Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė

Išmintinga, santūri, spinduliuojanti pozityvumu, daugelio mylima ir gerbiama, kultūros istorijos žinovė, rankraščių ir senosios Lietuvos literatūros tyrinėtoja, įveikusi tremties sunkumus, dabartinėje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje išdirbusi beveik 50 metų. Toks apibūdinimas skamba kaip knygos herojės aprašymas. Tačiau visa tai tinka 2022 m. gegužės 15 dieną Anapilin iškeliavusiai Danutei Petkevičiūtei Labanauskienei.

Ji subūrė aplink save ratą žmonių, kurie matė vis skirtingas jos gyvenimo kelio dalis. Vieni Danutę pažinojo kaip lietuvių literatūros ir rankraščių ekspertę, monografijos apie tautos švietėją Lauryną Ivinskį (1988) ar „Autografų kolekcijos katalogo“ (1989) autorę, paskelbusią apie du šimtus straipsnių, reikšmingų Lietuvos mokslui ir kultūros istorijai. Kitiems ji buvo atidi, žinių bei įžvalgų kupina pašnekovė, puikų humoro jausmą turėjusi draugė, neatskiriama šeimos narė.

Danutė Petkevičiūtė Labanauskienė gimė 1933 m. sausio 29 dieną Taujėnuose. Jos laiminga vaikystė netikėtai nutrūko 1941 m. birželio 14 dieną, kai ji su mokytojais tėvais buvo ištremta į Altajaus kraštą. Danutė visada švelniai ir pagarbiai prisimindavo tremtyje žuvusį savo tėtį Julijoną Petkevičių. Jo atminimui buvo skirta jos publikacija „Be kaltės kaltas“, išspausdinta 2001 m. birželio 15 d. „Dialoge“.

Tremties draugė Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė Garbonienė pasakojo: „Mus sujungė tragiški mūsų šeimų likimai. 1941 m. birželio 14 d. atsidūrėme viename gyvuliniame vagone kartu su šimtais kitų Lietuvos žmonių, sovietų kareivių suvarytų trėmimui į Sibirą. Vežė į nežinią, mūsų tėvelius su ginklais atskyrė nuo šeimų ir vieną paskui kitą abėcėlės tvarka su konvojumi išvedė iš vagonų. Tik liepos vidury traukinys pasiekė Bijsko miestą Altajaus krašte. Toliau sunkvežimiais mūsų šeimas nuvežė į Starają Bardą rajono Bolšają Rečkos gyvenvietę. Apgyvendino 39 moteris su vaikais dviejuose barakuose ant dvigulių narų. Jei ne vietinės moterys, kurios kaip didžiausią turtą kartą Danutei davė svogūną ir šiek tiek pieno, mainydavo daiktus į maistą, daugelis mūsų tomis sąlygomis būtumėm neišgyvenę.

Danutei Altajaus prisiminimai labai ryškūs. Vaikystės išgyvenimai, nors ir labai tragiški, suartino mus visam gyvenimui.“ Žmogiškumas gyvavo net vienoje atšiauriausių pasaulio vietų, žiaurumų, bado ir neteisybės šešėlyje. Moterys viena kitą palaikydavo, kreipdavosi viena į kitą ponia. Visą dieną kirtusios medžius, vakarais suburdavo vaikus mokyti lietuvių kalbos, dainų, meilės gimtinei. Visi kartu prie labai skurdaus, bet bendro stalo švęsdavo Kūčias.

1947 m. Danutė su motina slapta pabėgo į Lietuvą. Daug pabėgusių į Lietuvą saugumas gražindavo atgal, Danutei pavyko išsislapstyti, nes motina pakeitė pavardę ir tapo teta. Prasidėjo antras dvasinis tremties etapas Lietuvoje, su nuolatine baime, kad pagaus, įsitempus, su išgalvota nauja biografija. Ją Danutė visiems pasakojo iki pat Nepriklausomybės laikų. Tik artimiausi žmonės nujautė, kad tiesa kitokia. Vienas iš jų – Ričardas Juozas Kudžma, jų kaimynas, kuris vaikystėje su Danute žaisdavo šachmatais, o po to, jau suaugęs įžvalgiai diskutuodavo apie kalbų ypatumus ir kitokius filologinius klausimus. Su Ričiuku – taip jį vadino, nes buvo jauniausias kaimynas – Danutė palaikė ryšį visą gyvenimą. Anot jo, nors Danutė ir pasirinko filologiją, su ja buvo galima kalbėtis ir apie matematiką, „ji mokėjo išklausyti, ko dažnai nesugeba daug jaunesni“.

