XX amžius paženklintas žiauriausių žmonijos istorijoje karų bei genocidų. Du pasauliniai karai, armėnų tautos genocidas Turkijoje, žydų holokaustas Antrojo pasaulinio karo metu, 1932–1933 m. badmirys Ukrainoje, ir jau mūsų laikų genocidai Laose, Etiopijoje bei kitose pasaulio vietose. Badas Ukrainoje, valdant bolševikams, buvo ir 1922–1923, ir 1946–1947 m., tai dar galima paaiškinti pokarine suirute bei stichinėmis nelaimėmis. Tačiau šio Ukrainos tragedijos masto, kai per 1932–1933 metų 8–9 mėnesius mirė iki 11 milijonų niekuo nekaltų žmonių, nėra su kuo palyginti.
Sovietų sistemos autokratijos mechanizmas “sutrynė principus ir žmonių likimus, tautos šventoves ir tradicijas, tikėjimą ir išdavystę. Buvo sugriauta tautos moralė, etiniai dirbančio žemę žmogaus pagrindai, pasėti pražūtingos įskundimų, pavydo bacilos, žmogaus žmogui neapykantos kultas¹”.
Nepaisant ilgų tylėjimo metų tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose, “ukrainiečių tauta išsaugojo savo širdyje žiaurios tragedijos atminimą… Kartu su fiziniu žmogaus naikinimu, ypač žemės savininkų, buvo sunkiai sužalotas tautos dvasingumas, …suniveliuotas žemdirbio šeimininko įvaizdis kaip ekonominės laisvės dvasios nešėjo, sunaikinta per šimtmečius susiformavusi Ukrainos kaimo kultūra ir tvarka. Plačiai apdainuotas ukrainiečio ryšys su savo žeme buvo staiga ir šiurkščiai nutrauktas. Kaimiečiai prarado savo šaknis, savigarbą bei dvasinę nepriklausomybę. Žmogaus suirimo procesas apėmė ne tik kaimo, bet ir miesto Ukrainos elitą²“.
Skirtingi šaltiniai vardija skirtingą tragedijos aukų skaičių – nuo 3 iki 10 milijonų. Naujausio Ukrainoje išleisto “Універсальний словник енциклопедія”³(“Universalus žodynas enciklopedija”) duomenimis – 3,5–4,5 milijono žmonių. Šio leidinio sudarytojus, matyt, tenkino statistiniai 1927 ir 1939 metų gyventojų surašymai, bet gerai žinoma, kad pastarasis buvo falsifikuotas, o statistinių institucijų vadovai buvo represuoti⁴.
Tikslesnis žuvusių nuo bado skaičius, kuris taip pat yra patvirtintas proporcinio vidurkio apskaičiavimais, yra 7,5 mln., arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų, neįskaitant bado aukų Kubanėje ir prie Dono, taip pat mirusiųjų kolektyvizacijos aukų deportuojant juos į Sibirą. Pats Stalinas Jaltos konferencijos metu prisipažino Čerčiliui, kad priverstinė 1929–1933 m. kolektyvizacija atėmė per 10 milijonų žmonių, kurių dauguma gyveno Ukrainoje. Kur dingo šie 10 milijonų, kuo jie kalti? Tik tuo, kad buvo ukrainiečiai: proletarai, žemdirbiai, kaip dar 1946 m. straipsnyje “Kodėl aš nenoriu sugrįžti į SSSR?” rašė Ivanas Bagrianyj.⁵
Jau 1928 m. J.Stalinas ir jo bendraminčiai pradėjo dirbtinę šalies industrializaciją bei priverstinę žemės ūkio kolektyvizaciją. 1928–1929 m. žiemą šalį ištiko derliaus kaupimo krizė. SSRS vyriausybės vadovas O.Rykovas norėjo importuoti 80–100 milijonų pūdų grūdų, bet Politbiuras atsisakė. J.Stalinas aplankė Sibiro apygardas, ir įvykdžius plataus masto represijas, surinkta planuotą kiekį grūdų. Opozicionieriai – M.Bucharinas, O.Rykovas, M.Tomskis – buvo represuoti. 1929 m. lapkritį J.Stalinas, V.Molotovas ir L.Kaganovičius iškėlė Ukrainos vadovybei užduotį – pertvarkyti kaimą socialistiniais pagrindais ir užbaigti kolektyvizaciją per vienerius metus. Bet dėl valstiečio-šeimininko psichologijos ypatumų tai padaryti buvo praktiškai neįmanoma. 1927 m. birželį buvo kolektyvizuota tik 1,4 proc. Ukrainos žemės ūkio, 1930 m. sausio 1 d. buvo teigiama, kad jau pasiekta 16,4 proc., o 1930 m. kovo 1 d. – 62,8 proc.! Pats Stalinas dar 1929 m. lapkričio 7 d. pareiškė, kad šalyje jau įvyko “esminis pasikeitimas” žemės ūkio raidoje, ir kad vidutinis valstietis “pasuko “Komunijos” link”⁶. Iš tikrųjų Ukrainoje 1930 m. birželio 1 d. buvo nacionalizuota (atimtas turtas, ištremta į Sibirą) 90 tūkst. ūkių, o per visus kolektyvizacijos metus – daugiau kaip 200 tūkst.⁷
