Vincas Steponavičius, 1950 m. Vydo Narvido archyvo nuotr.

Vydas Narvidas, www.voruta.lt

Liepos 16 dieną sukanka 100 metų, kai Trakų rajono Čižiūnų kaime gimė mokytojas, kraštotyrininkas, rašytojas, tėviškės ir Lietuvos patriotas Vincas Steponavičius (1926–2022).

V. Steponavičius kilęs iš seniausiųjų Čižiūnų gyventojų giminės. Kartu su Simanavičių ir Stenionių pavardėmis Steponavičių pavardė Aukštadvario Romos katalikų bažnyčios knygose aptinkama nuo XVIII a. pradžios.

Apie V. Steponavičių yra rašę žurnalistė Elena Mezginaitė (1984 m.) ir dr. Kazys Račkauskas (2001–2006 m.). V. Steponavičiaus autobiografija skelbta Lietuvos kaimo rašytojų almanachuose ir rinktinėse „Mes atėjome ir einame“ bei „Į savo žodį“ (2000 m.), laikraščiuose „Tėvynė“ ir „Gimtinė“. Pilniausiai kraštiečio gyvenimas išdėstytas jo autobiografinėje, atsiminimų ir kūrybos knygoje „Gyvenimo keliu“ (2006 m.). Daug V. Steponavičiaus gyvenimo faktų aptinkame K. Račkausko knygoje „Čižiūnų židinio šviesa“. Vis tik trumpai išdėstysime svarbiausius V. Steponavičiaus biografijos momentus.

Vincas gimė ir augo gausioje žemdirbių Mato Steponavičiaus ir Emilijos Jasionytės Steponavičienės šeimoje: keturios seserys – Marijona, Domicelė, Elena ir Anelė – buvo vyresnės už Vincą. Ir pats V. Steponavičius, ir seserys yra pasakoję, kad buvę dar bent du vaikai: broliukas ir sesutė, tačiau jie mirę maži. Kaip XX a. pab. yra pasakojusi Domicelė Pranckevičienė, sesuo Aniutė, mirusi Pirmojo pasaulinio karo metais. Broliuko mirties metai nežinomi.

1933 m. V. Steponavičius pradėjo lankyti kaimo pradžios mokyklą, kurią baigė 1937 m. Nepritekliai, tėvo mirtis 1939 m., vėliau karas kuriam laikui sutrukdė siekti mokslų.

Frontas 1944 m. vasarą ritosi vis arčiau Čižiūnų. Kaip tik liepos mėnesį kaimas buvo užimtas tarybinės kariuomenės, o V. Steponavičiui suėjo 18 metų, ir jis tapo šaukiamojo amžiaus jaunuoliu. Kaip ir daugelis kaimo vyrų, eiti į tarybinę kariuomenę, tuo labiau patekti į frontą, nenorėjo, todėl kurį laiką slėpėsi nuo mobilizacijos. Slapstymosi istoriją pats vaizdžiai ir plačiai aprašė minėtoje K. Račkausko knygoje „Čižiūnų židinio šviesa“. Rašydamas apie šį laikotarpį V. Steponavičius jau buvo beveik devyniasdešimtmetis senolis, todėl galėjo kažko neprisiminti, kažką supainioti, nes kai kurie jo pasakojimo momentai nesutampa su jo giminaičių prisiminimais, kurie straipsnio autoriui yra žinomi. Pasak paties V. Steponavičiaus, labiausiai išvengti mobilizacijos padėjo tai, kad Trakuose karinėje komisijoje nežinia kodėl jis buvo įrašytas kaip gimęs 1927 m., t. y. dar nesulaukęs 18 metų amžiaus. Greičiausiai dėl pokario suirutės V. Steponavičius taip ir nebuvo pašauktas į tarybinę kariuomenę.

Karui pasibaigus V. Steponavičius mokėsi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, kuri ruošė agronomus. 1947 m. pradėjo mokytis prie Vilniaus universiteto veikiančiuose parengiamuosiuose kursuose. Per tris metus įsisavino vidurinės mokyklos programą ir 1950 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Po dviejų metų studijų tapo aišku, kad vienai motinai labai sunku išlaikyti sūnų studentą, todėl V. Steponavičius apsisprendė pereiti į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių.

