Pagrindinis puslapis Europa Dr. Mindaugas Šapoka. Karas, pakeitęs moderniąją Europą

Dr. Mindaugas Šapoka. Karas, pakeitęs moderniąją Europą

Dr. Mindaugas Šapoka. Karas, pakeitęs moderniąją Europą

 

„Žemėlapių artelės“ ir Lietuvos istorijos instituto žemėlapis, parengtas pagal J. Wikander, Översikt över Sveriges krig under 1700-talet, Stockholm, 1920, s. 202

 

Dr. Mindaugas Šapoka, Vilnius

2021 m. rugsėjo 10 d. sukanka lygiai 300 metų, kai dabartinėje Suomijoje esančiame Nystado (Ūsikaupunkio) mieste buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Rusijos ir Švedijos, užbaigusi Didįjį Šiaurės karą. Koks tai buvo karas ir kokią reikšmę jis turėjo Baltijos jūros regionui?

Senovės istorija priklausė Viduržemio jūros regionui – šiuolaikinėje pasaulio politikoje dominuoja Atlanto vandenyno ir Pietų Kinijos jūros skalaujamos šalys, o ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos istorijoje itin svarbūs buvo Baltijos ir Šiaurės jūros regionai. Šiaurės rytų Europos šalys: Abiejų Tautų Respublika (toliau – Respublika), Danija-Norvegija, Švedija, Maskvos valstybė (Rusija) – dėl dominavimo Baltijos jūroje varžėsi kelis šimtmečius. Istorikai šių valstybių karus yra pavadinę „Šiaurės karais“, nors ir nesutaria dėl bendros Šiaurės karų numeracijos ir sekos.

Pirmuoju Šiaurės karu gali būti vadinamas Livonijos karas (1558–1583), per kurį šios valstybės dalijosi nuosmukį išgyvenusio Livonijos ordino teritorijas, kurių didžioji dalis (išskyrus Šiaurės Estiją) teko Respublikai. Antrasis Šiaurės karas, o tiksliau visa virtinė karų, vyko XVII a. viduryje. Respublika kariavo su Švedija (1655–1660), o šis karas sutapo su tuo pačiu metu vykusiu Respublikos ir Rusijos karu (1654–1667) bei Danijos ir Švedijos karais (1657–1658, 1658–1660). Šių karų nugalėtoja buvo Švedija, užvaldžiusi didžiąją dalį Baltijos jūros pakrantės, ir Rusija, gavusi didelę dalį Ukrainos. Trečiasis šiaurės karas, arba Didysis Šiaurės karas, vyko 1700–1721 m., kuriame Danija–Norvegija, Saksonija, Respublika bei Rusija kariavo prieš Švediją. Epizodiškai kare dalyvavo ir daugiau valstybių: Brandenburgas–Prūsija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Hanoverio, Holšteino–Gotorpo, Meklenburgo–Šverino kunigaikštystės, taip pat Krymo chanatas ir Osmanų imperija. Taigi šis karas buvo svarbus ir didelis konfliktas nors jis dažnai yra nepelnytai pamirštamas. 1700–1721 m. vykęs konfliktas pakeitė Šiaurės rytų Europos žemėlapį ir galių svertus.

Šį karą pradėjo valstybės, nepatenkintos Švedijos dominavimu Baltijos jūros baseine. Respublika, ir ypač Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, skaudžiai jautė Livonijos praradimą. Šią teritoriją užkariavus Švedijai, Lietuvos bajorija buvo nepatenkinta dideliais muitais, kuriuos ji privalėjo mokėti už per Rygos uostą į Vakarų Europą eksportuojamas prekes. Naujasis Respublikos valdovas Augustas II (1697–1733), kuris tuo pačiu metu buvo ir Saksonijos kunigaikštis (elektorius), buvo pasiryžęs kariauti su bet kuo, kad tik įgyvendintų savo politinę programą – užkariautų teritoriją, kuri nors priklausytų Respublikai, bet pagal paveldėjimo teisę būtų valdoma jo dinastijos. Tai jį įgalintų susigrąžinti Lenkijos karalių kadaise prarastas valdžios galias. Ne ką mažiau Švedijos prekybiniu viešpatavimu buvo nepatenkinta Rusija. Pagal paskutinės taikos sąlygas, Rusija privalėjo atiduoti Švedijai Nevos žiotis ir kitas žemes Ingrijoje bei Karelijoje, tačiau tokiu būdu ji liko be išėjimo į Baltijos jūrą. Švedija siekė, kad kuo daugiau Rusijos prekių būtų eksportuojama per jos uostus, bet Rusijos caras Petras I turėjo savų prekybinių ambicijų. Jis norėjo, kad prekybiniai keliai iš Azijos eitų per Rusiją, bet tam reikėjo kontroliuoti uostus Baltijos ar Juodosios jūrų pakrantėse. Tarp Švedijos ir Danijos–Norvegijos karalysčių jau kurį laiką ruseno konfliktas dėl Holšteino–Gotorpo kunigaikščio statuso. Dalį Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštysčių teritorijos kaip siuzerenas valdė Danijos karalius, o kitą dalį Holšteino–Gotorpo kunigaikščiai, buvę Danijos karaliaus vasalai. Holšteino–Gotorpo kunigaikščiai savo užsienio politikoje rėmėsi Švedija, kaip savo nepriklausomybės garantu. Holšteino–Gotorpo ir Švedijos bendradarbiavimas labai nepatiko Danijos karaliams, kurie jautėsi apsupti iš šiaurės ir iš pietų. Danijos–Norvegijos ir Švedijos konflikto objektas buvo Holšteino–Gotorpo kunigaikščių suverenumo lygis ir ypač klausimas, ar kunigaikščiai turi teisę turėti savo karines pajėgas.