Tai, kad Badmirys buvo dirbtinis ir suplanuotas iš viršaus, rodo faktai, kuriuos retas gali paneigti:
1. Grūdų surinkimo planai, padiktuoti Maskvos, didėjo kasmet, neatsižvelgiant į realų derlių. 1930 m. iš Ukrainos buvo išvežta 33 proc. grūdų derliaus, t. y. 7,7 mln. tonų (481 mln. pūdų) grūdų. 1931 m. duoklė irgi sudarė 7,7 mln. tonų, kai visas derlius tesudarė tik 18,3 mln. t grūdų. Be to, jeigu bendras grūdų derlius Ukrainoje sudarė 27 proc. viso SSRS derliaus tai grūdų surinkimo apimtis buvo 38 proc. viso SSRS surinkto grūdų derliaus. Vadinasi, Rusijoje ir kitose respublikose grūdų surinkimo normos procentaliai buvo gerokai mažesnės negu Ukrainoje. III Ukrainos komunistų /bolševikų/ partijos konferencijoje atvykę iš Maskvos L.Kaganovičius ir V.Molotovas nustatė, kad Ukraina turi surinkti be jokių išlygų ir bet kokiomis sąlygomis 356 milijonų pūdų grūdų. Per 2 metus nepakeliama duokle išsekinti ūkiai iki 1932 m. pabaigos tokį niekuo nepagrįstą planą buvo įvykdę tik 71,8 proc. Už “sabotažą” ir grūdų surinkimo neįvykdymą Stalinas bendrame VKP/b/ ir CKK prezidiumo plenume pasiūlė duoti negailestingą atsaką į “valstiečių smūgį”. Matyt, toks negailestingas atsakas buvo dirbtinio bado organizavimas bei tolesnis valstiečių trėmimas⁸.
2. 1932 m. rugpjūtį Maskvos įsakymu Ukrainos SSR vyriausybė išleido įstatymą kolūkinių ūkių bei kooperatyvų turtą laikyti valstybiniu, o už valstybinio turto vagystę –sušaudymas vietoje arba priverstinė deportacija į SSRS šiaurę. Jau 1932 m. vasarą laukuose buvo pastatyti bokšteliai, iš kurių ginkluoti sargybiniai – daugiausia komunistai, komjaunuoliai, neturtingų valstiečių komitetų nariai – saugojo derlių nuo badaujančiųjų. Yra faktų, kai dėl trijų varpų, nuskintų kolektyviniame ūkyje, nuteisdavo 10 metų tremties.
3. Pasienio geležinkelio stotyse buvo sustiprinti geležinkelio GPU būriai, kurie neišleisdavo badaujančių valstiečių iš Ukrainos, neleisdavo įvežti produktų iš Rusijos, o iš tų, kurie pereidavo sieną, produktus atimdavo.
4. Kad užkirstų badaujantiems Ukrainos gyventojams galimybę vykti į tas SSRS vietas, taip pat ir į paskiras Ukrainos sritis, kuriose tokios valstybinės priemonės buvo mažiau įsigalėjusios ir kur badas nebuvo taip juntamas, RK/b/P bei UK/b/P organai išleisdavo dekretus⁹, kurie reikalavo turėti raštišką leidimą įsigyti geležinkelio bilietą. Važiavusius be leidimo išvarydavo iš traukinio, konfiskuodavo vežamus maisto produktus.
5. 1933 m. derlius gulėjo po atviru dangumi nesudorotas. Bejėgiai žmonės – kaimai buvo beveik išmirę – nepajėgė surinkti ir išvežti derliaus ir jis degė, puvo krūvose arba suguldavo nenupjautas. Bet prisiartinti prie jo įstatymu grėsė net mirties nuosprendis. Kremlius manė esant geriau, kad derlius supūtų, negu pamaitinti bejėgius, iš bado mirštančius žmones.
6. Istorijoje žinoma, kai kariaujančios pusės bandydavo nugalėti viena kitą taikydamos badą kaip taktinę priemonę stovyklų, miestų arba kitų priešo dislokacijos vietų apsuptyje. Čia priešu tapo ukrainiečių tauta. Tuo skaudžiau, kad badu marino valstiečius – pagrindinį žemės ūkio produkcijos gamintoją. Miestuose badas ne taip buvo juntamas, nes darbininkai gaudavo šiokį tokį davinį.
