Įdomios istorijos. Pasaulinio garso filosofas: painiava su kilme

Įdomios istorijos. Pasaulinio garso filosofas: painiava su kilme

Imanuelis Kantas © TSPMI archyvo nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šį kartą pradėsiu nuo filosofijos. Vienas garsus lietuvių (taip, lietuvių!) filosofas savo veikaluose mėgino  atskirti  tikėjimą  nuo  proto. Jis rašė, kad yra trys tokios pagrindinės idėjos: psichologinė, kosmologinė ir teologinė. Jas apmąstydamas, žmogaus protas susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais, arba antinomijomis. Šios antinomijos  formuluojamos viena kitą neigiančių tezių forma:

„1. Tezė: Pasaulis turi pradžią (ribą) laike ir erdvėje.
Antitezė: Pasaulis laike ir erdvėje begalinis.
2. Tezė: Viskas pasaulyje susideda iš paprasto.
Antitezė: Nieko nėra paprasto, viskas yra sudėtinis.
3. Tezė: Pasaulyje egzistuoja laisvos priežastys.
Antitezė: Nėra jokios laisvės, viskas yra gamta.
4. Tezė: Pasaulio priežasčių eilėje yra kažkokia būtina esybė.
Antitezė: Šioje eilėje nėra nieko būtino, viskas joje atsitiktina.

Tokia būsena džiugina skeptiką, tačiau kritinį filosofą verčia susimąstyti, ir nerimauti”, – apibendrindamas rašė šis filosofas.

Specialistas gal ir atpažins, kad tai – Imanuelis Kantas, žymus Prūsijos ir Lietuvos klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, vienas didžiausių žmonijos mąstytojų, kilusių iš Klaipėdos krašto, o gyvenusio ir dirbusio Karaliaučiuje, iš kurio per visą savo be kelių mėnesių 80 metų trukusį gyvenimą nebuvo nė karto išvykęs. Tiesa, ketverius metus mokytojavo Jučiuose, o paskui Ostrudoje (šiaurės Lenkijoje) ir trumpai Rautenberkyje (Kamantuose arba dabar Uzlovoje).

Balniaus giminės intriga

I.Kanto lietuviška kilmė kelia tam tikrą intrigą. Ją vaizdingai aprašė laikraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė A. Milinienė*. Pasidomėkime.

1724 m. balandžio 22 dieną sename mieste, XIII a. įsikūrusiame baltų žemėse prie Baltijos jūros Vyslos įlankos, vadinamos Aistmarėmis, kur įteka Priegliaus upė, nedideliame pakrantės name amatininkų šeimoje gimė berniukas. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo šventojo Emanuelio diena, ir vaikas buvo pavadintas šiuo vardu, kuris reiškia „Dievas su mumis.“

Imanuelis gimė ketvirtas šeimoje, bet tapo vyriausias. Mama Ona Regina Kant, mergautine pavarde Roiter (Anna Regina Reuter, 1697 – 1737), iš viso pagimdė devynetą vaikų, iš jų užaugo tik penki. Pirmagimis gimė negyvas, dar trys mirė mažiukai. Imanuelis turėjo tris jaunesnes seseris – trejais metais vėliau už jį gimusią Mariją Elžbietą, šešeriais – Oną Luizę, septyneriais – Kotryną Barborą ir vienuolika metų jaunesnį brolį Johaną Henriką. Tėvas – Johanas Georgas Kantas (Johann Georg Kant, 1682 – 1746), abu tėvai – balnų, pakinktų meistrai.

