Tokia situacija sukuria dvigubą regimybę: arba minėtame rašinyje viskas pasakyta teisingai, lietuviai su viskuo sutinka ir tuo klausimu neturi daugiau ko pridurti, arba, tautiečiai išlieka vis dar baugūs ir užguiti homo-sovieticus, kurie nors ir nesutinka su kitokia pozicija ir argumentais, bet kerštą brandina tik slapta giliai širdyje?

 

Civilizuoto pasaulio akivaizdoje CNN puslapyje mesti kaltinimai Lietuvai yra sunkūs, todėl į juos turėtų būti reaguota rimtai. Atitinkamas išvadas turėtų padaryti šalies prezidentė, Vyriausybė, kitos institucijos bei visuomenė. Blogai, jog CNN tinklaraštyje paviešinti kaltinimai Lietuvai iš dalies yra teisingi, o iš dalies pritempti ar net laužti iš piršto. Tokia situacija sukuria tam tikrą emocinę bombą, nukreiptą prieš Lietuvą ir lietuvius. Eilinis europietis ar amerikietis pernelyg nesigilins į kaltinimų detales, o spręs apibendrintai. Publikacijoje jautriai personifikuotos detalės paprasčiausiai jo sąmonėje dar sustiprės ar įtvirtins negatyvų požiūrį į Lietuvą. Neatmestina, jog dėl tam tikrų interesų būtent to ir siekta.

 

Tragikomiškiausias teisinio nihilizmo Lietuvoje pavyzdys yra tas, kad šalyje egzistuoja Genocido aukų muziejus bei Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kurie plėtoja teoriją, jog SSSR valdžia lietuvius naikino nacionaliniu-etniniu pagrindu ir tuo pačiu metu tos pat šalies KT posėdžiauja teisėja, kuri Sąjūdžio metais Maskvoje apgynė disertaciją, kuri šią teoriją iš principo verčia aukštyn kojomis.  

 

Akivaizdu, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva II pasaulinio karo nusikaltėlius vykdžiusius genocidą persekiojo vangiai. Prokuratūros organizuoti tyrimai, teismų procesai daugeliu atveju buvo gana formalūs, nepaliečiantys esmės. Kai kada net panašūs į teisminį sabotažą. Dėl to atsakomybė tenka prokuratūrai: buvusiems ir esantiems vadovams. Be to, politikams, kurie pirmiausiai atsakingi už valstybės institutų veiksmingumą.

 

Problemą pagilino ir laiku šalyje nerealizuota desovietizacija bei leisgyvė liustracija, kurios leido suvešėti teisiniam nihilizmui. Turbūt tragikomiškiausias teisinio nihilizmo Lietuvoje pavyzdys yra tas, kad šalyje egzistuoja Genocido aukų muziejus bei Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kurie plėtoja teoriją, jog SSSR valdžia lietuvius naikino nacionaliniu-etniniu pagrindu ir tuo pačiu metu tos pat šalies KT posėdžiauja teisėja, kuri Sąjūdžio metais Maskvoje apgynė disertaciją, kuri šią teoriją iš principo verčia aukštyn kojomis.

 

Kita vertus, nesolidus Efraimo Zuroffo kaltinimas, kad Lietuva „kolektyviai neprisiėmė kaltės dėl Holokausto“. Teiginys įžeidus trigubai: 1) Lietuvą jis nori nustumti į barbarybės laikus, kada už individualias bausmes dar buvo baudžiama kolektyviai; 2) Izraelis ir E. Zuroffas, manau, puikiai žino apie buvusio LR prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymą visų žydų dėl Lietuvos teritorijoje vykusio Holokausto ir atskirų lietuvių dalyvavimo jame; 3) apie kokią kolektyvinę Lietuvos atgailą galima kalbėti, jei Holokausto metais Lietuvos valstybės nebuvo: nei vyriausybės nei kitų valstybingumo institutų. Taigi nebuvo ir lietuvių politinės valios. Lietuva buvo okupuota sovietų, o vėliau nacių.

 

1941-1944 m. ji buvo tik Trečiojo Reicho okupuota teritorija. Visus lemiančius sprendimus priiminėjo tik nacių Vokietijos pareigūnai. Holokaustą organizavo ir vykdė taip pat tik nacistinė Vokietija: jos valdžia, kariuomenė, administracija ir vietiniai parankiniai – keli tūkstančiai lietuvių, kurie taip pat tarnavo ne Lietuvai, bet „tūkstantmečiam“ Reichui. Jo interesams, politikai, ideologijai.