De jure šiai “derliaus surinkimo” akcijai, o de facto valstiečių ūkių apiplėšimui vadovavo komunistai bolševikai, žinomi iš istorijos kaip “25-tūkstantininkai”, dauguma atsiųsti iš Rusijos miestų, bet vis dėlto vykdytojai buvo vietiniai komunistai, komjaunuoliai, komnezamai¹⁰. Tai buvo vienas iš pačių piktybiškiausių, veidmainiškiausių bolševikų partijos bei jos vado sumanymų.
7. Bolševikų vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi nuslėpti Badmirį nuo išorinio pasaulio. Radijas, spauda, literatūra, visos komunikacijos priemonės buvo griežtai cenzūruojamos. Bet kokie pagalbos iš užsienio bandymai buvo draudžiami, net individualūs siuntiniai, ypač maisto, buvo sugrąžinami. Miestuose vykdavo specialios žmonių lavonų ir gyvųjų, bet ištinusių nuo bado, staigaus pašalinimo iš visuomeninių vietų, centrinių kelių, geležinkelių operacijos. Žmonių mirties iš bado faktai buvo nepripažįstami¹¹. Taigi Kremlius galėjo tęsti genocido politiką nebijodamas pasaulio bendruomenės protestų ir neprarasdamas diplomatinio pripažinimo. Juo labiau kad po Prancūzijos premjero Edvardo Errio vizito į Charkivą, tuometinę Tarybų Ukrainos sostinę, Prancūzija atnaujino draugiškus santykius su SSRS, o netrukus ir JAV pripažino SSRS bei užmezgė su ja diplomatinius santykius. Tam tikslui pasidarbavo kai kurie Vakarų žurnalistai, kaip antai anglas Volter Diuranti iš New York Times ir L. Fisher iš Nation. V. Diuranti 15 metų buvo New York Times korespondentas Maskvoje, ir “daug prisidėjo stiprinant teigiamą Amerikos visuomenės požiūrį į SSRS diplomatinį pripažinimą”¹². Jie “tarnavo Maskvai ir paslėpė Badmirio Ukrainoje faktus”¹³. “Diuranti nematė Badmirio Ukrainoje, nes šito nenorėjo komunistinė Maskva.¹⁴”
Iki 1932 m. pabaigos daugelyje Ukrainos regionų badas pasiekė katastrofišką mastą, o 1933 m. pavasarį ir vasarą tapo totalinis – išmirdavo ištisi kaimai ir kaimo rajonai¹⁵. Dėl tokios padėties Maskva apkaltino Ukrainos komunistų partiją ir Ukrainos mokslo  akademiją. CK VKP/b/ paskyrė ir nusiuntė į Ukrainą savo emisarą P.Postyševą. Nors jis buvo tik antrasis KP/b/U sekretorius ir Charkivo obkomo sekretorius, iš tikrųjų turėjo Stalino pavaduotojo Ukrainoje teises. Jo tikslas buvo užbaigti derliaus nuėmimo planą, vykdant negailestingą kovą su “ukrainietišku nacionalizmu”. Kitaip tariant, jis turėjo užbaigti Kremliaus akciją, tai iš karto ir pradėjo daryti.
Verta pažymėti, kad šis nežmoniškas ir negailestingas dirbtinai organizuotas Badmirys buvo tik nedidelė dalelytė visuotinių J.Stalino ir jo komunistinės klikos inspiruotų ir suplanuotų visos Ukrainos tautos žudynių. Šis naikinimas turėjo užbaigti visą Maskvos bolševizmo teroro veiksmų bei akcijų kompleksą.
Tai patvirtinta ir užsienio istoriografijoje, tiksliau JAV Kongreso Komisijos dėl bado Ukrainoje ataskaitos, atliktos Badmirio Ukrainoje 50-mečiui paminėti, išvadose: “… nuo 1932 m. gruodžio badas buvo siejamas su kampanija prieš ukrainietišką buržuazinį nacionalizmą, dėl kurio praktiškai buvo sunaikintas Ukrainos elitas¹⁶” (Dž. Meis).
Toliau Dž. Meisas pateikė tokį komentarą: “Maskva susiejo Ukrainos valstiečius su ukrainietišku nacionalizmu kaip pavojų Maskvos imperiškiems interesams. Stalinas, Kaganovičius, Postyševas ir kiti Maskvoje suplanavo Ukrainos valstiečių, kaip sąmoningo tautos sluoksnio, sunaikinimą, ir negailestingai tai įvykdė 1932–1933 m. sukūrę dirbtinį badą¹⁷”. Tam pritaria ir kitas autorius, R. Conquest: “…Maskva suplanavo badą Ukrainoje tam, kad sunaikintų Ukrainos valstiečius kaip nacionalinį bastioną. Ukrainos valstiečius naikino ne dėl to, kad jie buvo valstiečiai, bet todėl, kad buvo ukrainiečiai valstiečiai¹⁸ ”.
