Pagrindinis puslapis Autoriai Andrukaitienė Irena Irena Andrukaitienė. Valstybingumo įtvirtinimo kelyje

Irena Andrukaitienė. Valstybingumo įtvirtinimo kelyje

Irena Andrukaitienė. Valstybingumo įtvirtinimo kelyje

 

Valstybinės regioninių problemų komisijos raštas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Šaltinis – LVNA, f. 77, ap. 1, b. 26, l. 19

 

Irena Andrukaitienė, Kovo 11-osios akto signatarė, Anykščiai

Tiesioginio valdymo įvedimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Ignalinos rajono Sniečkaus (dabar – Visagino) gyvenvietėje 1991 m. rugsėjo 12 d., deja, buvo tik laikinas autonomizacijos planų sustabdymas šiame regione, todėl Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (toliau – Valstybinė komisija) svarba išliko ta pati, o darbai įgavo dar didesnį mastą siekiant sėkmingo Rytų Lietuvos integravimo į valstybės politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Didelę paramą Komisijai ir toliau teikė draugija „Vilnija“, Visuomeninė Rytų Lietuvos reikalų taryba, šių rajonų Sąjūdžio žmonės.

Autonomininkai, nebeturėdami galimybės veikti per valdžios bei partines struktūras (Aukščiausioji Taryba LKP ant SSKP platformos uždraudė 1991 m. rugpjūčio 22 d.), pasitelkė viešąją tribūną – spaudą. „Kurier Wileński“ (laikraščio steigėjos tuo metu buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (toliau – LR AT) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 1991 m. dienraščiui buvo skirta 852 000 rb valstybės dotacija), redaguojamas LR AT deputato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zbignevo Balcevičiaus, nuo pat rugsėjo 4 d., Aukščiausiajai Tarybai (toliau – AT) paleidus Vilniaus, Šalčininkų r. Sniečkaus tarybas, spausdino pačius kraštutiniausius, prieš šį nutarimą nukreiptus straipsnius, kuriuose buvo teigiama, kad šalyje vykdoma prieš lenkus nukreipta kampanija, o AT pažeidžia žmogaus teises, nes Rytų Lietuvoje vyksta susidorojimas su lenkų tautybės žmonėmis[1].

Beje, „Kurier Wileński“ bei Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių laikraščiai „Draugystė“ ir „Lenino priesakai“ ir iki tol „vaidino lemiamą vaidmenį propaguojant ir teoriškai išvystant „lenkų autonomijos“ Lietuvoje idėją, kurią inspiravo SSKP ir KGB struktūros.“[2]

Pasidomėti visa „Kurier Wileński“ spausdinama medžiaga 1991 m. rugsėjo 4 d. AT posėdyje Generalinei prokuratūrai siūlė Valstybinės komisijos pirmininko pavaduotojas, AT deputatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis. 1991 m. gruodžio pabaigoje Komisijos darbo grupė Prokuratūrai pateikė išsamią „Kurier Wileński“ 1990–1991 m. publikacijų analizę, tačiau informacijos apie tolesnius teisinius Prokuratūros veiksmus Komisijos archyve nėra[3].

Autonomininkai, siekdami kvestionuoti Lietuvos valdžios poziciją jų atžvilgiu, bandė pasitelkti ir tarptautinių žmogaus teises ginančių institutų dėmesį. 1991 m. gruodžio 12–17 d. Lenkijoje ir Lietuvoje lankėsi lenkų ir lietuvių santykius abiejose šalyse analizavusi delegacija, atstovavusi Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetams. Delegacijoje – lenkė, teisės ir humanitarinių mokslų kandidatė Margareta Kępińska Jakobsen, viena iš Danijos Helsinkio komiteto įkūrėjų, švedų advokatas Goran Luterkort ir danas, teisės mokslų daktaras, profesorius Erik Siesby, Danijos Helsinkio komiteto vadovas.

Delegacija Lietuvoje susitiko su lenkų mažumos atstovais, politikais ir valdžios pareigūnais. Parengta ataskaita rodo, kad Helsinkio komitetų atstovams stokojant Lietuvos istorijos žinių bei nepakankamai įsigilinus į autonomizacijos procesus, vykusius Rytų Lietuvoje 1988–1991 m., susidarė tikrosios padėties neatspindintis vaizdas.

Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti archyve išlikusi šio vizito metu sukaupta medžiaga leidžia teigti, kad vargu, ar delegacija buvo suinteresuota parengti kvalifikuotą situacijos analizę. Greičiau tai buvo panašu į viešųjų ryšių akciją, kuria buvo siekiama atkreipti tarptautinį dėmesį, tuo būdu darant tam tikrą spaudimą Lietuvai. Šią prielaidą pagrįstų ir su delegacija susitikusio AT deputato Ryšardo Maceikianeco pažadas AT sprendimą įvesti tiesioginį valdymą trijose Rytų Lietuvos savivaldybėse skųsti siunčiant protestą Europos Tarybai[4].

Rytų Lietuvoje ir toliau buvo sabotuojama valstybės politika. Kaimuose žmonės buvo klaidinami, iškreiptai aiškinama žemės privatizavimo tvarka. Tą darė ūkių vadovai, iki Maskvos pučo buvę burokevičinės LKP (SSKP) nariai. Antivalstybiniai tekstai ir toliau pasirodydavo valstybės finansuojamame laikraštyje „Kurier Wileński“, autonomijos idėją tęsė Lietuvos lenkų sąjunga, 3-iajame suvažiavime priėmusi Vilnijos krašto statutą[5].

Tokiame kontekste buvo rengiama Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartis (priimta tik 1994 m. balandžio 26 d. ir Seimo ratifikuota tų pačių metų spalio 13 d.) bei Deklaracija „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“, 1992 m. sausio 13 d. pasirašyta Vilniuje Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų Algirdo Saudargo ir Kšištofo Skubiševskio.

Tai buvo svarbūs užsienio politikos ženklai, nes tarpukariu dėl Vilniaus krašto okupacijos tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo diplomatinių santykių. Jie užmegzti tik po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai ir tęsėsi iki 1939 m. rugsėjo, kai Vokietija ir Sovietų Sąjunga, okupavusios Lenkiją, ją pasidalijo.

Suprantama, kad, pradedant naują tarptautinių santykių etapą, svarbus Lietuvos visuomenės lūkestis buvo Liucjano Želigovskio įvykdytos okupacijos įvertinimas rengiamuose dokumentuose. Deja, tai nebuvo padaryta ir Deklaracijos (kaip vėliau ir Sutarties) išeities tašku netapo objektyvus 1920–1939 m. Lietuvos ir Lenkijos santykių įvertinimas.

Valstybinės komisijos 1992 m. sausio 29 d. posėdyje Deklaracija buvo išanalizuota trimis aspektais – aptartas jos sudarymo procesas, nuostatos ir šio dokumento eksplikavimas Lenkijoje bei Lietuvoje[6].

 

Fragmentas iš Valstybinės regioninių problemų komisijos darbo ataskaitos. Šaltinis – LVNA, f. 77, ap. 1, b. 19, l. 8

Aptariant Deklaracijos sudarymo aplinkybes, iš Valstybinės komisijos vadovų Romualdo Ozolo (AT Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisijos nario) ir V. Povilionio (AT Užsienio reikalų komisijos pirmininko), AT deputatų bei Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narių Egidijaus Klumbio bei Nikolajaus Medvedevo pasisakymų paaiškėjo, kad Deklaracijos tekstas nebuvo svarstytas AT Užsienio reikalų komisijoje, nebuvo žinomas AT deputatams, liko neaišku, kokios AT frakcijos ją derino (ir ar derino)[7].

Posėdžio dalyvių manymu, daugumoje Deklaracijos straipsnių yra teiginių, kurie Lietuvai nepriimtini ar netgi žalingi, nes tai leidžia Lietuvos lenkų sąjungai ir AT Lenkų frakcijai juos interpretuoti norima linkme ir siekti jų įgyvendinimo. Komisijos nariai konstatavo, kad Deklaracija nėra didelis tarptautinės politikos laimėjimas, kaip teigė Užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) vadovai. Atkreiptas dėmesys į tai, kad URM neturi savo veiklos koncepcijos, aiškių užsienio politikos nuostatų artimiausių kaimyninių šalių atžvilgiu, todėl URM nepajėgi formuoti užsienyje nuomonės apie mūsų valstybę[8].

Beje, analogiškus vertinimus fiksavo ir filosofės, sociologės Reginos Tamošiūnienės 1992 m. vasario 3–14 d. atlikta Parlamento deputatų ir darbuotojų, Ministrų kabineto ir Vyriausybės darbuotojų sociologinė apklausa. Ji parodė, kad iš 1991–1992 m. pasirašytų politinių susitarimų su kaimynėmis Rusija, Baltarusija ir Lenkija blogiausio įvertinimo susilaukė būtent Lietuvos–Lenkijos Deklaracija (2, 68 balo), nepalankiai vertinamas jos turinys ir rengimo proceso slaptumas[9].

