Seifų plėšikas eilinį kartą vyksta į kalėjimą. Foto iš https://hawthornrotary.org.au/stories/the-ballad-of-johnny-ramensky

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šį kartą mūsų „Įdomiose istorijose“ – pasakojimas apie iš Lietuvos kilusį žmogų, kurio gyvenimas neatnešė šlovės jo protėvių tėvynei. Tačiau ši asmenybė iš tiesų buvo garsi… Straipsnis iš autoriaus knygos „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).

Jau ne kartą rašiau, kad iš Lietuvos po visą pasaulį paplitusios asmenybės, moksliškai sakant, buvo tokios kontroversiškos, kad jų margumas toli pralenkia genio spalvų įvairovę. Tai lyg ir nestebintų, nes juk iš Lietuvos per daugelį šimtmečių išvyko keli milijonai žmonių, o vien nuo 1990 m. gyventojų skaičius mūsų šalyje, Europos migracijos tinklo (EMN) duomenimis,  sumažėjo beveik 900 tūkstančių – nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln. (natūralus prieaugis sumenko beveik 219 tūkstančių).

VDU Išeivijos instituto svetainėje pateikta išsami emigracijos analizė* – nuo jos pradžios XII-XIV a., išskiriami pasitraukimo iš Lietuvos etapai. Žinoma, tikslių emigracijos apimčių nėra. Minimas XVII a. srautas, kai radikalieji Lietuvos protestantai (arijonys) XVII a. bėgo nuo kontrreformacijos teroro. Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.

Analizėje dar išskiriami XIX a. pabaigos (9-ojo dešimtmečio) ir XX a. pradžios emigracijos etapai. Pavyzdžiui, 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897-1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus. 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių, bet 53 proc. į JAV 1899-1914 m. atvykusių lietuvių buvo neraštingi. Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga. 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė virš 100 tūkst. gyventojų.

 Į anglies kasyklas

Akivaizdu, kad tarp pasitraukusių iš Lietuvos ar joje savo šaknis pripažinusių žmonių buvo šimtai žymių politikos, verslo, karybos, meno ir kitokių veikėjų, taip pat ir tokių, kurie nedarė garbės savo Tėvynei ir apskritai žmonijai, o dažnai – ir gėdą arba buvo tikri nusikaltėliai, tarnavę kitiems tikslams ir kitiems režimams.

Žmogaus, apie kurį dabar bus rašoma, vertinti vienpusiškai negalima. Taip, iš vienos pusės, jis buvo kriminalinio pasaulio atstovas, iš kitos – pasitarnavo tuometinei britų valdžiai, nes turėjo itin nagingas rankas. Jis laikomas ne tik žymiausiu seifų plėšiku bei sprogdintoju ir griežčiausių kalėjimų bėgliu, bet ir Didžiosios Britanijos karo didvyriu.

Apie jį nemažai rašyta. Pavyzdžiui, jis minimas ir 2016 m. išleistoje lietuvių autorių knygoje „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“, kurią išleido leidykla „Alma littera“. Joje galima rasti net 77 asmenų gyvenimo istorijas, apie kai kurias jų pasakojame ir mes. Apie jį sukurtas veiksmo filmas, jo pavardė nuolat buvo linksniuojama britų spaudoje: juk 40 iš savo 67 gyvenimo metų jis praleido kalėjimuose…

Taigi, 1905 m. balandžio 6 d. lietuvių Vinco (Vincento) ir Marės (Marijonos) Ramanauskų šeimoje gimė sūnus Jonas, rašoma škotų žurnalisto, daugiau kaip 20-ies knygų autoriaus iš Glazgo Roberto Jeffrey veikale „Džentelmenas Džonis Ramenskis“**.