Taigi priežasčių naujam karui buvo daugiau negu pakankamai. 1699 m. pab. baigta derinti slapta trijų valdovų: Saksonijos elektoriaus ir Lenkijos karaliaus Augusto II, Danijos ir Norvegijos karaliaus Frederiko IV ir Rusijos caro Petro I – sąjunga, nukreipta prieš Švediją. Karas prasidėjo 1700 m. vasario 22 d., kai Saksonijos kariuomenė peržengė Livonijos sieną ir netikėtai užpuolusi pabandė užimti Rygą, bet jai nepasisekė. Gavus žinią apie saksų puolimą, Danijos kariuomenė, kuri jau kurį laiką stovėjo karališkose Holšteino ir Šlezvigo dalyse, nedelsdama užėmė kunigaikštiškas Šlezvigo ir Holšteino dalis. 1700 m., sudarius paliaubas su Turkija, į karą įsitraukė ir Rusija. Besiginanti Švedija parodė stebėtiną organizuotumą. Iš pradžių padedant Anglijai ir Nyderlandams jai pavyko sudaryti taiką tarp Holšteino–Gotorpo kunigaikščio ir Danijos–Norvegijos, vėliau buvo sutriuškinta Rusijos kariuomenė prie Narvos, o 1701 m. vid. prie Rygos įveikta Saksonijos kariuomenė ir įsiveržta į Respubliką.

Taigi nors sąjungininkai turėjo didelę persvarą ir jų pergalė, atrodo, nekėlė abejonių, iš tikrųjų karo eiga buvo permaininga ir neprognozuojama. Karas užtruko net 21 metus, o jame svarbiausias vaidmuo teko resursų mobilizavimui. Švedija kaip Europos galybė iškilo XVII a., kai sėkmingai kariavo ir plėtėsi kaimynų sąskaita. 1617 m. pagal Stolbovo taikos sutartį Rusija Švedijai užleido Ingrijos žemę ir Keksholmo (Prioziorsko) miestą. Abiejų Tautų Respublika 1660 m. Olyvos taikos sutartimi atidavė Livoniją, kurią faktiškai Švedija valdė jau nuo 1621 m., o Jamtlandiją, Saremos ir Gotlando salas Švedija gavo 1645 m. Briomsebrės sutartimi iš Danijos–Norvegijos. 1658 m. pagal Roskildės taikos sutartį Švedija Danijos–Norvegijos sąskaita išsikovojo dar daugiau teritorijų – Skonės, Blekingės, Bohuslanijos, Halandės teritorijos tapo Švedijos karalystės dalimi. Švedijos dalyvavimas Trisdešimties metų kare buvo vainikuotas 1648 m. Vestfalijos taikos sutartimi, pagal kurią Švedija gavo valdas Šventosios Romos imperijoje: Pomeraniją, Brėmeno ir Verdeno bažnytines kunigaikštystes (be Brėmeno miesto) bei Vismaro miestą. XVII a. pab. Švedijos kariuomenė buvo geriausiai apmokyta regione. Taikos metu iš valstiečių sudaryta kariuomenė dirbo žemės ūkio darbus, bet nuolatinės pratybos užtikrino jos aukštą karinę vertę. 1680 m. įvestas absoliutizmas parlamento įtaką sumažino iki minimumo, o visus sprendimus galėjo priimti vienas karalius. Šalyje pradėta redukcija – valstybinių žemių, anksčiau atiduotų kilmingiesiems, susigrąžinimas – papildė valstybės iždą ir leido išlaikyti nuolatinę kariuomenę ir didelį laivyną, prilygstantį Danijos–Norvegijos karinėms jūrų pajėgoms. Visgi amžiaus pabaigoje Švedijos galybė stovėjo ant molinių kojų, o didžiausias jos trūkumas buvo šalies skurdumas ir mažas gyventojų skaičius. Sudėjus visus Švedijai priklausančių teritorijų gyventojus turbūt vargiai būtų pasiektas 3 mln. skaičius. Ilgalaikiam karui Švedija tiesiog neturėjo resursų.

