula po labai silpnu krizės užšaldymo ledokšniu.

16.49. Šios savaitės pabaigoje Kopenhagon rinkosi dėl klimato kaitos susirūpinusių valstybių atstovai, šiandien pradedą dviejų savaičių konferenciją, kurioje bandys rasti susitarimo formules dokumentui, turinčiam pakeisti Kioto protokolą. Danija siekia tarpininkauti, kad susitarimas fiksuotų įsipareigojimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo, technologinių bei finansinių galimybių tai įgyvendinti garantijų bei nustatytų terminą, kada turėtų būti pasirašytas teisiškai įpareigojantis dokumentas. Dėl tokių įsipareigojimų ir priemonių jiems įgyvendinti stokos planeta kasmet praranda 500 mlrd. dolerių, o ekologinės pasekmės yra sunkiai prognozuojamos.

 

Deja, Kopenhagos konferencija prasidėjo skandalu.

 

Kažkoks programišius paviešino klimato tyrėjų elektroninius laiškus, kuriuose Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo centro vadovas primygtinai ragina iš tyrimų ataskaitų išmesti duomenis, verčiančius abejoti žmogaus veiklos įtaka klimato pokyčiams. Tai buvo tikra atgaiva tiems, kurie visąlaik šnekėjo, kad klimatas kinta ir gali turėti liūdnų padarinių žmonijai, tačiau kinta nebūtinai dėl žmogaus veiklos. Jie iki šiol buvo nuvyti į viešosios erdvės paraštes, vadinami pramonininkų pusberniais ir net prilyginami holokausto neigėjams, t. y. sodintiniems už grotų.

 

Dabar jie kartu su „kitaip mąstančia“ žiniasklaida puola aplinkosaugininkus, sakydami jų organizacijas labiau panašėjant į politines organizacijas, kurių dalis virsta ekstremistinėmis grupuotėmis, ir jeigu viskas eis kaip iki šiolei, jos gali imtis teroro. Tai nenuostabu, nes tik tokiu atveju šie sambūriai gali garantuoti sau pastovų finansavimą bei darbą. Kova su atšilimu, sako skeptikai, seniai virto pramone, itin pelninga „atšilimo“ mokslininkams ir juos palaikantiems politikams.

 

Štai taip. Ir patikėk tu dabar kuria iš tų pusių. Nuosaikieji kaip išeitį siūlo diskusiją.

 

Kurioje kiekvienas pasidarytų išvadą pagal savo neišmanymą ar prisistatančiosios pusės pasakojimo įtikinamumą?

 

10.04. Ježis Buzekas, pirmasis Europos Parlamento pirmininkas su Lisabonos sutarties įgaliojimais, „Lietuvos žinioms“ komentuodamas „istorinę 2009 m. gruodžio 1 dieną“, sako, kad Lisabonos sutartis reiškia įtakingesnį Europos Parlamentą ir demokratiškesnę Europą.

 

Iki šiol įstatymų projektus kūrė Europos Komisijos anonimai. Dabar, anot J. Buzeko, dvigubai daugiau galių turės rinktieji atstovai. Ar jie Parlamento masėje netampa anonimais – ES pirmininkas nesvarsto. Kad nacionalinėms programoms ar tikslams neatstovauja – neužsimena. Suvienodintos EP narių ir ES šalių ministrų galios sprendžiant 40 procentų ES biudžeto skirstymą žemės ūkiui, vidaus ir užsienio prekybos klausimais, o dėl bendros vidaus rinkos, aplinkosaugos, transporto, užimtumo ir plėtros reikalų EP jau ir iki šiolei turėjo tokį pat balsą, kaip ir valstybių ministrai. Nors mes „savo“ parlamentarų balsų negirdėjom, deja.

J. Buzekas itin pabrėžia gyventojų galimybių dalyvauti sprendimuose išplėtimą: surinkus milijoną parašų iš įvairių šalių, galima reikalauti, kad EK pateiktų naujus teisės aktus. Mano galva, tai klastingas pasityčiojimas iš demokratijos. Be to, visiems europiniams įstatymams prieš jų priėmimą turės pritarti nacionaliniai parlamentai. Kaip tai vykdoma, Lietuva jau žino.

 

Svarbiausias praktinis darbas yra Europos energetikos bendrijos sukūrimas.

 

„Lisabonos sutartis nėra nei tikslas savaime, nei tobula priemonė. Tai geresnis taisyklių rinkinys ES politikai plėtoti“, apibendrina J. Buzekas.

 

Kokiai politikai, EP pirmininkas neatsako.

 

Ir negali, nes ji, kaip ir iki šiol, lieka anoniminė.

 

12.04. Girdėjome tik teigiamus ir mūsų valdžių, ir užsienio valstybių oficialiųjų atstovų vertinimus apie imigrantus: jie skatina ekonomiką, viskas gerai, taip ir turi būti.

 

Apklausa Jungtinėje Karalystėje parodė, kad piliečių nuomonė nuo valdžių nuomonės gerokai skiriasi.

 

Net 64 proc. britų mano, kad didėjantį nedarbą nulėmė plūstelėję imigrantai. Dėl jų prastėja socialinės išmokos ir jų garantijos. 74 proc. britų mano, kad vyriausybės nesugeba tinkamai formuoti imigracijos politikos, o leiboristai netgi slepia, kad vykdo daugiakultūrinės visuomenės kūrimo politiką, kuri didina visuomenės įtampą. Didžiausia ir svarbiausia problema imigraciją laiko kas penktas britas.

 

Neveltui. Per du dešimtmečius užsienyje gimusių gyventojų dalis padvigubėjo ir dabar yra 6,7 mln., arba 11 proc. visų gyventojų. 24 proc. pernai gimusių vaikų – iš imigrantų šeimų. Prie to prisideda 500 tūkst. lenkų, 56 tūkst. lietuvių, 55 tūkst. slovakų.

 

Problemos tik pradedamos apčiuopti. Gerai, kad bent bandoma sužinoti ką nors tikra. Kada ko nors panašaus bus imtasi Lietuvoj?

 

17.54. Kad ir per triukšmus bei skandalus (po „klimatgeito“ išryšėjo „Danijos ir JAV sąmokslas“ – dokumentas, kuriuo siūloma visoms šalims priimti vienodus taršos mažinimo įsipareigojimus, šitaip pasmerkiant besivystančias šalis nuolatiniams skurdui), Kopenhagos konferencijos proga į viešumą patenka daug vertingos informacijos.

 

Antai, JTO Pasaulinė meteorologų organizacija pranešė, kad dabartinis dešimtmetis bus karščiausias nuo 1850 metų, kai buvo pradėti tikslūs tyrimai.

