Architektas Antanas Panavas
Adolfas Antanas Balutis, www.voruta.lt
Antanas Panavas gimė 1926 05 18 Grybėnuose, prie Dysnų ežero. Nuo 10 metų vilnietis, Vilniuje išgyvenęs virš 80 metų, su priverstine tremties ir kalėjimo pertrauka. Deja, dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų, Vilniaus dailės institute aukštojo architektūros mokslo diplomas apgintas tik 1961 –siais, sulaukus 35 metų.
O iki to buvo pergyventos 4 okupacijos. Sulaukus 19 metų dveji metai tardymų, kalėjimų ir sunkaus režimo Vorkutoje be jokių ryšių su artimaisiais. Grįžus į Vilnių ir baigus gimnaziją, su tokia biografija labai sunkiai įstojo į Dailės institutą. Po antro kurso teko išgyventi 7 metus tremties, kai į vagoną su jo tremiama šeima įsiprašė pats, kad galėtų padėti nenumirti tremtyje tėvams ir seseriai. 35 – erių metų pagaliau apgintas diplominis darbas apie didelių angų pastatų denginius buvo eksponuotas parodoje Londone. Nors ir žiauriai buvo sutrukdytas mokslo kelias, Dievas dar paliko Antanui apie 50 metų aktyvaus architekto veiklos.
Dirbdamas architektu, Antanas nesiafišuodamas ir nesigarsindamas rengė sveikatos, prekybos, visuomeninės paskirties pastatų, naujųjų Vilniaus kvartalų užstatymo projektus,
Kaip tais laikais buvo įprasta, sulaukęs 60 metų, buvo išleistas į pensiją. Kitiems tai yra biografijos pabaiga, o Antanui kaip tik tada, Atgimimo laikais, prasidėjo veikla, skirta Dievui ir atgimstančiai Tėvynei.
1989 metais nuvažiavo į Baltarusiją, apmatavo nusiaubtą Pelesos bažnyčią, nubraižė jos planus ir fasadus, suprojektavo bokštus, nes originalūs buvo nugriauti. Pervomajske apmatavo statinio likučius ir suprojektavo apgriautos bažnyčios fasadus ir bokštus. Tai liudija architekto asmeninę drąsą, nes sovietinė sistema dar nebuvo sugriuvus. ir meistrystę, kai profesinės žinios pasitarnavo tautinei tapatybei svečioje šalyje saugoti,
1986 m. Buivydžių bažnyčiai suprojektuotos durys ir langai. 1987 m. parengti Ignalinos bažnyčios eskizai entuziastų pokalbiams su valdžia. 1987 metais pradėta projektuoti. suprojektuota, parengti brėžiniai, pastatyta ir 1993 metais pašventinta Kristaus Karaliaus bažnyčia Pavolgio vokiečiams katalikams Markse, Rusijoje.
Visuomenėje kilus minčiai Vilniuje statyti Palaimintojo Vyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčią. Antanas pagal prof. V. K. Jonyno eskizą 1989 metais parengė šventovės statybos brėžinius. Deja, projektas dėl įvairių priežasčių neįvykdytas.
Reikšmingas darbas – Salako bažnyčios bokšto smailės, nugriautos karo metu, atstatymo projekto parengimas ir atstatymas.
Atsiimant iš valdžios Arkikatedrą baziliką Antanas Panavas dirbo Bažnyčios komitete. Monsinjoro K. Vasiliausko pakviestas pradėjo dirbti Vilniaus kunigų seminarijoje, atkurtoje buvusiose Trinitorių vienuolyno nusiaubtose ir nuniokotose patalpose ūkvedžiu. Patalpos visų pastangomis buvo sutvarkytos. Nuo 1998 metų Antanas tapo naujosios Kunigų seminarijos Kalvarijų g. budėtoju ir darbavosi iki 2004 metų. Tai kuklios, bet atsakingos pareigos, netrukdžiusios atsiverti architekto vaizduotei ir kurti interjero ir aplinkos tvarkymo projektus bažnyčioms.
Vilniuje: Arkikatedrai bazilikai – žvakidžių stovus, liktorius, pulpitą šv. Kazimiero koplyčiai, Šv. Rapolo bažnyčiai – žvakidžių stovus, pulpitą, suolus ir stalą, Šv. Jokūbo bažnyčiai – klausyklas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai –metalinį pjedestalą Švč. Mergelės Marijos skulptūrai, Kalvarijų bažnyčiai – žvakidžių stovus, Gerosios vilties bažnyčiai – žvakidžių ir kryžiaus presbiterijoje stovus.
Kitur: Mickūnų bažnyčiai – rekonstrukcijos – išplėtimo ir naujosios varpinės projektą. Novosibirsko, Nemėžio ir Bezdonių ir Nemenčinės bažnyčioms – presbiterijas, Dūkštų bažnyčiai – klausyklas, teritorijos aptvėrimo detales ir vartus, Varėnos bažnyčiai – stalą ir pulpitą, Kabelių bažnyčiai – altoriaus antipendiumą, Linkmenų bažnyčiai – bokšto viršūnės apmatavimą ir brėžinius.
Antanas Panavas buvo labai kuklus, inteligentiškas žmogus, nesigyrė savo darbais ir pasiekimais. Su jo pagalba bei paieškojus archyvinės medžiagos pavyko atsekti jo darbus.
Architektas nebuvo tik brėžinių kūrėjas – jis aktyviai fiksavo istorinę atmintį ir dalijosi ja su visuomene. Jis rašė straipsnius apie tarpukario Vilnių, Vytauto Didžiojo gimnazijos laikus ir lietuvybės padėtį Rytų Lietuvoje. Jo atsiminimai „Pusmetis laisvoje Lietuvoje mums buvo kaip nuostabus sapnas“, kuriuose jis su dideliu kruopštumu pasakoja apie 1939-ųjų įvykius.
Atkūrus nepriklausomybę, pradėjo bendradarbiauti Amerikos lietuvių leidžiamame žurnale „Technikos žodis“, Vorutoje“ ir „Trimite“, kur publikuodavo medžiagą apie sakralinių objektų atstatymo eigą, jo tekstai dažniausiai lietė lietuviškų salų Baltarusijoje išsaugojimo klausimus. Jo publicistika ir atsiminimai užpildo spragas mūsų supratime apie tarpukario Vilnių, pokario inteligentijos išgyvenimus.
Kolegos jį prisimindavo kaip nepaprastai kruopštų, ramų, bet tvirtų principų žmogų, kuris net ir sovietmečiu sugebėjo išlaikyti vidinę laisvę. Antanas Panavas mirė 2018 08 13. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse (41-01-10)
Tegul šis kuklus straipsnelis primena Lietuvos architektą Antaną Panavą ir jo nuopelnus Dievui ir Tėvynei.