Respublika XVII a. pab. atrodė susilpnėjusi, nes Rusija užėmė didelę dalį Ukrainos, o Podolė buvo užimta turkų. Visgi 1683 m. Lenkijos kariuomenės pergalė prie Vienos ir 1697 m. prasidėjusi personalinė unija su Saksonija vertė galvoti, kad ši valstybė išliks galingiausiųjų Europos valstybių gretose. XVII a. pab. Respublika buvo viena didžiausių pagal plotą Europos valstybių, turinti kiek daugiau negu 7 mln. gyventojų. Nors Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės pasižymėjo kavalerijos kokybe, joms visuomet trūko pėstininkų. Šią problemą išsprendė personalinė unija su Saksonija, kuri turėjo keliasdešimties tūkstančių kariuomenę ir puikią pėstininkiją. Vis dėlto realybėje šios jungtinės kariuomenės nesugebėjo pasipriešinti švedams, visų pirma, dėl vienybės stokos. Intensyvėjančios Respublikos vidaus kovos ir nesutarimai tarp karaliaus bei bajorijos, kuri kiekvieną valdovą įtarinėjo rezgant sąmokslus prieš bajorijos laisves, stūmė valstybę prarajos link. Prasidėjus karui Respublika skilo į dvi tarpusavyje besivaidijančias stovyklas, kurių viena rėmė sąjungą su Rusija, o kita Švediją. Augustui II nepavyko suvienyti kariaujančiųjų pusių, o jis pats dėl Švedijos pergalių buvo priverstas atsisakyti Lenkijos karūnos. 1704 m. Švedijos karalius Karolis XII pasodino į sostą vieną Respublikos didikų – Stanislovą Leščinskį. Respublikos resursai suvaidino lemiamą vaidmenį kare ne dėl to, kad ši valstybė būtų efektyviai juos naudojusi, o dėl to, kad ji nesugebėjo sutrukdyti kitiems (Rusijai ir Švedijai) tais resursais naudotis.

XVII a. pab. Rusijos kariuomenė ir valstybės organizacija reikalavo reformų ir jai pasisekė, kad ją valdė valdovas, kuris norėjo pakeisti Rusijos elito ir prastuomenės socialinius elgesio modelius ir įdiegti naujas vertybes, reformuoti Rusijos ekonomiką ir visuomenę pagal Vakarų Europos modelį. Dar XVII a. pab. Rusijai sunkiai sekėsi kovoti prieš turkus ir totorius, o 1700 m. pab. buvo patirtas triuškinantis pralaimėjimas prieš Švedijos kariuomenę prie Narvos. Vis dėlto Didžiojo Šiaurės karo pabaigoje Rusijos kariuomenėje buvo apie 155 tūkst. karių, neskaičiuojant artilerijos, laivyno, administracinio, karius aptarnaujančio personalo ir nereguliarių dalinių, tokių kaip kazokai ar kalmukai. Visa ši karinė jėga vilkėjo uniformas, pasiūtas Rusijoje, ir nešiojo ten pagamintus ginklus, o jai vadovavo daugiausiai karininkai rusai. Visą šią jėgą rėmė Rusijos laivynas, kuris jau buvo didžiausias Baltijos jūroje. Progresas, atliktas per kelis karo dešimtmečius, buvo stulbinantis. Jį pasiekti leido ne tik dideli gamtiniai, bet ir žmogiškieji (Rusija XVII a. pab. galėjo turėti apie 11 mln. gyventojų) resursai. Kadangi Rusijoje nebuvo luominės visuomenės reprezentavimo formų, kurios būtų pajėgios riboti valdovo (caro) autokratiją, jos valdovas Petras I (1682–1725) nevaržomai galėjo naudotis šalies resursais. Nors caro autokratija ir nesugebėjo mobilizuoti resursų efektyviau už absoliutinę Švedijos monarchiją, tų resursų Rusijoje buvo kur kas daugiau. Rusija dalį karo naštos sumaniai permesdavo ant savo sąjungininkų, ypač Respublikos, pečių. Išskyrus trumpą laikotarpį 1708–1709 m., kai nuo karo veiksmų nukentėjo santykinai nedidelė Rusijos vakarinės teritorijos dalis, Rusija kariavo vien svetimoje teritorijoje. Pagrindinė Rusijos kariuomenė 1705–1708 m. gyveno Respublikos sąskaita. 1709–1717 m. Rusijos kariuomenės dalys viena ar kita forma rinko kontribucijas Respublikoje ir Kuršo kunigaikštystėje, taip pat Meklenburgo–Šverino kunigaikštystėje. Per visą karo laikotarpį kontribucijos buvo renkamos ir rusų užimtose Švedijos valdose: Ingrijoje, Estijoje, Livonijoje, Pomeranijoje ir Suomijoje.