 

Tyrimų centras „Global Footprint Network“ paskelbė, kad žmonijai bandant gyventi taip, kaip dabar gyvena amerikiečiai, mums reikėtų penketo Žemės planetų. Net pagal dabartinę gerovės dinamiką jau 2030 metais reikės dviejų planetų. Dabar žmonija suvartoja pusantro karto daugiau, negu Žemė pajėgia pagaminti: kad absorbuotų metinį dioksidą ir atkurtų išteklius, Žemei reikia 18 mėnesių. 80 proc. valstybių vandens iš savo teritorijos nepakanka. Kad būtų kompensuota žala, kurią padaro vienas amerikietis, reikia 9 hektarų žemės. Europietis išeikvoja dvigubai mažiau. Siūloma daug įvairių žalos planetai mažinimo būdų. Efektyviausias yra paprasčiausias: žaboti vartotojiškus apetitus ir įpročius. Gyvenimo kokybė tik pagerėtų.

 

8.06. Vakar Seimas patvirtino 2010 metų valstybės biudžetą. 21,26 mlrd. litų biudžete užprogramuota 4,9 mlrd. litų skola – palikimas mūsų vaikams ir vaikaičiams. Su deficitu ir skolinimusi iš tarptautinių šaltinių bus ir artimiausių metų biudžetai. Tai reiškia, kad skolų „aptarnavimas“ kasmet suris vis didesnę mūsų biudžetų dalį. Po poros trejeto metų vien šiam reikalui turėsim asignuoti 1,5–2 milijardus litų. O tuose biudžetuose, kuriuos galima laikytis valstybės raidos ministrategijoms, nieko apie tai, iš kur mes imsim pinigų, kai būsim prasiskolinę tiek, kad donorai nebenorės teikti ir paskolų?

 

Visi pripažįsta, kad jei Lietuva ir turi kokią nors gamybą, kuri tveria tai, ką galim vadinti mūsų tikrąja, arba išgyvenimo, ekonomika, o ne pseudoekonomika, vedančia į valstybės bankrotą ir tautos mirtį, yra pasiekta verslių Lietuvos žmonių, veikiančių dažniausiai prieš valdžių valią, o ne su jų pagalba. Tačiau oficialiai to nepripažįstama. Kas dar turi atsitikti, kad ir valdžia, ir tauta savo gyvenimo tikslu padarytų šūkį: išgyventi ir gyventi iš savo darbo čia, Lietuvos žemėje?!

 

13.33. Komentuodamas Andriaus Kubiliaus vyriausybės veiklos metines, politikos apžvalgininkas Gintaras Aleknonis vienas iš nedaugelio atkreipė dėmesį į tai, kas nutylima bendrame Vyriausybės kritikos alase.

 

Mokame ne eurais, o litais, ir litas vertas tiek pat, kiek ir prieš metus, gi pagal perkamąją galią – ir daugiau. Lietuvoje nežlugo joks bankas ir mums neteko jų gelbėti mokesčių mokėtojų sąskaita. Neprireikė Tarptautinio valiutos fondo. Piketai ir mitingai vyksta, tačiau didesnių neramumų išvengėm. Nes algos ir pensijos mokamos laiku, nors ir sumažėjusios. Sklandžiai baigta LEO LT istorija, nes privatininkams skubiai prireikė pinigų, o ne begalinio bylinėjimosi. A. Kubiliaus vyriausybė nebijo prisiimti atsakomybės, ir nuo šiol jokia nauja vyriausybė nebegalės nepaisyti šio principo.

 

Apžvalgininkas nesprendžia, pralaimėjimas ar pergalė yra šiandieninė emigracijos banga – apie tai, esą, galėsim spręsti po dešimtmečio. Jis įspėja sarginiu šunim save laikančią žiniasklaidą, kad geras sarginis šuo loja tik tada, kai pavojus tikras. Kad tarptautinė valstybės skola auga kaip cunamis, G. Aleknonis išvis nutyli. Bet tai – jo valia.

 

10.15. O štai „Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė surinko įvairių autorių siūlymus, į kuriuos Vyriausybė nerado reikalo nė žvilgterti. Štai tie siūlymai.

 

Įvesti progresinius mokesčius. Apmokestinti nekilnojamąjį turtą. Pagal variklio galingumą apmokestinti įstaigų ir fizinių asmenų automobilius. Apmokestinti akcijas (bet ne dividendus). Mažinti atlyginimus už antrą ir trečią etatą. Atsisakyti bet kokių priemokų ir atlyginimų priedų. Mažinti pridėtinės vertės negaminančių darbuotojų skaičių, visų pirma iš įvairių kontroliuojančių institucijų ar viešųjų įmonių prie ministerijų. Aktyviau kontroliuoti bankų veiklą. Ne žodžiais remti vidutinį ir smulkųjį verslą, ir ne vien eksportuojamai produkcijai, bet ir teikiantį paslaugas ir gausinantį prekes vidaus rinkai. Nepaisant profsąjungų populizmo saugoti darbo vietas reguliuojant darbo laiką.

 

Netgi siūlytų galimybių išskaičiavimas rodo, kad „vidinių rezervų“ – marios.

10.16. Jau ir taip lietuvių pensijos yra mažiausios ir Baltijos šalyse (eurais: Lietuva – 235, Latvija – 254, Estija – 305, – vidutinė senatvės mėnesio pensija), ir Europos Sąjungoje, o nuo 2010 metų sausio didesnės nei 650 litų senatvės pensijos mažės 5 proc., valstybinės pensijos – 10 proc., našlių pensijos – 5 proc. Trijų balsų persvara priimtas pensijų mažinimo įstatymas iškart buvo pramintas „senų žmonių genocido įstatymu“. Sakoma, kad toks apkarpymas galios tik porą metų – iki 2013 m. sausio 1 d. Pasaulio banko ekspertai pranešime apie pensijų mažinimo poveikį „labai rimtai pataria“ vyriausybėms liautis mulkinus žmones: pensijos nebegalės būti tokios, kokios buvo iki šiol. Bent jau Europoje ir Vidurio Azijoje.

 

Pasaulio bankas nurodo, kad tų šalių pensijų sistemas finansų krizė paveikė skirtingai, tačiau neigiamai. Gamybos kritimas ir su tuo susijusi mokesčių bazė sumažino valstybės lėšomis finansuojamų pensijų sistemų mastą. Dabar valstybės ieško papildomų įplaukų į pensijų sistemas šaltinių. Pasiekti trumpalaikį atokvėpį galima tik keičiant strategijas, o tai sukels dar rimtesnes ir demografines pasekmes, prieš kurias gali nublankti pats juodžiausias dabartinis pensijų krizės įveikimo scenarijus. Kad ir ką tvarkytų, valstybių administratoriai privalo atsižvelgti į tuos demografinius pokyčius, kuriuos sukėlė ši finansinės krizės banga. Dėl senstančio gyventojų kontingento būsimasis pensijų sistemų deficitas, anot PB, gali tris kartus viršyti dabartines prognozes ir toks išsilaikyti daugiau kaip porą dešimtmečių. Todėl pagrindinis klausimas – kai spręsti regiono demografinę krizę. (Ar girdit, naujoji mūsų Bajorų Respublika?)

