Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros folklorininkė, Gervėčių krašto lietuvių tyrimų projekto „Gervėčiai: istorinė atmintis ir tautinis tapatumas” vadovė dr. Saulė Matulevičienė, liudija paskutines lietuvybės dienas Vilniaus pašonėje.
Šiuo metu Baltarusijoje, lietuviškame Gervėčių krašte, vyksta tęstinė kompleksinė Vilniaus tyrinėtojų ekspedicija. Kas ją sumanė?
Viskas prasidėjo nuo geros idėjos. O jos autorius – istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius. Suruošti ekspediciją skatino ir Baltarusijos ketinimai 20 kilometrų nuo lietuviškos Gervėčių salos statyti atominę elektrinę. O visi puikiai žino, ką tai reiškia – didelį tautų kraustimąsi ir įprasto gyvenimo būdo griūtį vietovėse aplink tokio masto statybas. Kad kartu su tuo senuoju gyvenimo būdu į užmarštį nenueitų ir to krašto lietuvybė, mes stengiamės užfiksuoti dabar dar ten gyvas autentiškas kalbos, papročių, tradicijų, buities apraiškas. Taip pat norime sukurti šio krašto vaizdo archyvą, šiam darbui jau pusę metų pasišventęs fotografas Arūnas Baltėnas. Ir apskritai mes tas taip netoli nuo Vilniaus esančias lietuviškas Baltarusijos salas jau spėjome kiek primiršti, jos tarsi nutolo. Atgimimo metais jomis buvo aktyviai domimasi, o dabar tai – tarsi kokios iš tiesų mitinės salos toli nuo mūsų.
Kiek ten lietuviškumo išlikę?
Ten dar Lietuva, taip galima būtų pasakyti. Beje, taip tą kraštą vadinant man teko girdėti gudus. Patys to krašto lietuviai taip tiesiogiai savęs su Lietuva nebesieja. Bet jų pačių lietuviškumas jiems jokių abejonių nekelia. Jie net pabrėžtinai fiksuoja saviškių „išgudėjimo“, kaip jie sako, atvejus. Bet čia aš kalbu apie senąją gervėtiškių kartą. Jaunesni buvo priversti rinktis radikaliau. Kam buvo svarbu išsaugoti savo lietuvišką tapatybę, traukė į Lietuvą, o kas liko gyventi savame krašte – pradėjo susilieti su baltarusiška aplinka. Pastarųjų sąmonėje lietuviškumas dar gyvas, bet kalba jau smarkiai pažeista, o jau jų vaikai beveik nebekalba lietuviškai.
Tas „išgudėjimas” natūralus, asimiliacinis? Juk kokios specialios Baltarusijos valdžios antilietuviškos politikos lyg ir nesimato. O gal tiesiog jaunimas nebeturi motyvų, nemato prasmės išlaikyti savo lietuviškumą?
Priežasčių nutautėti – ištisas kamuolys. Iš tiesų krašto industrializacija tik paspartina natūralų, jau senokai vykstantį procesą. Didesnis Lietuvos dėmesys tam kraštui galbūt būtų padėjęs ten ilgiau išsaugoti lietuvybę. Bet reikia suprasti, kad lietuviškumo pamatas ten – tarpukario žmonės. Jiems buvo aišku, kas jie yra.
Tai iki bolševikinės kolektyvizacijos subrendusi karta?
Taip, jiems prisiminimas gyvenimo kitokiais laikais yra tvirta atspara. Bet ir tais laikais jau buvo daugoka mišrių santuokų. O mišriose šeimose lietuviškumas ir tuomet neišvengiamai patirdavo nuostolių. O mūsų laikais – juo labiau. Motyvaciją išlaikyti lietuviškumą galėjo teikti stipri vietos bendruomenė. Ir ilgai ją teikė.
O mokykla?
