Paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“. 2012 m.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

Santykiai su kaimynine Lenkija per visą mūsų valstybių egzistavimo istoriją buvo permainingi ir nelygiaverčiai. Tiesa, kovose su slavais, totoriais ar kitais priešais mes demonstruodavome vienybę ir joje tvyrančią jėgą, tačiau vidiniame tautų bendravime nuo pat Liublino unijos sutartimis formalizuoti santykiai, ypač pastarąjį šimtmetį, nebuvo draugiški.

Paprastai dviejų valstybių santykiuose vienos šalies kaltės nebūna. Tačiau 1918–1920 metų laikotarpis liudija, kad būtent Lietuva tapo po Pirmojo pasaulinio karo gaisro atsigavusių lenkų generolų auka. Šiame aukos vaidmenyje Vilnius (devyniolika metų laikinąja Lietuvos respublikos sostine buvo Kaunas) vis viena sugebėjo Varšuvai rodyti draugiškumo ženklus. Turime galvoje lenkų tautybės žmonių, šimtų pabėgėlių ypač iš rytinių Lenkijos pakraščių internavimą Lietuvoje.

Neturime tikslių duomenų, kiek lenkų pasitraukė į Lietuvą, kai, besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, 1919-ųjų rudenį ir 1920-ųjų vasarą Raudonoji Armija iš tikrųjų sėkmingai vijo vokiečius iš vakarinių bolševikinės Rusijos pakraščių, kuriuos dar tebekontroliavo „baltieji“. Apie šį laikotarpį esame rašę išsamiau*.

Bolševikinis revoliucijos eksportas

1917 m. lapkritį užgrobęs valdžią bolševikų lyderis Vladimiras Leninas įsakė proletarinę revoliuciją eksportuoti į visą pasaulį. Pasinaudoję Brest Litovsko taikos sutartimi, bolševikai ėmė stumti vokiečius iš imperijos pakraščių. Jiems dar trukdė baltagvardiečiai ir lenkai. Išvargintas pilietinio karo V. Leninas lenkams, kurie 1920-ųjų gegužės 6-ąją buvo užėmę Kijevą ir visiškai priartėję prie Minsko, siūlė „kaimyniškus santykius“ ir derybas, rytinės Lenkijos sienos perkėlimą pagal Pripetę iki Dnestro, tai yra, 50–80 km ryčiau negu ji buvo nužymėta per 1919 m. vasario kovas.

Valstybės vadas Juzefas Pilsudskis delsė, tikėdamasis įgyvendinti savo seną svajonę – atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR arba Žečpospolitą) iki pirmo padalijimo 1772 m. jos buvusiose ribose. Tuo metu bolševikai į Vakarų frontą sutraukė visas savo pajėgas, kurioms vadovauti ėmėsi palyginti jaunas (27 m.) ir gerai pilietinio karo frontuose užsirekomendavęs Michailas Tuchačevskis (1937 m. birželio 12 d. Josifo Stalino įsakymu kartu su didele karininkų grupe jis, tebūdamas 44-rių, buvo sušaudytas kaip dalyvavęs trockistų sąmoksle).

Raudonoji Armija netrukus atbloškė lenkus, birželio 12-ąją atimdama Kijevą, o rugpjūčio pradžioje jau pasiekė Varšuvą. V. Lenino bendražygis J. Stalinas, būdamas įtakingas Revoliucinės karinės tarybos narys, tuomet džiaugėsi: „Didžiulė prie Lenkijos prigludusių rajonų – Baltarusijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos – gyventojų dauguma yra ne lenkų valstiečiai, kenčiantys lenkų dvarininkų priespaudą. Todėl sovietinės kariuomenės šūkį „Šalin lenkų ponus!“ karštai palaiko šių rajonų žmonės“.

O sėkmės apakintas Michailas Tuchačevskis 1920 m. liepos 4 d. savo įsake rašė: „Sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Per baltosios Lenkijos lavoną tiesiamas kelias į pasaulinį gaisrą. Mes ant durtuvų atnešime laimę ir taiką darbo žmonėms. Pirmyn į Vakarus!“. Bet būsimas „tautų tėvas“ čia pat išdavė bolševikų žygį į Vakarus: jis nepritarė Levo Kamenevo ir Levo Trockio siūlymui į pagalbą M. Tuchačevskiui permesti elitinę Semiono Budiono raitelių armiją, kurią ketino pasiųsti į Karpatus vengrų revoliucionieriams remti.

