Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Atmetę visus rusiškojo agresoriaus bandymus gražinti Sovietų Sąjungos molinio milžino galybę, dar kartą okupuojant buvusias „broliškas respublikas“, turime pripažinti, kad būtent rusai prieš 63-jus metus balandžio 12 d. pirmieji pakėlė žmogų į kosmoso erdves: vos 27-rių sulaukęs Jurijus Gagarinas apskriejo Žemę kosminiu laivu „Vostok“ ir tapo pirmuoju pakilusiu į kosmosą žmogumi. Beveik po septynerių metų jis žuvo. Tiesa, apie jo mirtį sklido įvairūs gandai… 1969 m. Amerikos astronautai išsilaipino Mėnulyje, nuvežę ir palikę ten rusų tyrinėtojų atminimo medalius.

Bet šie pirmeiviai kartu atvėrė ir nesibaigiančią kosmoso dalybų epopėją, pastaruoju metu virtusią karinėmis varžybomis. Jos vyksta ne tik Žemėje, bet ir danguje. Beje, ar daug kas žino, kad pirmas apie Mėnulio pasidalijimą užsiminė Stalinas? Siūlome beveik prieš 12 metų skelbtą, kiek redaguotą publikaciją.

Pramanas, pakurstęs aistras

Potsdamo konferencija, 1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. Trijų valstybių – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų– SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai Josifas Stalinas, Harry S. Trumanas ir Winstonas Churchillis (konservatoriams pralaimėjus rinkimus, pastarasis turėjo grįžti į Londoną, jį pakeitė leiboristas Clementas Atlee) dalijasi pokarinę Europą.

Viename iš susitikimų tarp sovietų ir amerikiečių lyderių užsimezga keistas pokalbis, kurį 1966 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Prieš Hirosimą buvo Potsdamas“ („Hirosima Followed Potsdam“) užfiksavo Amerikos istorikas ir to meto JAV prezidento vertėjas Robertas Mylanas. Baigiantis konferencijai  Stalinas Amerikos vadovui staiga pasiūlė aptarti problemas, susijusias su… Mėnulio padalijimu. H. S. Trumanas patikslino: „Jūs, pone Stalinai, žinoma, turėjote galvoje Vokietijos padalijimą?“ Stalinas užtraukė savo garsiąją pypkę ir su nugalėtojo gaidele tvirtai pakartojo: „Mėnulio. Juk dėl Vokietijos mes jau susitarėme. Būtent Mėnulį turiu galvoje. Ir būkite tikras, pone prezidente, Sovietų Sąjunga turi pakankamai jėgų ir techninių galimybių, kad kuo rimčiausiai savo pranašumą įrodytų“.

Apie šį neįprastą pokalbį dokumentiniame filme „Mėnulis: kita realybė“ pirmą kartą prakalbo Rusijos televizijos kanalas REN TV 2004 m. Buvo rodomi autentiškos Potsdamo konferencijos nuotraukos, užkadriniame tekste „Mėnulio fenomenų tyrinėtojas“ Sergejus Cebakovskis rimtu tonu kalbėjo apie keistas šio dangaus kūno dalybas. Kai diskusija įsisiūbavo, žinomas rusų mokslinės fantastikos kūrėjas Romanas Arbitmanas, gyvenantis Izraelyje, gardžiai pasijuokė iš jo, tik išgalvotu Rustamo Katzo vardu, sukurto fantastinio romano, įėjusio į antologiją „Tarybinės fantastikos istorija“, aprašytos situacijos Potsdame. Pasirodo, nebuvo jokių derybų dėl Mėnulio, nebuvo R. Katzo, Herbertas Wellsas nesakė kalbos I Rusijos rašytojų suvažiavime, Aleksandras Tvardovskis nerašė poemos „Tiorkinas Mėnulyje“, o Jurijus Andropovas su rašytoju fantastu Viktoru Pelevinu nesvarstė šio romano „OMON Ra“ ir t.t. Kitaip sakant, visa tai yra paprasčiausias išsigalvojimas, kuris kaip reikiant pakurstė Rusijos kūrėjų aistras. Stalinas bijojo NSO ir priešo raketų…