 

Nežiūrint to, Holokaustas buvo ir išlieka ir Lietuvos tragedija, nes buvo vykdomas ir jos teritorijoje. Dėl šoa politikos Lietuva neteko 7 proc. gyventojų. Netektis smarkiai pakeitė šalį: nuskurdino ją kultūriškai, intelektualiai. Susiaurino progreso galimybes. Tačiau kalbant apie atsakomybę už Holokaustą Lietuvoje, galime kalbėti tik apie konkrečius nusikaltėlius, jų skaičių ir nusikaltimus. Bet jokiu būdu ne apie tautą, visuomenę, šalį. Lietuvos valstybė, lietuviai plačiąja prasme niekaip nėra susiję nei su Holokausto ideologija nei su jo organizavimu ar vykdymu.

 

Neteisinga Lietuvą lyginti su Vokietija. Aiškinti, kad vokiečiai už žydų genocidą sumokėjo milijardus. Naciai 1933 m. užgrobę didžiausią kontinentinės Europos valstybę Holokaustą pavertė pramonės dalimi. Pelninga šaka, iš kurios neblogai pasipelnė ne tik Trečias Reichas, bet ir kai kurių kitų šalių įmonės. Lietuvoje to nebuvo ir būti negalėjo, nes nebuvo nei valstybės, nei valdžios.

 

Tačiau priekaištai dėl Genocido aukų muziejaus Vilniuje ekspozicijų taiklūs ir pasverti. Deja, bet tai tam tikras dabartinio lietuvių elito politinio vištakumo ir dviveidės moralės įrodymas. Kaip ir bandymai Holokaustą lyginti, gretinti su sovietų režimo nusikaltimais Lietuvoje ar net jais savotiškai teisinti lietuvius.

 

Toks požiūris veda į etinę aklavietę, smarkiai iškreipia bendrą vaizdą. Formuoja pavojingus ideologinius simuliakrus bei vaizdinius tamsiuose protuose. Duoda peno kultūriškai, politiškai neišprususios, moraliai neišrankios visuomenės įvairioms fobijoms ir insinuacijoms. Toks požiūris atkeliauja iš Sąjūdžio Lietuvos, kada gana populiari buvo taip vadinama „dviejų genocidų“ teorija aiškinusi, jog šoa Lietuvoje tėra atsakas į sovietinį 1940-1941 m. terorą. Šį ideologinį rudimentą būtina kuo greičiau nusimesti.

 

Lietuvoje galime kalbėti tik apie konkrečius nusikaltėlius, jų skaičių ir nusikaltimus. Bet jokiu būdu ne apie tautą, visuomenę, šalį. Lietuvos valstybė, lietuviai plačiąja prasme niekaip nėra susiję nei su Holokausto ideologija nei su jo organizavimu ar vykdymu.

 

Tai, kad valstybinė institucija Vilniaus centre pavadinta Genocido aukų muziejumi ligi šiol ignoruoja Holokaustą, yra gana pamėkliška. Kaip Genocido aukų muziejus, įsikūręs mieste, kuris II-ojo pasaulinio karo metais neteko apie 40 proc. gyventojų ir netgi vienos iš trijų titulinių tautų, gali savo ekspozicijose išsiversti be šių netekties faktų, sveiku protu sunkiai suvokiama. Keista, kad ligi šiol Lietuvoje tas faktas niekam „neužkliuvo“: pradedant valstybės vadovais, jų patarėjais, Seimo, vyriausybės nariais ir baigiant intelektualais.

 

Dėl šios apgailėtinos politikos šiandien ir kyla skandalai pasaulyje, leidžiantys klijuoti lietuviams žydšaudžių etiketes. Jei mes negerbiame savęs, tai kodėl mus turėtų gerbti kiti? Kaip šiandien moraliai turi jaustis lietuviai, ką apie Lietuvą turi galvoti pasaulis, jeigu „klaida“ Genocido aukų muziejaus ekspozicijose bus ištaisyta tik po žeminančios publikacijos CNN tinklalapyje? Kas mes: tauta, valstybė ar tik teritorija; laisvi piliečiai ar tik kažkokios žemės nuomininkai, svetimų minčių pavaldiniai?

