1 PAV. Iš Antano Smetonos Lituanistikos Instituto 1939 m. statuto ir regulamino leidinio [2]. A. Vyšniausko nuotr., 2018.

Dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS, Trakai, www.voruta.lt

2018 m. kovo pradžioje paviešinus Premjero Sauliaus Skvernelio sukurtos darbo grupės planus jungti 13 valstybinių mokslinių tyrimo institutų į stambesnius tyrimo centrus, žiniasklaidoje pasirodė į tai reaguojančių straipsnių. Ypač sunerimo humanitarinių mokslų atstovai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Mindaugas Kvietkauskas įvertino humanitaramas  pasiūlytą jungimo projektą kaip svarstytiną: „Lituanistika yra mūsų mokslo ir kultūros politikos prioritetas, todėl ji turėtų būti atspindėta ir junginio pavadinime ar jo nuostatuose apibrėžtoje misijoje“[1]. Toks pasiūlymas turėtų ir istorinį pagrindimą.

Kame šaknys?

Kai 1939 m. Kaune buvo įkurtas Antano Smetonos Lituanistikos Institutas,jame veikė 3 skyriai: 1) lietuvių kalbos; 2) Lietuvos istorijos; 3) lietuvių tautosakos (1 PAV.). Vadinasi, Smetonos laikais lituanistikai skirtas mokslo institutas buvo sukurtas kaip viena neuniversitetinė mokslo įstaiga, numatant atskirus profilinius padalinius, turinčius po savo Skyriaus Vedėją ir Skyriaus Tarybą. Vargu ar dėl to kaltintume tuometinį šalies Prezidentą ar valdžioje buvusius tautininkus siekiais sužlugdyti lietuvių praeitį ir būtį tiriančius mokslus. „Švietimo Ministro žinioje“ įkurtas institutas kaip tik turėjo stiprinti lietuvių tautinį tapatumą ir mokslinę kultūrą akademiniame lygmenyje.

1940 m. birželį įvykus sovietinei okupacijai pavadinimas buvo pakeistas ir liko tik iš dviejų žodžių – „Lituanistikos institutas“. Šis gi1940 m. lapkričio mėnesį buvo perkeltas į Vilnių, tačiau nors ir pavaldus Lietuvos TSR Švietimo liaudies komisariatui, sovietinei valdžiai nebetiko. Dėl to 1941 m. sausio viduryje Lituanistikos institutas buvo panaikintas[3]. Sovietmečiu oficialiai vengta vartoti lituanistikos vardą, ji traktuota siauriau – kaip tyrimų laukas, apimantis lietuvių kalbą ir literatūrą.Plačiau suprantamas Lituanistikos tyrimo ir studijų centras buvo sukurtas, bet užsienyje. Jis nuo 1981 m. veikė ir tebeveikia Čikagoje (JAV), šiuo metu turi 12 didelių padalinių. Vienas iš jų yra 1951 m. Amerikoje įsteigtas Lituanistikos institutas, turintis šiuos skyrius: lietuvių kalbos, literatūros, tautotyros, Lietuvos proistorės, istorijos, geografijos ir JAV lietuvių kultūros istorijos[4].

Sovietizuotoje Lietuvoje kontroliuojant Maskvai buvo sukurta Lietuvos TSR Mokslų akademijos sistema su jai priklausančiais institutais. Paveldėti iš sovietmečio Mokslų akademijos institutai 1990 m. vėl atkūrus šalies nepriklausomybę įgijo kitokį statusą,įskaitant Lietuvos istorijos institutą (LII), Lietuvių kalbos institutą (LKI), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą (LLTI). Visi trys dabar savo pirmtaku oficialiai internete skelbia trumpai veikusį Antano Smetonos Lituanistikos institutą, nors LLTI savo tinklalapyje šį institutą nurodo be Antano Smetonos vardo.O Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) veiklos sritis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. patvirtintus įstatus taip pat yra lituanistika – „humanitarinių mokslų srities lituanistiniai moksliniai tyrimai“. Šis institutas savo organizacines šaknis instituto internetinėje svetainėje2018 m. ėmė sieti su 1990 m. įkurtu Kultūros ir meno institutu.