 

O pensijų problemas Pasaulio bankas siūlo indeksuoti pensijas pagal infliaciją, didinti pensinį amžių, sulyginti vyrų ir moterų pensinį amžių, mažinti ankstesnio išėjimo į pensiją galimybes. Be to, siūloma geriau apdrausti pensijų sistemas nuo finansinio nestabilumo rinkose, paspartinti teisinės bazės ir priežiūros sistemų reformas.

 

Kitaip sakant – eiti pradėtais keliais.

 

Kurie veda ir ves per ilgalaikę krizę.

10.41. Po tuo Vyriausybės kontroliuojamu ir Seimo apdailinamu žmonių slėgimo presu dejuojanti ir kvapą leidžianti tauta ima jausti ir mąstyti kažką kita nei iki šiol. Ką? Labai sunku apibendrinti pasiremiant faktais, kuriuos vienintelius mūsų materialistinė sąmonė laiko tikrumo ir tiesos ženklais. Ir vis dėlto!

 

Moksleivis ant Lenkijos ambasados užrašo antilenkišką šūkį, už kurį jis dabar bus baudžiamas. Kitas jaunuolis savo kompiutery burnoja prieš homoseksualus. Apskųstas jis teisiamas ir gauna 1 000 litų baudos, kompiuteris konfiskuojamas. Vyksta pereito sausio 16-osios „riaušininkų“ teismas, keletui iš jų gresiant būti įkalintiems. Nesibaigė 2008-ųjų mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorių teismo procesas. Tai tik keletas po viešumo ledu laikomų faktų, kurie be tiesioginės – valdžios smerkiamos – jų reikšmės turi ir daug netiesioginių, svarbiausia iš kurių yra tokia: šie žmonės, sukėlę valdžių reakcijas, yra neabejingi tam, kas dedasi jų žemėj, ir pasiryžę veiksmu tai paliudyti. Ir ne bet kokiu veiksmu. Jie nebėga iš Lietuvos, ieškodami lengvesnio gyvenimo varianto, jie bando tvarkytis čia, jau ir jėga reikalaudami kitokio valdžių elgesio. Nekalbu apie pedofilijos problemos užakcentavimą itin drastišku, beveik teroristiniu, būdu – nušaunant du žmones; tyrimas nebaigtas, istorija iki galo neišaiškinta, „faktas“ nesuformuotas, tačiau pats faktas, kad Lietuva pagimdė tą tebetiriamą faktą, yra irgi naujos mūsų tikrovės ženklas.

 

Viso to fonas – permanentinis mitingų, demonstracijų, piketų „faktas“, kol kas reiškiantis daugiau jų organizatorių, o ne dalyvių valią. Atskirai paimti mitingų dalyviai vargu pajėgtų ryžtis tam, ką daro kaip minia. Tačiau minios bangavimo mitingais intensyvumas yra jau reikšmingas visuomeninės sąmonės kitimo rodiklis.

 

O jei pakiltume virš faktų?

 

Jei sugebėtume pakilti virš jų, jeigu to mūsų sugebėjimo netupdytų žemėn paskalomis apie valdžių ir teismų dumblą mus drabstanti žiniasklaida, matytume, kad bendra dvasios tonacija skaidrėja, nes žmonės ieško ir randa tai, ką viena „Triumfo arkos“ dalyvė apibūdino kaip bendrystę.

 

Mūsų Lietuvoj lieka nedaug. Bet tie, kurie lieka, nori ir norės gyventi joje kaip savo žemėje, tvarkytis savo tvarka, būti savyje savais ir su savais. Bendrystėje. Kuri vienintelė leidžia galvot apie Lietuvą kaip apie namus, kaip Lietuvą ir ateityje.

 

10.01. Portalas Alfa.lt paskelbė į lietuvių kalbą išverstą praeityje plačiai žinomo Maskvos kritiko Vladimiro Bukovskio tekstą „Politkorektiškumas blogiau už leninizmą“. Čia jis pakankamai aiškiai nurodo, kad 1992–1994 metais Europoje į valdžią ateina kairieji. Maskvos socialistinio bloko suirimas naujų utopinių ideologijų įgyvendinimo centrą perkelia į Vakarus. V. Bukovskis tiesiai nesako, kad Europos Sąjunga yra neokomunistų kūrinys, nekalba jis ir apie „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“ kaip į individualizmo kalbą išverstą „Komunistų partijos manifestą“, tačiau aptardamas feminizmo išsigimimą į vieną iš mažumų ideologijų (tai – pagrindinė šio V. Bukovskio rašinio mintijimo linija) ir pacituodamas neomarksistą Herbertą Markūzę, kuris su visa „Frankfurto mokyklos“ šutvele buvo 1968 metų „studentų revoliucijos“ įkvėpėjas, V. Bukovskis demaskuoja ir neomarksizmą, ir „žmogaus teises“ (viešai to jis negali sakyti, nes ir pats praeity naudojosi ta ideologija kaip priešinimosi politika, paramos savo disidentinei veiklai ieškodamas Vakaruose), pagaliau – ir eurokairiųjų kuriamą „Europos Sąjungą“. V. Bukovskis sako, kad H. Markūzė prieštaravo K. Marksui tik vienu punktu (bet esminiu): „Marksas manė, kad revoliucinė klasė yra proletariatas (akivaizdu, kad taip nėra, pastebi V. Bukovskis), o H. Markūzė mokė, kad tikroji revoliucinė klasė – įvairios mažumos. Patologiją reikia paskelbti norma, o normą – patologija. „Tik tuomet, – rašė H. Markūzė, – mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę.“

 

Papasakojęs, kaip dar 1984 metais jis susidūrė su dviem Berklio universiteto feministėmis radikalėmis, išvadinusiomis jį „vyriška šovinistine kiaule“ už tai, kad jis palaikė duris, kol tuodvi pareis, nupiešęs plačią panoramą, į ką išvirto mažumų judėjimai, iki jie įsitvirtino kaip Europos Sąjungos valstybinė politika, nepaklusniuosius sodinanti į kalėjimus už „hate speeck“ („neapykantos kalbas“), V. Bukovskis apibendrina: „Aktyvistai, kurie atseit gina mažumų teises – homoseksualinės ir feministinės organizacijos – išties tomis mažumomis visai nesirūpina. Jie tiesiog išnaudoja jas kaip visuomenės spaudimo ir kontrolės instrumentą, kaip savo laiku tai darė Leninas su darbininkais, ir tikrumoje atneša joms daugiau žalos nei visiems kitiems.“

 

Kas kam daugiau žalos atneša – galima būtų ir ginčytis. Tačiau dėl viso kito – vargu.

 

Mano galva – tikrai neverta.

