Pagrindinis puslapis Autoriai Česlovas Iškauskas. Trys Nepriklausomybės Aktai: kuris yra primirštas?

Česlovas Iškauskas. Trys Nepriklausomybės Aktai: kuris yra primirštas?

Česlovas Iškauskas. Trys Nepriklausomybės Aktai: kuris yra primirštas?

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Prieš aštuonerius metus viename portale paskelbiau straipsnį apie žinomiausius Lietuvos valstybės aktus. Artėjant iškilioms datoms, vėl siūlau jį skaitytojams bemaž netaisytą, išskyrus vieną esminį papildymą: per tą laiką pagaliau buvo rastas 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas.

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje žinomi du pagrindiniai valstybės nepriklausomybės dokumentai, priimti 1918 ir 1990 m. Žinoma, jeigu tokiais nelaikysime senųjų aktų – Liublino unijos ar 1792 m. gegužės 2 d. ATR Konstitucijos, nes jie vienaip ar kitaip įteisino Lenkijos dominavimą ir nereiškė Lietuvos suvereniteto. Tačiau dažnai pamirštamas trečias, kuris gimė išties baisiomis okupacijos ir nepaprastos konspiracijos sąlygomis – prie spingsulės partizanų slėptuvėje. Jokiu būdu nedėdami šių dokumentų ant svarstyklių, drįstame teigti, kad 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracija tiesiogine prasme pasirašyta tautos patriotų krauju.

Bet iš pradžių pasikartokime istoriją.

Dingęs svarbiausias valstybės dokumentas

 

Taigi, Vasario 16-ąją mes pažymime ne vieną, bet dvi svarbias valstybines datas. Pirmoji daugmaž mums žinoma. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, tačiau iki šiol neaišku, kur dingo jo originalas ir dublikatas. Kaip 2013 m. rašė dienraščio „Verslo žinios“ priedo „Savaitgalis“ korespondentė Marta Kuzmickaitė, kalbinusi panevėžietį istoriką Raimundą Klimavičių* (2003 m. jis išleido knygą „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“**), vos pasirašę Akto originalą, Lietuvos Tarybos signatarai jį atidavė Jonui Basanavičiui, o šis esą Aktą pametė ar užmiršo jo buvimo vietą. Tokią versiją tarsi patvirtina 1940 m. signataro Petro Klimo laiškas istorikui Adolfui Šapokai. Jame P. Klimas rašo, kad originalas turi būti Lietuvių mokslo draugijos, kurią 1907 m. ir įkūrė J. Basanavičius, bibliotekoje, esą J. Basanavičius tą dokumentą įdėjęs į knygą ir pamiršęs. Tačiau dokumento ten nerasta.

Toliau rašoma, kad Akto dublikatą nuo 1918 m. vasario 16 d. saugojo signataras Petras Klimas, bet 1925 m. su kitais turėtais Lietuvos Tarybos dokumentais jį perdavė Prezidento kanceliarijai Kaune. Taigi, čia jis turėjo būti laikomas iki 1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įsiveržė sovietai. Manoma, kad vėliau dokumentą kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus išvežė į savo tėviškę ir paslėpė brolio Vinco Bielskaus sodyboje. Apie tai jo giminės prakalbo tik po kelių dešimtmečių, kai grįžo iš tremties. Bet ir šio dokumento nepavyko rasti.

Istoriko R. Klimavičiaus žiniomis, dokumentų buvo ieškoma Švedijos, JAV ir Vokietijos archyvuose, tačiau pastangos kol kas bevaisės. „Yra galimybių jį rasti. Jeigu kas nors ieškotų…“, –liūdnai šyptelėjęs žurnalistei pridūrė istorikas. 2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Jo nuomone, valstybės garbės reikalas būtų paskatinti tyrimus Vasario 16-osios akto likimui išsiaiškinti.

Ir štai 2017 m. kovo pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Vokietijos diplomatiniame archyve netikėtai aptiko Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba. Per šiuos penkerius metus dokumentą galėjo pamatyti kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Sunkus metas įtvirtinti nepriklausomybę

 

Beje, 1918 m. Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas I pasaulinį karą pralaimėjusių vokiečių, besitraukiančių į Berlyną, užimtame Vilniuje. Kaizerio vietininkai kontroliavo „Lietuvos aidą“, kuriame buvo paskelbti dokumentai, ir sunaikino spaustuvę, kuriame laikraštis buvo spausdinamas. Tačiau žinia spėjo pasklisti po pasaulį. Vasario 18 d. Akto tekstas buvo perspausdintas ir Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose.

1918 m. kovo 23 d. imperatoriaus Vilhelmo II aktu Vokietija pirmoji pripažįsta Lietuvos valstybę, bet su sąlyga, kad Vasario 16–osios Aktas turi veikti 1917 m. gruodžio 11 d. akto rėmuose, o tai reiškė, kad Vokietija nežada atsisakyti nuo Lietuvos. Pagal Berlyno keliamas sąlygas Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau jis leido Lietuvai atsiskirti nuo kitų valstybių, pavyzdžiui, nuo bolševikinės Rusijos, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą ilgalaikę sąjungą. Lietuvos Taryboje buvo sutarta, kad LDK vėliavos laikinai bus atsisakyta, nes ji plevėsuos tik visiškai atkūrus nepriklausomą valstybę.

Tų metų vasarą kaizeris pralaimėjo karą Vakaruose, lapkritį Vokietijoje kilo revoliucija, tad „amžinosios sąjungos“ planai atidedami, o iš Rytų jau veržėsi Raudonoji armija. Liepos 9 d. Lietuvos Valstybės Taryba, priešindamasi vokiečių aneksiniams siekiams prijungti kraštą prie Prūsijos ir Saksonijos, ieškojo išeities ir paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, II-uoju Lietuvos karaliumi išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą von Urachą. Taip įgyvendinama sena monarchijos šalininkų svajonė – atkurtoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė trumpam tapo Lietuvos karalyste. Bet vėlgi neilgam: lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl Vilhelmo von Uracho išrinkimo karaliumi ir priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius įstatus.