1953 m. Danutei įstojus studijuoti į Vilniaus universitetą, dar viena nauja šeima jai tapo studijų draugai. Studijuodama lietuvių kalbą ir literatūrą, Danutė apsigyveno bendrabutyje, kuriame kambarį dalinosi 12 merginų, o gretimame pereinamame kambaryje gyveno dar 9 studentės. Čia tarp jos kambariokių buvo Laimė Plungaitė ir Jadvyga Vaitkevičienė, tapusios lietuvių kalbos mokytojomis. Su jomis Danutė draugavo visą gyvenimą. Laimė pabrėžia Danutės energiją, aštrų protą, šmaikštumą, pasireikšdavusį visur ir visada. Danutė buvo sukūrusi studenčių kambario himną, rašydavo humoristinius kupletus (juose kartais pašiepdavo net marksizmo teoriją). Ypač mėgo dainas, muziką, poeziją – tai atvedė ją į universiteto chorą. Eugenijus Šiaušiūnas prisimena Danutės ir jos mamos padrąsinimą atsisakyti mokykloje nešioti sovietinę atributiką – nebijoti nuplėšti nuo savo mokyklinės uniformos pionieriaus ženkliuko. Tai įkvėpė jį pasipriešinti – nebūti pionieriumi. Dar jam įsiminė puikus Danutės humoro jausmas, asmenybės ryžtingumas.

1958 m. baigusi Vilniaus universitetą, Danutė visą profesinį gyvenimą skyrė darbui dabartinėje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Dirbo Rankraščių skyriuje, 1987–1992 m. buvo šio skyriaus vedėja. Lina Balaišytė prisimena, kad bibliotekos kolegos į Danutę „žvelgė su pagarba ir simpatija. Su visais ji bendravo šiltai ir su didele pagarba, visuose matė gerąsias puses ir potencialą. Būdama silpnos sveikatos, niekada dėl to nesiskųsdavo, net pasišaipydavo iš savo negalių.

Gilus tikėjimas buvo tikrasis Danutės ramstis. Ji mokėdavo aukoti savo skausmus, nemigos naktis paskirti adoracijai.“ Šios bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė pabrėžia, kad „Danutė žinojo, jog aukštų spintų viršutinėse lentynose nuo valdžios ir ypač nuo sovietinio saugumo buvo slepiami kai kurie tarpukario Lietuvos, sovietinės Raudonosios armijos represijas liudijantys, išeivijos veikėjų dokumentai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Danutė pradėjo šių slėptų dokumentų tyrimą ir tvarkymą.“ Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė akcentuoja Danutės darbštumą (siekį aprašyti kuo daugiau rankraščių), kuklią jos laikyseną: tik nedidelis artimųjų ratas žinojo, kad ji apdovanota Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.

Danutės draugų ratas didėjo sulyg kiekvienais jos gyvenimo metais. Studentavimo laikų draugė Jadvyga ją pakvietė būti dukros Laimutės krikšto mama. Taip Danutė tapo trečia močiute man ir mano broliui Vincentui, kurį su Danute siejo meilė istorijai ir tėvynei. Ji labai džiaugėsi jo sprendimu tapti archeologu ir tyrinėti Lietuvos paveldą. Man Danutė buvo žmogiškumo ir teisingumo švyturys, padedantis rasti viltį ir gerumą bei stiprybę žengti savo keliu. Netrūko Danutės dėmesio ir meilės Jos krikšto sūnui Kęstučiui Garboniui, Danutės  Sibiro draugės Emilijos Garbonienės sūnui. Ji visada rasdavo, kuo pasidžiaugti ir kaip padrąsinti. Danutė taip pat labai mylėjo Dainos ir Tomo Stravinskų šeimą, kurioje augo 16 vaikų. Ji padėjo juos auginti, nuolat rūpindavosi, kaip jiems sekasi. Ypač artimą ryšį jautė Giedriui, kuriam ji buvo kaip močiutė: skyrė daug dėmesio, leisdavo viską, vaišindavo skanėstais. Šilti vaikystės prisiminimai apie Danutę Giedriui išlikę iki dabar. Jis prisimena, kad Danutė visada domėjosi kitais, o pati buvo mįslinga.

Danutei nepaliaujamai įdomu buvo viskas: žmonės, literatūra, istorija, mokslas, ji mokėjo matyti gyvenimą ne tik savo, bet ir kitų akimis. Išklausinėdavo visko, net ir smulkiausių dalykų, bet tai darydavo neįkyriai, subtiliai. Jos tremties bičiulis Eugenijus Šiaučiūnas prisimena kartą pajuokavęs, kad ji būtų buvusi gera detektyvė, o kitas bičiulis Jaunius Kinderys sako, kad kartą jam pašmaikštavus dėl jos smalsumo, Danutė atsakiusi, jog ji žingeidi, o ne smalsi. Šis nuoširdus žingeidumas sukūrė stiprius ryšius, kurie tęsėsi ir stiprėjo nepaisant laiko, atstumo ar amžiaus. Danutės siela amžinai liks įkvepianti, jauna, gyvybinga visų mūsų atsiminimuose ir širdyse.

Indrė Gubinaitė