Mama mirė, kai Imanueliui buvo 13 metų. Sekant genealoginio medžio atšakas, tyrinėtojas vokiečių istorikas Hansas Mortensenas nustatė, kad filosofo prosenelis Richardas XVII a. gyveno Kantvainių kaime netoli Priekulės, šalia Agluonėnų ir vokiškai nemokėjo, nes testamentą jam padėjo sudaryti vertėjas. Šiame kaime Richardas turėjo užeigą „Verdenė“ ir buvo kaimo šaltyšius (dabar sakytume – seniūnas). Bet vėliau, 1650 m., prosenelis išsinuomojo karčemą, o paskui dar ir tokią pačią užeigą Verdainėje (vok. Werdene, netoli Šilokarčemos, dabartinės Šilutės miesto ribose).

Yra žinoma, kad XVII a. čia apsigyveno nuo religinio persekiojimo pabėgę škotai. Mat, škotai buvo reformatai bei irvingistai – tokia protestantų atšaka, o anglai – anglikonai. 1683 m. dabartinėje Tiltų g. škotų reformatai pasistatė naują bažnyčią, o Grįžgatvio gatvėje buvo škotų kapinės. Bet A. Milinienė rašo, kad visi britai sugyveno taikiai, o kai kurie net buvo renkami Klaipėdos merais. Todėl I. Kantas viename iš savo laiškų bičiuliui spėjo, kad jo šaknys škotiškos: senelis į Rytprūsius, matyt, bus atkakęs iš Škotijos. Bet H. Mortensenas teigia, kad filosofas klydo, manydamas, kad ta giminystė – tai dviejų Richardo dukrų vedybos su atvykėliais škotais. Vienai jų dviem turto perdavimo raštais tėvas skyrė visą nuosavybę.

H. Mortensenas mano, kad šeima kalbėjo kuršių tarme. Šį tarmė artima latvių kalbai, bet patys kuršininkai buvo paplitę ir Nidoje prie Grobšto rago, kur nuo XVI a. jie tapo gyventojų dauguma, iki 1958 m. gyveno Kuršių nerijoje, siaurame pajūrio ruože Melnragėje, Karklininkuose bei Klaipėdos Bomelsvitėje. Nuo 1956 m. dauguma jų išvyko į Vakarų Vokietiją ir apsistojo prie Kylio, gi čia likę kuršininkai pamažu „sulietuvėjo“, tapo lietuvninkais.

Kuršių tarme, kuri panaši į dabartinę latvių, kalbėdavo tik žvejai, ir tai buvo tik žodžio bei bendravimo kalba, o bažnyčioje kunigai pamokslavo lietuviškai arba vokiškai. Dabar ši kalba Nerijoje sunaikinta. Buvęs Nidos žvejas kraštotyrininkas Richardas Pytčas (Pietsch, 1915 – 2007) 1991 m. sudarė kuršių – vokiečių kalbų žodyną („Deutsch-Kurisches Wörterbuch“) ir 1982 m. abiem kalbomis parašė knygą apie Nidos žvejų gyvenimą ir papročius („Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“), rašoma Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos tinklapyje**.

Škotas, lietuvis ir rytprūsis?

I.Kanto lietuviška kilme abejoja istorijos tyrinėtoja Nerija Putinaitė, kuri žurnale „Naujasis židinys – Aidai“ (2003 m., Nr. 7 – 8) įtarė, jog filosofo savinimasis tėra mūsų sentimentai, „nacionalistiniai lietuvių instinktai“, kurie niekuo nepagrįsti***. Ji rašė, kad yra įrodymų dėl jo škotiškos ar net švediškos kilmės (kai kur pavardė buvo rašoma Candtas ar Kandtas). Mat, 1629 m. – po Štūmo (Stuhmo) paliaubų tarp Švedijos ir Lenkijos, Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, Kuršių nerija, Fišhauzenas bei Piluva šešeriems metams buvo perduoti Švedijos administracijai.