 

Galutinę V. Bukovskio išvadą dėl „mažumų gynėjų“ reikėtų įsirašyti kiekviename darbo kalendoriaus puslapyje: „Jų uždavinys – sunaikinti mūsų visuomenę, ir tai yra naujausia, pikčiausia marksizmo versija.“

 

11.26. Britanija ir toliau klausinėja nustebusi ir susidomėjusi, kas gi ta Katerina Ašton, katapultuota į ES diplomatijos vadoves ir tapusi trečiąja pagal įtakingumą moterimi pasaulyje (po A. Merkel ir H. Klinton).

 

Tai žavus ir principingas Gordono angelas, sako britų kairioji spauda, informuoja mus V. Radavičius „Lietuvos ryte“. Mat, Gordonas Braunas pasiuntė ją į ES prekybos komisaro kėdę, o joje „žavusis angelas“ sugebėjo apsirodyti kaip sumani veikėja.

 

Apie K. Ašton ryšius su Kampanija už branduolinį nusiginklavimą (KBN) jau rašiau. Dabar – apie spaudos narstomas jos vyrų biografijas.

 

Sugyventinis Dankanas Rysas (Duncan Rees) buvo KBN generalinis sekretorius, britų kompartijos veikėjas ir „Morning Star“ bendradarbis. Partiją jis 1983 metais nusivylęs paliko, bet KBN priklauso ir dabar.

 

Dabartinis ES užsienio reikalų ministrės vyras ir dviejų jos vaikų tėvas Piteris Kelneris (Peter Kellner) visą gyvenimą buvo kairiųjų pažiūrų, apie ką žinojo ir britų žvalgyba, ir Maskvos saugumas. Jį verbavo Maskvos agentas, su kuriuo P. Kelneris susitiko tris kartus, bet tas „buvęs nuobodus“.

 

K. Ašton praeitis yra su aiškiu prokomunistiniu šleifu. Tačiau su tokiu pat šleifu yra ir Tonis Bleiras, ir dabartinis DB teisingumo sekretorius Džekas Ston, ir dvi buvusios DB ministrų kabineto narės. Būtų galima laikyti, kad visa tai – tik praeitis. Juk pereito amžiaus 60–70 metais pusė Europos buvo pamišusi dėl komunizmo. Pakanka prisiminti Ž. P. Sartrą ir kitus prancūzų intelektualus, filosofą Bertraną Raselą, kuris buvo vienas iš KBN kūrėjų.

 

K. Ašton su savo vyru netgi didžiuojasi, kad jų praeitis yra būtent tokia. Didžiuojasi, nes tęsia ją šiandieninėmis formomis ir metodais – tais, kuriais remiama Europos Sąjunga, anot šių veikėjų, ištaisanti bei pagerinanti marksizmą praktikoje.

 

Kaip sakoma tautoje: bėgom nuo vilko, užšokom ant meškos. Sakyti galima ir atvirkščiai.

10.58. Užvakar Vilniuje atidarytas Europos lyčių lygybės institutas. Jis finansuojamas ir politiškai bei idėjiškai valdomas iš Briuselio – priklauso Europos komisijos veiklos sferai. Ką Institutas veiks, direktorė Virginija Langbak pasakyti negalėjo – viskas tebėra „organizavimosi stadijoje“. Tačiau neabejojama, kad čia bus visapusiškai tyrinėjama ir atitinkamai atstovaujama vyrų ir moterų lygybės problemų klausimams. Seksualinių mažumų klausimai priklauso Vienoje veikiančiai Pagrindinių teisių agentūrai. Su ja Vilniaus institutas palaikys ryšius. Kitaip sakant, Lietuva gavo lytinio nacionalizmo globos įstaigą ir ją įkurdino pačioje savo širdyje – sostinėje.

 

Institutą atidarė Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Latvijos prezidentas V. Zatleras ir EK komisaras V. Špidlas. Estijos prezidentas T. H. Ilvesas rado kaip išvykti anksčiau, Lenkijos prezidentas L. Kačynskis išvis neatvyko.

 

Dėl „teisės steigti institutą“ kovojo Slovėnija, Slovakija ir Lietuva. Anuodvi tą garbę be kovos atidavė Lietuvai. Politikai tai ir laiko garbe. Šiurpu, bet faktas.

17.59. Ar žinom, kas inicijavo ir sukūrė Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), kuri nustato bendrus prekybos standartus visoms pasaulio šalims – vienodus ir didelėms, ir mažoms. Beveik garantuoju, kad, stodama į PPO, Lietuva tikėjosi kokių nors privalumų. Išėjo atvirkščiai.

 

Lietuvą tiesiog užplūdo kinų prekės. Nors jos neįmanomai prastos kokybės, tačiau trumparegis lietuvis džiaugiasi pirkęs kad ir litu pigiau. O kad kirvis trečiąkart atsitrenkęs į smaloką pats skyla? Su kiniškais batais tik laidotis tinka. Ant kiniškų prekių importo išaugo ištisi supermarketai. Dar daugiau – jau ir patys kinai čia savo prekes pardavinėja. Tie pardavėjai – beveik pogrindiniai, algos, kaip liudija Lietuvos verslininkai, mokamos vokeliuose. Kinai taip veikia ne tik Lietuvoj, veikia visam pasauly: jie nori užimti rinkas, o tada, kai konkurentų neliks, sukels kainas kaip pandemijos metu 40 kartų pabrangino savo česnakus. Ir pigalų mėgėjai mokėjo tiek, kiek kinai reikalavo. O mūsų verslininkai vienas po kito bankrutavo. Arba, kaip Utenos trikotažas, mažino atlyginimus darbininkėms – kitaip nebūtų išsilaikę. Taikyti kokias nors mūsų gamybos apsaugos priemones negalima – draudžia PPO. Didžiosios šalys tų draudimų nepaiso. O kad žlugdomos mažos ekonomikos – tai joms, kaip ir Kinijai, tik į sveikatą – laisvėja rinka. Kad galima būtų gintis, reikia ES sprendimų, bet jų nebus – Vokietijai, Prancūzijai ir kitoms, kurios eksportuoja į Kiniją, gerai kaip yra. Ratas užsidaro. Kas po juo?

 

Merdėjanti mūsų ekonomika.

9.46. Kinijos konstitucija garantuoja religijų išpažinimo laisvę. Tačiau teisė toli nuo tikrovės. Krikščionys Kinijoje persekiojami, nes laikomi nepageidaujamu užsieniniu užkratu, dangstančiu Vakarų ekspansionizmą.

 

Šių metų spalį buvo uždarytos krikščioniškos bažnyčios Pekine ir Šanchajuje, neseniai 400 policininkų atakavo ir tiesiogine to žodžio prasme nusiaubė Linfeno miesto bažnyčią, o keliolika tikinčiųjų pateko į ligoninę.