Nuo 1952 m. V. Steponavičius ir mokėsi, ir dirbo. Pirma jo darbovietė buvo Žilinuose (dab. Varėnos raj. sav.). Tačiau čia neteko ilgai užsibūti. Po mėnesio buvo paskirtas direktoriumi į priaugančią Geidukonių (dab. Varėnos raj. sav.) septynmetę mokyklą. 1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, o metais vėliau persikėlė į Bukaučiškių (dab. Alytaus raj. sav.) septynmetę mokyklą. Čia penktoje klasėje mokė būsimą poetę Onę Baliukonytę, kuri gimusi gretimame Kančėnų kaime. 1958 m. mokytojavo Daugų vidurinėje mokykloje. Po metų paskirtas į Pocelonių (dab. Alytaus raj. sav.) mokyklą direktoriaus pavaduotoju. Čia dirbo iki 1964 m.

Gyvenimas ir profesija suvedė su mokytoja Irena Petrulyte. 1964 m. jaunieji mokytojai sukūrė šeimą ir persikėlė į Krekenavą, kur abu gavo darbą. Čia iki 1986 m. V. Steponavičius vidurinėje mokykloje (dab. Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija) dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, auklėjo ne vieną mokinių kartą. Sukakus pensiniam amžiui buvo atleistas iš mokytojo pareigų, bet kitais mokslo metais nuo spalio pradžios vėl buvo priimtas į darbą ir keletą metų tęsė savo pedagoginę karjerą.

Koks V. Steponavičius buvo mokytojas? Suteikime žodį jo mokinei, rašytojai Saulutei Genovaitei Markauskaitei: „Teisingas, darbštus, kūribingas, giliai suvokiantis pasaulį, jautrus, nuoširdus, patriotiškas, mylintis Tėvynę.“ „Vincas Steponavičius dirbo mokytoju ir ruošė mokinius gyvenimui – svarbiausia, kad jie būtų darbštūs, dori patriotai, didžiuotųsi esą lietuviai, o meilę Tėvynei perduotų kartų kartoms.“

V. Steponavičių pažinoję žmonės teigia, kad jis pedagoginį darbą dirbo gerai, stropiai, buvo reiklus mokytojas. Jo jaunystė ir brandus amžius, pagrindinė profesinės veiklos dalis teko tarybiniam laikotarpiui. V. Steponavičiui pavyko išvengti tarnybos tarybinėje armijoje, pavyko atsikratyti raginimų stoti į komunistų partiją, tačiau duoklės tuometinei santvarkai vis tik neišvengė. Štai 1977 m. žurnale „Tarybinė moteris“ (Nr. 10, 15 p.) skelbtame straipsnelyje apie savo tėvą V. Steponavičius rašė: „Dabar aš jam galėčiau pasakyti: „Mielas tėtuši, turiu visko. Ir aukštuosius mokslus baigiau. Visa tai man suteikė Spalio revoliucija.“ Tačiau gimęs, užaugęs nepriklausomos Lietuvos laikais ir būdamas lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju neišvengiamai kreipė savo mokinius lietuvybės ir meilės Lietuvai link.

Knygoje „Gyvenimo keliu“ V. Steponavičius atviravo: „užaugęs norėjau būti rašytoju…“, todėl dar dirbdamas mokykloje išbandė rašytojo plunksną. 1965 m. Panevėžio rajoninis laikraštis „Tėvynė“ išspausdino jo pirmą eilėraštį „Negaliu tylėti“. Potraukis kūrybai nepaliko mokytojo visą gyvenimą. Jo plunksnai priklauso per 100 eilėraščių, keliasdešimt apsakymų, literatūrinių miniatiūrų, humoreskų, skelbtų šešiuose almanachuose bei vienoje antologijoje. 1994 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga priėmė V. Steponavičių į savo gretas. 1995 m. už apsakymus „Štai ir viskas“, „Medalis“, „Atsisveikinimas su žeme“ Trečiajame respublikiniame Abraomo Kulviečio konkurse (surengė žurnalo „Ūkininkas“ redakcija) apdovanotas II-ojo laipsnio diplomu.

Didžiulę V. Steponavičiaus kūrybos dalį sudaro publicistika. Pats autorius yra minėjęs, kad į spaudą pradėjęs rašyti bene 1937 metais, bet kol kas ankstyvųjų rašinėlių to meto spaudoje aptikti nepavyko. Nuo 1965 m., kai laikraštyje „Tėvynė“ buvo publikuotas pirmasis V. Steponavičiaus publicistinis straipsnis apie vaikų auklėjimą, iki 2014 m. įvairiuose periodiniuose leidiniuose („Apžvalga“, „Gimtinė“, „Galvė“, „Kregždutė“, „Lietuvos aidas“, „Tėvynė“, „Tremtinys“, „Trimitas“, „Ūkininkas“, „XXI amžius“) ir keturiose knygose buvo paskelbta daugiau kaip 300 straipsnių. 2016 m. S. G. Markauskaitė rašė, kad publicistikoje V. Steponavičius didelį dėmesį skyrė jaunosios kartos dvasiniam pasauliui, tėvų, vaikų ir senelių tarpusavio santykiams, istorinės atminties būviui, tautos kovoms dėl laisvės, gimtosios kalbos ir tautosakos lobynui.