Antrasis dokumentas – nuožmaus karo sąlygomis

Su kitu ne mažesnės svarbos valstybiniu dokumentu pasisekė labiau. Lygiai po 31-rių metų, 1949-ųjų vasario 16 d., Visos Lietuvos partizanų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracija buvo rasta išlikusiame KGB archyve 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę. Dar vienas jos egzempliorius aptiktas iškastame partizanų archyve, ypač daug bidone paslėptų dokumentų rasta 2004 m. Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Deklaracija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė nepriklausomybės.

1949 m. vasario 2 – 22 d. čia vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas (konspiracijos tikslais jo dalyviai atvyko iš skirtingų kaimų), kuriame buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu. Suvažiavimo šūkiu pasirinkta lotynų sentencija „Rede, quod debes“ – „Atiduok, ką privalai“, kuri buvo papildyta svarbiu žodžiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.

Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir visus Lietuvos gyventojus.

Tik 1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu: „LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė per LLKS memorialo atidarymą pabrėžė***, kad Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Deklaracijoje pabrėžta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, remiantis 1918 m. Nepriklausomybės aktu ir 1922 m. konstitucija. Suvažiavimo metu buvo siūloma atkurti nepriklausomą Lietuvą ir autoritarinės 1938 m. konstitucijos dvasia, tačiau daugelis LLKS Tarybos narių išreiškė norą nesieti dokumento su pasitraukusio iš Lietuvos Antano Smetonos valdymo laikais galiojusiu pagrindiniu įstatymu.

Deklaracija paskatino blėstantį ginkluotą pasipriešinimą

Suvažiavime Jonui Žemaičiui suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis. Pripažinta, kad vienas iš dokumento signatarų Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas tuo metu buvo vienintelis teisėtas kovojančios Lietuvos valstybės vadovas. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas 44 minučių trukmės dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“****. Kai kurie istorikai jį prilygina generolui Charlesui de Gaulle‘ui, karo metu net nepartizanavusiam, o gyvenusiam Londone ir vadovavusiam „Laisvosios Prancūzijos“ judėjimui; jis ir dabar Prancūzijoje yra oficialiai laikomas Prancūzijos Valstybės vadovu karo metais.

Istorikai pastebi, kad 1949-ieji partizaniniam pasipriešinimui buvo niūrūs metai. Iškart po Lietuvos okupacijos, 1944 m. kilusios ginkluotos kovos nebuvo gerai koordinuojamos, nes nebuvo vieningo pasipriešinimo štabo. Per penkerius metus atsirado daug abejojančių tokios kovos tikslingumu ir iš Vakarų sklindančiais raginimais jos nenutraukti iki galutinio išvadavimo. Šmižinėjo provokatoriai ir KGB agentai, jų pasitaikydavo ir tarp partizanų. Istorikai Ričardas Čekutis ir Dalius Žygelis atkreipė dėmesį, kad tais pačiais metais žuvo pusė Deklaracijos signatarų*****.

Pagal LGGRTC skelbiamus duomenis, Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusė 16-21 m. amžiaus partizanų). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai.  Bet jėgos seko. 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst., o 1946 m. vasarą – jau tik apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį – vos apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

1949-ųjų Deklaracija tapo stimulu tęsti organizuotą partizaninį pasipriešinimą. Istorikai priminė, kad tuo metu žmonės nelabai tikėjo, jog 1949 m. dar įvyks konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, padėsiantis partizaniniam pasipriešinimui iškovoti nepriklausomybę, todėl Deklaracija savo aktualumu buvo akivaizdžiai skirta tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę – nesvarbu, kiek laiko reikės laukti tokios galimybės. Nors iki 1953 m. ginkluotas pasipriešinimas išblėso, tačiau Deklaracijos dvasia gyvavo iki pat Kovo 11-osios. Tiesa, Nepriklausomybės akto signatarai dar nežinojo apie šio dokumento buvimą. Galima daryti prielaidą, kad balsavimo metu jėgų santykis būtų kitoks…

***

Mes kasmet žvaliai ir triukšmingai pažymime 1918 m. valstybės atkūrimo metines, švenčiame Kovo 11-ąją. Bet kodėl negirdomis praleidžiame tokiu sunkiu metu priimtą 1949 m. Deklaraciją? Ar tai nebuvo tiesiogine prasme partizanų krauju, o ne didmiesčio centre prie arbatėlės susėdusių inteligentų  pasirašytas mūsų nepriklausomybės aktas? Juk neužtenka vien suremontuoti vėjo perpučiamą namelį ar slėptuvėje įrengti muziejėlį, kur tik per jubiliejus apsilanko valstybės vadovai ar iš Signatarų namų balkono pasako kalbą: atmintis apie to meto didvyrius turi užsukti ir į mūsų širdis…

Literatūra

*https://www.vz.lt/archive/article/2013/2/16/kur-nepriklausomybes-aktas

**Raimundas Klimavičius. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė (Vasario 16-osios akto pėdsakais), 2003, Vilnius.

***http://kam.lt/lt/naujienos_874/aktualijos_875/menaiciuose_bus_atidarytas_lietuvos_laisves_kovos_sajudzio_memorialas

****https://www.youtube.com/watch?v=nNbrfBe6qEg.

*****https://www.bernardinai.lt/2009-02-09-laisves-kryzkeles-1949-metu-deklaracija/

Naujienos iš interneto