 

Nuo 1949 metais Mao įvykdytos komunistinės revoliucijos krikščionys veikė pogrindyje. Norėdami pasimelsti, žmonės susirinkdavo kieno nors namuose. Taip atsirado namų bažnyčių reiškinys, egzistuojantis iki šiol ir turintis tendenciją plėstis.

 

Norėdami stabdyti pogrindinį krikščionybės praktikavimą, Kinijos vadai leido įkurti Kinijos patriotinę katalikišką asociaciją Romos katalikams ir protestantų Trejybės patriotinį judėjimą. Šios organizacijos jungia apie 20 mln. kinų. Namų bažnyčiose meldžiasi triskart daugiau – apie 60 mln. kinų. Krikščionybę Kinijoje išpažįsta apie 10 proc. gyventojų.

 

Linfeno bažnyčios vienas pastorius nuteistas septyneriems metams kalėjimo, kitas – trejiems. Penki pastoriai be teismo išsiųsti į priverčiamojo darbo stovyklas. Kiti lyderiai buvo priversti slapstytis.

 

Negailestingai kovojama su nedidele stepių tauta uigūrais. Jie išpažįsta islamą, todėl religinis persekiojimas laikomas kova su terorizmu.

 

Apie Tibeto budizmo padėtį ir pasaulyje gerai žinoma dėl pasiaukojančios Dalai Lamos laikysenos. Visa, kas kvepia nepriklausomybe, Pekinui yra nepriimtina iš principo.

 

Geresnis padėties Kinijoje ir Kinijos tikslų pažinimas – ir Lietuvos darbotvarkėje.

 

9,43, Kopenhagos konferencija, kurioje tikėtasi pasirašyti susitarimą dėl konkrečių įsipareigojimų atmosferos taršai mažinti, pasibaigė tik politine deklaracija apie tai, jog šalys įsipareigoja tai daryti, o turtingosios šalys skirs didžiules finansines injekcijas neturtingosioms, kad dėl įsipareigojimų taršai mažinti nebūtų uždusinta jų ekonomika. Bendra pasaulio reakcijos į konferencijos baigtį tonacija – minorinė.

 

Nebūčiau didelis pesimistas. Priešingai, manau įvykus rimtą poslinkį.

 

Susirinko viso pasaulio valstybių vadovai. Kad ir politinio lygio susitarimas – jis pasiektas. Kad ir be didelės demokratijos, – galiūnams vakare susėdus prie stalo, – jis vis dėlto padarytas. Kas svarbiausia – išryškinta pasaulio šalių nelygiavertiškos partnerystės vykdant šiuos įsipareigojimus problema, ir būtent ji pradėta spręsti konkrečiai. Aš nežinau, ar tie milijardai besivystančioms šalims tikrai padės, bet jie paskirti ir pradeda savo darbą.

 

Taigi, pradžia padaryta.

 

11.33. Prieš porą trejetą dienų „Tūkstantmečio pokalbiuose“ vedėjas prof. Alfredas Bumblauskas ir pritarėjai Emanuelis Zingeris bei Egidijus Vareikis džiūgavo, kokia draugiška visais laikais Lietuvai buvo Lenkija. Ne tik apie istorinę atmintį, bet ir apie istoriją kaip faktais besiremiančią discipliną šiuo atveju kalbėti netenka: konjunktūrinis skiedalas dabar ir tegali būti gerai apmokamas. Tiesa, jie, berods, visi apdovanoti Lenkijos ordinais.

 

Tą patį vakarą LTV korespondentė iš Suvalkų perdavė, kaip čia buvo paminėta Lenkijos nacionalinio valstybingumo diena. Lietuvių kultūros centras po nakties šįsyk buvo jau nebe tik antilietuviškais šūkiais aprašinėtas – buvo surengtas tikras pogromas: išpjautos lango apsauginės grotos, įsibrauta vidun, išdaužyta įranga, išmėtytos knygos. Policija pranešė: įvykis tiriamas. Vietos lietuviai šypsosi: nieko nesuras, taip jie kalba visada.

 

Ant Lenkijos ambasados „Lenkai, lauk!“ užrašiusį lietuvį moksleiviuką Lietuvos policija išaiškino bemat. Dabar vaikas teisiamas, kaip kažkada tokie jaunuoliai buvo teisiami už vėliavos iškėlimą Vasario 16-ąją.

 

10.40. LTV „Žurnalisto tyrimo“ rubrikoje vakar buvo analizuojamas Valstybinės kalbos įstatymo vykdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose klausimas. Už tai, kad ne vienoje šių rajonų gyvenvietėje gatvių pavadinimai rašomi dar ir lenkų kalba, o „kai kur – netgi rusų, ir tie užrašai išlikę nuo tarybinių laikų“, teismai seniūnams yra priteisę už netvarką mokėti baudas. Mokėsim, – sako seniūnai. Padėsim, – atsako meras. Nepagrįstos pretenzijos, nesąmonė, tūžta – europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, Europos Parlamente be perstojo trimituojantis apie Lietuvos lenkų (sako: „lenkų Lietuvoje“ diskriminavimą. Ir apeliuoja į bendruomenę: toks jos noras, kas imsis nukabinėti gatvių pavadinimus nuo privačių pastatų? Antstoliai? Tegul nebando, net ir nevietiniai. Juk čia lenkų kraštas, kraj polski, sako kreivai besišypsantis „vietinis“.

 

Vyriausybės įgaliotinis apskričiai Jurgis Jurkevičius internetu gavo atvirą grasinimą baigti gyvenimą, jeigu nesiliaus. Prokuratūra pradėjo tyrimą. Ką nustatys? Kad nustatyti kaltininko neįmanoma?

 

Gera šioje nesibaigiančioje istorijoje tik tai, kad siužetas pagaliau prasimušė į viešumą pro visuotinį lenkų ekstremizmo toleravimą.

 

 

11.31. Nors ir apie verslą, bet kalėdiškai.

 

Daiva Baronienė „Lietuvos žiniose“ pasakoja apie Klovainiuose veikiančios „Pakruojo keramikos“ įsikūrimą ir darbą. Įmonė gamina molinius angeliukus, kuriais prekiaujama ir Lietuvoj, ir beveik visose ES šalyse bei Rusijoje. Iš 80 įmonėje dirbančių moterų vidutiniškai tik dvi gamina Lietuvos rinkai, kitos – eksportui. Per 13 metų išvežta jau daug tūkstančių kūrinėlių.

 

Gaminama keliasdešimt skirtingų angeliukų, bet jie yra tik fonas vienam – „mielai, simpatiškai, draugiškai, kukliai, šelmiškai, valiūkiškai ir nekaltai angelytei“. Gaminama rankomis, o ne štampuojama, tad žmonės turi galimybę jausti asmens kūrybą.

