Kengyro sukilimo malšinimas. Aut. sukilimo dalyvis Bronius Valaitis. 1996

Dr. Jonas Jakaitis, VILNIUS TECH profesorius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys,  Baltijos valstybių ir Lenkijos organizacijų nukentėjusių nuo sovietinio teroro NVO „Baltijos aljansas“ koordinacinės komisijos pirmininkas, www.voruta.lt

Gegužės 16 d. sukako 71 metai, kai prasidėjo vienas iš daugelio Kengyro sukilimų (#Kengyras), dažnai pamirštamas ir minimas kaip nesėkmingas GULAG-o sukilimų.., tačiau istorijoje jis minimas kaip vienas reikšmingiausių pasipriešinimo sovietinėms represijoms fenomenas, kuris nusipelno ne tik gilesnės analizės, bet ir didesnio istorinės atminties dėmesio. Tik dėka prisiminimų ir reiškiamos gyvųjų pagarbos kritusiems už Lietuvos laisvę, istorinė atmintis kaip reiškinys turi prasmę… Garbė didvyriams!

Kai 1953 m. kovo mėn. nusibaigė Josifas Stalinas, o po kelių mėnesių buvo sušaudytas jo slaptosios policijos vadas Lavrentijus Berija, per GULAG-o lagerius nuvilnijo vilties banga. Kaliniai manė, kad, žlugus šiems tironams, galbūt netrukus ateis laisvė. Tačiau GULAG-o sistema, kaip rašė Solženicynas, sovietinio bolševizmo ideologijos kūrėją Leniną labiausiai prisidėjusį prie „…bolševizmo ideologijos, kuriai tenka visa atsakomybė už visą pralietą kraują“, nesudrebėjo. Stalino mirtis nė kiek nepagerino Kengyro, Kazachstano lagerio, tuo metu nežmoniškomis sąlygomis egzistencinę apie 6 000 daugumos politinių kalinių vyrų ir moterų būties.

Taigi 1954 m. gegužės 16 d. Kengyre kilo neramumai, … kaliniai pradėjo ardyti komplekso dalis skiriančią sieną. Sargybiniai juos apšaudė, nužudydami arba sužeisdami daugiau kaip 50 kalinių. Tai buvo leitmotyvas, padrąsinęs kalinius sukilti. Po kelių dienų jie privertė sargybinius ir kalėjimo pareigūnus pabėgti. Apsiginklavę savadarbiais peiliais ir kitais savadarbiais ginklais, kaliniai 40 dienų kontroliavo šią vietą. Daugeliui tai buvo pirmas laisvės gurkšnis per daugelį metų ir, deja, paskutinis.

Vis dėlto po nesėkmingų derybų, birželio 26 d. ankstų rytą 1600 kareivių, 98 kinologai su šunimis ir 5 tankai T-34 pradėjo stovyklos puolimą.

Istorikė Anne Applebaum[1] savo knygoje „Gulag: A History“ rašo, „Jie pervažiavo tiesiai per grupę susikabinusių rankomis moterų… (…nes manyta, kad moterys nebus žudomos dėl humaniškų paskatų…, tačiau jiems buvo nesvarbu ar vyras tu, ar moteris…. (iš L. Jakaitienės-Tulpės, Laisvės kovų dalyvės, Kengyro sukilimo dalyvės prisiminimų[2])), tankai griaudami barakus… traiškė stovėjusias jiems skersai kelio. Kaliniai priešinosi savadarbėms granatoms, akmenims, kirtikliams ir kitais metaliniais daiktais… Per pusantros valandos kareiviai sutramdė stovyklą, išvedė tuos kalinius, kurie sutiko pasiduoti, o likusius surakinę antrankiais išvarė į stepę už zonos ribų….“. Nukentėjusiųjų skaičius labai skiriasi. Oficialiais duomenimis, žuvo 37 kaliniai, 115 buvo sužeisti, iš jų 9 mirė ligoninėje. Įvairaus laipsnio sužeidimus ir sumušimus patyrė 40 kareivių. Tačiau liudininkų teigimu, žuvo daugiau kaip šeši šimtai kalinių.

Apibendrinant galima teigti, kad 1954 m. Kengyro sukilimas vyko viename iš šimtų šiurpiausių Sovietų Sąjungos liūdnai pagarsėjusios kalėjimų sistemos lagerių. Pasak rusų rašytojo ir disidento Aleksandro Solženicyno tai „didžiausias politinių kalinių maištas Gulago archipelago istorijoje“, sudrebinęs represinės sistemos pamatus.

[1] Gulag: A History by Anne Applebaum: https://tinyurl.com/mr2z2tx8

[2] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000392882/vaziavo-tankais-ir-traiske-istorija-apie-lageriu-sistema-griovusi-kengyro-sukilima?time_start=2094&fbclid=IwY2xjawKW6Z1leHRuA2FlbQIxMABicmlkETFXZ1FDWVBMTnFGeVFlczBOAR5ogqm1l_Vr_ce7nvzkvyTRbWZ8ox9wYgnUgMiE4-ZSqPD9UGsFu9Q1yepSNg_aem_Ic1Sfd-FRWigcJf-VnbaLA