Taigi, nė vienas iš 4 lituanistinių institutų (LII, LKI, LLTI, LKTI) savo ištakų su Lietuvos TSR periodu dabar jau nebesieja.Kaip ten bebūtų objektyviai, nemažai lituanistinių institutų darbuotojų planuojamą institutų jungimą traktuoja skeptiškai ar tiesiog neigiamai, o tai irgi svarbu. Minėti 4 institutai, iš tikrųjų, turi kuo didžiuotis, jų akademinė produkcija yra svari. Viešojoje erdvėje išsakyti nuogąstavimai ir argumentai dėl šių institutų likimo, dėl plačiau suprantamos lituanistikos mokslinių tyrimų padėties turi racionalumo. Tačiau ar visi?

LMT „įnašas“ į Valstybės atkūrimo šimtmečio programą

Menotyrininkė Agnė Narušytė LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ 2018 m. balandžio 7 d. kalbėjo: „Ministerija [ŠMM] iš esmės teigia, kad mokslininkai tyrinėja tik tai, kas jiems įdomu, o turėtų vykdyti valstybės užsakymus. Iš tiesų, mokslininkai jau seniai vykdo valstybės užsakymus. Valstybė užsako tyrimus per jos pačios įsteigtą instituciją – Lietuvos mokslo tarybą. Jos suformuluotos tyrimų programos, pavyzdžiui, lituanistikos ar modernybės, yra valstybės poreikių išraiška. Ir jei ekspertai tavo projektą įvertina teigiamai, o taryba skiria finansavimą, tai ir tampa užsakymu – tu supranti, kad tavo tyrimas reikalingas ne tik tau ir privalai jį įvykdyti“[5].

Kadangi čia paminėtos dvi LMT administruojamos Valstybės užsakomųjų tyrimų  programos – lituanistikos ir modernybės, pasižiūrėkime kaip gi jų rėmuose sekėsi vykdyti mokslinius tyrimus, kuriais būtų realizuojami valstybinės reikšmės uždaviniai pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį? Juo labiau, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“[6]. Jame siūlyta dalyvauti įgyvendinant numatytą planą ir Lietuvos mokslo tarybai.

Pradėkime nuo LMT administruojamos nacionalinės mokslo programos „Modernybė Lietuvoje“. Kaip žinoma iš žiniasklaidos pranešimų, minėti 4 lituanistiniai institutai inicijavo šią mokslinių tyrimų programą, „didele dalimi orientuotą į valstybės šimtmečio sukaktį“[7]. Skyrus lėšas 2016 m. rudenį buvo skelbtas konkursas teikti paraiškas, o administruoti patikėta LMT. Kokie rezultatai? Programa dar nėra baigta, tyrimai tęsiasi, bet yra paskelbtos laimėjusių projektų temos. Vienintelio skelbto I kvietimo finansuojamų projektų sąraše, deja, nematome nė vieno projekto, tiesiogiai susijusio su Lietuvos valstybės atkūrimo istorija! Yra projektų temų apie seksualines normas, sovietmečio gyvenamąją architektūrą, postsovietizmo iššūkius ir t. t., bet kur projektai, skirti 1917–1920 metams, kurie pagal Vyriausybės patvirtintą programą nurodyti kaip esminiai Lietuvos valstybės atkūrimo istorijoje? Kaip rašoma minėtame 2015 m. rugpjūčio 19 d. Vyriausybės nutarime – „Tai valstybės gimimo laikotarpis, kuriam būdinga valstybės formų paieška, diplomatinis ir ūkinis aktyvumas, pasiaukojamos savanorių ir visos kitos Lietuvos kariuomenės kovos už nepriklausomybės apgynimą, parlamentarizmo ir demokratinių valstybės struktūrų formavimas“[8].