 

Bendrovė įsisteigė prieš trylika metų, kai žvyro ir skaldos įmonėje dirbusios moterys neteko darbo. Kol atsiskaitė, pabandė lipdyti keramikos darbelius. Radus užsakovą Vokietijoje, gautas pavyzdys, kuris čia turėjo būti patobulintas. Dailininkė su lipdytojomis sukūrė šedevriuką.

 

Iš tiesų, atrodo, būtent žmogiškosios gerosios savybės ir yra angeliukų patrauklumo paslaptis. Jos taip ryškiai kontrastuoja žiaurumo, brutalumo ir išsigimimo pavidalams, užplūdusiems visas rinkas, kad išsiskiria bei traukia iš tolo.

 

Ši viena iš nedaugelio Lietuvos sėkmės istorijų sako, kad valia, meilė darbui bei kantrybė ir iš Lietuvos žemės gali iškelti kokių tik nori gėrybių.

 

9.54. Kalėdų šventės – šeimos šventės.

 

Šeimos šventė – tai šventė namuose. Kur dabar apie milijonas lietuvių? Mano sesuo – pas sūnų ir vaikaičius Stokholme, kuris nuo užpereitų metų jau visiems laikams ten liko. Jų namų vietos (ar namų) – nežinau. Mano kaimyno dukra – Londone, o sūnus – Dubline. Ir nebegrįš. Kaip karas bei okupacija palietė kiekvieną lietuvių šeimą XX amžiaus viduryje, dalį išžudydamas, dalį ištremdamas, dalį priversdamas pabėgti ar likti ir žūti miškuose, taip ir išsivadavimas – vėl beveik kiekvieną šeimą, išplėšdamas geriausius: sveikiausius, iniciatyviausius, protingiausius (tiesa, nebūtinai išmintingiausius). Man sako: Neinkšk! Žmonės praturtės ir sugrįš. Aš neinkščiu. Tiesiog liūdžiu. Ir liūdėsiu netgi anam pasauly. Einant į išsivadavimą mąsčiau: pradedam dešimties milijonų lietuvių tautos kūrimą. Tai kas iš mūsų šitaip pasityčiojo? Mes patys? Mes vieni? Čia aš netgi neliūdžiu. Čia aš pilnas ryžto atsilyginti kaip tik pajėgsiu. Bet kai pagalvoju apie tuos šimtus tūkstančių apgautų ir nuskriaustų, dar ir dar kartą apiplėštų ir išvarytų žmonių, negaliu neliūdėti dėl jų, praradusių savo namus ir Lietuvą kaip tautos namus. Ateis metas, kai mes kaip kažkada iš Sibiro vešimės savo vaikų kaulus namo, bet kaulų kalba yra mirusiųjų liudijimas, o juos lydintieji gyvieji kalbės angliškai. Kokio cinizmo reikia prisisiurbti, kad visa tai laikytume norma ir net pažanga! O juk daugelis mūsų išrinktųjų būtent taip ir nusiteikę, taip ir tvarko mūsų namus.

 

Atleisk, Viešpatie, kad šiandien kalbu apie kerštą. Tai ne apie Tave. Tai apie JUOS. Tu negali norėti, kad būtų išmarinta tauta. Ir ne viena. Turiu galvoti, kad to nori JIE. Kitaip turėčiau tarti, kad Tu ne mūsų Dievas.

 

Ką gi, su Švente, broliai lietuviai!

9.20. Kažkokia nestabilios psichikos moteraitė peršoko per apsauginę tvorą, nubloškė popiežiaus sargybinius ir, griebusi pontifiką už krūtinės, parvertė jį ant savęs. O jei pusprotės vietoj būtų kas su peiliu? Arba revolveriu? Ir vėl konklava?

 

Popiežiaus tarnybos pareiškė, kad pagal tradiciją pretenzijos užpuolikei nebus reiškiamos. Spauda komentuoja, kad popiežiaus saugos tarnybai reikia iš esmės apsikuopti.

 

Dar labiau apsikuopti reikia pasauliui. Jeigu popiežius atleidžia pamišėlei, tai vargu pamišusiai žmonijai atleis Dievas. Popiežius pasakė: baisiau už finansinę krizę pasaulį yra apėmusi moralinė krizė. Jis nesako, kur tos krizės ištakos. Negali – ir popiežius nėra laisvas.

 

Mes, autsaideriai revoliucionieriai, esam laisvi. Todėl galim ir turim pasakyti: kiek mes dar kęsim šiuolaikinio Komunistų partijos manifesto – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos – tironiją – mūsų dvasią, viso pasaulio dvasią į gyvuliškumą degraduojančio manifesto pinkles?

 

Žmogus ir visa žmonija ėjo aukštyn, kol siekė pakilti virš savo aistrų ir per protą susireguliuoti bendrabūviui. Šiuolaikinis kompartijos manifestas, gramzdindamas į juslių diktato džiaugsmus, lengvai valdomus pinigais, iš žmonių gamina gyvulių ūkius ir skerdžia juos pagal užsakymus. Popiežius situaciją apibūdino kaip moralinę krizę, nurodydamas kelią, kaip įveikti piniguočių savivaliavimą per žmonijos degradavimą. Šiandien tik autsaideriai tegali pasakyti, kaip įveikti civilizacinę krizę.

9.47. Lietuvių intelekto problemiškumą rodo ne tik mūsų humoras ar popsas. Pakankamai akivaizdus rodiklis yra ir literatūra. Aš sutinku: mes prieš porą šimtmečių tepradėjom keltis iš istorinės nebūties, net šiandien esam masiškai neraštingi – mokyti beraščiai. Bet kodėl taip niekinam protą (pasitenkindami gudrumu), ignoruojam lavinimąsi? Tam tikrų įtakų galima ieškoti pagonybėje (žodis kaip Žodis, rašytinis žodis – nuo Šėtono) ir krikščionybės platinimosi represyvume, tačiau ar nebus svarbiausios dvi priežastys: aristokratija (kunigaikštija), suvokusi rašto svarbą, pasirinko jį tokį, koks tinka nukariautiesiems, o bajorijai rašto išvis neprireikė – pakako taurės ir kardo. Lietuviškas raštas liko istorijos paraštėje. O juk būtent raštas kuria ir kalbą, ir tautą.

10.41. Orhanas Pamukas savo „Stambule“ pasakoja, kad XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje ištisa turkų rašytojų plejada išaugo mokydama tautiečius, kaip gyventi žlugus Osmanų imperijai. Savitų rašytojų, darančių poveikį ir naujosioms rašytojų kartoms. Vienas iš jų – ir pats Nobelio premijos laureatas O. Pamukas.