Švedijai karas sekėsi gana gerai 1702–1708 m. Tuo metu Švedijos kariuomenė laimėjo visus didesnius mūšius, o jos karaliui pavyko priversti iš karo pasitraukti Daniją–Norvegiją bei Saksoniją. Pastarosios kunigaikštis Augustas II buvo pašalintas iš Lenkijos karaliaus sosto, o ten pastatytas naujas valdovas Stanislovas Leščinskis. Vis dėlto šiam nepavyko suvienyti Respublikos po Švedijos karaliaus vėliava. Didžioji dalis lenkų ir lietuvių nepripažino naujojo karaliaus ir liko ištikimi karinei sąjungai su Rusija, kuri negailėjo piniginės ir karinės paramos, kad tokį nusiteikimą dar labiau sustiprintų. Neužsitikrinęs visos Respublikos paramos Karolis XII pradėjo Rusijos puolimą, kuris pasibaigė nesėkme prie Poltavos 1709 m. Lenkai ir lietuviai, ištikimi karinei sąjungai su Rusija, svariai prisidėjo prie Poltavos pergalės, nes neleido Respublikoje esantiems Karolio XII ir jo statytinio Stanislovo Leščinskio šalininkams suteikti pagalbos beviltiškoje padėtyje esančiai Švedijos kariuomenei.

Po šios Švedijos kariuomenės nesėkmės karo eiga pakrypo Rusijos naudai, o į karą grįžo Danija–Norvegija ir Saksonija. Stanislovas Leščinskis turėjo pasitraukti iš Lenkijos karaliaus sosto, į kurį sugrįžo Augustas II. Viskas, ką Petrui I reikėjo padaryti, tebuvo pribaigti Švediją, bet tai pasirodė ne taip lengva, kaip galėtų atrodyti. Net ir Švedijos Pomeranijos ir Suomijos praradimas 1713–1715 m. neprivertė Karolio XII sudaryti taikos. 1715 m. dėl trumparegiškos ir agresyvios Karolio XII politikos jo priešų gretos pasipildė dar dviem valstybėmis: Brandenburgu–Prūsija ir Hanoveriu. Švedija taip pat buvo ant karo slenksčio su Didžiąja Britanija, kuri tuo metu buvo personalinėje unijoje su Hanoveriu. Abi valstybes valdęs Jurgis Liudvikas sumaniai naudojo Didžiosios Britanijos karinę ir diplomatinę jėgą Hanoverio interesams. 1716 m. Karolis XII įvykdė Norvegijos puolimą, kuris baigėsi nesėkme. 1718 m. puolimas buvo pakartotas, bet jis taip pat pasibaigė nesėkme ne tik Švedijos kariuomenei, bet ir pačiam karaliui. Karolis XII žuvo pakirstas priešo kulkos apkasuose prie Fredriksteno tvirtovės.

Švedijos sostą paveldėjo žuvusio karaliaus sesuo Ulrika Eleonora, kuri kartu su savo vyru Hesės–Kaselio kunigaikščiu Frydrichu Hesiečiu nusprendė tęsti karą su Rusija, bet pradėti taikos derybas su kitais Švedijos priešais. Atsakydamas į tai 1719 m. Petras I įsakė savo kariuomenei nuniokoti Švedijos rytinę pakrantę. Per antpuolį buvo sudeginti 8 miestai ir 1 363 kaimai. Dėl šio puolimo, rytinėje Švedijos pakrantėje iš esmės nėra senesnių nei 1719 m. statytų pastatų. Rusijos antpuolio ir nuniokojimo mastas vertė Švediją paspartinti taikos sutarčių sudarymą su visais priešais, išskyrus Rusiją.

