Pagrindinis puslapis Lietuva Ekonomika Česlovas Iškauskas. Vakarų konsolidacija ar simuliacija?

Česlovas Iškauskas. Vakarų konsolidacija ar simuliacija?

Česlovas Iškauskas. Vakarų konsolidacija ar simuliacija?

 

Energetinės priklausomybės rodiklis: kokią dalį savo suvartojamos energijos išteklių importuoja ES šalys?

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Rusijos karas prieš Ukrainą įgauną vis įžūlesnį pagreitį. Kremliaus strategai V. Putino lūpomis nė nemirkteldami jau kalba apie naujus smūgius šiai slavų šaliai – branduolinę ataką, cheminio ginklo panaudojimą, o Vakarai tebetūpčioja ir iš anksto praneša Kremliui, kokių sankcijų imsis netrukus.

 

Laukiame persilaužimo

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas jau aštuntą kartą telefonu kalbėjosi su V. Putinu – jokio efekto. Briuselis, kur įsikūrusios tiek NATO, tiek ES būstinės, prakalbo apie 5-ąjį sankcijų paketą Rusijai. Manoma, jis bus patvirtintas kovo 24–25 dienomis Briuselyje vyksiančiame Europos vadovų tarybos (EVT) susitikime. Jame žadamas „griežtas atsakas į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, bus svarstomos pagalbos Ukrainai priemonės, ES saugumo ir gynybos politika bei energetinė nepriklausomybė“.

Karas Ukrainoje bus aptariamas šią savaitę rengiamuose Didžiojo septyneto, NATO ir Europos Sąjungos viršūnių susitikimuose, į Europą ta proga atvyksta JAV prezidentas Joe Bidenas, su kuriuo vyks visa virtinė susitikimų aukščiausiuoju lygiu. Po vizito Belgijoje penktadienį jis apsilankys Lenkijoje ir šeštadienį susitiks su prezidentu Andrzejumi Duda aptarti klausimų, susijusių su Rusijos invazija Ukrainoje. Jo darbotvarkėje planų nuvykti į Ukrainą, žinoma, nėra. Visgi J. Bidenas, kaip ir NATO vadovai, ne kartą sakė, kad JAV ir NATO, nors ir sutinka tiekti Aljansui nepriklausančiai Ukrainai ginkluotę ir kitokią gynybos paramą, vengs eskaluoti padėtį, kad neįsitrauktų į platesnį karą su Rusija.

Taigi, Europos laukia svarbi savaitė. Bet ar per ją vyks koks nors persilaužimas pagalbos Ukrainai atžvilgiu? Gali būti, kad mes ne viską žinome. O ir viešinti, plačiai svarstyti Vakarų karinės pagalbos Ukrainai aspektus reikštų iš anksto informuoti Maskvą apie savo veiksmus. Tačiau energetinės priklausomybės nuo Rusijos klausimai jau aptariami seniai, ir čia jokių paslapčių nėra: Europa, o ir likęs pasaulis yra supančiotas rusiška nafta ir dujomis. Nors visi nudavė, kad energijos ištekliai nėra politinio žaidimo įrankis, bet dabar įsitikinome, kad yra atvirkščiai. Rusijos ekspansijoje jie vaidina kone svarbiausią vaidmenį, net jeigu nekalbėtume apie liūdnai pagarsėjusį „Nord Stream – 2“.

Paniška baimė kausto Europą

Europos parlamento (EP) interneto puslapyje randame, deja, senokus duomenis apie Vakarų priklausomybę nuo Rusijos išteklių importo. 2014 m. skelbtoje ataskaitoje rašoma, kad ES importuoja kone 90 proc. visos savo suvartojamos naftos, 66 proc. dujų ir 42 proc. kietojo kuro (daugiausia anglies). Energetinių išteklių importas sudaro daugiau nei penktadalį viso ES importo ir 2013 m. metais kainavo apie 400 mlrd. eurų.

Centro ekspertai daro išvadą, kad milijonų Europoje gyvenančių žmonių pinigai atitenka Rusijos valstybei, o didžioji jų dalis – jos lyderio Vladimiro Putino kariniam fondui. Štai už kokius pinigus griaunami Ukrainos miestai, jos infrastruktūra, žudomi žmonės.

