Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Apie Stalino kulto įsigalėjimą Rusijoje kalbame jau seniai. Ypač jo garbinimas pasireiškė 2019 metais, kai buvo pažymimos „plieninio“ 140-osios gimimo metinės. Buvo ištirta, kad jį teigiamai vertina apie 70 proc. rusų. Tuomet išsiaiškinta, kad per pastaruosius dešimt metų nuo 60 iki 45 procentų sumažėjo skaičius žmonių, manančių, kad Stalino epochos represijos buvo nepateisinamos.

Ar čia ne mūsų problema? Nesakykite. Lietuvoje taip pat atrasime ne vieną veikėją ir galbūt net sėdintį valdžios kėdėje, kuris palankiai vertina Stalino nuopelnus karo metais ir tvirtina, jog Lietuvai reikia tokios diktatoriškos rankos. Kaip sakoma, pirštais nerodysime. Iš tokių vienas kitas laižo padus Lukašenkai, iš Minsko pila pamazgas ant Lietuvos, ragina paduoti liokajaus ranką Maskvai arba tyliai svarsto, koks „tautų tėvas“ buvo ryžtingas pokariu sudorojęs „buožių atplaišas“ ir kėlęs žemės ūkį amžino įšalo zonoje…

Šiandien apie tai rašau nebe pagrindo. Neseniai „Telegram“ kanalas „We Can Explain“ rašė, kad Stalino paminklų statymo tempas tapo rekordiniu nuo sovietų lyderio asmenybės kulto laikų. Šiais metais Rusijoje pastatyti septyni tokie paminklai, o vienas anksčiau. Pačioje Maskvos širdyje,  53 metrų gylyje įrengtoje metro stotyje „Taganskaja“, gegužės 15 d. atidarytas Chruščiovo valdymo metu sunaikintas bareljefas „Žmonių padėka vadui“. Iš viso Rusijoje stovi 123 šio vado skulptūros, bareljefai, kompoziciniai paminklai. 90 proc. jų atsirado per 25 Putino valdymo metus.

Tiesa, kai kuriais atvejais gyventojai pasipriešina raginimui paminėti Staliną. Viename Baškirijos kaime žmonės balsavo prieš biusto pastatymą, bet jis vis tiek vietos valdžios buvo perkeltas į privačią teritoriją ir, matyt, laukia palankesnio meto.

O jis atėjo. Pagal 2012 m., likus dvejiems iki faktiškos karo prieš Ukrainą pradžios, atliktus tyrimus, Stalinui pirmenybę atidavė 42 proc. apklaustųjų, Leninui ir Petrui I-ajam – 37, o Puškinui, kuris anksčiau buvo šovęs į lyderių poziciją, – 29, gi Putinui – vos 22 proc. Dabartinio Kremliaus šeimininko, kuris save lygino jei ne su Leninu ar Stalinu, tai su Petru I-uoju, populiarumas pakilo virš 85 proc. ir, ko gero, jau susilygino su Stalino.

Kas pasidarė ir kas kaltas? Nereikia toli ieškoti argumentų, kad apkaltintume Putiną ir jo aplinką. Bet juk už jo pradėtą karą ir keturis kartus padidintą karinį Rusijos biudžetą, dabar prilygstantį nebent Izraelio karinėms išlaidoms, balsuoja visa šalis. Anąkart pažiūrėjau TV reportažą iš Kursko. Septyni iš dešimties korespondentės kalbintų miestiečių, paklaustų, kaip jie vertina Stalino atminimo įamžinimą, atsakė tam pritariantys. Tik du žmonės nedrąsiai sakė: „Gal nereikia…“ Bijo? Neturi nuomonės? Menantys Stalino piktadarybes? To mes nesužinosime: Putino komanda sunaikino bet kokią minties, žodžio ir veiksmų laisvę.

Vos Putinui atėjus į valdžią Maskvoje pasirodė ženklų, kad Rusijai reikia ryžtingo lyderio. Dar 1996 metais reformatorių komanda pradėjo skiepyti suvokimą apie tai, kad reformos turi būti įvykdytos greitai, ryžtingai ir nepaisant kokių nors „atsilikusių“ visuomenės grupių ar neorganizuotos opozicijos pasipriešinimo. „Labai svarbu, kad autoritarinių pokyčių modernizavimo idėja sklido ne tik iš konservatorių pusės, ji atėjo iš abiejų pusių. Tai yra, jau šiuolaikinės vertikalaus manipuliavimo visuomenės sąmone idėjos gulė ant gerai parengtos dirvos“, – 2019 m. „Levados“ centro, vėliau paskelbto „užsienio agentu“, apklausą komentavo jo vadovas Levas Gudkovas, kuris šių metų vasario 145 d. pats atsidūrė tokiame pat sąraše. Mitus apie Staliną jis yra pavadinęs Džiugafilija (iš jo prigimtinės Josifo Džiugašvilio pavardės).

Stalino dievinimas glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjungos ilgesiu, beje, dažnu ir čia, Lietuvoje. Galiu tik pakartoti prieš 8 metus skelbto straipsnio ištrauką: „Šiandien vis dar nuskamba pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus, nesidairyti į okupacinį istorijos laikotarpį, ypač į vadinamą tarpukario „smetonmetį“, atsisakyti kompensacijų už sovietinio režimo padarytą žalą, santykius su Rusija megzti katino Leopoldo principu „Vaikai, gyvenkime draugiškai“. Jie dažną lietuvį įspėja, kad gręžiojimasis į buvusią imperiją demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai“.

Šiaip jau nostalgija kam nors – dvasinė dimensija. Bet tie žodžiai ypač aktualūs šiandien, kai šalia Lietuvos stiprėja autoritariniai agresyvūs režimai, kai vienijasi brutalios jėgos, o atsvara joms – europinė vienybė ir susitelkimas – braška per visas siūles. Tuomet pagalvoji: o gal ir mums reikia „plieninės rankos“, kaip atsvaros?