Lietuvos kariuomenės nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Keturių Amerikos kareivių žūtis Pabradės poligono pelkėje ir jų gelbėjimas sukrėtė visą Lietuvą ir ne tik. Nepažįstu nė vieno, kuris nesijaudintų dėl jų likimo ir įdėmiai nesektų viso paieškos proceso. Žinoma, egzistuoja įvairios versijos, o vaizduotė lipdo neįtikėtinus kareivių žūties epizodus bei priežastis. Įtikinamiausia: sunkiasvoris šarvuotis nukrypo nuo maršruto, kariai vietoj kelio pasirinko proskyną, kuria ėjo dujotiekis, ir neįvertino, jog ši bekelė prasidės pražūtingu 12-15 m. gylio raistu…

Vyksta tyrimas. Ne kaltųjų paieškos, o sudėtingas tragedijos moduliavimas ir rengiamos priemonės, kad tai daugiau nepasikartotų. Viena reikia pasakyti: tokiu sunkiu metu sutartinai dirbo visos žinybos, o komunikacija buvo kone ideali. Netgi politinė opozicija, kuri anksčiau sakydavo, kad šioje kairiųjų vyriausybėje tarp 14 ministrų silpniausia yra Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, dabar priversta pripažinti jos kaip pareigūnės ir psichologės sugebėjimus puikiai organizuoti darbus ir jautriai juos vertinti. Ypač kai ši tragedija įgavo tarptautinį kontekstą.

Net Donaldas Trumpas, iš pradžių prisipažinęs, kad nieko apie ją nežino, vėliau vaizdo įraše leidiniui „Forbes“ komentavo: „Trijų iš jų nebėra tarp mūsų, ketvirtasis greičiausiai irgi, bet tas dar nepatvirtinta. Tai buvo labai sunki mašina, tikrai sunki, jie iškėlė sunkiausią įrangą, ir panašu, kad to ežero krantas įgriuvo. Buvo naktis, buvo labai šalta, daug ledo. Jie turbūt įslydo, nes tai labai didelė ir sunki technika. Greičiausiai taip ir nutiko, kad jie įslydo. Trijų nebėra su mumis, o vienas yra dingęs“.

Nors šiame pasisakyme yra netikslumų, bet esmė viena: JAV vadovas, šiaip jau negailintis aštrių žodžių ir nevengiantis drastiškų veiksmų, supratingai ir pozityviai įvertino Pabradės tragediją. Galima spėti, kad lietuvių, amerikiečių, lenkų, estų, kitų šalių, o kartu ir NATO pastangos šiame liepsnojančiame pasaulyje sukūrė teigiamą sąjungininkų įvaizdį.

Bet, kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Jei mūsų namuose tie dūmai akių negraužė (politikai ir žiniasklaida tinkamai vykdė savo misiją), tai už sienos jų veržėsi juodais kamuoliais. Iš Rytų ėmė plūsti melagienos. Rusų ir gudų propagandistai ėmė pilti pamazgas ant Aljanso, Amerikos ir Lietuvos, nesigilindami ir nejausdami moralės ribų. Juk kiekvieno žūtis, ar tai atsitiktų Ukrainos frontuose, ar Maskvos metro, ar Lietuvos miškuose, kas bebūtų – rusas, amerikietis, ukrainietis – vertas pagarbos bei šviesaus atminimo. Bet ne, Kremliaus propagandistai suskubo pasakoti, esą JAV kariai buvo tyčia atvežti prie Baltarusijos sienos, kad NATO visą kaltę suverstų Lukašenkos režimui. Šio klapčiukai paskleidė versiją, neva ketvirtas amerikietis pabėgo iš tragedijos vietos ir jį keliaujantį krovininiam vagone susekė pasieniečiai. Kiti skleidė versijas, kad prakiurus žemsiurbės šlangui lietuviai stabdo gelbėjimo operaciją.

Pasitaikė ir vietinių protuolių, kurie ėmė patarinėti specialistams, kaip reikėjo dirbti, kaltinti įvairias žinybas, kad jos slėpė tikruosius įvykius ir priežastis. Veidaknygėje ėmė sklisti kažkokio Kvedaro samprotavimai, esą gelbėtojai griebėsi ne tų veiksmų, o reikėjo šitaip ir šitaip. Per TV viešųjų ryšių specialistas apkaltino KAM vadovę, neva ji be reikalo lindo į eterį, taip norėdama paviešinti tik save…

Čia rašau daugtaškį. Vieni sako, kad į tokias melagienas nereikia kreipti dėmesio, kiti gi tvirtina, kad tai atsiduoda Penktosios kolonos tvaiku, kurį skleidžia (net nesusilaikau nepakartojęs) dar nuo Stalino laikų tepalu įmirkę vatinukai… Nejaugi jie kada nors pasirodys Lietuvos miestų gatvėse?

Rūpesčio ir pergyvenimų apsupti keturių amerikiečių gelbėjimo darbai tik įrodo, kokie mes esame vieningi, kai užgriūna bėda, kai reikia atsakyti ir už artimą, kai reikia parodyti bendrumą su kitomis tautomis.