Knygoje rašoma, kad Wincas Ramanauckas gyveno Virbalio miestelyje ir 1897 m. lapkritį su tūkstančiais kitų iš Rytų Europos atsikraustė į Lanarkšyro rajoną. Virbalis, įsikūręs prie vakarinės Lietuvos sienos, carinės imperijos pasienyje, buvo labai patogi susisiekimo vieta tarp Rusijos ir Prūsijos. Mat, apie 1860 m. pro Virbalį (rus. Veržbolovą) buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Prūsiją, pastatyta aukščiausios klasės geležinkelio stotis. Čia stovėjo specialus garvežys carui vežioti. Žiemą, kai kiti imperijos uostai būdavo užšalę, šis transporto mazgas tapdavo geriausiu keleivių ir krovinių pervežimo centru, o ir muitai čia buvo mažesni negu pervežant jūra.

Taigi, ir mūsų herojaus šeimai nebuvo sunku pasiekti Europos miestus. Tuo metu Škotijos kasyklose labai trūko darbininkų, bet į atvykėlius savininkai žiūrėjo kreivai, tad lietuviams reikėjo ne tik mokytis kalbos, bet ir kovoti dėl savo išlikimo. Daug lėmė, kad čia vyravo protestantai, tad katalikams ir žydams nebuvo lengva. Tik 1905 m. lietuviai turėjo savo maldos namus, be to įsikūrė lietuvių bendruomenės klubas, kuris turėjo savo laikraštį „Išeivių draugas“, rašo knygoje R. Jeffrey.

Džonis (Johnny Ramensky arba Yonus Ramanauckas, arba Ramenski, arba John Ramsay) augo skurde, tad labai greitai susiviliojo pagundomis pelnyti pinigų, kad ir nelegaliai. Gorbalso kasyklose dirbęs Džonio tėvas puikiai išmanė, kaip sprogdinti anglių arba molio klodus. Iš jo išmokęs darbo su sprogmenimis ypatybių ir pasitelkęs išmonę sūnus greitai žinias pritaikė seifams sprogdinti ir tapo žymiausiu seifų plėšiku, o vėliau – ir sumaniausiu bėgliu iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Jis negalėjo gyventi be nuotykių, todėl kartą įsilaužė ir į kalėjimą.

Žinių apie Džonio kilmę yra mažai. Jo šeimos šaknys – Lietuvoje, bet tokie imigrantai buvo vadinami arba lenkais (poles), arba ateiviais. Iš tuometinės Rusijos imperijos jie buvo pabėgę, ieškodami lengvesnio gyvenimo, ir nustatyta, kad 1914 m. Lanarkšyre buvo įsikūrę 4 000 lietuvių. Kai kurie jų bėgo nuo ėmimo rusų kariuomenėn, kiti buvo nuo persekiojimo besitraukiantys žydai, pabėgę iš vadinamų caro nustatytų „sėslumo zonų“, bet dauguma – paprasčiausi padorūs žmonės, visais įmanomais būdais siekiantys išsivaduoti iš skurdo ir dėl geresnio gyvenimo pasiryžę keliauti bet kur. R. Jeffrey knygoje lietuvių kilmės Katarina Stevenson (Catherine Stevenson), kurios mergautinė buvo Katarina Builbidus, pasakoja, kad atvykę lietuviai buvo gana tvarkingi: „Namus labai prižiūrėdavo. Nebūtum radęs netvarkingo lietuvių būsto. Jie nebūtinai atrodė kaip rūmai, bet būtinai švarūs. Lietuviai visad tvarkingai apsirengę; ne todėl, kad turėjo pinigų, o todėl, kad sugebėjo, pavyzdžiui, motinos mokėjo pasiūti vaikams drabužių.“

Glenboige gyvenusi Ramenskių šeima buvo gana uždara. Tėvas dirbo kasyklose, motina Marijona Ramanauckas (1872 – 1951) – neįgali, tad jie vakarais sėdėdavo namie, kai lietuviai švęsdavo nepriklausomybę ir savastį, gerokai kitokią nei triūso draugų škotų arba kitų atvykėlių. Džonį auklėjo motina, ir manoma, kad rūpinimasis motina kaip tik ir galėjo būti paskata ankstyvam Džonio vagiliavimui, prasidėjusiam šeimai po tėvo mirties atsikrausčius į Gorbalsą.