Mokyklos įtaka labai stipri. Beje, jos didžiulį pastatą prieš dvidešimt metų vietos lietuviams padovanojo Lietuvos valstybė. Dabar ten, Rimdžiūnuose, telpa ir baltarusių vaikai. Tarp kitko, tėvams nėra taip paprasta apsispręsti, į kurią iš dviejų po vienu stogu veikiančių mokyklų leisti vaikus. Yra lietuvių vaikų baltarusiškoje mokykloje, bet yra ir priešingų atvejų. Čia lemia tėvų supratimas apie vaikų perspektyvas.
Kas jų ateitį sieja su gimtine, sprendžia vienaip, kas siekia išleisti vaikus „į pasaulį“ – kitaip.
Kas jų ateitį sieja su gimtine, sprendžia vienaip, kas siekia išleisti vaikus „į pasaulį“ – kitaip.
Lietuviškosios mokyklos abiturientai Lietuvoje turi tam tikrų privilegijų, į mūsų aukštąsias mokyklas jie priimami be konkurso. Tačiau, kad ir kokie būtų tėvų norai, abiejų mokyklų vaikai kieme per pertraukas dažniau bendrauja ne lietuviškai. Vaikai apie konjunktūras negalvoja, o ir jų tėvams motyvų kalbėti lietuviškai lieka vis mažiau. Tvirta prigimtinė nuostata lietuviais padėjo išlikti senajai kartai, ypač kalbos persekiojimo laikais.
Ten dar Lietuva, taip galima būtų pasakyti. Beje, taip tą kraštą vadinant man teko girdėti gudus. Patys to krašto lietuviai taip tiesiogiai savęs su Lietuva nebesieja. Bet jų pačių lietuviškumas jiems jokių abejonių nekelia.
Lietuvos televizijos programas tenykščiai mato, radiją girdi?
Taip, mato. „Marijos radijui“ savo pinigėlius aukoja, kad tik neužsidarytų. Bet įdomus dalykas: televizorius jų namuose nėra toks svarbus, kaip Lietuvos kaime. Pasižiūri, abiejų valstybių orų prognozes seka, bet nei su viena šalimi jie iki galo nesitapatina. Toks salos sąmonės fenomenas.
Kokie nors Šiauliai jiems tiek ir terūpi?
Jeigu ten nėra giminių, tai taip. Ir politinės realijos jiems nelabai rūpi, nors nuovoka yra. Kad kokį serialą žiūrėtų, vienintelį kartą žmogų esame užtikę. Televizija jiems nediktuoja pokalbių temų.
Tai kokiam užklydusiam į tą kraštą iš, sakykim, Dotnuvos žmogui nelabai būtų apie ką su vietiniais pasikalbėti? O gal senų žmonių rūpesčiai visur panašūs?
Žinoma, reikia suprasti, kad mes, tyrinėtojai, esame šiek tiek tendencingi. Mes turime savo klausimų ir provokuojame juos kalbėti apie tai, apie ką jie šiaip gal ir nesikalbėtų. Bet per ilgą laiką tenka į jų gyvenimą panirti. Jų gyvenimą ir jų rūpesčius vis dar lemia seno, paprastai gatvinio kaimo ritmas, kasdieniai darbai pirkioje ir aplink ją. Pavyzdžiui, Rimdžiūnuose rytas prasideda nuo karvių išginimo. Tai vis dar svarbus gatvinio kaimo ritualas. Kas karvės jau nebelaiko, vis viena dalyvauja, bent pažiūri. O paskui diena praeina kaip ir visos – apie namus. Tai buitis. O šalia jos visą laiką tų žmonių mintyse ir kalbose – vaikų gyvenimai. Kieno vaikai Lietuvoje, tiems dar prisideda sielojimasis dėl sienos ir vizų. Gal vaikai dažniau aplankytų, jei ne tos kliūtys.
O gal ir gerai, kad jos yra, nes kitaip gal paaiškėtų, kad vaikai jau atitolę ir neranda laiko aplankyti gimtinę?..
Vis dėlto ne. Nors vaikai ir toli išsibarstę, šis kraštas yra išsaugojęs savo, sakyčiau, magišką trauką. Ir tėvai, nelabai norintys kraustytis į miestus, ne tik per Velykas, per Kalėdas lankomi… O siena, vizos yra rimta kliūtis…
Kiek lietuvių iš viso gyvena tame krašte?
