Individualios priežiūros specialistė: kolegos žemina ir nenori padėti, o valdžia viską pateisina tik tuo, kad „nėra pinigų“

Individualios priežiūros specialistė: kolegos žemina ir nenori padėti, o valdžia viską pateisina tik tuo, kad „nėra pinigų“

„Iš pradžių buvo labai sunku. Ir tas kvapas, ir vaizdas… Buvo labai sunku priprasti keisti seneliams sauskelnes, juos maitinti. Iki šiol labai sunku juos prausti. Taip pat kartais tenka juos maitinti per zondą, dažnai dalijame jiems vaistus, nors to daryti net neturime teisės, kadangi turiu tik individualios priežiūros specialistės pažymėjimą, bet tiesiog nėra kitos išeities.

Kiekviena organizacija turėtų turėti atskirus darbuotojus, kad vienas būtų atsakingas tik už prausimą, kitas – tik už maitinimą, ir t. t. Bet visi sako „nėra pinigų, nėra pinigų“. Viską pateisina tik tuo, kad „nėra pinigų“. O mūsų atlyginimai ir taip labai maži, mokesčių atskaičiuoja labai daug“, – karčiai kalbėjo viename Lietuvos miestelių individualios priežiūros specialiste senelių namuose dirbanti Neda (vardas pakeistas).

Tokių istorijų kaip Nedos – daugybė. Sociologinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje gyvena apie 42 tūkst. socialinėje srityje dirbančių asmenų, kurie vienaip ar kitaip nukenčia ir jaučiasi tarsi nematomi, nes turi žemesnį nei aukštasis neuniversitetinis arba koleginis išsilavinimas.

Darbai – sunkiausi, atlyginimai – mažiausi

Kas penktas Lietuvos gyventojas dėl savo unikalios padėties verčiasi labai sunkiai, tačiau kriterijų reikalingai socialinei pagalbai gauti vis tiek neatitinka. Tokie „nematomi žmonės“ nebūtinai skursta, tačiau yra socialiai atskirti ir pažeidžiami, parodė visose Baltijos šalyse atliktas tyrimas.

Viena didžiausių tokių „nematomų žmonių“ grupių yra socialinių paslaugų srityje dirbantys asmenys. Nors jie atlieka labai svarbų vaidmenį padėdami kitoms pažeidžiamoms visuomenės grupėms, tačiau didelė dalis jų neturi pakankamo profesinio išsilavinimo ir finansinio raštingumo. Dėl to jie jaučiasi neįvertinti ir tarsi nematomi.

Pasak tyrimo akademikės Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto docentės Astos Gaigalienės, „nematomų“ socialinės srities darbuotojų Lietuvoje yra 10 tūkst. daugiau nei Latvijoje ir 18 tūkst. daugiau nei Estijoje.

„Neretai tai – auklėtojų padėjėjai darželiuose, sanitarai ir pan., priversti atlikti pačius sunkiausius darbus ir negalintys gauti tokių socialinių garantijų, kurias įprastai gauna aukštąjį išsilavinimą turintys socialinių paslaugų srityje dirbantys jų kolegos“, – sako docentė ir priduria, kad socialinio projekto svetainėje Nematomizmones.lt galima atlikti trumpą anoniminį testą, kuris apytiksliai gali padėti indikuoti „nematomumo“ riziką.

Jaučia žeminantį kolegų požiūrį

Tuo metu individualios priežiūros specialistė Neda, pasakodama apie savo darbą, sako jaučianti išsilavinusių ir aukštesnes pareigas einančių kolegų žeminantį požiūrį į žemesnio išsilavinimo specialistus ir nenorą jiems padėti.

„Vos tik pradedi kažką daryti, tave tie kolegos jau kviečia: ten pas tą senelį atėjo, tam tas nutiko. Viską turi mesti ir kažkur bėgti. Tiesiog nėra supratimo – juk atrodo, jeigu aš užimta, tai turėtų ir arčiau to senelio esantis socialinis darbuotojas padėti, arba nors ir slaugytoja, ar pavaduotoja.

Bet jie įsitikinę, kad kažkas kitas turi ateiti ir tą darbą padaryti, pavyzdžiui, pasodinti, pakelti senelį. Visur girdžiu: „Man šitas nepriklauso, aš nedarau“. Šito labai bjauru klausyti. Atrodo, kad čia yra tik mūsų vienų, individualios priežiūros specialistų, gyventojai, bet čia turi būti viso kolektyvo gyventojai“, – pasakojo moteris.