Dabar žiūrėkime „Valstybinę Lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą“.Šioje LMT administruojamoje programoje buvo 4 kvietimų konkursai.Paskelbtuose laimėjusių finansavimą temų sąrašuose irgi nesimato nė vieno mokslo tyrimo projekto, kuriuo būtų atskleidžiama kaip prieš šimtą metų buvo atkurta Lietuvos valstybė, kaip kūrėsi ir atsirado nepriklausoma Lietuva. Galima būtų, tiesa, pripažinti, kad tematiškai čia gerai atrodo „Monografija „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“. Bet LMT pagal Lituanistikos programą 2016 m. skyrė finansavimą (9 959 Eur) tik šios knygos[9] leidimui kaip sklaidos projektui. Knygos autorė dr. Vilma Bukaitė tyrimą atliko dirbdama Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Pasižiūrėkime taip patLMT abejose minėtose administruojamose programose realiai finansuojamas tyrimų temas. Pavyzdžiui:„1863 metų sukilimas: plakatų su perlaužtais kryžiais istorija“ (17 358 Eur); „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politika ir prezidentės vaidmuo“ (20 934 Eur); „Seksualinių normų ir elgsenos kaita modernėjančioje Lietuvos visuomenėje“ (93 649 Eur); „Pavasario balsų“ mikroistorija: lietuviškų tekstų modernėjimo genetinė rekonstrukcija” (119 998 Eur) ir kt. Minėta dr. Agnė Narušytė pagal Lituanistikos programą gavo finansavimą 2016–2018 m. mokslo projektui „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ (30 839 Eur). Gal kam ir busįdomi parengta monografija. Svarbu matyti tyrimų rezultatą – kritinį mokslinį naratyvą, nors jis nebūtinai ir tampa įdomus ne specialistams.Bet kai 2016–2018 m., t. y. po atitinkamo Vyriausybės 2015 m. nutarimo dėl artėjančio Valstybės atkūrimo šimtmečio, LMT faktiškai jį ignoravo, žinant, kad paskelbtiems konkursams nuo 2015 m. pastoviai buvo teikiami Lietuvos Respublikos gimties istorijai skirti ilgalaikiai mokslo projektai, tokia padėtis  atrodo daugiau negu keista ir savotiška. Kažkas negerai su lituanistikos mokslų vadyba šiuolaikinėje Lietuvos Respublikoje…

Beje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. balandžio 19 d. priėmė naują2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 904 redakciją[10]. Nutarimo naujos redakcijos turinys, iš tikrųjų, neapsiribojo stilistiniais pakeitimais, o Lietuvos mokslo taryba jame jau neminima.

Yra ką svarstyti plačiau

            Valstybės atkūrimo šimtmečiui rinkoje pasirodė nemažai naujų maisto produktų. Antai, UAB „Malsena plius“ parengė inovacinį produktą – namų skanėstą trispalviams blynams be dirbtinių dažiklių (2 PAV.). Turim ko valgyti prie tautinio šventinio stalo, bet ar yra ką naujo istoriškai vertingo skaityti? Kur istorikų išleistos mokslinės monografijos šimtmečio jubiliejui? Ar tikrai visais atvejais pagrįstai atrodo žiniasklaidoje pasirodantys kaltinimai valdžiai, kodėl ji neskiria pinigų valstybės istorijos tyrimams?

2 PAV. Šventinio leidimo produktas skirtas Atkurtos Lietuvos šimtmečiui.Blynų mišinio pakuotės frontalinis atvaizdas. A. Vyšniausko nuotr., 2018.

Pinigų, iš tikrųjų, buvo skiriama milijonais, o juos administravo LMT konkursiniu būdu. Bet kyla nemažai klausimų apie tų konkursų skaidrumą, projektus vertinančių ekspertų tendencingumą, jų kompetencijos lygį, valstybinių interesų  suvokimą ar savo specifinių poreikių žiūrėjimą ir t. t. Nacionalinėms mokslo programoms skirtų lėšų panaudojimą valdo patys mokslo sferos žmonės, o ne politikai.Dėl to gali kilti rimtų abejonių, ar esama humanitarinių mokslų infrastruktūra, jos finansavimo mechanizmai, tokie, kokie yra,išlieka pakankamai adekvatūs spręsti valstybei ir visuomenei svarbius nacionalinės reikšmės uždavinius?Kita vertus, ar būtų tikslinga,kaip prie Antano Smetonos, sukurti ministerijai tiesiogiai pavaldų lituanistinių tyrimų institutą?

Juk esame turėję Pedagogikos institutą, veikusį nuo 1958 m. Jis visą laiką buvo pavaldus švietimo ministerijai, kelis kartus keitė pavadinimą, o XXI a. pradžioje vadovaujant vienam matematikui kaip mokslinio tyrimo institutas buvo sužlugdytas. Nuo 2001 m. jo nebeliko. Tuo metu švietimo ministerija vadinosi Švietimo ir mokslo ministerija. Taip yra ir dabar, kai ŠMM turi tik Ugdymo plėtotės centrą, kuriam nekeliami akademiniams tyrimo institutams būtini reikalavimai ir kriterijai.