Valstybinė komisija AT pateikė Deklaracijos aptarimo išvadas „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio politikos koncepcijos“, o AT Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisijai – siūlymus dėl tarptautinių sutarčių rengimo principų[10].

1992 m. rugpjūčio 16–23 d. vykusioje konferencijoje „Lietuva – išeivija: ryšiai ir neišnaudotos galimybės“ Valstybinės komisijos pirmininkas R. Ozolas kalbėjo apie atsakomybę rengiant tarpvalstybinius dokumentus ir imperatyviai priminė būtinybę reaguoti į 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos–Lenkijos Deklaracijos Lenkijos pusės interpretacijas.

Įvedus tiesioginį valdymą, Valstybinės komisijos dėmesys Rytų Lietuvai nesumažėjo, bet ir nebegalėjo apsiriboti tik šio krašto rūpesčiais. Reikėjo identifikuoti bei spręsti ir kituose regionuose, ypač Vakarų Lietuvoje, susikaupusias problemas, todėl kilo būtinybė reorganizuoti komisiją, išplečiant jos funkcijas ir darbų apimtį.

„Vilnijos“ draugijos taryba ir kitos organizacijos jau ne kartą buvo kreipęsi į valstybės vadovus siūlydamos išplėsti Valstybinės komisijos veiklos ribas. 1992 m. sausio 17 d. draugijos „Vilnija“ teikimo pagrindu AT 1992 m. vasario 28 d. Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti reorganizavo į Valstybinę regioninių problemų komisiją. Ją sudarė dvylika AT deputatų (tarp jų – ir šių eilučių autorė), ministerijų, visuomeninių organizacijų atstovai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, Lietuvos mokslo tarybos nariai[11].

Pagrindinis Valstybinės komisijos tikslas – nagrinėti etnines ir Lietuvos Respublikos regionines problemas, siūlyti jų sprendimo būdus ir padėti jas spręsti įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę.

Tiesą sakant, ir iki reorganizacijos Komisijos akiratyje šalia Rytų Lietuvos problemų buvo dėmesys etninių žemių lietuviškumo puoselėjimui. Bet reorganizuotos Komisijos veikloje atsirado pabrėžtinai išskirta kryptis – valstybės pastangos padėti išlaikyti tautinį identitetą mūsų etninėse žemėse, stiprinti ten gyvenančių lietuvių ryšį su Lietuva. Etninės žemės – tai lietuvybės salos pasienyje su Lietuva: Gervėčiai, Girios, Pelesa, Breslauja iš Baltarusijos pusės, Seinai ir Punskas iš Lenkijos pusės ir Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado) sritis.

Šią kryptį palaikė ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, siūliusi Lietuvai globoti Sąjūdžio metais atgimusį lietuvybės judėjimą buvusiose tolimesnėse sovietinėse respublikose ir kaimyninėse šalyse, kuriose liko mūsų etninės žemės.

Tokiu būdu Komisija lietuvių diasporose sustiprino lietuvybės palaikymo misiją, kurią Kultūros ir švietimo ministerija vykdė per 1990 m. jos įsteigtą Ryšių su tautiečiais sektorių.

Komisijos balsas buvo svarbus nustatant valstybinės politikos principus ir svarbiausias kryptis sprendžiant regionines problemas. Ji turėjo teisę dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su regioninių problemų sprendimu. Komisijai buvo pavesta organizuoti valstybinių tikslinių programų rengimą (ir kontroliuoti jų vykdymą) ekonomikos, krašto apsaugos, teisėtvarkos, švietimo, kultūros, tautinių santykių ir kitose srityse. Komisija siekė, kad stiprėtų ūkio, kultūros ir politiniai ryšiai tarp Lietuvos regionų, kad būtų atkurta istorinė ir pilietinė savimonė. Kas buvo labai svarbu tautinių bendrijų ir tautinių mažumų atžvilgiu – tai skatinama autentiška etnokultūrinė saviraiška ir darni nacionalinių santykių raida regionuose. Komisijai buvo pavesta tirti tautiečių, gyvenančių etninėse lietuvių žemėse, ir Vidurio Europos bei Rytų kraštų lietuvių problemas ir ieškoti būdų joms spręsti. Su Komisijos veikla buvo siejami dideli lūkesčiai – ji turėjo prisidėti prie tarptautinio Lietuvos prestižo augimo.