Apie trečdalį naftos ir kietojo kuro importo į ES sudaro importas iš Rusijos, o dujų importas iš šios šalies siekia beveik 40 proc. Savo ruožtu šešios ES šalys iš Rusijos importuoja visą sau reikalingą dujų kiekį. Europos Komisija 2015 m. vasarį paskelbė Europos energetikos sąjungos strategiją, kuria siekiama mažinti ES energetinę priklausomybę įvairinant energijos šaltinius ir tiekėjus, didinti energijos vartojimo efektyvumą, sujungti elektros tinklus, daugiau energijos gaminti ES viduje.

Praėjo nemažai laiko. Ar kas nors padaryta? Nesenais Europos analitinio centro „Bruegel“ duomenimis, esant rekordinėms kainoms, Rusijos gamtinių dujų eksporto į Europos Sąjungą vertė šių metų pradžioje išaugo iki maždaug 500 mln. eurų (545 mln. dolerių), palyginti su maždaug 200 mln. EUR (220 mln. USD) vasario mėn. Prieš invaziją Rusija kasdien į Europą eksportuodavo naftos už šimtus milijonų.

Centro ekspertai daro išvadą, kad milijonų Europoje gyvenančių žmonių pinigai atitenka Rusijos valstybei, o didžioji jų dalis – jos lyderio Vladimiro Putino kariniam fondui. Štai už kokius pinigus griaunami Ukrainos miestai, jos infrastruktūra, žudomi žmonės. O Vakaruose vyrauja paniška baimė, kad Kremlius gali nutraukti gamtinių dujų tiekimą Europos Sąjungai, keršydamas už jos paramą Ukrainai, kad Europa, be kitų sąjungininkių, siunčia ginklus ir humanitarinę pagalbą, kad padėtų šaliai apsiginti nuo Rusijos invazijos.

„Bruegel“ dar priduria naujausius duomenis: 27 šalių ES blokas Rusijos dujomis patenkina 40 proc. savo poreikių. Pasak „Bruegel“, didžiausia Rusijos klientė yra Vokietija, kuri iš Rusijos importuoja daugiau nei pusę sunaudojamų dujų. Savo ruožtu Rusijai reikia Europos pinigų. Rusijos pajamos iš naftos ir dujų 2021 m. sudarė 9,1 trilijono rublių, šių metų sausį tai buvo 119 mlrd. dolerių, praneša „Reuters“. Tai sudarė 36 proc. šalies biudžeto. Maskvos tarptautiniai rezervai šiuo metu siekia 630 mlrd. dolerių – tai yra didžiausia suma per visą istoriją, o tai gali reikšti milžinišką karo fondą.

Bet susidaro įspūdis, kad, vengdami mokėti vieną kitą eurą daugiau už pabrangusias dujas ar naftos produktus, europiečiai lyg stručiai kiša galvas į smėlį ir nenori matyti pas juos atslenkančios grėsmės iš Rytų.

Vienas įtakingiausių politikos naujienų leidinių Europoje „Politico“ skelbė, kad 2020 metais Rusijai už dujas ir naftą ES sumokėjo 64 mlrd. JAV dolerių – beveik toks pat buvo tų metų Rusijos gynybos biudžetas. Be to, pasak „Politico“, iš tos sumos per metus europiečiai V. Putinui nuperka 40 tūkst. tankų.

Vokietija ieško išeičių…

ES labiausiai priklausomos nuo rusiškų išteklių yra Vokietija, Nyderlandai, Italija ir kitos. Jos pačios neryžtingiausios, ketinant įvesti „energetines“ sankcijas Rusijai. Tiesa, Vakaruose vis labiau galvojama, kuo pakeisti tuos resursus. Antai, Vokietija, kuri siekė iki 2040 m. pereiti prie 100 proc. atsinaujinančių išteklių energijos, dėl Rusijos invazijos į Ukrainą penkeriais metais paankstino savo pirminį tikslą. Tačiau, kaip teigia analitikai, Trečiasis pasaulinis karas Europos centre prasidėjo jau dabar…

