Grubiose pirštinėtose kario rankose – mažas juodas kurmis, kailiuką pasipuošęs nubirusiais mikroskopiniais žemės grumstais. Karys, leidžiantis kulkosvaidžio papliūpą tokia veido išraiška, tarsi žiūrėtų juokingiausią pasaulio filmą. Šauktinis, atidavęs visas savo jėgas, pakibęs ant virvės – skausmo, nuovargio, išsekimo akimirką. Moters portretas, pagautas traukinio lange Ukrainoje – jos veide nerimas, neviltis, gėla ir nesibaigiantys kitų traukinių atspindžiai – karo išvietintų žmonių ikona. Karžygys Žalgirio mūšio lauke, kylant saulei – nuostabi švelnių smilgų, saulėtekio spalvų ir šešėlių bei žvilgančių plieno šarvų, kalavijo aštrumo priešprieša. Dienai auštant, pergalės pažadas.  

Nuotraukų autorius – Krašto apsaugos ministerijos fotografas vyresnysis seržantas Arnas Čemerka. Jo kurtos nuotraukos jau sulaukusios gausybės apdovanojimų bei įvertinimų, nuolatos mirga įvairiuose Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos puslapiuose bei tinklalapiuose. Šią vasarą vyr. srž. A. Čemerka apdovanotas Krašto apsaugos ministerijos medaliu – už fotografijų iš Ukrainos ciklą ir surengtą parodą. Fotografuoja Arnas viso labo tik 7 metus, šiuo metu – Vilniaus kolegijoje studijuoja ryšių su visuomene specialybę.

Kiekvienas su juo dirbęs pasakys – labiausiai Arnas yra istorijų, kurias geba sutalpinti viename tobulame kadre, pasakotojas. Kada karys virsta fotografu, kas gražu, o kas ne, kokie kadrai švelniai saugomi atmintyje, o kokie – triuškina žmogaus sąmonės ribas? Apie tai – pokalbis su jaunu ir talentingu kūrėju.

Tavo kelias į kariuomenę ir fotografiją prasidėjo planuotai ar nelauktai?

Kai atėjau dirbti į profesinę karo tarnybą, mane paskyrė į pėstininkų kuopą šaulių gelbėtoju, žmonių kalba tariant – skyriaus paramediku. Per tuos tris metus važiuodavom į įvairias pratybas, fotografavau tuomet tiesiog – telefonu. Iki tol niekad nesu fotografavęs. Mano darbus pastebėjo būrio vadas, tuo metu dar buvęs leitenantas – Marius Dzencevičius. 2016 m. Algirdo bataliono štabe atsirado vieta Ryšių su visuomene skyriuje, man pasiūlė, pabandžiau, gavau fotoaparatą, kompiuterį ir visas reikalingas programas. Ir štai – 7 metai kaip fotografuoju. Niekad nesvaigau fotografija, net vaikystėje. Kariuomenėje yra tūkstančiai profesijų, jeigu esi kam nors gabus – būsi pastebėtas. Moki kepti, virti? – būsi virėjas, patinka kompiuteriai? – būsi ryšių specialistas. O man tiesiog gavosi gerai fotografuoti.

Kiek tu sau esi kritiškas? Grįžti iš pratybų, parsiveži 300 kadrų. Kiek iš jų pasiekia eterį? Kiek tu pats save išbrokuoji?

Iš 300 kadrų viešumą pasiekia kokie 20. O konkursinių nuotraukų būna gal tik viena-kita. Pavyzdžiui, kai vyksta koviniai šaudymai ir nori pagauti liepsną, užguli mygtuką ir lauki, kol pagausi. Kariuomenėje nelabai būna, kad galėtum sau leisti laukti, kol tobulos formos debesėlis atplauks į įsivaizduojamos kompozicijos rėmus. Tai reportažinės, įvykių nuotraukos. Kai einu fotografuoti pratybų, pasirenku konkretų karį, pasikalbu su juo – pasiklausiu, kur bėgs, ką darys, tuomet pasiplanuoju. Sako man – bėgsiu, flanguosiu iš kairės, mesiu granatą, šliaušiu. Tuomet „prilimpu” prie jo ir fotografuoju visą pratybų eigą, tarsi bandyčiau sekti karį akimis.

Tai susirandi savo nuotraukų, savo pasakojimo herojų?

Taip, aš dažniausiai susirandu herojų – pasirenku gražų žmogų, kuris atrodo tvarkingai, uniforma, maskuotė, ekipuotė ir ginkluotė tvarkinga, nesuplyšus ir nesudriskus. Būna, jog tenka kario išvaizdą sutvarkyti, duoti pastabą. Kai važiuoju fotografuoti šauktinių, išsirenku gražesnį, tvarkingesnį. Jeigu to nepavyksta padaryti, iš nuotraukų galima išgauti ir ką nors netradiciško, tinkančio „linksmojo kadro“ kategorijai.

Koks jis – tobulas karys – fotografo akimis žiūrint?