1719 m. liepos 22 d. paskubomis buvo pasirašyta preliminari taikos sutartis su Hanoveriu. Švedija Hanoveriui už 1 mln. riksdalerių kompensaciją atidavė Brėmeną–Verdeną. Su Danija–Norvegija susitaikyta 1720 m. liepos 3 dieną. Švedija atgavo Pomeranijos teritorijas: Štralzundą, Riugeno salą bei Vismarą, bet prarado savo išimtinę teisę nebemokėti Zundo muitų ir turėjo Danijai duoti 600 tūkst. riksdalerių kompensaciją. Tarpininkaujant britams ir jiems grasinant nepadėti kare su Rusija, Švedija 1720 m. vasario 1 d. buvo priversta pasirašyti Stokholmo taikos sutartį su Brandenburgu–Prūsija. Pagal šią sutartį Švedija prarado Ščecino miestą, Pomeranijos teritoriją į pietus nuo Penės upės, žemes į rytus nuo Oderio, taip pat Uznamo ir Volino salas mainais į 2 mln. riksdalerių kompensaciją.

Sudarius taikos sutartis, Švedija gavo Didžiosios Britanijos karo laivyno pagalbą prieš Rusiją, bet ji buvo nepakankama, o paskutiniųjų metų karo veiksmai parodė, kad Švedija yra nepajėgi vykdyti puolamąsias operacijas prieš Rusiją ir turi apsiriboti gynyba. Atsikovoti prarastas rytų Baltijos teritorijas – Livoniją, Estiją ir Ingriją – Švedija neturėjo jokių vilčių, todėl tęsti karo nebebuvo prasmės. 1721 m. Nystade Rusija galėjo padiktuoti tokią taiką, kokią norėjo. Švedija Rusijai atidavė Livoniją, Estiją, Ingriją. Tiesa, Rusijos užimta Suomija buvo grąžinta Švedijai, bet be Vyborgo ir Keksholmo miestų, kuriuos Petras I pasiėmė sau norėdamas užtikrinti naujosios Rusijos sostinės Sankt Peterburgo saugumą. Saksonija ir Respublika kare nieko nelaimėjo. Abipusės taikos deklaracijos tarp Saksonijos ir Švedijos buvo pasirašytos vos 1728 m. gegužės–birželio mėn., o Respublikos Seimo darbo paralyžius lėmė, kad taikos deklaracijomis buvo apsikeista tik 1732 m. spalį. Tiesa, Respublikos Seimas šios taikos deklaracijos su Švedija taip niekada ir nepatvirtino.

Karas baigėsi 1721 m. Švedijos pralaimėjimu ir Rusijos, kaip Europinės galios, įtvirtinimu. Švedijos kontroliuojama Baltijos imperija buvo sunaikinta, o jos vietą pakeitė Rusija ir sustiprėjusi Brandenburgo–Prūsijos valstybė. Per karą išryškėjo XVII a. vid. prasidėjęs Abiejų Tautų Respublikos nuopuolis, kuris XVIII a. pab. baigėsi šios valstybės padalijimais. 1721 m. susiklostė tokia geopolitinė Šiaurės rytų Europos regiono realybė, kurioje, įvykus nedideliems kosmetiniams pasikeitimams, mes gyvename naujausiais laikais. Dabar šiame regione vis dar dominuoja pasaulio galybė Rusija, o tarp jos ir Vokietijos (Brandenburgo–Prūsijos įpėdinės) yra išsidėsčiusios nepriklausomos Abiejų Tautų Respublikos paveldėtojos – Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybės, bei Skandinavijos šalys, Švedijos imperijos paveldėtojos, Švedija ir Suomija, bei Danija ir Norvegija.

Literatūra

Bushkovitch Paul, „Peter the Great and the Northern War“, in: The Cambridge History of Russia, volume II: Imperial Russia, 16891917, ed. D. Lieven, Cambridge: Cambridge University Press, 2006, p. 489–503.

Dundulis Bronius, Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a., Vilnius: Mokslas, 1977.

Frost Robert, The Northern Wars: War, State and Society in Northeastern Europe, 1558–1721, New York: Routledge, 2014.

Larsson Ole, Stormaktens sista krig: Sverige och stora nordiska kriget 1700–1721, Lund: Historiska media, 2009.

Ullgren Peter, Det stora nordiska kriget 1700–1721: en berättelse om stormakten Sveriges fall, Stockholm: Prisma, 2008.

История Северной войны 17001721 гг., отв. ред. И. Ростунов, Москва: Наука, 1987.

 

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 2 (872), 2021 m. birželis, p. 27–31.