Vis dėlto Džonio tėvas turėjo sūnui įtakos vienu aspektu – sprogmenimis. Wincas Ramanauckas (1871 – 1913) buvo itin patyręs sprogdinti anglių arba molio klodus. Veiklą jis pradėjo dar Lietuvoje, kai susipažino su kasyklose sprogdinimams naudotu ir labai pavojingu juoduoju paraku, kol dar nebuvo išrastos detonavimo kapsulės bei šiuolaikiniai sprogmenys.

Nusikaltėlis – britų didvyris

Tačiau XIX a. Alfredas Nobelis išrado dinamitą, kuris užpatentuotas 1868 m., ir amžiaus pabaigoje kasyklos, šachtos bei seifų sprogdintojai perėjo prie rinkoje pasirodžiusių naujų sprogmenų. Štai saugesnis želignitas (gelignitas arba sprogstamoji želatina), sukurta Alfredo Nobelio 1875 m.(oksiacetileno ir kalio nitrato mišinys) ir buvo Džonio naudojama „priemonė“ sprogdinimui. Jis buvo pigesnis ir saugesnis negu grynas nitroglicerinas bei labai tiko nedidelio masto sprogdinimams. Be to padegtas želignitas lėtai dega ir be detonatoriaus nesprogsta, todėl jį saugu sandėliuoti.

Tėvo darbas buvo pavojingas. Škotijos laikraštis „The National“ rašė***, kad Glenboigo „Union Fiureclay“ kompanijos kasykloje 1909 m. po sprogimo ant keturių darbininkų užvirto 20 tonų uolienos… Tėvas Wincas mirė, kai Džonui buvo tik aštuoneri. Motina, kuri malūne buvo praradusi ranką, liko su sūnumi ir dviem dukrom Agnes ir Margaret. Tad berniukui teko anksti išeiti į gatvę, kurioje jis susidėjo su nusikaltėlių grupėmis. Tad su policija Džoniui teko susipažinti nuo 11 metų amžiaus, o su jaunų nusikaltėlių kalėjimo narais – aštuoniolikos.

Bet tik 1925 – aisiais Džonis pateko į suaugusiųjų kalėjimą, gavęs 18 mėnesių nelaisvės už 16-kos sprogdinimų seriją. Yra išlikę kalinio Nr. 1541 laiškai, kurie saugomi Nacionaliniame archyve.

Grįžęs jis vedė Margaret „Daisy“ McManus ir susilaukė dukters Marijos (Marie). Žmona tikėjosi pakeisti vyro užsiėmimą, tačiau jai nepasisekė. Savo amato jis nemetė, todėl dar ne kartą buvo sučiuptas ir patupdytas už grotų. 1934 m. kovą jis vėl buvo pagautas, iš seifo pavogęs nemažą pinigų sumą ir su 500 svarų grynųjų, tad pateko į Peterhedo kalėjimą, kuriame vietoj trijų metų nelaisvės pusbrolio Mario de Marco padedamas kalėjo tik 18 mėnesių, bet tų pačių metų lapkritį iš jo pabėgo, norėdamas atsisveikinti su savo mirusia žmona. Taip jis tapo pirmu kaliniu, įveikusiu šio patikimiausio Škotijoje kalėjimo sienas. Tačiau vos po dienos vėl buvo sučiuptas. Dėl to kalėjimo viršininkas turėjo atsiskaityti net Škotijos parlamente, o bėglys pelnė škotų simpatijas.