Vokietijos padėtį paprašėme pakomentuoti Hanoveryje gyvenančius lietuvę Rutą Schulz-Jagutis ir Detlefą Schulzą:

„Vokietija kaip ir Italija yra labai priklausoma nuo iš Rusijos teikiamų energetinių resursų. Dabar labai  intensyviai ieškoma alternatyvių tiekėjų. Berlynas labiausiai orientuojasi į Katarą, bet tai, mūsų nuomone, perėjimas nuo maro prie choleros… Italija šiuo metu apie 55% dujų poreikio dengia dujomis iš Rusijos. Ateityje ji planuoja daugiau suskystintų dujų gabentis iš JAV. Gi Vokietija tiek pat – 55% dujų gauna iš Rusijos. Dabar pradėta galvoti, kaip daugiau dujų gauti iš  rezervų, esančių Šiaurės jūroje. Vokietija, beje, pati reeksportuoja dujas, kurias gauna iš šiu rezervų. Manoma, kad šį eksportą reikia sustabdyti, gal tada užtektų savų dujų. Politiškai tai neįmanoma. Žinoma, kaimyninės šalys dėl to kentėtų, pirmiausiai Čekija. Juk apie  75% savo dujų Vokietija eksportuoja į Čekiją! Taip pat ieškoma dujų išteklių JAV, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Didelė vokiečių dalis pasisako už kaip galima greitesnę alternatyvių energijos šaltinių plėtrą. Bet Vokietija, sujungdama save su „Nord Stream-2“, padarė dar labiau priklausoma nuo rusiškos energijos. Pranešama, kad Vokietijoje dujų talpyklos dabar užpildytos tik 30%.

Beje, laikraštis „ Neue Zürcher Zeitung“ labai gyrė Lietuvą, kuri jau 2014 metais pasistatė savo SGD terminalą ir tapo visiškai nuo Rusijos dujų nepriklausoma. Tuo tarpu Vokietija galėtų skystas dujas importuoti iš Amerikos, bet neturi nei vieno tam pritaikyto uosto. Bet juos turi Nyderlandai, ir Vokietijai tai būtų tam tikra išeitis… Juk Nyderlandai (Gronau) po Rusijos ir Norvegijos turi didžiausius dujų rezervus Europoje. Laikraštis „Luxemburger  Post“ rašo, kad šiais metais ši šalis galėtų papildomai gauti 10  mln. kubinių metrų dujų. Didelė jų dalis tektų ir Vokietijai“.

Mūsų bičiuliai Hanoveryje priduria, kad į didžiulę Vokietijos priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių atvedė Angela Merkel…

Ta proga verta atkreipti dėmesį į Latvijos gynybos ministro Arčio Pabriko laikraščiui „Financial Times“ išsakytą mintį. Ne, ne tą apie „amoralius ir hipokritiškus“ Vokietijos santykius su Rusija, kai dar sausį kancleris Olafas Scholzas atmetė galimybę tiekti Ukrainai bet kokius ginklus. Apie tai, kad Švedijos bankų ir kitų investuotojų taikoma tvaraus verslo samprata apriboja su gynybos pramone dirbančių įmonių galimybes pritraukti lėšų.

***

Iš tiesų, kaip teigia „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus, Vakaruose socialinė verslo atsakomybė siejama ne tik su etišku socialiniu elgesiu ir aplinkos tausojimu, bet ir nedalyvavimu su karine pramone susijusiose veiklose. Norma iš principo teisinga, tačiau ar ji tinkama tokioje situacijoje, kai tik įtikinamas atgrasymas gali sulaikyti potencialų agresorių nuo karo veiksmų Europoje, dabar tampa ne vien retoriniu klausimu.

Bet susidaro įspūdis, kad, vengdami mokėti vieną kitą eurą daugiau už pabrangusias dujas ar naftos produktus, europiečiai lyg stručiai kiša galvas į smėlį ir nenori matyti pas juos atslenkančios grėsmės iš Rytų.

Tokiu atveju vietoj Vakarų konsolidacijos mes pastebime tik vienybės simuliaciją.