Likviduojant NEP (naują ekonominę politiką), Stalinas turėjo ketinimą iš karto likviduoti ir Ukrainos tautos pasiekimus, kurie tuo metu kultūros srityje gerokai viršijo ir nustūmė į šešėlį Rusijos pasiekimus. Stalino įsaku GPU perėmė tai į savo rankas ir pradėjo veikti.
1929 m. liepą įvyko pirmieji Ukrainos nacionalinės patriotinės inteligentijos areštai. Apie 5 tūkst. žmonių buvo inkriminuota Ukrainos išsilaisvinimo sąjungos (Спілки Визволення України – СВУ), kurios is tikrųjų nebuvo, byla. Buvo atliktas parodomasis procesas – nuteisti akademikai Jefremovas, Slavčenko, rašytojus Durdukivskyj, Nikovskyj, Staryckyj-Černichivskyj, mokslininkai, kt. Visi jie buvo nuteisti ilgam įkalinimui Sibiro ir Solovkų koncentracijos stovyklose, po kurio laiko dingo be žinios.
Kartu su SVU likvidavimu vyko “kurkulių, kaip klasės, likvidavimas visuotinės kolektyvizacijos pagrindais”. Tai buvo totalinis pasiturinčių valstiečių apiplėšimas atimat jų pragyvenimo priemones, darbo įrankius, po to įkalinant ir ištremiant iš Ukrainos į “specialiąsias gyvenvietes” Rusijos šiaurės rajonuose ir Sibire. Tuometinės statistikos duomenimis, tokio proceso aukomis Ukrainoje tapo 200 tūkst. valstiečių ūkių, t. y. mažiausiai 1 mln. 200 tūkst. valstiečių. Išgyvenusiųjų liudijimu, mažiausiai pusė visų ištremtųjų žuvo pirmaisiais tremties metais dėl bado, šalčio, epidemijų ir nežmoniško režimo koncentracijos stovyklose, “specialiose gyvenvietėse”. Daugelio tų, kurie išgyveno, ateinančios kartos buvo asimiliuotos ir prarastos Ukrainai visiems laikams. Šitaip “rusų šalyje padaugėjo nuo 77 mln. 791 tūkst. 1926 m. iki 99 mln. 592 tūkst. 1939 m., t. y. 28 proc.¹⁹”. Palyginimui, per tą patį laiką tadžikų padaugėjo 26, uzbekų – 24, o kirgizų – 16 proc., nors jų gimstamumo lygis gerokai viršijo gimstamumą europinėje SSRS dalyje.
Ukrainos Autokefalinę (nepriklausomą) Pravoslavų Bažnyčią, religinio ir tautinio auklėjimo šaltinį, apkaltino nacionalizmu ir tuo pagrindu likvidavo, turtą konfiskavo, bažnyčias uždarė arba sugriovė. Tūkstančius jos tarnautojų – su metropolitu Lypkivskyj priešakyje, 40 vyskupų, 20 tūkst. dvasininkų bei vienuolių – GPU/NKVD fiziškai sunaikino.
1933-ieji buvo patys aktyviausieji bolševikų-šovinistų valdymo metai. Tų metų pavasarį, esant didžiausiam Ukrainos valstiečių mirtingumui dėl bado, vadinamų “trijulių” sprendimu pradėta masiškai šaudyti žymiausius Ukrainos nacionalinio, kultūrinio, ūkinio, valstybinio ir politinio gyvenimo žmones – be jokio teismo, nesilaikant jokių įstatymų ar juridinių normų. Būtent su P.Postyševo atsiradimu prasidėjo partinių ir administracinių darbuotojų “valymas”, areštai ir daugmaž tautiškai sąmoningų Ukrainos komunistų sušaudymai; ypač tų, kurie atėjo iš kitų politinių organizacijų, pvz., borotbistų, UKPistų, ir t. t.; 75 proc. vietinių sovietų vadovų, 80 proc. vietinių partinių komitetų sekretorių buvo atleisti iš pareigų. Didesnė jų dalis, taip pat ir eiliniai komunistai, išvaryti iš partijos “valymo” metu, buvo areštuoti ir arba sušaudyti, arba deportuoti į koncentracijos stovyklas.