 

Ką Lietuvoje iš jos rašytojų galėtume pavadinti tautos mokytojais? Mokytojais ne dvasios polėkių mokymo, o elementaraus gyvenimo tvarkos, žmogiško gyvenimo ir sugyvenimo mokymo prasme. Nebent Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Vincą Kudirką, Juozą Tumą – pirmuosius mūsų rašto žmones. Bet ir tai su išlygomis, nes jie buvo rašytojai, o kasdienybės mokymas – žurnalistų priedermė. Priedermė, kurios įvykdymas gali juos iškelti aukščiau kronikierių rango. Šiandien ne tik rašytojų, skiriančių pakankamai dėmesio moralizuojančiai publicistikai, bet ir publicistų, tiesiog žurnalistų, leidžiančių sau pabandyti į lietuvio dvasią pažvelgti per buities detales, sunkiai beaptiksi.

 

Nebėr apie ką rašyti?

 

Žinoma, pedofilijos ar korupcijos bylos kur kas įdomiau, negu eilės oro uostuose ar elgetos gatvėse – „bylos“ gali būt aprašinėjamos, komentuojant tiek teisėsaugininkų, tiek prasižengėlių elgesį, ir komentuojant visai be atsakomybės, tiesiog dėl to, kad „taip atrodo“, o emigrantų, elgetų, prasigėrėlių likimus ir mąstyseną reikia patyrinėti – reikia rimto darbo. Seime ir be darbo, tiesiog padrybsant foteliuose iki eilinės spaudos konferencijos ar kokio pasigarsinimo pratroškusio parlamentaro (Emanuelis Zingeris nuolat praeina pro interviu duodantį premjerą ar Seimo pirmininkę – kad būtų matomas, jog ne užsieny) interviu galima „pasisemti informacijos“.

 

Valdžios judesiai dar šiaip taip patenka į žiniasklaidos akiratį. Panašiai kaip valdžios ir oligarchų vakarėliai. Kasdieniniai žmonių santykiai visiškai nereflektuojami. Pasitenkinama nusikaltimų suvestinėmis.

 

Ar nuostabu, kad žmonės kaip ėjo, taip ir tebemoklina per raudoną šviesą perėjose, trikdydami eismą ir kišdami pavojun save. Ar būtina policijos akcija, kad galima būtų apie tą reiškinį pamąstyti viešai ir ne tik pasimoralizuojant, bet ir išsiaiškinti prasmes. Drįstu teigti, kad tokie eismo pažeidėjai yra patys pavojingiausi – jie rodo absoliutų savo juridinį neraštingumą arba /ir pilietinį piktybiškumą.

 

Arba: eina šaligatviu grupė žmonių – būtinai eina visu plotu, nuo krašto iki krašto. Nori prasilenkti – ženk į gatvę, kitaip gausi petimi ar ir visu korpusu. Ir dar būsi aprėktas. Prie restoranų ir kavinių rūkantieji stovi tuntais, agresyviais tuntais, juos geriau apeiti iš tolo. Paprašęs leisti praeiti šaligatviu, o ne gatve, gali gauti į akinius, jei nespėsi nusiimti. O kad tie rūkantieji tuntai meta čia pat po kojom cigarečių nuorūkas! Prospekte, Didžiojoj rytais šluoja kiemsargiai, krapšto nuorūkas iš medžius dengiančių geležinių apsaugos plokščių tarpelių. Ką galvoja apie tuos šiukšlintojus kiemsargiai? O ką galvoja iš restoranų ir kavinių į gatves išvarytieji rūkoriai? Nesijaučia pažeminti? Šiandienos „Lietuvos žinios“ pliekia tuos naktinių klubų savininkus, kurie yra įsirengę specialius rūkomuosius kambarius – juos draudžiąs įstatymas. Tokių kambarių įrengimą pliekia ir medikas: girdi, draudimas rūkyti viešose vietose mažina rūkančiųjų skaičių, o tokie kambariai procesą stabdo. „Pašaliniai reiškiniai“, tarp jų ir moterys su cigaretėmis gatvėse, ką anksčiau leisdavo sau tik prostitutės, šių gudručių nedomina. Aišku, kam galvoti, jeigu tai susiję su papildomais rūpesčiais – organizuoti diskusiją, teikti pataisas Seimui ir t. t. Geriau išvaryti rūkorius iš patalpos – ir problema išspręsta.

 

Visuomenės gyvenimo chaoso pagausinimo labui.

10.35. Sakoma: tyla – gera byla.

 

Iš tiesų – Lietuvoje tyla. Kitur sprogsta bombos, dega automobiliai, demonstrantai mušasi su policija, artimieji laidoja mirusiuosius.

 

Visos televizijos ir Kalėdų, ir Naujų metų proga su pasitenkinimu pažymi, kad tegul ir kaip bloga Lietuvoje, bet nėra taip blogai, kad reikėtų griebtis smurto. Nei iš valdžios, nei iš valdomųjų pusės. Prezidentė aiškina, kad bet koks neramumų kurstymas yra nukreiptas prieš save.

 

Suprantama: tik psichiškai nesveikas galėtų grožėtis sprogstančiu lėktuvu ar degančiais miškais. Visiems normaliems žmonėms tyla ir ramybė yra ta aplinka, kuri laiduoja kokį nors dvasinį gyvenimą. Bent jau atlėgį prieš įtemptą darbą.

 

Tačiau pasakykit: kur ta kūryba? Kur tas dvasinis gyvenimas? Kur tas atlėgis bent jau buities lygmeny? Išeini į gatvę, ir grįžti prislėgtas. Perskaitai laikraščius – tiesiog susidrumsti. Televizijose – arba arkliškas humoras, arba šou seksas, arba lietuviškoji talentingumo viršukalnė – griežimas dantimis. Viską galėtų vainikuoti vieno Dž. Barto romano „Kelio pabaiga“ herojaus dainelė sau pačiam: „Pepsi kola neapvils, pepsi kola pilną pils“. Maldelė prie beprotnamio slenksčio.

 

Lietuva tyli.

 

O toje tyloje net per šventes netrumpėja eilės oro uostuose: žmonės masiškai bėga. Pabėgėlių srautai kuriasi kitose valstybėse.

 

Liūdnoji Lietuva tyli.

10.59. 2000 metais buvo susitarta dėl vadinamosios Lisabonos strategijos, kurios dėka Europa iki 2010 metų turėjo būti paversta konkurencingiausia ekonomika pasaulyje. Jau aišku, kad svarbiausi tikslai – pasiekti 70 proc. įdarbinimą ir mokslo tyrimams bei plėtrai skirti 3 proc. BVP – nebus realizuoti.

 

Dabar Europos Komisija parengė naują – iki 2020 metų – strategiją, kuri dar neturi pavadinimo, tačiau numato ir „klaidų taisymą“, ir ambicingus siekius, kuriuos galima pavadinti vienu vardu: totalitarizacija. Mat, svarbiausiu trūkumu laikoma ta aplinkybė, kad nebuvo mechanizmo, kaip priversti (sakoma: įpareigoti) šalis vykdyti EK nustatomas „reformas“. Vasario pradžioje ir kovo pabaigoje ES šalių vadovai tai aptars, o galutinį sprendimą apie tą „mechanizmą“ padarys birželį.