 

Dviprasmiškų minčių kelia ir Lietuvos viešojoje erdvėje pasigirdę svarstymai, kad gal jau laikas padėti tašką žydšaudžių temoje. Neįsivaizduoju, kaip vienoje ar kitoje istorinėje temoje galima viską galutinai išsiaiškinti ir padėti kažkokį mistinį tašką. Netgi nemanau, jog kažkokį pozityvų tašką istorijos mokslo raidoje padės ir neseniai Seime priimtos BK pataisos dėl moderniųjų laikų Lietuvos istorijos interpretacijų.

 

Juk vadovaujantis sveiku protu ir elementaria logika, dabar nedelsiant turėtų būti atšauktos nostrifikacijos disertacijoms, kurių turinys ar išvados prieštarauja šiam įstatymui. O tai reikštų, kad turėtų keistis dalies žmonių socialinis statusas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Bet juk taip nebus. Vadinasi, tas disertacijas ir toliau bus galima cituoti, remtis jų „moksline verte“ kituose tekstuose ar pretenduojant į pareigas. Tai kam tada įstatymai, kurie neveikia, o tik dar labiau griauna ir taip skylėtą piliečių teisinę savimonę?

 

Gyvename reliatyvizmo laikais, postmoderniame, globaliame pasaulyje. Todėl lietuviai dar ilgai svarstys, ginčysis kodėl, kaip ir kas Lietuvoje vyko 1940 m. birželį ar 1941–1944 m. Kodėl viena lietuvių visuomenės dalis noriai stojo į kompartiją, su gėlėmis ir sveikinimo kalbomis 1940 birželio 15 d. Kaune pasitiko sovietų tankus, o kita lietuvių visuomenės dalis tame pačiame mieste metais vėliau gėles ir padėkos žodžius jau siuntė okupantams iš Vakarų?

 

Kodėl VDU profesūra (rektorius Gravrogkas, sekretorius Grinius, dekanai Brizgys, Kairys, Ivinskis, etc) 1942 m. pavasarį, kada kiekvienam jau buvo aiškūs Holokausto Lietuvoje mąstai ir padariniai, susirūpinusi universitetų išlikimu dar koketavo su naciais, apeliuodama į „lietuviškosios visuomenės draugišką ir visapusišką paramą“ naciams 1941 m. vasarą ar primindama, jog „Lietuvių tauta visais medžiaginiais savo ištekliais ir savanorių krauju remia vokiečių kariuomenės žygį Rytuose“? Ką reiškė tokia „diplomatija“: lietuvių kraštutinį etinį konformizmą, norą prisitaikyti ir išlikti bet kuria kaina, ar vis dėlto tam tikrą moralinę smegduobę ir dvasinę stabmeldystę?

 

Tai, kad valstybinė institucija Vilniaus centre pavadinta Genocido aukų muziejumi ligi šiol ignoruoja Holokaustą, yra gana pamėkliška.

 

Keistoka, kad Lietuva, kuri turi specialius tyrimų centrus iki šiol nesugebėjo net pakenčiamai ištirti vadinamosios žydšaudžių temos. Regis, Lietuvoje nėra nei vienos monografijos, disertacijos, kurioje ramiai, argumentuotai būtų išanalizuota kad ir tų liūdnai pagarsėjusių lietuviškų savisaugos batalionų problema. Ištirtas jų kontingentas, socialinė padėtis, „žygiai” Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Kiek žmonių dalyvavo egzekucijose, kiek atliko pagalbinį vaidmenį, ar visuomenė juos rėmė?

 

Tačiau vargu ar reikalingi specialūs žydšaudžių Lietuvoje sąrašai. Nereikia iš istorijos daryti ideologinio šou ar parodomojo proceso. Žydšaudžių sąrašai galėtų egzistuoti tik kaip vienos ar kitos (disertacijos) monografijos dalis, priedas. Bet ne kaip kažkokia atskira, savitikslė, savotiškai išvirkščia Dovydo žvaigždė, skirta pažymėti žmogiškumą išdavusiems lietuviams. Kiek žinau, tokių sąrašų neturi nei prancūzai, čekai, kroatai, serbai, estai, austrai ar vokiečiai.

 

Juo labiau nemanau, kad mūsų institucijos turėtų aklai griebti Izraelyje pagarsintą sąrašą su užmoju „vieną kartą ištirti tuos lietuvių žydšaudžių sąrašus, kurie leidžia kai kam padaryti išvadas, kad vos ne visa tauta pritarė ar dalyvavo žydšaudystėje“. Tokia „tyrimo“ filosofija/metodologija laukiamų rezultatų neatneš ir lietuvių žydšaudystės nepaneigs. Nes ši „metodologija“ a priori suponuoja mintį, kad ji turi kažką paneigti.