1935 m. pavasarį GPU nutarimu buvo sušaudyti Ukrainos žemės ūkio reikalų liaudies komiteto 35 vadovaujantys asmenys su F.Konaru-Palaščuku priešaky, kuris buvo apkaltintas esą priklausęs pogrindžio Ukrainos karinei organizacijai (UVO). Masiniai areštai įvyko Ukrainos mokslų akademijoje, buvo sunaikinti jos Istorijos ir Literatūrologinis institutai. Protestuodamas prieš Maskvos tautos naikinimo politiką tragiškai baigė savo gyvenimą vienas žinomiausių Ukrainos 1920 metų tautino atgimimo veikėjų, „Šalin nuo Maskvos“ šūkio autorius Mykola Chvyliovyj. Kitas skaudus atvejis buvo švietimo ministro Mykola Skrypnyko savižudybė. Jis nusišovė protestuodamas prieš Maskvos reikalavimą apkaltinti save dėl veiklos tautiškumui išsaugoti ir kapituliuoti prieš naują šovinistinį-terorinį totalinės rusifikacijos kursą.
Po 1933 m. GPU-NKVD susidorojimų sumažėjo, nors sąlygiškai jų neliko tik po Tirono mirties. Tiksliau, jie perėjo į idėjinį, tautinį ir kalbinį genocidą, kuris tęsėsi iki pat SSRS žlugimo, o jų reliktai žaižaruoja visuomenėje iki šiol. Beje, „bausmės kalavijas“ neaplenkė ir atsakingų už šiuos susidorojimus aktyvių veikėjų – pirmojo KP/b/U sekretoriaus Stanislavo Kosioro ir jo dešinės rankos, Maskvos emisaro Pavelo Postyševo. Pirmasis buvo sušaudytas 1939 m., kai „prisipažino“ šnipinėjęs Lenkijos naudai, o kitą dar 1937 m. pervedė į žemesnes pareigas Rusijos Federacijoje, kur jo pėdsakai dingo.
Reikia paminėti, kad dirbtinio badmirio bėda užgriuvo ne tik Ukrainą, taip pat ir Pavolgį, Šiaurės Kaukazą, Kazachstaną.
Būtent taip Ukrainos tauta ir visų pirma jos tautinio savitumo nešėjai – Ukrainos valstiečiai ir inteligentija – 1929–1939 m. įvairiomis totalitarinėmis ir teroro priemonėmis buvo palikti be elito sunaikinus tautiškai sąmoningiausius, aktyviausius, ūkiškus ir darbingus sluoksnius. Šis teroras, kurio aukomis tapo per 10 milijonų „gyvųjų ir dar negimusiųjų“²⁰mūsų tautiečių, buvo nukreiptas prieš Ukrainą, suplanuotas ir įvykdytas tautos sunaikinimas, vadinamas Genocidu. JAV Kongreso Komisijos medžiagoje akcentuojama: „J.Stalinas ir jo aplinka 1932–1933 m. įvykdė Genocidą prieš ukrainiečius²¹ ”. Vienas iš autorių, R. Conquest, pastebi: „Nėra ypatingai svarbu, ar formaliai aukščiau aprašyti įvykiai atitinka vienam ar kitam šio (Genocido, – aut. pastaba) apibūdinimui. Nes neįmanoma prieštarauti, kad prieš Ukrainos tautą buvo įvykdytas nusikaltimas. Kankinimo rūsiuose, priverstinio darbo stovyklose ar badaujančiuose kaimuose vienas po kito buvo vykdomi nusikaltimai prieš milijonus žmonių, kurie sudarė šią tautą²² ”.
Jeigu kas norėtų patyrinėti dirbtinį Badmirį Ukrainoje, tai yra įvairių teorijų, kurios bando paaiškinti jo priežastis. Labiausiai paplitusi teorija yra apie Ukrainos valstiečių pasipriešinimą priverstinei kolektyvizacijai. Bet, kaip matyti, teroras prieš Ukrainos tautą prasidėjo gerokai anksčiau ir pasibaigė vėliau už vadinamąjį kolektyvizacijos periodą. Akivaizdžiai šį procesą iliustruoja žinomas SSRS vadovų Berijos ir Žukovo 1945 m. įsakas apie visišką Ukrainos tautos deportaciją. Laimei, visai Ukrainai neužteko vagonų…
Dėkui Dievui, kad tokią tragediją patiria ne kiekviena tauta. Žinoma, kiekvienam sąmoningam savo tautos kultūros puoselėtojui ar atstovui jo Tėvynės tragedija skaudžiausia. Bet skausmas, kaip ir ašara, apvalo ir veda prie tiesos. 70 metų žmogui – išties gyvenimas, tautai – trys kartos, istorijai – akimirka. Turime pripažinti, kad pasekmes, savo autentiškumo ir savistovos praradimus, kaip ir daugelį kitų savo istorijoje Ukrainos tauta neša ligi šiolei. Ar įmanoma viską iš naujo atgauti ir atrasti save? Ne tik įmanoma, bet ir būtina, nes ir Ukraina, ir Lietuva, kaip ir lietuvis, ir ukrainietis arba koks kitas žmogus ar tauta turi Dievo duotą laisvę.