1938 m. už seifo apiplėšimą jis buvo įkaltintas jau penkeriems metams. Kilo karas, o tuo metu eilinį kartą Džonis sėdėjo Peterheado kalėjime, kuriame kalėjo iš viso penkis kartus. Tik po kelerių metų jis sugalvojo prašyti būti išleidžiamas, nes esą pasiryžęs kovoti su naciais. 1943 m. jis buvo pakviestas padėti slaptai vyriausybės misijai, pasiųstai į slaptą operaciją Italijoje, kuri buvo susijusi su nacių operacijomis Šiaurės Afrikoje. Taip komandoro Džonio taikiniais tapo Goeringas, Rommelis, gal net pats Hitleris. Romoje jis per vieną dieną padėjo ištuštinti 14 seifų su svarbiais nacių dokumentais, už ką sprogdintojui buvo įteiktas karo apdovanojimas (Military Medal). Be to jis čia dirbo ir vertėju, kai iš stovyklų į šiaurės Vokietijos Liubeko rajoną teko perkelti 70 tūkstančių įkalintų lietuvių, kai smarkiai sąjungininkų subombarduotą miestą 1945 m. gegužę užėmė britų kariuomenė.

Vėliau jo kriminalinis bičiulis Sonny Leitch pasakojęs, kad Džonis gyręsis, jog iš nacių 1944 m. Romoje pavogęs vertingų paveikslų bei brangenybių, o visą grobį esą saugojąs Glazgo banke…

Vėl prie savo verslo…

Karas baigėsi, 1946 m. Džonis buvo demobilizuotas, tada lietuvis vėl ėmėsi savo amato. Ne kartą patekęs į kalėjimus, jis iš jų pabėgdavo, todėl tapo tikra legenda. Kompozitorius Roddy McMillan sukūrė dainą „Let Ramensky Go“, liaudies muzikos atlikėjas Normanas Buchanas – baladę apie džentelmeną Džonį****.

Paskutinis jo nusikaltimas padarytas būnant 64-rių, kai jis buvo sučiuptas su įkalčiais ant Ayro miesto prekybos centro stogo ir nuteistas metams. Pertho kalėjime jis gavo širdies smūgį ir mirė ligoninėje 1972 m. lapkričio 4 d. Palaidotas Glazge Lambhilo kapinėse. Pasakojama, kad prie kapo duobės susirinko minia jo gerbėjų, daug jų buvo net su policininko uniforma. Kaliniai rinko po 25 svarus gėlėms ir po svarus vainikui, o likusius pinigus nusiuntė žmonai. Laikraštis „The National“ rašė, kad Džonis Ramenskis vertas Spielbergo arba Hitchcocko dėmesio.

Kaip minėjome, knygos autorius susitiko su Catherine Stevenson, kuri „yra energinga, bendrauti mėgstanti, drauginga pensininkė, buvusi socialinė darbuotoja“. Catherine prisimena: Džonio laikysena gerokai išsiskyrė, kaip ir daugumos kitų lietuvių vyrų, kurie, jos manymu, turėjo žavesio, bet ne atsidavimo. Ji prisimena vaizdingose Katkin Breiso (Cathkin Braes) kalvose šalia Glazgo vedžiojusi šunį. Pamačiusi tolumoje kažin kokį vyriškį, šalia einančiai draugei pasakė: „Tas vyras – lietuvis.“

Elegancija ir ištikimybė

Ji tai pajuto iš tam tikro drabužių stiliaus, laikysenos. Ir nesuklydo. Daugelis, pažinojusių Džonį, tvirtino, jog nors visuomet atviras ir draugiškas, vis dėlto turėjo kažin kokio išskirtinumo, atrodė kitoks nei visi. Gal tai ir buvo jos minėtas atsidavimo stygius. Jis visą gyvenimą palaikė sportišką kūno būklę, buvo gana stiprus, puikus gimnastas, nesirgdavo. Šiandien, ko gero, pasakytume, kad Džonis visą gyvenimą išlaikė ryškius lietuviškus genus.

Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti apdraustų įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Džonis, kuris ypač meistriškai išmanė juodą seifų sprogdinimo meną, galbūt išvengė kai kurių suėmimų, nes tyrėjai, atvykę į banko apiplėšimo vietą ir apžiūrėję seifą bei aplinką, tik gūžteldavo pečiais: „Ir vėl Džonis.“

Liudininkė pasakoja, kad naminis maistas, žinoma, visiškai skyrėsi nuo kalėjimo arba kariuomenės davinio, kuriuo Džonis tenkinosi daugybę metų, bet buvo gana kuklus. Vaišės prasidėdavo tradicine silke, kuri, anot Catherine, primena škotišką sūdytą. Skani buvo ir burokų sriuba, paskui kvapnios dešros su kopūstais, taip mėgstamais rytų europiečių. Būdavo patiekta ir rūkyto kumpio. Džonis gėrė nedaug, nors tuomet tarp imigrantų girtuokliavimas buvo labai paplitęs.

Per visą savo nelengvą gyvenimą jis turėjo dvi žmonas – Margaret, su kuria susilaukė dukters Marijos, ir Lily Mulholland, kurią vedė 1955 m. vasario 25 d. Šeimą jis labai mylėjo, o štai jo gyvenimo moterys galvojo, kad pavyks jį perauklėti. Deja, tai buvo beviltiška. Tačiau kai mirė pirmoji, pareigūnai jam neleido apsilankyti laidotuvėse, Tuomet Džonis pabėgo iš kalėjimo. Tiesa, kaip 1958 m. spalio 20 d. rašė škotų laikraštis „Daily Record“, pabėgti toli jis nesugebėjo, tik 200 jardų nuo kalėjimo sienos  – buvo sugautas vos per dieną. Netoliese esančioje fermoje jį aptiko su sesute indėnus žaidęs septynių metų berniukas. „Kalėjimo sargai, matydami, kad kalinys nerimsta, sukaustė jam rankas ir kojas grandinėmis. Taip J. Ramensky tapo paskutiniu žmogumi, kuris buvo pažabotas grandinėmis Škotijos kalėjime“, – rašoma knygoje „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“. Beje, jis buvo pirmasis, pabėgęs iš Paterhedo kalėjimo, o vėliau tai kartojo ir buvo sugautas dar keturis kartus.

Tie pabėgimai buvo tarsi jo žaidimas su teisėsauga. R. Jeffrey pasakoja, kad ketvirtojo dešimtmečio pradžioje J. Ramensky 70 metrų lietvamzdžiu užsliuogė ant Barlinnnie kalėjimo stogo. Ten esą išbuvo kelias valandas, vaikščiojo aukštu kraigu, svaidė į prižiūrėtojus čerpes ir prašė užmesti jam kelis virtus kiaušinius. Galop neva alkis J. Ramensky privertė užbaigti vaizdingą pasirodymą – protestą dėl blogo elgesio su juo ir perkėlimo toli nuo šeimos. Buvo pranešta, kad šį įspūdingą reginį esą stebėjo 4 tūkst. žmonių. Po šio išsišokimo, tikinama, tuometinis kalėjimo valdytojas jį išsiuntė atgal į Saughtoną, kur J. Ramensky ir norėjo patekti.

***

„Branginu seifų plėšiko amatą. Vaikystėje mano kojos pasuko šunkeliais ir aš iš jų nepasitraukiau. Kiekvienam mūsų skirta vieta, aš savąją radau. Nors ir keista, esu patenkintas. Mano kauliukas išmestas ir kelio atgal nėra“, – sakydavo savo amžininkams lietuvis plėšikas. Savo sprendimo, panašu, vienas garsiausių nusikaltėlių niekada nesigailėjo.

—————————————————————————-

*https://iseivijosinstitutas.lt/lietuviai-pasaulyje

**Jeffrey, Robert. Gentle Johnny Ramensky: The World’s Most Extraordinary Safe Blower. Edinbourgh, 2010. Vertimas į lietuvių k.:  Robert Jeffrey. Džentelmenas Džonis Ramenskis. Vilnius, 2018.

*** https://www.thenational.scot/news/14864606.a-parcel-of-rogues-gentle-johnny-ramensky-the-safecracker-who-used-his-skills-to-battle-the-nazis/

**** baladės tekstas ir melodija yra čia: https://web.archive.org/web/20080820180450/http://www.hazelwhyte.com/Scottish_Music/Ballad_Johnny_Ramensky.html