 

Žvelgiant plačiau akivaizdu, kad mūsų visuomenės moralinė kokybė ir vertybės šiandien, deja, dar neleidžia užmiršti žydšaudžių temos. Lietuvių visuomenė tam dar nepasirengusi. Dar pernelyg primityviai suvokiame šoa problemą Lietuvoje. Dar neapmąstytos ir netapo mūsų savastimi ir atgaila žydų žudynės Lietuvoje. Kad tuo įsitikintum, nereikia specialių tyrimų ar skaityti daug storų knygų. Pakanka pavaikštinėti po senąsias užžėlusias, griūvančias žydų kapines ar egzekucijų vietas kur nors Žemaitijoje – Tryškiuose, Žagarėje arba išsikalbėti su žmonėmis.

 

Tenka konstatuoti, kad XXI a. pr. lietuviai modernėja lėčiau nei buvo galima tikėtis. Maždaug tokia pat dabartinės Lietuvos visuomenės dalis, kuri kalba, kad „Landsbergis sugriovė kolūkius“, tiki „visuotiniu žydų sąmokslu“, užkampėse kalba, kad žydai yra blogis, kad nacių okupacijos metais „jiems taip ir reikėjo“, nes „jie buvo komunistai“, su gėlėmis sutiko rusų tankus, „jie mus trėmė“. Privačiuose vakarėliuose, po antro-trečio stiklo viskio ar vyno taip kalba net kai kurių prestižinių Vilniaus mokyklų direktoriai. Ir keista ne tai, kad atsiranda taip galvojantis vienas-kitas istorijos mokytojas ar dėstytojas. Keista, jog vakarėlio kompanija tuo visai nesistebi, mielai ta tema filosofuoja ligi vidurnakčio.

 

Žodžiu, carizmo laikais populiarus šūkis „bej žydov spasaj Rossiju“ tam tikra prasme dar gana gajus ir Lietuvoje. Neseniai tête-à-tête teko diskutuoti su vieno rusiško laikraščio žurnaliste. Žavi moteris karštai ir nuoširdžiai įrodinėjo, kad revoliuciją Rusijoje padarė žydai, jog Lenino ir visos kompartijos vadų „šaknys“ žydiškos, o Leninas tiesiog „nekentė Rusijos ir rusų“. Suprask, kad komunizmo nusikaltimai prieš tautas, asmenybes ir religijas taip pat išrinktosios tautos rankų darbas.

 

Antisemitizmo priežastys Lietuvoje įvairios: kultūrinės, istorinės, religinės, buitinės, ekonominės, ideologinės. Tačiau lietuviai negali prisiimti „garbės“, kad būtent jie yra antisemitizmo išradėjai. Istoriniai šaltiniai rodo, kad krikščioniškoje civilizacijoje žydai pirmiausia pradėti persekioti dar XIII a. Anglijoje. Anglai pirmieji žydus apkaltino ritualinėmis žmogžudystėmis ir ostijos išniekinimu.

 

XIV–XVI a. ši tendencija išpopuliarėjo Ispanijoje, Prancūzijoje, vokiečių žemėse. XV a. apie žydų „žalą“ sužinojo Lenkija, o XVI a. ir Lietuva. Tačiau LDK antisemitizmas neišpopuliarėjo. Enciklopedija Judaica per visą LDK istoriją pateikia vos vieną atvejį, kai žydas buvęs apkaltintas ritualine žmogžudyste. Kad LDK nebūta platesnio masto religinio-socialinio ar kultūrinio antisemitizmo, rodo ir faktas, jog ankstyvuosiuose raganų teismuose žydai, skirtingai nuo daugumos Vakarų šalių, dažniau figūruoja kaip liudininkai ar kaltintojai, o ne kaip kaltinamieji.

 

Žinia, tai nereiškia, kad senoji Lietuva visai nepažino antisemitizmo. Kaip šiandien, taip ir tada negatyvias „modernybes“ pirmiausia propagavo intelektualai. Prieš žydus XVI a. mėgo burnoti visuomenės kritikas Mykolas Lietuvis. Taip pat pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga. Mėgo pasiausti turtingų žydų namuose ar parduotuvėse ir universiteto auklėtiniai. Itin pogromų padažnėdavo po studentiškų švenčių gero pažymėjimo smuklėje.

 

Dar nuo Gedimino-Vytauto laikų toli į rytus nusidriekusiai jaunai lietuvių valdomai valstybei žydai pirkliai, amatininkai ar lupikautojai buvo politiškai mažiausiai pavojingas, pigiausias, ištvermingas ir lengviausiai pasiekiamas visuomenės-valstybės modernizavimo instrumentas.