„Ir pirmu žingsniu šiame kelyje,“ – akcentuojama Ukrainos graikų-katalikų kreipimesi²³  į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, minint Badmirio Ukrainoje 70-metį, „turi tapti amžinų tiesų sugrąžinimas žmogui, tiesų, kurių simbolis – ypač ukrainiečiams – yra žemė. „Karta praeina ir karta ateina, o žemė stovi per amžius“ (Koh. 1,4). Reikia, kad būtų atnaujintas žmogaus santykis su žeme, sugrąžintas žmogaus savigarbos, teisingumo ir stabilumo jausmas, kuris suteiktų jam galimybę surasti tinkamą vietą darbui ir gauti už jį priklausantį atlygį. Žemė ir visi jos turtai – tai Dievo dovana tautai, kurią ji turi valdyti pagal Dievo valią“.
 „Akivaizdžiau negu anksčiau“, – sako JAV prezidentas Georgas Bushas (jaunesnysis), kreipdamasis į Amerikos ukrainiečius, – „mes pripažįstame didvyrišką Ukrainos tautos kovą, kuri vyko prieš 70 m., kai mirė milijonai dėl to, kad pasipriešino žiauriam Stalino režimui. Mes gerbiame jų atminti ir pažadame niekados nepamiršti jų kentėjimų. Šiandien JAV ir toliau palaiko laisvą ir nepriklausomą Ukrainą jai įgyvendinant demokratines struktūras, rinkos ekonomiką ir visapusišką pagarbą žmogaus teisėms. Tokios mūsų pastangos padės garantuoti, kad joks panašus nužmonėjimas, kaip 1932–1933 m. Badmirys, daugiau niekados neištiktų Ukrainos tautos“²⁴.
Progresyvūs Ukrainos deputatai kreipėsi į JT, kad 1932–1933 m. Badmirys būtų šios organizacijos pripažintas kaip genocidas prieš Ukrainos tautą, o Ukrainos diplomatai savo prašyme JT Generalinei Asamblėjai siūlo 2003 m. pagerbti Badmirį Ukrainoje.
Kas neabejingas skaudiems praeities įvykiams, tepagerbia nekaltai žuvusiųjų atmintį ir pasimeldžia už juos. Mums gi, toliau gyvenančioms kartoms, reikia rūpintis, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn. 10,10).
„Taigi Dievui – padėka, žuvusiems – amžinas atilsis, gyviems – doras gyvenimas, o dar negimusiems – geresnė dalia²⁵”!
<hr noshade width=30% size=2 align=left><br><font size=2><br>¹Народові повертається історія, а історії – правда.(Tautai grąžinama istorija, o istorijai – tiesa.) Літературна Україна, 1989, 27 липня.<br> ²Звернення Української Греко-Католицької Церкви до вірних і всіх людей доброї волі з приводу 70-ої річниці Голодомору в Україні, Глава УГКЦ ЛЮБОМИР Кардинал Гузар, 2002, листопад. (Ukrainos graikų-katalikų Bažnyčios kreipimasis į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones dėl Badmario Ukrainoje 70 metų paminėjimo, Kardinolas Liubomir Husar).<br> ³“Універсальний словник енциклопедія”, Київ, 2001 р. ⁴Liaudies ūkio apskaitos Centrinės valdybos viršininkas I.A.Kraval už pavyzdingai 1937 m. sausio mėnesį atliktą surašymą buvo apdovanotas Lenino ordino, o vėliau areštuotas ir sušaudytas. Surašymas neatitiko skaičių, kurie buvo paskelbti VKP/b/ XVII suvažiavime. (Голод 1932–1933 років на Україні: очима істориків, мовою документів. с. 69–71. Інститут Історії партії при ЦК КПУ, Київ, 1990).<br>⁵Чому я не хочу повернутися в СССР?, Іван Багряний, Мюнхен, 1946 р. (“Kodėl aš nenoriu sugrįžti į SSRS?”, Ivan Bagrianyj, Miunchenas, 1946).<br> ⁶Laikraštis “Правда”, 1929 m. lapkričio 7 d. <br> ⁷Laikraštis “Правда”, 1988 m. rugsėjo 16 d.<br> ⁸“…вислати за межі України з конфіскацією всього майна 500 господарств за активне і злісне протидіяння та організацію куркульського саботажу хлібозаготівель”. Постанова Одеського обкому КП/б/У і облвиконкому, 27 грудня 1932 р. Висилку було проведено у 11 районах області. Те ж повторилося у Дніпропетровській, а також у Харківській області, де постраждало вже 1000 сімей.