Iš keturių paveikslų ciklo „Prieš audrą“. Remigijus Venckus 2025

Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius dr. Remigijus Venckus yra gerai pažįstamas portalo „Voruta“ skaitytojams. 2025 m. liepos 1–6 dienomis jis dalyvavo tarptautiniame dailininkų simpoziume „Saulės Šiauliai“, kurį organizavo „Laiptų galerija” (Šiauliai). Dar anksčiau, šiais metais, nuo birželio 20 iki liepos 6 dienos galerijoje buvo eksponuojama profesorius tapybos paroda „Žirafa skabo lapus“. „Voruta.lt“  kalbasi su R. Venckumi apie dalyvavimą simpoziume ir įvykusią parodą.

                      Voruta.lt: Papasakokite  apie dailininkų simpoziumą. Kuo jis yra ypatingas? Ką jis duoda kūrėjui ir ko tikimasi iš dalyvaujančiųjų?

                      Remigijus Venckus: Šiauliuose įvykęs simpoziumas yra savitas ir originalus. Jis primena plenerą, kai atvykę dailininkai turi per tam tikrą laiką sukurti kūrinius, o jų pagrindu bus surengta paroda, ji planuojama šių metų rugpjūčio mėnesį. Simpoziumas „Saulės Šiauliai“ kiek kitoks nei įprastai yra rengiami panašūs susibūrimai.

                      Jame dalyvavo garsūs Lietuvos dailininkai ir meno kūrėjai. Kai kuriuos galime laikyti net gyvaisiais klasikais: prof. Ieva Skauronė (tapytoja, Vilniaus dailės akademijos rektorė) prof. Živilė Jasutytė (tapytoja, VDA) prof. Ričardas Bartkevičius (tapytojas, Vytauto Didžiojo universitetas) prof. Algimantas Puipa (kino režisierius, Lietuvos muzikos it teatro akademija), doc. Gintaras Palemonas Janonis (tapytojas, VDA), kompozitorius doc. Antanas Jasenka. Taip pat dalyvavo šiauliečiai dailininkai: prof. Ričardas Garbačiauskas, doc. Gražina Vingrienė, Birutė Kuicienė, Edita Sūdžiūtė, Jonas Vaitkevičius, Kornelijus Užuotas, Rokas Šakys, Rytis Garalevičius. Kritiniu žvilgsniu dalinosi menotyrininkė doc. dr. Dalia Karatajienė (VDA). Prie komandos prisijungė doc. dr. Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė (VDU), tapytoja Ilona Janulienė, dailininkė iš Ukrainos Anastasija Prontenko, tapytoja iš Latvijos Sarmite Caune. Siumpoziumo atidarymo metu buvo pristatyta naujausia prof. R. Bartkevičius ir prof. Piotr Jargusz (Lenkija) kūryba.

                      Simpoziumo metu įvyko prof. Algimanto Puipos filmo „Naktinis seansas“ peržiūra, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių Linos Bocytės-Garbačiauskienės ir Arnoldo Jalianiausko paruošta poezijos ir muzikos programa „Per tave ir save“. Pleneras užbaigtas Šarūno Saukos tapybos darbų parodos „Kelionė“ atidarymu ir Artūro Noviko vokalinio jaunimo ansamblio „Jazz Island“ pasirodymu.

                      Simpoziumas vyko šešias dienas. Bet kas galėjo apsilankyti ir pažiūrėti kaip dailininkai kuria, pabendrauti, o gal būt net užmegzti naujus profesinius ryšius. Dalyvavimas šiame renginyje yra ypatingas. Juk viskas vyksta mieste, kuriame aš gimiau, mokiausi ir kur prasidėjo mano kūrybinis kelias. „Laiptų galerijos“ darbuotojus neblogai pažįstu, nes šioje įstaigoje, kiek pajėgiu suskaičiuoti, surengiau 7 autorines parodas. Dvi iš jų tapybos, o kitos – fotografijos. Parodų rengimas Šiauliuose man visada atrodo labai atsakingas gestas. Čia yra daug pažįstamų dailininkų, mano buvusių dėstytojų ir giminaičių. Tad iš ties reikia paplušėti, o taip pat nemažai dirbti ir dailininkų simpoziume.

                      Simpoziumų ir panašių plenerų aplinka yra labai svarbi. Čia susitinka skirtingų kartų menininkai, bendrauja, užsimezga ryšiai. Buvimas kitoje aplinkoje, ne savo komfortiškoje studijoje, provokuoja permąstyti savo plėtojamas temas, o gal būt net išbandyti naujas kūrybos technikas. Bendraujant ir diskutuojant kartais galima sulaukti ir gerų patarimų iš kolegų, po ko ir yra įmanomas koks nors naujas kūrybos posūkis.

 

                      V: Papasakokite, kaip formuojate savo kūrinių ciklus? Kokį meninį užmanymą dažniausiai plėtojate? Kaip gimsta paroda ir jos pavadinimas

                     R. V.: Mano kūryboje nėra išankstinės programos. T. y. aš niekuomet neplanuoju kūrinio, nedarau eskizo, nesugalvoju ką ir kaip nutapysiu, kokia bus spalva ar kompozicinis sprendimas. Pirmiausiai, stoviu prieš drobę, peržiūriu kokius dažus turiu ir renkuosi vieną ar kitą spalvą. Dažą kloju taip, kad liktų kažkoks neužbaigtumo momentas: nevientisai padengtas fonas, skirtingo dydžio ir storio potėpiai, o gal ir išvis nepadengti drobės plotai.

                      Dažnai vienu metu tapau 2–6 paveikslus. Tai garantuoja, jog susidarys atskiras ir vieningas ciklas. Tikriausiai dėl to vienu metu kuriu paveikslus, kurie bus demonstruojami bent trijose skirtingose parodose. Panašiai yra ir su pavadinimu, jo nėra tol, kol aiškiai nesuvokiu, kad kūrinys pabaigtas. O tada ir pats vaizdas drobėje išprovokuoja konkretų pavadinimą. Ilgainiui visi kūriniai susigrupuoja taip, jog aiškiai galiu identifikuoti parodos pavadinimą. Iš anksto žinau tik parodos datą.

                      V: Simpoziume jūs sukūrėte trijų tapybos kūrinių ciklą „Pučiamųjų orkestras ir Miles Davis“ (50x70cm; drobė, akrilas, spalvoti markeriai ir rašikliai, mišri technika). Papasakokite plačiau apie šiuos kūrinius. Kas sąlygojo ir kaip gimė pavadinimas? Su kuo jis asocijuojasi? Kokia taikyta atlikimo technika?

                      R. V.: Pradėdamas kurti šį ciklą pirmiausiai paviršių užklojau rožine spalva. Po to atitinkamus plotus užpildžiau rožinės atspalviais. Nudžiūvus keliems sluoksniams, kai kuriuos plotus padengiau permatomu oranžiniu dažu.

                      Dažniausiai, kai keliasluoksnis netolygus dažų dengimas pradeda sufleruoti tam tikrą piešinį arba siužetą, tuomet į rankas imu skirtingu markerius, pastelę, flomasterius ir jų pagalba išryškinu atitinkamus kūrinio plotus. Integruodamas piešinį apjungiu tam tikrus plotus ir suformuoju kompoziciją. Pernelyg ryškius štrichus dažniausiai padengiu skaidriu rožinių dažų sluoksniu. Kūrinyje atsiranda skirtingi kompozicijos planai. Vieni jų artimesni, kiti tampa gerokai nutolinti nuo žiūrovo. Plokštuma įgauna perspektyvos įspūdį, atsiranda trimatės erdvės iliuzija. Kaip yra pastebėjęs kolega, dailininkas prof. Ričardas Garbačiauskas (su juo plenero metu darbavomės vienoje studijoje) dėl blankesnių ir ryškesnių markerio štrichų žaismo yra sukuriamos trapios, tarytum iš stiklo sudarytos struktūros.

                      Kurdamas tapybos ciklą „Pučiamųjų orkestras“, formavau lanksčias ir dinamiškas linijas. Jų persipynime kai kurios konstrukcinės vietos tapo aiškiau pastebimos, o kai kurios – tirpstančios ir beveik išnykusios. Mano kūryboje labai daug atsitiktinumo, o išlankstytos grakščios linijos man asocijuojasi su vieno garsiausio džiazo trimitininko Miles Davis muzikinėmis variacijomis. Anksčiau aš labai mėgau šio muzikos novatoriaus kūrinius ir dažnai jų klausydavusi. Tad asociacija su pučiamaisiais instrumentais ir net visu orkestru yra labai asmeniška ir intuityvi. Čia jokiu būdu nebandau atvaizduoti džiazo muzikoje taikomų instrumentų. Man svarbiausia pati džiazo muzika kaip fenomenas.

                      V: Kūrinių cikle „Pučiamųjų orkestras“ jūs taikėte rožinius atspalvius. Kodėl ir ką jie turi bendro su džiazu?

                     R. V. Aš neretai tapyboje taikau tokius spalvinius derinius, kurių anksčiau net nelaikydavo tapybos spalvomis. Į rožines, kremines spalvas mūsų didieji tapybos klasikai žvelgdavo su tam tikru įtartinumu. Kai pradedu tapyti, aš visada ieškau neįprasto spalvinio skambesio. Elgiuosi panašiai, kaip ir džiazo muzikantai – ieško kitokio skambesio, žaidžia ties nukrypimais nuo normų. Gal tai ir yra mano kūrinių sąsaja su džiazo muzika. Bet aš nesu muzikos specialistas, mėgaujuosi ja (o taip pat ir M. Davis trimito garsu) vadovaudamasis savo vidine nuojauta. Kitą vertus, vidinė nuojauta veda atitinkama ir nenuspėjama kryptimi mano teptuką drobės paviršiumi.

                      Rožiniai, kreminiai, šviesiai purpuriniai atspalviai turi ne visai teigiamą reputaciją Lietuvoje. Neretai jie siejami ir su kičo diskursu. Šių spalvų reputacija labai prasta, bet gal dėl to aš jas ir renkuosi. Šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas per mano parodos atidarymą „Žirafa skabo lapus“ pastebėjo, kad man pavyksta savo tapyboje reabilituoti prastos reputacijos spalvą.

                      Be abejo spalvos reputaciją lemia tam tikros kultūrinės patirtys ir nusistatymai. Tačiau ji savaime neturi nieko bendro su kiču. Juk kičą kur kas labiau sąlygojam vaizduojamasis objektas, ar net banalus kompozicinis sprendimas. Čia atsiranda gana plona linija tarp kičo, profesionalaus originalumo ir netgi popsiškumo. Bet man ši riba labai įdomi, aš mėgstu ties ja atsidurti ir išbandyti save. Anksčiau kurtose abstrakcijose aš gerokai daugiau taikiau auksinio, sidabrinio, bronzinio ir perlamutrinio dažo. Šios spalvos gana sunkiai maišosi su kitais dažais, tad klojamas sluoksnis dažnai garantuoja įvairumą ir net tapybos keistumą. Vis tik man įdomu išbandyti vaizdo kūrimą ties tam tikra riba, elgtis taip kaip kiti nesielgia. Kol man tai įdomu, tikriausiai tol ir pati tapyba tampa vis dar įdomi kaip ir M. Davis improvizacija.

                      V.: Simpoziumo metu jūs taip pat sukūrėte keturių paveikslų ciklą „Prieš audrą“ (60x80cm, akrilas, mišri technika). Papasakokite kas vaizduojama kūriniuose, koks kolorito sprendimas ir kaip šį ciklą derėtų suvokti žiūrovams?

                      R.V.: Simpoziumo paskutinėmis dienomis sukūriau daugelį nustebinusį tapybos kūrinių ciklą. Paveikslai dalinami į vientisus spalvinius plotus / laukus. Čia svarbus kontrasto principas; susikerta juoda plokštuma su mėlyna, kuri atitinkamose vietose įgauna ir žalsvą atspalvį. Kūriau paveikslą dažus klodamas sluoksniais: pirmiausiai juodą, vėliau mėlyną, o kai kuriuose darbuose išskyriau ir švelnias rožines plokštumas. Kūriniai horizontalūs, plokštumų padalinimai aiškūs ir griežti. Daugumoje paveikslų akivaizdus horizonto linijos įspūdis. Mėlynos plokštumos labiau asocijuojasi su dangumi ir debesimis, o kitos plokštumos su bekraščiais vandenynais. Aišku, šiuo atveju, apibūdinu jums tik savo įsivaizdavimą ir asociacijas; tikiu, kad žiūrovai gali patirti ir visiškai kitokias asociacijas. Tačiau mano išdėstytos mintys ir lemia kūrinio pavadinimą.

                      Spalviniai plotai / laukai, jų susikirtimai ir ekspresyviai klotas skirtingo sluoksnio dažas kuria tam tikrą dramatišką, o gal net ir nostalgiją. Tiesa, mėlyna nėra vientisai mėlyna, juoda taip pat nėra vientisa. Tapoma sluoksniais taip, kad spalva įgautų tam tikro virpėjimo įspūdį bei sustiprintų plokštumos judėjimo ir kaitos aliuziją. Apie šį ciklą diskutuodamas su manimi prof. R. Garbačiauskas labai gerai išsireiškė svarstydamas apie juodos spalvos nevientisumą ir iš to kylantį įdomumą. Jis tai pavadino „Rothko problema“.

                      Latvijoje gimęs Mark’as Rothko (1903–1970) buvo amerikiečių abstrakcionistas. Labiausiai žinomas dėl savo spalvinio lauko (angl. color field) paveikslų, kuriuose vaizduojami netaisyklingi ir tapybiški stačiakampiai spalvų plotai. 1949–1970 m. M. Rothko kūryba pasiekė brandą. Menininkas sukūrė ikoniškais tapusius savo darbus, kurie šiandien vis dar yra laikomi Amerikos modernizmo simboliais.

                    M. Rothko kūryboje visi stačiakampiai atrodo esantys nestabilūs, besvoriai ir be apimties, tarytum plaukiotų erdvėje, lyg skirti į juos žiūrėti ir medituoti. Čia svarbiausias emocinis poveikis, kuris perteikiamas per spalvos intensyvumą, jos santykį su kita spalva ir net su tuštuma. Nors man yra žinoma M. Rothko kūryba ir ja tikrai žaviuosi, bet jos nekopijuoju. Tiesa, kartą man Kauno kūrybinių industrijų centro VšĮ „Artokmas“ direktorius Olegas Darčanovas yra pasakęs, kad mano kūryba atrodo lyg naujojo lietuviško Rothko.

                      Aš tiesiog neblogai žinau M. Rothko kūrybos metodą ir laikausi jo kaip savo tapybos pradžios / startinio taško. Tai aktualu, kai modeliuoju didelius spalvų plotus. Bet aš neretai derinu Rothko nelabai būdingus spalvinius derinius. Beje, spalvą kloju taip, kad ji vietomis taptų šiek tiek šviesesnė, o kai kur klodamas kelis sluoksnius suformuoju reljefą. Tad vientisas spalvinis laukas tik iš dalies atrodo esąs vientisas. Atidžiai žvelgiant į paveikslą jis atrodo judantis ir pasmerktas nuolatiniam kitimui. Būtent tai man ir yra įdomu. Būtent tai ir gali būti suvokiama kaip tapybos tapybiškumo ženklas. Kaip išgauti vientisos plokštumos nevientisumą ir yra tai, ką R. Garbačiauskas pavadino  „Rothko problema“.

                      Vis tik man spalviniai plotai / laukai niekados nėra pakankami ir tinkantys vizualiniam pasakojimui. Todėl aš neretai naudojuosi markeriu ir juo palieku tam tikrus pėdsakus – linijas, apskritimus, kvadratus arba kelis brūkšnelius. Svarbiausia, kad viskas atrodytų esą nutikę be jokio plano ir net egzistuoja veikiant erozijai.

V.: Ar tai, ką sukūrėte simpoziumo metu, yra nors kiek susiję, o gal ir tęsia, parodos „Žirafa skabo lapus“ koncepciją?

R. V.: O kaipgi… aišku, aš tęsiu tai, ką pradėjau. Tai, ką ir kaip aš kuriu, žinau, kad kyla iš manęs ir atsiskleidžia kaip mano mąstymo ir jausmų išklotinė. Nors plenero metu į mūsų aptartus du kūrinių ciklus visi žiūrovai atkreipė dėmesį. Juos stebino, kad skirtinguose kūriniuose taip radikaliai gali skirtis kūrybinė strategija. Galbūt taip nutinka todėl, kad man pačiam yra įdomu kas kartą išbandyti vis kitokį vizualinį pasakojimą. Kartais aš pirmenybę skiriu kompozicinei konstrukcijai, o kartais spalvai. Kurdamas visada vadovaujuosi posakiu – o kodėl gi negali būti taip?…

                      Parodoje „Žirafa skabo lapus“ taip pat kompozicijos formuotos išskiriant vientisus spalvinius plotus, taikant rašiklį ir tarpusavyje derinant ne visai puikios reputacijos spalvas (pvz., sovietmečio mokyklų ir sporto salių sienas primenanti žalia spalva). Nežinau, kas man yra nutikę, bet patinka visos tos, prastos reputacijos spalvos.

                      Tiek parodoje, tiek simpoziume sutvertuose kūriniuose specialiai paveikslo kraštuose išskiriu grubų, nevientisą rėmelį. Taip sukuriu abejonę – gal kūrinys yra nutapytas ant kito kūrinio, gal paveikslas dengia kitą paveikslą, gal regime neuždažytus kito paveikslo kraštelius? Manau, jog tokia strategija žiūrovui tikrai yra įdomi. Paveikslas paveiksle visada provokuoja.

                      Parodos pavadinimą padiktavo trijų kūrinių ciklas, kurį taip pat vainikuoja toks pat pavadinimas – „Žirafa skabo lapus“ (120x80cm, drobė, akrilas, mišri technika). Kiekvieną kūrinį dalina trys skirtingos spalvinės plokštumos / laukai. Vidurinė plokštuma prisodrinta priešinio. Linijos, spalvinės plokštumos, grubūs teptuko potėpiai ir net potėpių užtrynimas (arba dalinai maskuojantis dengimas) sukuria tam tikrą asociaciją ar nuorodą žvilgsnio į žemę iš dangaus. Kaip yra pastebėjęs kolega menininkas ir mano parodos kuratorius, prof. dr. Rimantas Plungė, kūriniuose yra kažkas stilistiškai artima Richard’o Diebenkorn’o tapybos ciklams  „Berkeley“ (1953–1955) ir „Ocean Park“ (1967–1988).

                      Pastebėtina, kad R. Diebenkorn’as yra laikomas abstrakčiu ekspresionistu. Paminėtuose cikluose jis sąmoningai bandė apjungti vaizdą iš viršaus (angl. aerial perspective) su horizontalia žmogaus akių perspektyva. Kompozicijos primena laukus, matomus iš lėktuvo, bet jose taip pat yra jaučiama erdvės giluma ir žvilgsnio kryptis – lyg būtų žiūrima stovint ant žemės. Dviguba perspektyva ir buvo R. Diebenkorn’o esminė meninė priemonė. Čia buvo jungiamas abstraktus mąstymas su žmogiškuoju pojūčiu – tai ypač aktualu kalifornietiškam peizažui, kuris menininką ir įkvėpė.

                      Kai sukūriau trijų paveikslų ciklą „Žirafa skabo lapus“, aš neturėjau jokio tikslo formuoti dialogą su R. Diebenkorn’o tapyba. Kai pabaigiau kūrinius, antroje drobės pusėje parašiau pavadinimą, tuomet įvykusio pokalbio metu R. Plungė ir priminė apie R. Diebenkorn’o tapybą. Taip jau yra, kad analizuodami kūrinius mes visuomet ieškome ryšio su tuo, ką esame regėję. Kūriniai visada turi nuorodas į vaizdinius, išgyvenimus ir įvykius, apie kuriuos nebūtinai sąmoningai susimąstome.

                      Tiek kūrinių pavadinimais, tiek visos parodos pavadinimu aš stengiuosi žiūrovui subtiliai perteikti idėją, kad tapyba yra intuityvi ir asociatyvi. Ji nepasakoja to, ką mes pažįstame ir regime, ji perteikia provokuojančią, įdomią žvilgsnio perspektyvą, nukreiptą į tikrovės daiktus.

V.: Kur dar šiuo metu galima susipažinti su Jūsų kūriniais?

R. V.: mano kūrinius šiuo metu galima apžiūrėti dviejose parodose. Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) nuo liepos 1 iki 31 d. galima išvysti mano tapybos parodą „Tapybos žaismas“. Muziejuje eksponuojami paveikslai sukurti  2023–2025 m.  Taip pat Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina) nuo  liepos 1 iki 16 galima apžiūrėti mano parodą „Tapybos laisvė“. Joje eksponuojami naujausi, tik 2025 m. sukurti kūriniai.

Taip pat su mano tapyba galima susipažinti apsilankius internetinėje erdvėje painting.venckus.eu ir shop.venckus.eu. O norintys pakviesti dalyvauti meno plenere, grupinėje parodoje ar tiesiog pasiteirauti dėl kūrinio įsigijimo, gali kreiptis el. paštu remigijus@venckus.eu.

V.: Dėkojame už įdomų pokalbį. Ateityje mūsų skaitytojus supažindinsime ir su kitomis jūsų kūrybą pristatančiomis parodomis. Linkime sėkmės kūryboje!