rusų kariuomenės subombarduota gyvenvietė Ukrainoje. Freepik nuotr.

 

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Šeštadienio vakarą buvome tarsi ant adatų, ar pavyks JAV Atstovų rūmams pritarti paramai Ukrainai. 20 val. Lietuvos laiku prasidėjęs balsavimas netrukus atnešė džiugią žinią: 311 kongreso narių prieš 112 sutiko, kad karinei paramai Ukrainai būtų skirta 60,84 mlrd. dolerių (57 mlrd. eurų), o iš jų 23,2 mlrd. ginkluotei įsigyti.

Pentagono šaltiniai žiniasklaidai jau anksčiau sakė, kad JAV kariuomenė iš anksto pradėjo pakuoti naują ginklų partiją Ukrainai, kad ją perduotų, kai tik bus gautas Kongreso sutikimas. Dabar dokumentas perduotas Senatui, kuris jį svarstys antradienį, o tą pačią dieną jį pasirašys prezidentas Joe Bidenas. Gali būti, kad ginklai į Ukrainą iškeliaus dar iki gegužės.

JAV jau ir šiaip yra pagrindinė Ukrainos rėmėja ginklais šiai ginantis nuo Rusijos agresijos, toli pralenkusi ES ir NATO šalis. JAV Kongresas didelio paramos paketo savo sąjungininkei nebuvo patvirtinęs jau beveik pusantrų metų. Pamename, kad ankstesnė parama siekė, kaip rašo portalas Republic.ru, daugiau kaip 113 mlrd. dolerių, iš kurių 75 mlrd. pateko į Ukrainą, bet netrukus ji sustojo. Pagrindinė to priežastis – nesutarimai tarp respublikonų ir demokratų partijų. Į teisėsaugos akiratį pagal keturis svarbiausius kaltinimus patekęs buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas kontroliavo respublikonų valdomus 435 vietų Atstovų rūmų sprendimus ir grasino jų pirmininkui Mike‘ui Johnsonui posto praradimu, jeigu jis pateiks paramą Ukrainai svarstyti atskirai nuo kitų klausimų, kaip reikalavo demokratai.  Prezidentas Joe Bidenas čia tapo bejėgis…

Kas gi atsitiko, kad padėtis Kongrese staiga pasikeitė? Apžvalgininkai mano, kad įtakos turėjo keli faktoriai: HAMAS agresija prieš Izraelį, Irano ataka prieš žydų valstybę, Rusijos parama teroristiniam palestiniečių flangui, Kinijos pozicija Taivano įlankoje, Pietų Kinijos jūroje ir šilti Pekino santykiai su Rusija. Dar pridurkime tai, kad J. Bideno Baltieji rūmai kiek apmalšino emigracines aistras pasienyje su Meksika. Nemažą įtaką padarė tai, kad apie 73 proc. amerikiečių pasisako už tolesnę paramą Ukrainai…

Nereikia atmesti ir didžiulės proukrainietiškos kampanijos, kuriai, nebijodamas būti apkaltintas elgetavimu (tai nuolatinis niekinantis Maskvos propagandinis motyvas), tam tikra prasme vadovavo pats Volodymyras Zelenskis. Nuolatiniai perspėjimai, kad Putinas jau šiemet gali užimti Ukrainą ir peržengti Lenkijos sieną, jei Ukraina negaus naujausių ginklų, pasiekė Kongreso narių ausis. Įtakingas Londono savaitraštis „The Economist“ smogė žiauriu palyginimu: jei Kyjivas pralaimėtų, Vakarai patirtų tokį pažeminimą koks kažkada ištiko su Sueco kanalu… Netgi D. Trumpas staiga atsikvošėjo, pareiškęs, kad Ukrainos išlikimas labai svarbus Amerikai. Bet čia pat jis pridūrė, kad „Ukrainos stiprybė daug svarbesnė Europai nei mums, tad – judėkite, Europa!”. Ir čia jis teisus: ES tebetūpčioja, rinkdama paramą Ukrainai ir niekaip neįstengdama patiekti jai žadėto milijono šaudmenų… Tiesa, NATO generalinis sekretorius pranešė, kad aljansas taip pat siųs ginkluotę Ukrainai (kalbama apie 7 kompleksus „Patriot“, kurių apie 100 turi Europos šalys), tačiau kokią – priklausys nuo nacionalinių vyriausybių sprendimų.

Grįžkime už Atlanto. Žinoma, JAV sprendimas smarkiai suerzino Putiną. O atstovas Peskovas pragydo žinoma dainele: milijardinė parama Kyjivui, „toliau žlugdys“ Ukrainą ir pareikalaus daugiau žuvusiųjų konflikte. Tarsi per 790 karo dienų Kremlius Ukrainai nešė saldžiai kvepiančią taikos šakelę…

Vis dėl to džiugios naujienos negalime vertinti vienareikšmiškai. JAV rinkiminės kovos įkarštyje ginkluotės tiekimui gali atsirasi daugiau biurokratinių kliūčių. Kol tie ginklai ir amunicija pateks į fronto liniją Ukrainos pietryčiuose, teks nuplaukti ne tik per Atlanto vandenyną, bet įveikti ir pavojingą, protestuotojų apgultą ir rusų agentų stebimą Lenkijos bei Ukrainos pasienį bei nuolat bombarduojamą šios teritoriją.

Akivaizdu, kad Kremlius irgi nesnaudžia. Jis tarp Ukrainos gyventojų ir jos sąjungininkų stengiasi pasėti nepasitikėjimą Kyjivo valdžia, nuolat platina savo okupacinę taikos derybų idėją, kuri, beje, gaji ir čia, Lietuvoje, net tarp kandidatų į prezidentus. Gal taip tiesiai ji ir nepasakoma, bet vienas jų neseniai vykusioje diskusijoje ragino atkurti draugiškus santykius su Rusijos agresiją remiančia Kinija, kitas pasisakė prieš sankcijas Rusijai, tvirtino, kad mes patys įstūmėme Baltarusiją į Rusijos įtakos sferą. Gi kažkada buvusio Sąjūdžio flagmano populiaraus laikraščio kandusis redaktorius rašo, kad Ukrainoje vyksta ne karas, o masiškas slavų naikinimas, kad net Lenkijoje „verda slaviškas kraujas, kurio taip trokšta anglosaksai“…

O tuo metu Vašingtonas priėmė vienintelį teisingą sprendimą: į Putino agresiją galima atsakyti tik galingesne jėga. Griaudžiant pabūklams taikos balandžiai neskraido.

Dabar Amerikoje gali priimtas dar vienas lemiamas sprendimas: Vašingtone liepą vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Ukraina turi būti pakviesta į aljansą…