<br>”…už aktyvų ir piktybišką pasipriešinimą bei grūdų surinkimo kurkulinio sabotažo organizavimą išsiųsti už Ukrainos ribų 500 šeimų konfiskuojant visą turtą”. Odesos srities KP/b/U komiteto ir vykdomojo komiteto nutarimas, 1932 m. gruodžio 27 d”. Trėmimas buvo atliktas 11 srities rajonų. Tas pat pasikartojo Dnipropetrovskio ir Charkivo srityse, kuomet paskirai nukentėjo jau 1000 šeimų. Голод 1932–1933 років на Україні: очима істориків, мовою документів. с. 48. Інститут Історії партії при ЦК КПУ, Київ, 1990.<br> Постанова №211 “п.7…ввести продаж квитків виключно за посвідченнями на залізничній дорозі від станцій: Миронівка, Казатин, Бердичів, Фастів, Коростень, Яготин, Умань, Гребінка, а також проміжних, до Києва. Таке регулювання установити по водному сполученню від найближчих до Києва пристаней.” Sprendimas Nr. 211 p. 7 “… įvesti bilietų pardavimą tik su pažymėjimais geležinkelio stotyse nuo: Myronivka, Kazatyn, Berdyčiv, Fastiv, Korosten, Jahotyn, Uman, Hrebinka,  taip pat tarpinių – iki Kijevo. Tokį pat reguliavimą įvesti vandens transportui nuo arčiausių iki Kijevo prieplaukų. KP/b/U sekretorius Demčenko. UKP Kijevo srities komiteto archyvas. Секретар обкому КП/б/У Демченко. Партархів Київського обкому КПУ.<br>(Голод 1932–1933 років на Україні: очима істориків, мовою документів. с. 486. Інститут Історії партії при ЦК КПУ, Київ, 1990).<br> ¹⁰Komnezam’as (Комнезам – Комітет незаможників, ukr.kalbą) – beturčių valstiečių, pritariančių komunistų partijos veiksmams, pavadinimas. (Stalino NEP politikos laikais dauguma beturčių Ukrainos kaimuose buvo apsileidę, nenorintys dirbti,– aut. pastaba).<br> ¹¹“<b>Форми класової боротьби в зв’язку з фактами голоду.…</b>мають місце провокаційні спроби викликати протести трудящих.Так, в Білій Церкві до заводу ”Першого травня” невідомими особами було підкинуто 6 трупів, а до заводу Укрплодоовочі – 5 трупів людей, які померли невідомо від чого”. Завідуючий інформаційно-посівною групою ЦК КП/б/У,<br><b>Klasės kovos formos esant bado faktams. </b>„…galimi provokaciniai bandymai sukelti dirbančiųjų protestus. Bila Cerkva mieste, prie gamyklos „Gegužės 1-oji“, nežinomi asmenys paliko 6 lavonus, o prie gamyklos Ukrplodoovoči (Ukrainos vaisiai ir daržovės, – aut. vertimas) – 5 žmonių, mirusių nežinia dėl ko, lavonus. UK(b)p Informacinės grupės vadovas. <br>Партархів Інституту історії партії при ЦК КПУ Ф.І. Оп.1, Спр.2191, Арк. 88–92.<br> ¹²Голод 1932–1933 років на Україні: очима істориків, мовою документів. с. 79. Інститут Історії партії при ЦК КПУ, Київ, 1990.<br> ¹³Žurnalas “Визвольний шлях”, 1988, Кн. 10 (487), с.1257.<br> ¹⁴Laikraštis “National tribune”. Roman S. Goliath, NY, Perspausdinta laikraštyje “Шлях Перемоги”, Мюнхен, 1993.<br> ¹⁵а) “За лютий і першу декаду березня 1933 р. голод охопив 738 населених пунктів 139 районів республіки. За цей (лише за цей!!! – прим. авт.) період від нього померло 2487 чоловік, 17308 мали тяжкі захворювання. Було зареєстровано 28 фактів канібалізму. Особливо складною виявилася продовольча ситуація в Дніпропетровській, Київській, Донецькій, Вінницькій областях”. <br>(Per vasarį ir pirmą kovo dekadą badas apėmė 173 gyvenvietes iš 139 rajonų. Per šį laiką nuo jo mirė 2487 žmonių, 17308 sunkiai serga. Užfiksuota 28 kanibalizmo atvejai. Ypač sudėtinga situacija su maisto produktais yra Dnipropetrivskio, Kijevo, Donecko, Vinicos srityse).<br>Партархів Інституту Історії партії при ЦК КПУ. Ф.І. Оп.1. Спр.2296. Арк.8–9.<br>б)“З початку 1933 р. і по 15 квітня лише у 66 районах Київщини померло 27,809 чоловік”. <br>(Nuo