Ji siūlo atkreipti dėmesį į tokių pačių specialistų kaip ji darbą Vokietijoje. Skirtumai, pasak jos, esą labai dideli – tiek atlyginimo, tiek darbų pasiskirstymo atžvilgiu. „Pavyzdžiui, dukra anksčiau ten dirbo tokia pat specialiste kaip aš. Kai pas mus atlyginimas buvo 780 eurų, ten buvo 1500 eurų. O aš dabar, išdirbusi 176 valandas, gaunu 840 eurų. Mokesčių atskaičiuoja labai daug. Pensijos fondas atskaičiuoja beveik 800 eurų. Kuo daugiau pradirbi valandų, tuo daugiau atskaičiuoja.

Taip pat Vokietijoje 20 žmonių prižiūrėti paskirti 3 individualios priežiūros specialistai: vienas atsakingas tik už maistą, kitas – tik už prausimą ir drabužių pakeitimą, ir pan. O mes 24 žmones dažniausiai prižiūrime dviese ir turime dirbti visus darbus“, – guodėsi Neda.

Neišgali susimokėti už mokslą

Tyrimas taip pat atskleidė, kad dėl menko finansinio raštingumo žemo išsilavinimo socialinės srities darbuotojai nepasitiki socialinėmis išmokomis ir garantijomis, dėl ko patenka į šešėlinę ekonomiką ir netenka galimybės gauti finansinių paslaugų.

„Sužinojome, kad 47 proc. socialinės srities darbuotojų naudojasi daugybe skirtingų nebankinių kredito paslaugų teikėjų produktų: vartojimo paskolomis, kredito linijomis ir kortelėmis, ir pan. Jie dažnai turi tris ar daugiau kreditų, o 31 proc. šios grupės gyventojų kasmėnesinėms paskolų įmokoms sumoka daugiau nei 21 proc. savo pajamų“, – vardija skaitmeninių finansinių paslaugų platformos „Creditea“, priklausančios socialinį projektą remiančiai įmonei „IPF Digital Lietuva“, vadovas Tomas Bataitis pridurdamas, kad nemaža dalis tokių žmonių negali gauti paskolų iš didesnių finansinių institucijų dėl mažų ar nestabilių pajamų šiame sektoriuje.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad žemo išsilavinimo socialinės srities darbuotojų paskolos dažniau nei vidutiniškai išleidžiamos išsilavinimo įgijimui. Jie dažniau naudojasi paskolomis, kad grįžtų į normalų gyvenimą, padėtų šeimos nariams, pasikeltų savivertę ir labiau pritaptų savo aplinkoje.

Žemo išsilavinimo socialinės srities darbuotojams darbo vietas sukūrusi VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ ir „Savarankiško gyvenimo namai“ direktorė Jurgita Pukienė pastebi, kad šiems žmonėms valstybės finansuojamas išsilavinimas sunkiai pasiekiamas dėl to, kad ankstesnis išsilavinimas paprastai buvo įgytas prieš 10 ir daugiau metų.

„Kadangi dėl išsilavinimo trūkumo jų pajamos mažos, jie negali gauti ir paskolų studijoms, tad šiai grupei dabar egzistuojanti studijų finansavimo sistema netinka. Jiems galėtų būti tinkamos stipendijos, padedančios kelti valstybės sektoriuje dirbančių socialinės srities darbuotojų kvalifikaciją be prievolės ją grąžinti, jei yra įgyjamas išsilavinimas. Šią iniciatyvą galėtų skatinti nevyriausybinės organizacijos, o programai galėtų būti prieinamas Europos Sąjungos finansavimas“, – svarsto J. Pukienė.

Nors Lietuvoje tam tikromis sąlygomis ir tam tikrose situacijose švietimo finansavimo galimybės jau įgyvendinamos, tačiau dar ne visi asmenys geba susirasti ir jomis pasinaudoti. Pavyzdžiui, pastebi ji, Užimtumo tarnyba taiko įvairias paramos mokymuisi, persikvalifikavimui ar tobulinimuisi programas.

Tyrimas atliktas Rygos Verslo, menų ir technologijų universiteto RISEBA, Talino technologijų universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Latvijos tyrimų bendrovėmis „Ex Novo“ ir „Motival Development“, padedant tarptautinei kompanijai „IPF Digital“. Daugiau apie projektą: www.nematomizmones.lt

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto