Česlovas Iškauskas. „Trijų raidžių“ klausimu

Česlovas Iškauskas. „Trijų raidžių“ klausimu

Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Tas pavasaris lyg veržlus eržilas galingo vadeliotojo vis prilaikomas: saulė šviečia, bet nešildo, vėsi žemė nepriima grūdo, gamta skleidžiasi nenoriai. Tačiau žinome, kad tai tik laiko klausimas, ir mes švęsime pergalę. Parašiau „pergalė“, ir iškart mintys nukrypo į niokojamą Ukrainą, į kurią, nebodamas žudynių ir sugriovimų, pavasaris ateina vis vien…

Bet norisi rašyti kažką linksmiau. Na, pavyzdžiui, apie visus kalbinio santūrumo barjerus sugriovusį rusų jūreivių siuntimą „ant trijų raidžių“. Šis anksčiau keiksmažodžiu buvęs išsireiškimas dabar tapo vyriškos drąsos ir ryžto simboliu, kuris galų gale baigėsi nors mažyte, bet okupantui labai skausminga ukrainiečių pergale: raketinis kreiseris „Moskva“ nuskendo, o 19 karių, gynusių Gyvačių salą, išsigelbėjo. Tai jie į rusų ultimatumą garsiakalbiu atsiliepė: „Rusų karini laive, eik n*****“. Ir šis nuėjo, kur siųstas…

Kai dėl minėto keiksmažodžio vartojimo, tai VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis vienos TV laidai sakė, kad ta frazė buvo pasakyta laiku ir vietoje, siūlė jai daryti išimtį ir ragino vartoti nebijant baudų. „Teisingesnės krypties neįmanoma nurodyti, ir ta kryptis pasakyta iš širdies, todėl manau – vartokime tą frazę ir siųskime režimą tenai.

Per visą pasaulį nuskriejęs siuntimas tapo populiariausia metų alegorija. Net Valstybinės lietuvių kalbos komisija (VLKK) neišvengė pareikšti savo nuomonės. Balandžio pradžioje ji ne tik įteisino abu Ukrainos sostinės pavadinimus – Kijevas ir Kijivas, bet VLKK ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė paaiškino, jog lakus posakis suprantamas „ne tik kaip pasiūlymas „eiti ant genitalijų“, bet, priklausomai nuo kalbančiojo intonacijos, naudojamas ir tam tikroms emocijoms išreikšti“. Anot jos, viena, kai keiksmažodžių posakis „Eik tu na…“ išsprūsta iš mirčiai į akis žvelgiančio didvyriško kario, ir kita, – kai iš ant sofos drybsančio, alų plempiančio asmens lūpų.

Prieš metus ta pati VLKK nusprendė, kad žodis „pederastas“ yra nevartotinas, nes turi menkinamąją įžeidžiamąją reikšmę. Kai dėl minėto keiksmažodžio vartojimo, tai VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis vienos TV laidai sakė, kad ta frazė buvo pasakyta laiku ir vietoje, siūlė jai daryti išimtį ir ragino vartoti nebijant baudų. „Teisingesnės krypties neįmanoma nurodyti, ir ta kryptis pasakyta iš širdies, todėl manau – vartokime tą frazę ir siųskime režimą tenai. Siųskime aiškiai, kad režimas išgirstų“, – sakė šiaip jau diplomatine kalba linkęs reikštis pirmininkas. Net premerė Ingrida Šimonytė, garsėjanti spontaniškais išsireiškimais, pasakė: „Žmonės išreikšdami savo emociją pasako tai, ką pasakė Gyvačių salos gynėjai, ir manęs tai nei trikdo, nei stebina, nei glumina. Ir aš džiaugiuosi, kad inspekcijos vadovas irgi panašiai į tai žiūri“.

Ukrainiečiai rusų jūreiviams atsakė jų pačių kalba… Anksčiau jeigu Lietuvos kaime per vakaruškas ištarsi šiuos žodžius, lengvai galėjai gauti į nosį.

Kitaip sakant, nors oficialaus kalbininkų sprendimo nėra, „ant trijų raidžių“ galima siuntinėti ir į kairę, ir į dešinę. Galbūt tai nurašykime karo Ukrainoje chaosui, kai rusų barbarai ne tik griauna Ukrainos miestus, bet ir žudo, niekina, grobia niekuo nekaltus žmones. Tad šiame fone kalbos perliukai tampa tik pikantišku prieskoniu…

Beje, „trijų raidžių“ fenomenas mums labai įprastas. Metų pradžioje Seimas įteisino originalią vardų ir pavardžių rašybą lotyniško pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose, ir šis teisės aktas įsigaliojo gegužės 1 – ąją, per Motinos dieną. Kitaip sakant, buvo leista rašyti tris invazines raides w, q ar x, kurios, jei ir nesudarkys uniukalios lietuvių kalbos, bet pradės jos geopolitinę eroziją. Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovas Audronius Ažubalis tuomet priminė, kad ir „jedinstvininkų“ taikinys kažkada buvo lietuvių kalba. „Jedinstvos“ mitingų pagrindinis viešasis motyvas nuo pat pradžių buvo pasipriešinti lietuvių kalbos valstybiniam statusui“.

Kalbos pipiriukai nuo seno buvo lietuviškųjų „influencerių“ pomėgis, kuriuo jie šitaip išskirdavo save. Pramogų verslo ryklys Arūnas Valinskas ne tik įžūliai už širmos pademonstravo lytinio akto imitaciją, bet prieš 13 metų pavartojo neteiktiną „nafik“. Tiesa, jis tai padarė savo kolegos atžvilgiu, ir ilgai žargonas vyravo jo televizinio personažo lūpose. Vėliau svetimybė išvirto į „pofik“, kurį sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė pateisino, rašydama, jog „lietuvių kalbos politika paralyžiuoja kalbėtojus ir jos vartotojus“, jų nereikia kontroliuoti, nes „šiandien kurdami tekstą raštingi žmonės tokius atvejus greitai susiranda žodyne“, ir t.t., ir pan.

Tokius azijietiškos kilmės kalbos darkalus nesunkiai galima išversti, bet jie nepateisinami nei taip kalbančiųjų asmenybių atžvilgiu, nei valstybiniu požiūriu. O juo labiau didžiuotis kalbos šiūkšlėmis nėra ko…

Barbrarizmų žodynėlis nurodo, kad siuntimas „ant trijų raidžių“ kilęs iš rusų kalbos. Tai kalėjimų ar kareivinių leksika, būdinga dabartinei Rusijos intervencinei kariaunai ir Kremliaus strategams. Ji nurodo, ko galima tikėtis iš šitokio mentaliteto karių Ukrainoje. Ukrainiečiai rusų jūreiviams atsakė jų pačių kalba… Anksčiau jeigu Lietuvos kaime per vakaruškas ištarsi šiuos žodžius, lengvai galėjai gauti į nosį.

Kitaip sakant, pasilinksminome ir užtenka.