Mėnulis domino nuo seno

Kita vertus, yra žinomas dėsnis: niekas neatsiranda iš niekur. Taip ir su Mėnuliu. Juk dar nuo Antikos laikų išminčiai, mąstytojai ir išradėjai, žvelgdami į dėmėmis papuoštą Žemės palydovą, tikėjosi kada nors jį patyrinėti „iš arčiau“. Pats R. Arbitmanas rašo, kad, jeigu 1917 m. Lenino būtų neužvaldžiusi bolševikinė ideologija, tai, pasitelkęs kokį nors Agitpromą, jis būtinai būtų sukūręs žinybą, tiriančią bolševikų invazijos į Mėnulį galimybes.

Juokai juokais, tačiau Stalinas ėmė realizuoti šią mistinę idėją dar 3-me dešimtmetyje. Viskas prasidėjo nuo aviacijos pramonės, kuriant tokius lėktuvų variklius, kurie ėmė naudoti reaktyvinį ir raketinį kurą, pajėgiantį aparatus pakelti į Žemės orbitą ir dar aukštesnę kosminę erdvę. Idealizuotą tarpplanetinės raketos projektą 1935 m. pirmas savo net 10 kartų išleistoje knygoje „Tarpplanetinės kelionės“ aprašė žinomas populiarios mokslo ir technikos literatūros kūrėjas Jakovas Perelmanas. Jai pritarė pats Konstantinas Ciolkovskis, dar 1903 m. paskelbęs lyginamuosius raketos rodiklius.

Jis rašė: „Kosminiams skrydžiams skirta raketa turi būti nedidelių matmenų, 10-20 metrų ilgio, o, kad sėkmingai nusileistų ant Žemės ar kitų planetų, turi būti sujungta keletas tokių cigaro formos prietaisų, kurių apvalkalas pagamintas iš plieno, volframo, chromo, – pritarė knygos teiginiams šis apkurtęs, iki gyvenimo pabaigos beveik neišgarsėjęs, bet kosmonautikos pagrindus sukūręs mokslininkas. – Kuras turi būti pagamintas iš naftos – pigios, degias dujas išskiriančios medžiagos, išeinančios iš vamzdžio dideliu greičiu – maždaug 4 km per sek. Žinoma, geriau degti ne naftą, o skystą vandenilį, bet ši medžiaga dar gana brangi…“

Gali atrodyti keista, bet šie mokslininkai tarpplanetinę raketą tuomet įsivaizdavo kaip aprūpintą trimis vairais aparatą, kad jis sėkmingai nusklęstų ant Žemės paviršiaus. J. Perelmanas jau tada suskirstė tris kosminės programos etapus: pirmas – sukimasis aplink Žemę tarsi jos palydovas, antras – kelionės į tolimesnius Saulės sistemos kampelius ir, trečias – nusileidimas numatytoje planetoje. Mėnulis buvo tik tarpinė stotis kelyje į kitas planetas.

Diktatorių ambicijos paskatino pažangą?

Vakaruose jau griaudėjo Hitlerio įsiūbuoti naciai, ir Stalinas galvojo ne apie kosmosą ar ateivius, o apie kariniams tikslams skirtų raketų kūrimą. Jį ypač sujaudino gandai apie tariamus NSO pasirodymus virš Žemės ir vokiečių sukurtą raketą Fau-2. Surinkęs daug panašios informacijos, Kremliaus šeimininkas viename kabinete pasodino tuo metu jau išgarsėjusį raketų kūrėją Sergejų Koroliovą ir įsakė iš tos medžiagos padaryti atitinkamas išvadas. S .Koroliovas po kelių parų analizės pasakė Stalinui: „Ne, NSO nėra priešininkų skraidantys aparatai, bet šį fenomeną reikia atidžiai tyrinėti, ypač dabar, kai mes kuriame raketas, galinčias išvesti mus už atmosferos ribų“.