Valstybinė komisija gavo didelius įgaliojimus. Jai buvo pavesta derinti AT, Vyriausybės, ministerijų, žinybų bei visuomeninių organizacijų pastangas sprendžiant regionų problemas, ji įgaliota palaikyti nuolatinį dialogą su savivaldybių pareigūnais, vietiniais gyventojais, visuomenės atstovais. Komisija turėjo kaupti, sisteminti duomenis apie regionus ir teikti šią informaciją AT, Vyriausybei, ministerijoms, departamentams, valstybinėms ir visuomeninėms institucijoms.

Atsižvelgiant į laikmečio sudėtingumą, Komisijai pavesta organizuoti ir šviečiamąją veiklą – aiškinti žmonėms Lietuvos Respublikos įstatymus ir norminius aktus, rengti dokumentus siekiant propaguoti Lietuvos valstybės politiką Lietuvos ir pasaulio visuomenei. Komisija turėjo vykdyti Lietuvos ir užsienio spaudos, kitų informacijos priemonių medžiagos, susijusios su regionų problematika, monitoringą.

Komisijai buvo suteikta teisė vertinti Lietuvos regionų savivaldos tarnybų ar kitų valstybinių bei visuomeninių organizacijų ir pareigūnų veiklą, teikti išvadas apie tai, ar jų priimti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus, politinių ir ūkinių reformų kryptį. Tokiu būdu Komisija atliko 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos Vyriausybės atstovo pareigybės funkcijas.

Komisija buvo įpareigota, pasitelkus mokslo įstaigas, atlikti sociologinius, statistinius, demografinius bei kitokius tyrimus ir jais remiantis skatinti regionuose vykstančius valstybingumo įtvirtinimui palankius procesus.

Valstybinės komisijos darbo struktūrizavimui sudarytos keturios – Rytų Lietuvos regiono, Šiaurės regiono, Vakarų regiono ir Etninių žemių – pakomisijės. Pagrindinis darbas persikėlė į pakomisijes (jos rinkdavosi kartą per mėnesį) ir į jų darbo grupės, kurios, pasitelkusios ekspertus – istorijos, kalbotyros, teisės, ekonomikos, žemės ūkio ir kt. specialistus, rengė medžiagą svarstomiems klausimams. Komisijos posėdžiai dabar vykdavo kartą per ketvirtį, jos nutarimai buvo privalomi valstybės institucijoms.

Išsiplėtė visuomeninių organizacijų, Valstybinės komisijos pakviestų bendradarbiavimui, ratas: į Rytų Lietuvos įvalstybinimo procesą įsijungė Vidurio Europos ir Rytų kraštų lietuvių bendrija „Sanryša“, lietuvių jaunimo draugija „Lituanica“, į bendrą valstybingumo įtvirtinimo darbą stojo Ukrainiečių bendrija, baltarusių klubas „Siabryna“ ir kt. Talkinti Valstybinei komisijai buvo pakviesta Vilniaus universitete įsikūrusi sociologinių tyrimų grupė.

Tokiu būdu Valstybinė regioninių problemų komisija tapo gerai organizuota, svarius įgaliojimus turinčia, puikiu intelektiniu potencialu disponuojančia ir pasiaukojamai valstybingumo idėją įgyvendinančia institucija, kuri, pasikeitus politinėms jėgoms Seime po 1992 m. rinkimų, deja, po poros metų buvo išardyta, šį veiksmą pavadinus reorganizacija.

______________________

[1] 1991 metų apžvalgos, analizės ir informacijos regioninių problemų klausimais, Lietuvos valstybės naujasis archyvas (LVNA), f. 77, ap. 1, b. 10, l. 13, 19, 20.

[2] Ibid., l. 11, 23.

[3] Ibid., l. 13–25.

[4] Ibid., l. 50.

[5] Komisijos darbo grupės ir Visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos posėdžio protokolas, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 13, l. 1–2.

[6] Komisijos posėdžių protokolai, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 12, l. 3.

[7] Ibid., l. 3.

[8] Ibid., l. 4–5.

[9] Regionų sociologinių, demografinių ir kitokių tyrimų dokumentai (programa, suvestiniai duomenys), LVNA, f. 77, ap. 1, b. 28, l. 3, 9.

[10] Komisijos posėdžių protokolai, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 12, l. 8–9.

[11] Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti reorganizavimo į Valstybinę regioninių problemų komisiją dokumentai (LR AT Prezidiumo nutarimas, nuostatai), LVNA, f. 77, ap. 1, b. 15, l. 3–4.

 

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 3 (873), 2021 m. rugsėjis, p. 2–5.