 

Nuo sausio ES pirmininkaus Ispanija. Šiokių tokių keblumų kelia jau savo veiklą pradėsiančių ES prezidento ir užsienio reikalų ministrės pareigų derinimas su ES pirmininkaujančios Ispanijos vadovų pareigomis. Tokių problemų pereinamaisiais laikotarpiais išvengti neįmanoma. O kol kas apie tikslus kalba padėtį geriau išmanantys ispanai. Ir didvalstybės – Vokietija ir Prancūzija.

 

Ispanija vardija keturis prioritetus: veiksmingai įgyvendinti Lisabonos sutartį, ypač – ES pagrindinių teisių chartiją; atgaivinti ES ekonomiką po krizės; skatinti eurosąjunginį pilietiškumą; didinti Europos vaidmenį pasaulyje. Visus šiuos tikslus persmelks lyčių lygybės skatinimas.

 

Ispanija sieks įteisinti naujas finansinio ES gyvenimo reguliavimo taisykles. Bus sukurtos trys galingos ES finansų kontrolės institucijos, kurios prižiūrės bankus, draudikus bei biržas ir stebės didesnes sistemines rizikas ekonomikoje. Prieš tokius kėslus jau dabar šiaušiasi Britanija, kurios manymu, dėl to firmos gali trauktis iš ES.

 

Numatyta padidinti Europos parlamentarų skaičių. Bus plėtojama pati ES.

 

Pati Ispanija žada būti kukli, nors nori, kad 2020 programa būtų vadinama Madrido programa.

15.22. Beveik visų apžvalgų antraštės panašios: Lietuva – dugne, Lietuva – ekonomikos naktyje. Ir tai dar ne smukimo pabaiga. Pusė valstybės išlaidų dengiama iš ES pinigų ir skolintų pinigų. Skolos aptarnavimas ir kiti kirminai suės ir šią „stabilizaciją“, ateis metas išlaidas karpyti nebe dešimčia, o keturiasdešimčia procentų. Ir ilgai laukti to nereikės: jeigu ekonomika neaugs keletu procentų, tai gali atsitikti jau 2011 ar 2012 metais, – sako ekonomikos ekspertas Stasys Jakeliūnas.

 

Kas atsitiko, kaip tai atsitiko, kodėl atsitiko?

 

Apie globalizacinės ekonomikos prigimtines problemas mūsų laikraščiai nekalba – tai „neliečiama problema“, priešingu atveju tektų svarstyti ne vien liberalizacijų pranašumus, bet ir socializacijos privalėjimus bei privalumus.

 

Tenkinamasi aprašymais, kaip tai atsitiko. Prisimenama ta anų metų naktis, po kurios „naktinių Seimo posėdžių“ naujoji Lietuvos valdžia paskelbė PVM padidinanti nuo 5 iki 19 proc., o rudenį – ir iki 21 proc. Nusirito bankrotų cunamis – viena po kitos žlugo įmonės, žmonės neteko pajamų, namų, darbų.

 

Valdžia tvirtino: alternatyvos atlyginimų ir kitų išmokų mažinimui ir mokesčių didinimui nėra. Deja, didesni mokesčiai biudžeto nepripildė. Padidintas degalų akcizas daugelį automobilių savininkų benzino nuvarė į Lenkiją, o vežėjai dyzelino Lietuvoje išvis nebepirko. Milijardai, skirti būsto renovavimo programai, atsidūrė komerciniuose bankuose, o juos nuo panaudojimo atitvėrė nežinia kur ir kieno užblokuoti įstatymų projektai. Verslininkai vienu balsu rėkė, kad reikia spręsti apyvartinių lėšų stygiaus problemą, tačiau Skandinavijos bankų administruojami Vyriausybės pasiskolinti pinigai apyvarton buvo leidžiami po lašelį ir tokiom sąlygom, kad nebuvo prasmės paskolų imti.

 

Ar nuostabu, kad per pirmuosius krizės mėnesius darbo biržas užguldavo beveik po 10 000 bedarbių kas savaitę, metų pabaigoje užregistruojama po 6–7 tūkstančius. Oficialiai yra užsiregistravę 250 000 bedarbių – ketvirtis milijono! Kiek nesiregistravę? Šiuo metu bedarbystės lygis pasiekė 14 proc., kitąmet – 15,5 ir daugiau procentų. Pasiektas emigracijos rekordas. Tegul ir negaudami darbo užsieniuose, lietuviai ten gyvena iš socialinių pašalpų, tuo dar gilindami ir įtvirtindami parazitinio gyvenimo būdo įpročius bei įgūdžius.

 

Ekonomistė Aušra Maldeikienė akcentuoja lietuvių sąmonės – savivokos ir problemų supratimo – problemiškumą. Mes neturim ką pasiūlyti pasauliui, išskyrus darbo išteklius. Šiandien tie ištekliai – iš esmės intelektinio pobūdžio. Brangiai juos rengę, pigiai parduodam. Nepagarba darbui, sugebančiam dirbti žmogui, netgi tyčiojimasis iš norinčio veikti ir išsilaikyti mus žudo ir žudys dar ilgai, jei čia nesikeis valstybinis požiūris. Ar nuostabu, kad jaunieji, paprastai valstybę tapatinantys su valdžia, į Lietuvą žiūri kaip į beviltišką žemę ir bėga į „Vakarus, kur suvokimo ir susivokimo lygis visai kitoks“.

 

Kai savo laiške Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei klausiau, ar dar neišseko pasitikėjimo kreditas A. Kubiliui, turėjau galvoje ne jo vienmatį užsispyrimą, o visų pirma jo beviltišką liberalizmą, iš esmės kompromituojantį ne tik konservatizmą, bet ir Lietuvos valstybę, kurios Vyriausybė nesugeba nieko, išskyrus nusavinti žmonių turtą ir garantuoti visišką laisvę šešėlinėms visų rūšių liberalizmo struktūroms. Vyriausybės vadovo susivokimo ir supratimo pobūdis krizės metu valstybei yra svarbiausias. Nuo to gal ir reikėtų pradėti?

 

Tuo labiau, kad Lietuvos laukia tikrai ilgas klampojimas dumblėtu mūsų laukinio kapitalizmo dugnu, o pasaulio ekonominio reljefo krantai irgi nerodo nieko gero. ES ir Kinijos ekonomikų laukia sukrėtimas: Kinija perkaitusi, o ES artėja prie antrosios krizės bangos, per kurią Baltijos šalys nukentės labiausiai. Sakoma, kad antrasis sunkmetis gali sustiprinti ES separatizmą arba ES išvis išardyti.

 

Tik ar bebus kam atkurti Lietuvą?

 

Matant šių metų Lietuvos peizažą ir jį suformavusias jėgas, kartais galvoji: ar ne tam krizė ir kurta?

 

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas

Voruta. –  2010, saus. 9, nr. 1 (691), p. 1, 16.