Man gražiausias karys yra tas, kuris pratybų metu rodo savo emocijas. Pavyzdžiui, eina skyrius link kontakto ir aš žinau, kad kažkada įvyks kontaktas su priešu. Ir štai, tuo momentu, karys, kurį aš stebiu, rėkia: „Kontaktas! 200 metrų! Kulkosvaidžio lizdas!” Ir matai, kad jo akys raudonos, jis rėkia, stačiai staugia. Aš tokį karį ir pasirenku fiksuoti. Man jis tuo momentu ir yra tobulas karys. Nes jis rodo tą emociją, kuri ir būtų kare. Jei tai būtų karas, kristum ant žemės, šliaužtum, rėktum ne savu balsu, nes niekas tavęs negirdėtų. Man tobuliausias karys – tas, kuris išgyvena savo emociją.

Prakalbom apie karą ir pratybas, kuriose mes, taikoje būdami, treniruojamės šimtąja, tūkstantąja dalimi pasiruošti tam, kas iš tiesų vyksta kare. Pavasarį buvai Ukrainoje. Matei iš labai arti karo zoną. Kokia ji?

Kai atėjau į profesinę karo tarnybą, misijos buvo jau baigtos. Šių metų balandis – pirma mano patirtis, kai realiai galėjau pamatyti karo paliestą zoną Ukrainoje. Yra visai kas kita nuvažiuoti ten, nei kad žiūrėti TV reportažus ar sklaidyti nuotraukas. Nėra tai pats maloniausias patyrimas. Emocijos – žiaurios.

Užtruko laiko išeiti iš tos patirties grįžus?

Kol  važiavau atgal… ilgai galvojau. Įvairias emocijas namo parsiveži, bet aš visur stengiuosi įžvelgti pozityvą. Didžiausias pozityvas buvo – berods prie Charkivo – viskas sugriauta, stačiai nušluota nuo žemės. Prieinam tai, kas likę iš namo. Mes, mūsų ministras, Ukrainos gynybos ministras prieina ir išlenda iš griuvėsių toks diedukas. Ir jis toks laimingas. Pasisveikino su ministru, kalbasi, aš rusų kalbos nemoku, mažai ką supratau. Bet man nereikėjo išgirsti tų žodžių, aš pamačiau, kad gali būti pozityvus žmogus, net kai nieko aplinkui nebėra. Tos dvasios iš ukrainiečių taip lengvai neišmuši. Griauk tuos miestus kiek nori, bet žmonių tu nesugriausi. Tai aš ir stengiuosi matyti – žmogaus pozityvumą.

Ar yra vaizdų, kurie tau vizualiai yra bjaurūs?

Man karas yra bjaurus, – ilgokai patylėjęs atsako, – Kai buvome Ukrainoje, apsilankėme Bučoje. Bažnyčioje, prie kurios buvo rasta daug žmonių kūnų, eksponuojama fotografijų paroda. Tai buvo pirmosios nuotraukos po Bučos išlaisvinimo, ten nuvyko pirmas fotografas. Va ten buvo bjauru. Šuniukas tupi. Pavadėlio gale – žuvęs šeimininko kūnas. O šuniukas tupi gyvas. Matai jausmą šuns akyse. Arba moters ranka. Akivaizdžios smurto žymės. Tokių nuotraukų išliekamoji vertė – milžiniška. Tai nuotraukos – liudijimai. Bet jų emocija – sukrečianti.

Ar turi mieliausią širdžiai kadrą?

Turbūt mieliausias kadras man – kurmis. Buvo pratybos, fotografavau Vilkaviškyje, kurmiukas rausėsi šalia sunkvežimio. Mes stovėjom šalia, rūkėm. Jei sunkvežimis pradėtų važiuot, jį, vargšą, sutraiškytų. Karys paėmė kurmį ir pernešė. O aš – nufotografavau. Ir tiek. Trumpa istorija apie kurmį.

Esi Tado Dambrausko foto konkurso apie Lietuvos kariuomenę dalyvis. Kiek ir ką tau šis konkursas davė?

Dalyvavau pirmą kartą 2017 metais, tada pirmą kartą keletą nuotraukų išsiunčiau. Po to kasmet vis daugiau, galiausiai – laimėjau daug prizų, apdovanojimų. Tai nuostabus konkursas jau vien tuo, kad jis jungia žmones, jungia fotografus. Mes susitinkame, galime pašnekėti apie tai, kas ką patyrė per metus. Man labai patinka ta bendruomenė. Be to, man patinka konkurencija, patinka būti pirmam.

Jei ne kariuomenę, kokį kitą dalyką pasirinktum fotografuoti?

Žvaigždes. Norėjau nusipirkti teleskopą, prisijungti fotoaparatą ir paveiksluoti dangų. Man tai – labai gražu.

Tado Dambrausko fotokonkursas „Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2023“ šiemet kviečia dalyvauti ne tik profesionalus, bet ir visus fotografuoti mėgstančius žmones. Jei jūsų nuotraukose užfiksuoti Lietuvos kariuomenės kariai, jų buitis, gyvenimas, šventės, kariniai veiksmai, pratybos, karinė technika ar ginklai – kviečiame dalyvauti! Nuotraukas konkursui galima teikti iki rugpjūčio 15 dienos. Daugiau informacijos: https://kam.lt/skelbiamas-tradicinis-tado-dambrausko-fotokonkursas-lietuvos-kariuomene-fotografijoje-2023/