Gervėčių krašto lietuvių bendruomenėje yra užsirašiusių apie 800 žmonių. Bet ne visi jie gyvena lietuviškuose kaimuose. Užsirašę šeimomis, bet, kaip minėjau, dalis jų mišrios. Ne mažiau su tuo kraštu vienaip ar kitaip susijusių žmonių gyvena kitur. Nemažas jų būrys – Vilniuje.
Ar nėra taip, kad dėl tos fizinės sienos atstumas tarp jų ir mūsų dar gali būti matuojamas ir laiku? Norisi galvoti, kad bent kalbiniu ar etnografiniu požiūriu gervėtiškiai arčiau XX, o ne XXI a. pradžios.
Sunkoka taip tiksliai datuoti, bet akivaizdu, kad kai kurios reliktinės kalbos formos ten užsilikusios nuo seno ir kultūrinė atmintis siekia kur kas ankstesnius laikus. Ten menką įtaką turėjo lietuvių bendrinė kalba. O šiaip aplinka tarmę yra paveikusi. Joje daug polonizmų, slavizmų ir net, keistas dalykas, šiek tiek letonizmų – latvių kalbos skolinių. Bet tai jų kalba. Labai svarbu, kad to krašto kaimuose moterys dar dainuoja, gieda, net pasakų su dainuojamaisiais intarpais viena kita atsimena. Net tos pačios dainos Giriose ar Rimdžiūnuose pasižymi skirtinga melodika. Deja, ten nebeliko muzikantų, kurie gal ūžtų – grotų panašiai. Kruta – dirba, klega – kalba gervėtiškiai visur panašiai, o savo krašto dainas dainuoja skirtingai.
Prisiminiau prieš porą dešimtmečių Irako Tarpupyje gyvenusius ir dėl karų visiškai išnykusius nendrių arabus. Mes to nė nepajutome. O gervėtiškių likimas ar vien tik kalbininkams turėtų rūpėti?
Tai yra esminis klausimas – ar mums svarbu, kur ta Lietuva dar yra? Ar mums svarbu tautos sugebėjimas išlikti? O Gervėčių krašto lietuviškumo pabaiga jau regima. Rimdžiūnuose Baltarusijos valdžia kuria vadinamąjį „agromiestelį“ su šiuolaikine infrastruktūra, o tenykštis senasis gatvinis kaimas pamažu virsta rezervatu. Ir vargu ar į jį sugrįš ne tik į Lietuvą išsikėlę, bet ir po visą pasaulį išsibarstę gervėtiškių palikuonys.
O vietiniai žmonės baiminasi tų permainų?
Jie labai ramiai suvokia, kad su jais viskas ten baigsis.
Kaip nori galvok, bet sunku turėtų būti gyventi su tokiu žinojimu. Nebent kiekvieną dieną siektum naudos ir tas siekimas visas kitas prasmes užgožtų.
Iš tiesų darbas, krutėjimas, kaip jie sako, juos gelbsti. Bet nuolatinio naudos siekimo jų veiduose neįžiūrėsi. Dėl ko stengiamasi prigrybauti, priuogauti, tai dėl vaikų. O ir, sakyčiau, archajinė darbo etika ten dar tikrai gyva. Dirbama ne dėl pirktinių blizgučių, o kad kitaip neišeina. Nebent jau sveikata nebe ta. Iš tikrųjų jiems reikia labai nedaug, nėra godumo turėti.
Bet to jų paprasto kuklaus gyvenimo skurdžiu turbūt nepavadintumėte?
Jokiu būdu. O didžiausias jų turtas – labai tvirtas vertybinis gyvenimo pamatas, dar tai galima būtų pavadinti tradicijos etosu. Jis suteikia žmonėms tokio natūralaus pasitikėjimo vieni kitais, kokio už pinigus tikrai nenusipirksi.
Arūno Baltėno nuotr.
Nuotraukoje: Gervėčių krašto lietuvių tyrimų projekto „Gervėčiai: istorinė atmintis ir tautinis tapatumas” vadovė dr. S. Matulevičienė