Stalinas juo tikėjo. Juk dar 1933 m. S. Koroliovas paleido pirmąją SSRS skysto kuro raketą ir buvo paskirtas Reaktyvinio mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju. Tiesa, 1938 m. jis buvo apkaltintas naryste opozicinėje grupuotėje ir kenkėjiška veikla ir nuteistas dešimčiai metų kalėti; iš pradžių dirbo aukso kasyklose Kolymoje, vėliau buvo kalintas NKVD specialiojoje tarnyboje, kur konstravo naują aviacinę techniką; 1944 m. buvo išlaisvintas anksčiau laiko, tik 1957 m. reabilituotas. Kosmines raketas jis tobulino kone 20 metų – iki pat amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje. Tik 1946 m. gegužės 13 d. Stalino įsaku buvo sukurta SSRS raketinė kariuomenė, bet ji su kosmosu mažai ką turėjo bendro.

Bet Staliną labiausiai erzino slapti vokiečių raketinės pramonės tyrimai. Laikraštis „Die Welt“ rašė, kad prieš gerus aštuonis dešimtmečius, 1942 m. spalio 2 d., iš karinių oro pajėgų poligono Pėnemiundėje raketa A2 („Agregatas – 2“) pakilo į aukštį, kurį galima vadinti kosmine erdve. Ji pasiekė 84,5 km aukštį ir nuskriejo 190 km, nors pagal NASA standartus kosminė erdvė prasideda už 80 km ribos.

Tąkart Žemės traukos įveikti nepavyko: 6,5 karto raketos greitis buvo mažesnis negu jo reikia Žemės traukai įveikti. 1943 m. sukurta raketa V4 („Vergeltungswaffe-4“ arba „Atpildo ginklas – 4“) irgi netapo Mėnulio užkariavimo priemone ir virto grėsmingu iššūkiu priešams, pirmiausia britams. Jos bandymų metu žuvo daugiau žmonių negu per raketos sprogdinimus priešo teritorijoje, todėl apie Hitlerio ambicijas nuskrieti į Mėnulį nebuvo ir kalbos.

Varžytinėse yra dalis intrigos

Tačiau Stalinui tokie bandymai įvarė baimės. Kaip ir anglų mėginimai sukurti tarpplanetinį laivą. Toks projektas gimė 1939 m., praėjus 6 m. kai buvo įkurta Britų tarpplanetinė draugija (British Interplanetary Society, BIS). 1936 m. joje įkurtas Techninis komitetas parengė kosminės raketos projektą, skirtą skrydžiams į Mėnulį ir grįžimui į Žemę. Mokslininkai ištyrė 120 raketinio kuro rūšių ir apsistojo prie skysto bei kieto kuro kombinacijos, vadinamų koloidų – kietos, skystos ar dujinės dispersinės kuro sistemos.

Vis dėl to karas nutraukė šiuos ambicingus tyrimus ir kosminių tyrinėjimų lauke paliko JAV, SSRS bei Vokietijos mokslininkus.

Artėjo nauja kosmoso „įsisavinimo“ ir dalybų era, tačiau Stalino ir H. S. Trumano pokalbis 1945 m. dabar neatrodo jau toks iš absurdiškos fantastikos srities. Kosmoso erdvės dalybos tęsiasi.

***

Neatsilikime ir mes. Antai, jau esame rašę, kad pasirodė pranešimų, jog sėkmingai parduodami sklypai Marse ir Mėnulyje. Pasirodo, pasaulyje yra daugiau kaip 2 milijonai žmonių, kuriems priklauso sklypai įvairiuose dangaus kūnuose. Štai Amerikos kompanija „Lunar Republic Society” pardavinėja Mėnulio plotus. Pavyzdžiui, 4000 kv. metrų sklypą galite įsigyti už kokius 30 eurų (prieš keliolika metų skelbtos kainos)… Pigu? Beprotiškai. Teigiama, kad nekilnojamas turtas labai atpigo per pasaulio (suprask – Žemės) 2008 – 2009 m. ekonominę krizę…