1933 m. pradžios ir iki balandžio 15 d. tik Kijevo srities rajonuose numirė 27,809 žmonių).<br>Там же, Спр.2130. Арк. 41–47.<br>в) “Не рідкі випадки, коли батьки, які залишилися живими, вживають у їжу трупи померлих від голоду дітей…Для ілюстрації зросту людоїдства і трупоїдства по районах області характерні такі дані: на 1 березня – 9 випадків, на 1 квітня – 58, на 1 травня – 132, на 1 червня – 221.<br>Nereti atvejai, kai tėvai, likę gyvi, valgydavo mirusių iš bado vaikų lavonus. Žmonių kūnų ir lavonų valgymą rodo tokie duomenys: kovo 1 d. – 9 atvejai, balandžio 1 d. – 58, gegužės 1 d. – 132, birželio 1-jai – 221).<br>…с.Чепишки, яке складається із 500 дворів, перетворилося в пустку. Жилу хату можна знайти через 3–4 садиби. Ранками диму із коминів не видно. За час із березня по 30-те травня у селі померло більше 300 людей”. <br>(Kaimas Čepyšky, kurį sudaro 500 sodybų pavirto dykra. Namą, kur gyventų žmonės, aptinkama per 3–4 sodybas. Rytais dūmai iš kaminų nerūksta. Nuo kovo mėn. iki gegužės 30 d. kaime mirė daugiau negu 300 žmonių).<br>В с.Вовчий Яр, де нараховується 800 садиб, щоденно помирає від 8 до 12 людей. За останні півтора місяця померло більше як 2500 людей. По селу виявлено 2 випадки людоїдства.”<br>(Kaime Vovčyj Jar, kurį sudaro 800 sodybų, kasdien miršta nuo 8 iki 12 žmonių. Per pastarąjį mėnesį mirė daugiau negu 2500 žmonių. Kaime aptikti 2 kanibalizmo atvejai).<br> Із особистого листа начальника Харківського ҐПУ голові ҐПУ України.<br>(Iš asmeninio Charkivo GPU viršininko laiško Ukrainos GPU pirmininkui.)<br>Там же, Оп. 101, Спр. 1281, Арк. 49–56.<br>ć) “… в с.Степківці виявлено факт людоїдства. Бідняк колгоспник М., 34-х років, що довгий час недоїдав і годувався дохлими кіньми та ін., вночі 27 квітня убив свою дитину 2-х років, порізав на шматки, жінка варила і годувались вони 2 дні. Потім він хотів убити і другу дитину 4-х років, але жінка заперечила”. Інформатор оргінстру ЦК. <br>(Stepkivci kaime aptiktas kanibalizmo atvejis. Neturtingas kolūkietis M., 34 metų, kuris ilgą laiką badavo ir maitinosi padvėsusiais arkliais bei kitą (1933 m. – aut.), balandžio 27-osios nakt, užmušė savo 2 m. vaiką, supjaustė į gabalus, žmona išvirė ir jie maitinosi 2 dienas. Po to jis norėjo užmušti ir antrą 4 m. vaiką, bet žmona paprieštaravo). ). Там же. Ф.І. Оп.1. Спр.1931. Арк.32–35.<br> ¹⁶Report to Congress. Comission on the Ukraine Famine. Washington, 1988, p. 32. <br> ¹⁷Žurnalas “Визвольний шлях”, 1988, Кн.10 (487).<br> ¹⁸Ten pat.<br> ¹⁹Голод 1932–1933 років на Україні: очима істориків, мовою документів. с. 84. Інститут Історії партії при ЦК КПУ, Київ, 1990.<br> ²⁰„gyvųjų ir dar negimusiųjų“ – žodžiai iš Ukrainos poezijos klasiko Taraso Ševčenkos eilių.<br> ²¹Report to Congress. Commission on the Ukraine Famine. Washington, 1988, P/VII.<br> ²²R. Conquest, The Harvest of Sorrow. N.Y. 1987. Perspausdinta žurnale žurnale „Дніпро“, 1990, №1, Конквест Р. Жнива Скорботи. Радянська колективізація і терор голодом. с.115.<br> ²³Звернення Української Греко-Католицької Церкви до вірних і всіх людей доброї волі з приводу 70-ої річниці Голодомору в Україні, Глава УГКЦ ЛЮБОМИР Кардинал Гузар, 2002, листопад, Львів.<br>Ukrainos graikų katalikų bažnyčios vadovo, Kardinolo Liubomyr Huzar kreipimasis į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, minint Badmirio Ukrainoje 70 metų, Lviv, 2002 m., lapkritis.<br> ²⁴JAV ukrainiečių tinklalapis <a href=>www.brama.com</a>, 2002 m. lapkritis.<br> ²⁵Звернення Української Греко-Католицької Церкви до вірних і всіх людей доброї волі з приводу 70-ої річниці Голодомору в Україні, Глава УГКЦ ЛЮБОМИР Кардинал Гузар, 2002, листопад, Львів.</font>