Pagrindinė V. Lenino klaida – aklas pasitikėjimas J. Stalinu, revoliucijos vado idėją paversti pasaulį arba bent Europą vieninga darbininkų ir valstiečių imperija paliko tik bolševikine svajone. Vokietijos siena (tiksliau Berlynas) tąkart taip ir nebuvo pasiekta. Netrukus po 1920 m. rugpjūčio 14–15 d. įvykusio mūšio prie Varšuvos, Osuvo gyvenvietėje, J. Pilsudskio kariuomenė, remiama Antantės pajėgų (sprendimas padėti lenkams buvo priimtas Antantės konferencijoje 1920 m. liepos 5 d. Spa mieste Belgijoje), vėl atbloškė bolševikus net 400 km į Ukrainos ir Baltarusijos gylį. Ši siena užsifiksavo iki pat lemtingųjų 1939-ųjų…

Bėgte į saugesnius kraštus

O kol Raudonoji Armija artėjo prie Varšuvos, iš Lenkijos rytinių pakraščių bei jos užimtų Rusijos teritorijų į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą patraukė būriai pabėgėlių. Ši juos priglaudė, nesitikėdama, kad, praėjus vos trims dienoms po Suvalkų sutarties, J. Pilsudskio pritarimu generolo Lucjano Želigovskio būriai ją sulaužys ir įžengs į Vilniaus kraštą (kaip rašė Mykolas Biržiška, tie būriai buvo pavadinti „Litewsko-białoruska dywizja“ – Vakarų Europos ir Tautų Sąjungos akims apdumti**). Daugelis internuotųjų lenkų, susispietusių būtent šiame krašte pas savo giminaičius ar globėjus, dalyvavo tariamame sukilime prieš lietuvius ir su gėlėmis pasitiko lenkų okupantus. Taip jie atsidėkojo lietuviams už ištiestą pagalbos ranką.

Čia dar reikia priminti, kad po mūšio prie Vyslos lenkams vejant Raudonąją armiją į rytus, J. Pilsudskis, savo parankinio generolo L. Želigovskio rankomis, pakeliui sumanė užgrobti lietuvių apgyvendintas žemes vadinamajame Suvalkų trikampyje. Kaip rašėme prieš aštuonerius metus ***, 1920 m. rugpjūtį šiame trikampyje, Pietų Sūduvoje, Suvalkų – Seinų ir Punsko krašte susidarė ypatinga padėtis. Seinai nuo XV-ojo amžiaus iki pat trečiojo ATR padalijimo ir carinės Rusijos okupacijos 1795 m. priklausė LDK. Kaip rašė apklausų pagrindu etnologinį krašto pjūvį atlikęs istorikas Petras Kalnius 2006 m. paskelbtame tyrime „Punsko ir Seinų krašto lietuviai“****, Punsko valsčiuje lietuviai sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, bet lenkai į šią teritoriją pretendavo motyvuodami, kad caro laikais ji priklausė Varšuvos generalgubernatoriui.

1920 m. rugpjūčio 28 d. lenkų kariuomenė, apkaltinusi lietuvius bendradarbiavus su bolševikais, užėmė Augustavą. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai užgrobė Seinus, Suvalkus, Gibus. Lenkija reikalavo, kad lietuviai kartu muštų Raudonąją armiją arba bent leistų per savo teritoriją vyti bolševikus, tačiau Vilnius pasipriešino: lietuvius saistė liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Kita vertus, jie žinojo, kad lenkai neapleis užimtų žemių, net jeigu ir sulauks pagalbos fronte. Po įnirtingų mūšių rugsėjo 22 d. ties Augustavu lietuviai patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o kitą dieną lenkai jau užėmė Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Atsivėrė tiesus kelias L. Želigovskio avantiūrai.

Paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“. 2012 m.

Daugelis šio lietuviško krašto ūkininkų, ištisos šeimos, taip pat ir mišrios, pasitraukė į tėvyninę Lietuvą. Maždaug per dvejus metus Lietuvoje susikūrė nuo bolševikų bėgusių lenkų, į Lietuvą perkeltų įvairių okupantams palankių veikėjų, mišrių lenkų šeimų socialinė terpė, kuri papildė nuo senų ATR laikų Lietuvoje įsikūrusių kaimyninės šalies gyventojų anklavą. Iš principo  gausus jos pasipildymas sustojo nuščiuvus karams ir pilietiniams konfliktams ir 1921 m. kovo 18 d. pasirašius Rygos taikos sutartį, kuria buvo nutraukti karo veiksmai ir Lenkijai pripažintos didelės teritorijos rytuose. Lenkijos siena buvo nustatyta už maždaug 250 km į rytus nuo lenkų etninių žemių. Rytinėse teritorijose nuo Baltijos iki Juodosios jūros didžiausios tautinės grupės buvo lenkai, baltarusiai ir ukrainiečiai (apie 80–85 proc.), tačiau nei viena iš jų šioje teritorijoje nebuvo dauguma.

Tose grupėse didelė dalis gyventojų buvo pabėgėliai, internuotieji Lietuvoje ir kituose nuo karo labiau apsaugotuose kraštuose. Sąlyginė ramybė juose tvyrojo iki garsiojo 1939-ųjų metų įtakos sferų tarp SSRS ir nacistinės Vokietijos pasidalijimo ir Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tada Lietuva vėl ištiesė lenkams ranką.

——————————————————————————–

*https://www.delfi.lt/archive/ciskauskas-1920-ieji-kaip-lenkai-sustabde-europos-okupacija.d?id=36941577

**Biržiška, Mykolas, (Šėmis, B.) Vilniaus Golgota, Kaunas, 1930.

***https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-suvalku-trikampis-1920-ieji-kaip-mus-minde.d?id=62961174

**** Kalnius, Petras, Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas, 2006.