Autorė mini ir Rytprūsių istorikų Gertrūdos Heinrich – Mortensen ir Hanso Mortenseno tyrimą dėl kuršiškų filosofo šaknų. Jie atliko net I. Kanto kraujo tyrimą. Kaip buvo rašyta pedagogo ir istoriko Martyno Gelžinio (1907 – 1990) knygoje „Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva“ (Vilnius, 1996), dėl savo darbų apie Rytų Prūsijos kolonizavimą šie mokslininkai buvo iškviesti į reicho vidaus reikalų ministeriją, juos apklausė gestapas. Šią hipotezę galime aptikti jau 1937 m. jų paskelbtuose tyrimuose, tačiau ji visiškai išplėtota 1953 m. straipsnyje „Kanto proseneliai iš tėvo pusės ir jų aplinka“****. N. Putinaitė įtaria, kad vokiečių istorikai buvo suinteresuoti teigti jo lietuvišką kilmę, nes žmona Gertrūda buvo kilusi iš Mažosios Lietuvos.

Gi istorikas Arsenijus Gulyga knygoje „Kantas“ tvirtina, kad filosofas neturėjo škotiško kraujo, o buvo „baltų kilmės“.*****

Dar reikia paminėti filosofijos profesoriaus Broniaus Genzelio studiją apie I. Kanto ryšius su Lietuva bei išsamiausią jų aptarimą 1997 m. išleistoje knygoje „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“******. Joje profesorius atidžiau nagrinėja I. Kanto pažiūras bei įvairias hipotezes, išdėstytas žymiausiame jo veikale „Grynojo proto kritika“, tačiau kartu tvirtina, jog jo filosofinė sistema susikūrė prancūzų revoliucijos ir plintančių jakobinų idėjų įtakoje. Europos dalybose aktyviai dalyvavo ir Prūsija. Per bendros Lietuvos ir  Lenkijos  valstybės  (ATR) agoniją I. Kantas rašė „Apie  amžinąją  taiką“  (1795),  o vienas iš paskutiniųjų mąstytojo darbų buvo įvadinis žodis Mažosios Lietuvos švietėjo Kristijono Gotlybo Milkaus sudarytam ir 1800 m. išleistam vokiečių–lietuvių bei lietuvių–vokiečių kalbų žodynui („(Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Worierbuch“). Šiame ketvirtame iš keturių įvadiniame žodyje filosofas lietuvių kalbą apibrėžia kaip svarbią mokslui ir smerkia vyriausybės vykdomą germanizacijos politiką.

Neišvengsiu nepacitavęs B. Genzelio pateiktos I. Kanto straipsnio „Atsakymas į klausimą: kas yra švietimas?“ ištraukos, kurioje jis svarsto laisvės tema. „Mums reikalinga  tiktai  laisvė  ir,  be  to,  pati  nekalčiausioji,  laisvė  visais  atžvilgiais  viešai  naudotis savo protu. Bet štai aš iš visų pusių girdžiu: nesamprotaukit! Karininkas sako: nesamprotaukit, o mankštinkitės! Finansų ministerijos patarėjas: nesamprotaukit, o mokėkit! Dvasininkas:  nesamprotaukit,  o  tikėkit!  Tiktai  vienintelis  pasaulyje  valdovas (čia B. Genzelis tvirtina, kad I.  Kantas  turėjo  galvoje  Prūsijos  karalių  Frydrichą  II,  kuris  mėgino  dėtis  esąs  meno  ir  mokslo  „draugas ir globėjas”.- Č.I.)  sako: samprotaukit  kiek  norit  ir  apie  ką  norit,  bet  pakluskit!).  Čia  visur  apribojama  laisvė.  Kokie  vis  dėlto  apribojimai  trukdo

švietimuisi? Kokie netrukdo, o jį skatina? – Aš atsakau: viešas naudojimasis savo protu visuomet turi būti  laisvas,  ir  tiktai  tai  gali  duoti  žmonėms  apsišvietimą.”