V. Steponavičius visa širdimi pasitiko Tautinį atgimimą. Po Nepriklausomybės atkūrimo mokytojas didelę savo laiko dalį skyrė tautos paveldo saugojimui ir puoselėjimui. Didžiausią dėmesį skyrė gimtųjų Čižiūnų praeičiai, tautosakai, šnektai. Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filiale yra saugomi V. Steponavičiaus rankraščiai. Viename jų užrašytos Čižiūnuose kadaise dainuotos lietuvių liaudies dainos, lopšinės, raudos. Kitame rankraštyje – surinkta sovietmečio politinė tautosaka. Tačiau įdomiausias yra Čižiūnų šnektos žodynėlis, kuriame daugiau kaip 300 žodžių su paaiškinimais. Pastarasis rankraštis dar vertingas ir etnografiniu požiūriu, nes čižiūnietiška šnekta, kurioje, reikia pripažinti, daug svetimybių, yra beveik išnykusi.

Daugiausia V. Steponavičiaus dėka buvo išpopuliarinta Čižiūnų kaimo istorinė sakmė apie Pavietrių Bobą. Nors sakmę dar 1973 m. etnografinės ekspedicijos metu papasakojo tautodailininkas Jonas Kasparavičius, o garso įrašu užfiksavo M. Juškaitė, vis tik V. Steponavičius ją išpopuliarino spaudoje, jo iniciatyva sakmės variantas miškininko Dariaus Uscilos užrašytas ir publikuotas leidinyje „Kaimų istorijos“ (1997 m.). Galima įtarti, kad ir literatūrinė sakmės redakcija priklauso V. Steponavičiui.

Tautotyrinis darbas neliko nepastebėtas. 1998 m. V. Steponavičius tapo Tėviškės pažinimo draugijos nariu, o 2003 m. draugijos leidinio „Gimtinė“ laureatu. Būtent draugijos pastangomis 2006 m. buvo išleista V. Steponavičiaus atsiminimų, straipsnių ir eilėraščių knyga „Gyvenimo keliu“ ir bibliografijos rodyklė, kurią sudarė E. Bielskienė ir R. Murmokienė, o redagavo K. Račkauskas. 2012 m. už nuopelnus tautotyros baruose Tėvynės pažinimo draugijos VII suvažiavimas išrinko V. Steponavičių Garbės nariu. Jo indėlis į tautotyrinį darbą profesorės Onos Voverienės pripažintas ir paminėtas jos darbe „Tautotyros etiudai“.

Istorijos mokslų daktarui K. Račkauskui rengiant knygą „Čižiūnų židinio šviesa“, V. Steponavičius suteikė neįkainojamą pirminę informaciją, kurią vėliau tikslinta archyvuose. Maža to, jis tapo ir šios čižiūniečiams brangios knygos mecenatu.

Nors didesnę gyvenimo dalį V. Steponavičius praleido Krekenavoje, tačiau savo gimtųjų Čižiūnų niekada neužmiršo. Čia liko giminaičiai, tėvų kapai, tad Vincas dažnai atvykdavo į kaimą ir vienas, ir su žmona. Visada mielai bendraudavo su giminaičių vaikais, kurie jį vadino jaunu dieduku (seneliu). Savų vaikų neturėjo. Su giminaičių vaikais ne tik bendraudavo, bet ir visada stengėsi juos apšviesti, praplėsti jų kultūrinį ir žinių akiratį, tad dažnai organizuodavo įvairias išvykas į muziejus, zoologijos sodus, istorines vietas.

Ir pats labai mėgo keliauti: pabuvojo Sočyje, nusigavo į Altajų ir net Kamčiatką, lankėsi tuometinėse vadinamosios liaudies demokratijos šalyse: Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje.

Vincas Steponavičius nuėjo ilgą, turiningą ir prasmingą gyvenimą. Jis buvo šviesus, be galo kuklus, jautrus, dėmesingas, taurus Žmogus, sušildęs ne vieną sutiktą savo širdies šiluma, kuri išblėso 2022 m. kovo 14 dieną Krekenavos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje.

Laiške giminaičiui 2001 m. rugpjūčio 23 d. V. Steponavičius rašė: „O aš buvau, esu, būsiu ir mirsiu čižiūniečiu“. Kaimo kapinėse po kukliu antkapiniu paminklu ilsisi labiausiai Čižiūnus išgarsinęs žmogus.