 

Senoji lietuviška tautinė tolerancija labiau turėtų būti siejama ne su kažkokiomis ypatingai dvasingomis lietuvių etnoso mistinėmis savybėmis, kurias dažnas mėgsta linksniuoti, bet niekas negali apibrėžti, o su valdančiojo lietuvių elito pasaulėžiūra ir politika. Dar nuo Gedimino-Vytauto laikų toli į rytus nusidriekusiai jaunai lietuvių valdomai valstybei žydai pirkliai, amatininkai ar lupikautojai buvo politiškai mažiausiai pavojingas, pigiausias, ištvermingas ir lengviausiai pasiekiamas visuomenės-valstybės modernizavimo instrumentas. Ši tradicija tvirtai prigijo visai lietuviškajai dinastijai. Štai paskutinis jogailaitis Žygimantas Augustas katalikams, protestantams, stačiatikiams ir judėjams mėgo kartoti „Aš nesu jūsų sielų karalius…“

 

Ši tradicija buvo perimta ir po 1918 m. Vasario 16-osios, kada žydai-litvakai su visais savo plačiais ryšiais Europoje, JAV ir Rusijoje lietuvių politiniam elitui pirmiausia tapo reikalingi įtvirtinant valstybės sienas, gaunant pripažinimą užsienyje, kovojant dėl Vilniaus ir Klaipėdos. Būtent dėl tų priežasčių ir aplinkybių kai kurie žydų veikėjai kurį laiką buvo įtraukiami į vyriausybes, kviečiami į diplomatinę tarnybą ar kitas aukštas valstybines pareigas.

 

Parlamentinės demokratijos ir autoritarinio režimo metais visuomenėje patyliukais vešintį buitinį-ekonominį, iš dalies religinį antisemitizmą valdžia taip pat patyliukais slopino savo specifine kultūros politika, cenzūros pagalba ar policinėmis priemonėmis. Kartais, paties prezidento Antano Smetonos autoritetingu žodžiu, kurį vietos žydų elitas neretai vadino tiesiog „mūsų tėvu“, o fašistuojantys lietuvių nacionalistai „žydbernių prezidentu“.

 

Tačiau kaip parodė vėlesni įvykiai, tai nebuvo efektyvus problemos sprendimas. Draudimai iš lietuvių sielų antisemitizmo neišgujo, o tik jį kanalizavo. Nacių okupacijos metais lietuviško antisemitizmo statinė sprogo ir visa ta sielų kanalizacija išsiliejo. Atsiradus pirmai progai pasireiškė visa apimtimi, galybe ir bjaurastimi. Nacių rasistinė ideologija 1941 m. vasarą atrišo lietuviams tik rankas, o sielos prisidėjusios prie „galutinio sprendimo“ Lietuvoje jau buvo paklydusios seniau.

 

Taigi žydų tautos fizinio sunaikinimo Lietuvos teritorijoje klausimas Antrojo pasaulinio karo metais išlieka kontroversiškas ir dar su labai daug nežinomųjų. Tema apleista ir dėl sovietmiečio okupacijos bei aneksijos. Ligi pat žlugimo 1991 m. sovietų valdžia toleravo, ar net skatino tylųjį, minkštąjį antisemitizmą. Kita vertus, nors sovietmetis Lietuvoje ir buvo palankus lietuvių demografinei kreivei, tačiau iš esmės daugino žemos prabos lietuvybę. Tokį gana surogatinį lietuviškumą su etnosovietiniu nacionalizmu, nelyg buvęs šokių-dainų ansamblis „Lietuva“.

 

Gali būti, kad šiandieninės Lietuvos mentalinį nutolimą nuo Vakarų kultūros ir civilizacijos pagilino ir tie 200 000 Lietuvos žydų, kurie anksčiau laiko atgulė savojoje Šiaurės Jeruzalėje. Kurie galėjo tapti, bet dėl mūsų bendrapiliečių kalčių taip ir netapo, šiandieninės Lietuvos Perelšteinais, Arbit Blatais ar Romainais Garry. Galėjo mums padėti, bet jau nepadės. O tai reiškia, kad ir savo kultūrinę atmintį, nacionalinį identitetą ir atminties politiką globaliame XXI amžiuje turėsime kurti jau vienų vieni. Bet ne tik sau.

 

 

 

Nuotraukoje: Istorikas A. Kasparavičius