Kantas iš Kantvainių

Bet grįžkime prie žymiojo filosofo prigimties. 2014 m. Agluonėnuose vyko I. Kantui skirta konferencija ir joje buvo akcentuota, kad filosofas – dviejų tautų žmogus arba „rytprūsis“, bet ne grynas lietuvis. Tiesa, Kantvainiuose (vok. Kantwohnen), kurie dabar vadinami gandrų, rožynų ir pirčių kaimu, gyvenę jo seneliai, kurie vertėsi balnų gamyba ir odininkyste, paveldėjo šios vietovės pavadinimo šaknį.  Netoli esančioje Priekulėje (vok. Prökuls) tuo laikotarpiu ir kelis šimtmečius prieš tai tikrai randamas kuršių kilmės „vaggeris“ (pažodžiui – nenuspėjamas, rizikingas, kaprizingas; angl. vagger – girtuoklis, vargeta; kitais aiškinimais „vagaras“ – tai seniūnas, prievaizdas, eigulys) šaltyšius Kantas.

Lietuvių išeivijos Vydūno premijos laureatas ir Klaipėdos krašto direktorijos narys (1935 m.) Martynas Anysas daro išvadą, kad Kanto protėviai gyvenę Kantvainiuose save vadino ne Kantais, bet Kantvoniais, kurie davė savo pavardę šitai apylinkei pavadinti. Taigi, I. Kanto prosenelis Richardas (ar Rikardas) turėjo lietuvišką Kantvainio pavardę. M. Anysas pastebi, kad šiame krašte yra daug kaimų, kurie gavo savo pavadinimus iš ten gyvenusių šeimų: Vanagas – Vanagai, Sauga – Saugai, Kisinis – Kisiniai, Dreižis – Dreižiai, Dovilas – Dovilai, Sakūtis – Sakūčiai, Gediminas – Gediminai*******.

M. Anysas rašo, kad „Kantvainiuose arba Kantvoniuose gyveno lietuviškų ūkininkų šeima Kantvainiai arba Kantvoniai. Tai yra, be abejojimo, sena žemaitiška pavardė su šaknimi Kant, kurią mes dar ir šiandien teberandame pavardėse Kanteika, Kantvydas, Kantrimas arba Kontrimas, Kantautas ir t.t. Šaknis Kant yra senlietuviška, kurios nerandame nei vokiečių, nei kitose kalbose“.

Klaipėdos universiteto mokslininkas Dainius Elertas žurnalo „Kultūros barai“ (2018 10 15) dar prideda ir savo požiūrį apie I. Kanto lietuvišką ar nelietuvišką kilmę********. Jis rašo, kad garsus filosofas dievino Karaliaučių, laikė jį kone pasaulio pažinimo centru, bet pats tvirtino gimęs Tilžėje (dabartiniame Sovetske), kuri anais laikais varžėsi su Klaipėda. Jis manė esąs škotiškos prigimties.

Lundo (Švedija) vyskupui Lindblomui 1797 m. spalio 13 d. filosofas rašė: „Mano senelis, gyvenęs prūsiškame-lietuviškame Tilžės mieste, kilęs iš Škotijos. Vienas iš daugelio tų, kurie ankstesnio šimtmečio gale ir šio pradžioje nežinia dėl kokių priežasčių emigravo iš Škotijos didelėmis grupėmis – nemaža dalis į Švediją, o kiti apsigyveno Prūsijoje. Itin daug išplito per Klaipėdą (Memel), tą įrodo ten tebegyvuojančios Simpsonų, Macleanų, Douglasų, Hamiltonų šeimos ir daugelis kitų, įskaitant mano senelį, mirusį Tilžėje. Tai jau praeityje buvo gerai žinoma.“

Filosofo teiginiais apie jo šeimos kilmę pradėta abejoti XIX a., kai 1823 m. buvo paskelbti I. Kanto motinos vesti namų užrašai. Ir beveik visiškai jo kilmė patvirtina, kai Vokietijos istorikai Hansas ir Gertruda Mortensenai 1953 m. pateikė naują šių šaltinių interpretaciją ir iškėlė hipotezę apie baltiškas Kantų giminės – Imanuelio prosenelio Richardo, senelio Hanso ir filosofo tėvo Johano Georgo bei šio devynių vaikų – šaknis. Kaip Kantų tėvai nutolo nuo Klaipėdos, palikę čia nemažai nekilnojamojo turto ir balniaus verslo įmonių, D. Elertas tvirtina, kad tai ne šio tyrimo tikslas.

