Vilniuje, T. Kosciuškos gatvėje, ten, kur dabar Muzikos akademija, buvusiose Sluškų rūmuose, buvo įrengtas persiuntimo kalėjimas. Po karo čia buvo kalinami vokiečiai – karo belaisviai. Kai belaisviai išmirė, į šį kalėjimą vežė pasmerktuosius iš visos Lietuvos. Čia kalinius rūšiavo, skirstė ir siuntė į Maskvą jau kaip vergus darbams Sibiro šachtose, taigoje ir akmens skaldyklose. Iš čia dundėjo ešelonai sesių, ešelonai brolių…

Po tardymų šis persiuntimo kalėjimas buvo tarsi „rojus“. Dieną kameras atrakindavo ir išleisdavo kalinius į bendrą kiemą pavaikštinėti. Čia susirasdavome pažįstamus ir netgi bendrabylius. Aš atsitiktinai čia sutikau savo brolį Povilą, kuris kalinių sukilimo metu Kengyre žuvo.

Nors šio kalėjimo režimas buvo švelnesnis, mus labai atidžiai saugojo sargybos bokšteliai, storos tarsi tvirtovės mūro sienos. Bet pro langus galėjai pažiūrėti į saulę ir debesis, pamatyti Neries smėlėtą krantą. Ant langų nebuvo „antsnukių“ kaip kituose kalėjimuose. Šiuose mūruose, kaip niekur kitur, gaudė partizaniškos dainos ir giesmės, o po vakarinės maldos skambėjo himnas „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Mes buvome jau nebepavojingi, tačiau čekistai ir čia turėjo savo akis bei ausis.

Kameroje kalinių būdavo apsčiai, todėl susiburdavome į grupeles pagal amžių ir interesus. Mūsų grupelėje buvo šešetas jaunų vyrų, įsikūrusių didelės kameros kampe. Po signalo otboj susėsdavome rateliu taip, kad iš dešinės galėtume vienas kitą girdėti. Visų mūsų šešeto kairės ausys tardytojų buvo sužalotos. Pašnibždomis tardavomės, kaip iš čia pabėgti. Tokius planus rezgė Vytautas Jurgaitis, jau kartą bėgęs iš Šiaulių kalėjimo, bet nesėkmingai – buvo sugautas ir labai suspardytas. Vytautas vėl ruošėsi ištrūkti jau nebe vienas, bet iš čia pabėgti nebuvo jokios vilties. Kitą laiką skirdavome prisiminimams gyvenimo už tvoros, taip paįvairindami savo būtį. Vienam iš mūsų šešetuko, Antanui Rimkui, pasisekė „ užverbuoti“ senyvą kalėjimo prižiūrėtoją, ir šis išnešdavo Antano laiškelius nurodytu adresu. Antanas laiškelius rašydavo ir perduodavo taip, kad niekas iš kalinių nepastebėtų. Tam seniui, matyt, buvo labai naudinga būtį „ paštininku“, o gal jis tai darė jo viršininkams žinant, tačiau laiškai adresatą pasiekdavo, nes pradėjome gauti iš ten siuntinių su maistu ir baltiniais. Antanas per laišką suplanavo pasimatymą su žmona. Pro mūsų kameros grotuotą langą matėsi Nėries krantas ir kažkokie sandėliai. Prie tų sandėlių dirbdavo kareiviai. Pas kareivius ateidavo mergužėlės. Sutartą dieną nekantriai laukėme Antano žmonos. Kai prie sandėlių pasirodė panaši į Antano žmoną moteris, parodėme jai sutartą ženklą. Moteris atsakė tuo pačiu. Ji nusirengė ir tarsi maudydamasi priplaukė arčiau prie mūsų lango. Tai buvo paskutinis Antano pasimatymas su žmona. Antanas žuvo lageryje, jį kirviu nukirto lietuvis, o mirties nuosprendį jam paruošė čia, mūsų kameroje. Nors buvome atsargūs, bet Antano ryšys su kalėjimo sargu neliko nepastebėtas. Visuose kalinių etapuose iš Vilniaus persiuntimo kalėjimo buvo paskleista žinia apie Antaną Rimkų išdaviką ir kad jį reikia likviduoti. Budelis atsirado. Taip žuvo vienas iš mūsų šešeto.

Jau paruoštą mane išvežti į Maskvos Krasnaja Presnia kalėjimą vis dėlto pasodino į karcerį. Tiesą sakant, tame karceryje sėdėti negalėjau, nes grindys buvo užlietos vandeniu. Vanduo į karcerį patekdavo iš Neries upės. Karcerio kameros buvo įdomios tuo, kad jose nebuvo vienos aklinos sienos. Pro virbus galėjai žiūrėti į rūsio koridorių ir kitas tokias pat celes, kaip amerikietiškuose kino filmuose. Tokių karcerių niekur kitur neteko matyti.

Kai mus vežė surakintus į geležinkelio stotį, lietuvis sargybinis negarsiai pasakė: „Nenusiminkit, vyrai, greitai sugrįšit…“ Mes nenusiminėm, bet sugrįžome negreitai ir ne visi. Lageriuose gyventi buvo sunku, o numirti lengva. Iš nelaisvės paleisti į nelaisvę sugrįžome tik dviese. Nemokėdami sovietinės lietuvių šnekos taisyklių, dažnai nustebindavome aplinkinius žmones. Kalbėjome taip, kaip buvome įpratę kalbėti kalėjimuose ir lageriuose – neveidmainiaudami.

Dabar mus vadina politiniais kaliniais. Tada mūsų taip nevadino. Mes buvome banditai, nacionalistai, fašistai… Baudė pagal Sovietų Rusijos baudžiamąjį kodeksą, dažnai už akių, tarsi mes būtume buvę rusai. Sovietijoje išvis nebuvo politinių kalinių, o tik liaudies priešai ir valstybiniai nusikaltėliai. Aš savęs nelaikau buvusiu politiniu kaliniu. Lageriuose taip pat nesu sutikęs lietuvių politinių kalinių. Tiesa sakant, mačiau vieną neva politinį, komjaunimo sekretorių, kuris organizavo komjaunuolius ne pagal Stalino, o pagal Lenino „ mokslą“. Lageriuose kalėjo paimti į nelaisvę Laisvės kovotojai, partizanų ryšininkai, tremtiniai, daug jaunimo už nepaklusnumą okupantams. Jokios politinės veiklos aneksuotoje Lietuvos valstybėje nebuvo ir negalėjo būti. Mums kažkas primetė šį neteisingą pavadinimą, ir mes su tuo pavadinimu susitaikėme, didžiai klaidindami užsieniečius ir savo vaikus. Tokia mano ir ne vien mano nuomonė. Vadintis disidentais taip pat netinka. Disidentas – tai žmogus kitaip manantis. Argi mes kitaip manėme? Jie kitaip manė, o ne mes.

Sarane, netoli buvusio lagerio, karagonikais užaugęs dunkso pakrypęs kryžius su lietuvišku užrašu – Tegu kiekvieną kovos brolį pažadins giesmės ir šauksmai – mes norime keltis.

Vilniuje, T. Kosciuškos gatvėje, ten, iš kur buvo išvežta tūkstančiai moterų ir vyrų, iki šiolei nėra paminklo negrįžusiems pagerbti.

Voruta. –  2008, saus. 12, nr. 1 (643), p. 1, 12.