Savo ruožtu Krašto apsaugos ministerijos žinioje esanti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (LKA) irgi turi kelis kartus keitusį mokslo tyrimų padalinį –Mokslo centrą (1994–1998, 2001­–2010, 2017–2018),Karo mokslų institutą (2010–2017). Kaip rašoma LKA interneto svetainėje, „Dėl karybos mokslo tyrimų užsakymų stokos Mokslo centras veikė su pertrūkiais“[11].Šiame mokslo centre buvo atliekami ir karo istorijos, Lietuvos kariuomenei bei Valstybei svarbūs istoriniai tyrimai. O kas galėtų paneigti, kad taip „bus ne bus“ ateityje? T. y. vietoj mokslinio tyrimo instituto statusą turinčio padalinio būtų kuriamas koks nors aktualios politikos einamųjų klausimų tyrimų centras, naikinami istorikų etatai ir atsisakoma vykdyti istorijos tyrimus „dėl užsakymų tyrimų stokos“. Bet ar taip yra kitų šalių Karo akademijose?Ar nacionalinis saugumas yra įmanomas be praeities tyrimų ir supratimo? Kai istorija vis labiau  manipuliuojama Fake News stiliumi?

Taigi, yra apie ką svarstyti, diskutuoti.

[1]KNIEŽAITĖ, Milda. Lituanistikos likimas – ne lituanistų rankose. Lzinios.lt, 2018-03-19 [žiūrėta 2018-07-31]. Prieiga per internetą: <https://www.lzinios.lt/lzinios/Svietimas/lituanistikos-likimas-ne-lituanistu-rankose/261958>.

[2]Antano Smetonos Lituanistikos Institutas. Statutas ir regulaminas. Kaunas: Antano Smetonos Lituanistikos Instituto leidinys, 1939, p. 2–3.

[3]Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Pažyma apie Lituanistikos instituto fondą Nr. 680 [žiūrėta 2018-07-31].  Prieiga per internetą: <https://www.archyvai.lt/lt/fondai/moksliniai_tyrimai/lcva_f680_pazyma.html>.

[4]Lituanistikos institutas / Institute of Lithuanian Studies [žiūrėta 2018-07-31]. Lithuanian research.org.Prieiga per internetą: <http://www.lithuanianresearch.org/lit/lituanistikos/lituanistikospradzia.htm>.

[5]Agnė Narušytė: „Mokslininkai tinginiauja ir erzina darbščius šalies piliečius“. Lrytas.lt, 2018-04-08[žiūrėta 2018-07-31]. Priega per internetą: <https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2018/04/08/news/agne-narusyte-mokslininkai-tinginiauja-ir-erzina-darbscius-salies-piliecius–5780511/>. Radijo laidos „Kultūros savaitė“ 2018-04-07 įrašas prieinamas internete: <https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013688568/kulturos-savaite-2018-04-07-09-05>, A. Narušytės komentaras girdimas – 54:16–1:03:45.

[6]Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nutarimas dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo. 2015 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 904 [žiūrėta 2018-07-31]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/0ae736104d5211e5a4ad9dd3e7d17706>.

[7] LAURINAVIČIENĖ, Beatričė. Valstybės atkūrimo šimtmečiui – suneštinis vakarėlis. Vz.lt, 2016-11-14 [žiūrėta 2018-07-31]. Prieiga per internetą: <https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2016/11/04/valstybes-atkurimo-simtmeciui–sunestinis-vakarelis>.

[8] Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Op. cit.

[9] BUKAITĖ, Vilma. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, [2016].

[10] Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ pakeitimo 2017 m. balandžio 19 d. Nr. 298[žiūrėta 2018-07-31].  Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/42c8158128da11e79f4996496b137f39?jfwid=-1caidvh8hw>.

[11]Mokslo centras [žiūrėta 2018-07-31]. Lka.lt. Prieiga per internetą: <http://lka.lt/lt/moksline-veikla/karo-mokslu-institutas.html>.