Išnašoje jis priduria: „Deja, pateiktų loginių argumentų kol kas neužtenka baltiškai Kantų kilmei pagrįsti, stokojama ir faktinių duomenų. Tačiau kritiška Hanso ir Gertrudos Mortensenų hipotezės analizė bei iškeltų klausimų sprendimas kuria prielaidas tolesniems tyrimams“.

Belieka pridurti latvių tyrinėtojo, žymaus istoriko Janio Stradinio tyrimą „Ar I. Kanto protėviai kilę iš kuršių?“*********, kuris buvo išverstas į lietuvių kalbą žurnale „Problemos“. Akademikas teigė, kad „buvo mėginimų l. Kanto pavardę kildinti iš lietuviško žodžio kantas – kantrus, ramus (J. Gabrys, 1915) ar iš prūsų kanto – kampas

(E. Grigolaitis, 1950), tačiau šie vieni spekuliatyvūs aiškinimai nesiremia senaisiais raštais. Todėl šitokius l. Kanto genealogijos aiškinimus jo biografai apeina.“

Taigi, kaip sakoma, žymaus pasaulinio lygio filosofo „byla“ nebaigta. Tačiau mes turime teisę didžiuoti jo baltiškąja, o tiksliau – lietuvišką kilme, kuri dar kartą patvirtina, kad Lietuva nuo neatmenamų laikų pasauliui davė daug šviesaus proto talentų. Jais privalome didžiuotis. O baigsiu filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais iš interviu Klaipėdos laikraščiui: „Kantas lygintinas su Sokratu, Platonu, Aristoteliu, Dekartu… gal šešetu iš iškiliausių žmonijos mąstytojų per visą istoriją. Kantas padarė įtaką filosofijos istorijai, visai pasaulio kultūrai. Nė vienas Vakarų filosofiją studijavęs žmogus negali nežinoti Kanto.“

———————————————————————————

*https://ve.lt/gyvenimas/kultura/imanuelio-kanto-gyvenimo-subtilybes-kas-padejo-jam-nesirgti.

**https://nerija.lrv.lt/lt/apie-nacionalini-parka/kulturos-paveldas/gyventojai/kursininkai-kas-tai.

***https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-2003-nr-7-8.pdf,  arba: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2003~1377006770101/J.04~2003~1377006770101.pdf

**** Mortensen, H., Die litauische Wanderung, Goettingen, 1927.

 Mortensen, H., Mortensen, G., „Kants vaeterliche

Ahnen und ihre Umwelt“, in: Jahrbuch der Albertus Universitaet zu

Koenigsberg/Pr., Kitzingen/Main: Holzner-Verlag, Bd. 3, 1953.

*****Arsenijus Gulyga, Kantas, iš serijos „Siluetai“, Vilnius, 1989.

******Genzelis B., Lietuvos filosofijos istorijos bruožai, Vilnius, 1997, arba: Bronius Genzelis, Esė apie mąstytojus, Vilnius, 1986.

*******M. Anysas, Kurios kilmės Imanuelis Kantas, “Dirva“, 1955, Nr. 33 (1955 08 18, 4 p.); galima skaityti: http://www.spauda.org/dirva/archive/n1955/1955-08-18-DIRVA.pdf.

********http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id130/KB_2018_09_WEB.pdf .

********* Problemos. 1987, nr. 36. Versta iš: Stradinš J. Imanuela Kanta Latvijas saskares.- Karogs, 1983, Nr. 12. Vertė D. Junevičius.

Naujienos iš interneto