Raimundo Kaminsko nuotraukose – 1941 metų Birželio sukilimo 82-ųjų metinių minėjimas Kaune

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

          Baigėsi birželis – pirmasis  vasaros mėnuo.  Mūsų  kalendoriuje jis vadinamas šviesiausiu metų mėnesiu, turėjusiu keletą gražių prasmingų lietuviškų pavadinimų. Tačiau  išlikusioje žmonių sąmonėje šis mėnuo vadintas ir  baisiojo birželio vardu: Sovietų Sąjunga 1940 metais okupavusi Lietuvą, po metų, birželio 14 dieną  pradėjo pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą.

        Birželis žymi ir Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimą, Lietuvos radijo dieną, spaudos draudimo pradžią, ir vieną iš ryškiausių kovos dėl Lietuvos laisvės – 1941 metų  Birželio sukilimo dieną. Tačiau, kaip patyrėme, daug kas nežino šio sukilimo istorijos, jo turinio, o piktavaliai jį stengiasi pateikti net negatyviomis spalvomis. Tad dar kartą pažvelkime į šį mūsų istorijos tarpsnį.

            Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

          Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado  nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“…  Su didėjančiu kolonistų atvykimu – didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą.  Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai.   Paskutinės LR  Vyriausybės  Ministras Pirmininkas ir laikinai ėjęs Prezidento pareigas  Antanas Merkys, gal pats nesusigaudydamas ką daro ar norėdamas įtikti atėjūnams, mirčiai atidavė garbingus Lietuvos patriotus – Vidaus reikalų ministrą generolą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

            Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

            Iki Birželio sukilimo pradžios buvo likusios tik devynios dienos, tačiau sovietinis okupantas  dar spėjo atlikti kai kuriuos   savo suplanuotus kruvinus darbus – 1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos.   Tomis dienomis Iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 17 tūkstančių žmonių. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Budavonės miške, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus,  Liudviko Simučio tėvas Adomas.     Nuo Baltijos jūros lig Vilniaus kalnelių / Dejuoja lietuviai maskolių naguos. /  Su ašarom gula, su ašarom kelia […] / Lygybės,  brolybės ir laisvės svajonės / Išnyko žiaurioj bolševikų valdžioj. [V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17]

           Daugelis manė, kad tik  karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė.  Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas tomis dienomis rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna. [Eilėraštis „Prakeikimas“, 1941-06-25].

         Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai,  buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto),  įtariami  ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą. Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano  gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė , parodžiusi didelę drąsą,  pavakary vesdamasi  mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir  stendų tuos suklijuotus plakatus. Tai pastebėjęs policininkas, dar vilkėdamas lietuviška uniforma, geranoriškai perspėjo: „Taip nedarykite, dabar jau valdžia rusų. Nukentėsite  ne tik jūs, bet ir jūsų tėvai…“

         Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus.  Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek  vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų   liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju –  rusą Piotrą Gladkovą,  pirmiausia   pradėjo naikinti geriausią  mūsų tautos   branduolį.

           1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų  susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo  iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa.  Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina.  Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi.

         Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi  įvairius mūsų tautos sluoksnius –  jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

       Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę.  Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: „Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas“. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ – manoma, kad slapta bendradarbiaujant  NKVD ir GESTAPUI, 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo  išardytas sukilimo štabas,  suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. [Alkas.lt,2023-06-14]. Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu.  Vienam iš sukilimo iniciatoriui Kaziui Škirpai  Berlyne buvo paskelbtas namų areštas. Tai rodo tikrąjį tuometinės vokiečių valdžios neigiamą nuostatą į rengiamą sukilimą, į lietuvių tautos viltį turėti savo nepriklausomą Valstybę. Tuo pačiu  akivaizdžiai paneigiama sovietinės ideologijos bei  jos tarnų paskleista ir dabar skleidžiama propaganda apie Kazio Škirpos bendravimą su nacistine Vokietija.

           Išdraskius Vilniaus štabą, sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis  Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

       Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą.  Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P.Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu).   Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

       Kautynėse su raudonarmiečiais sukilėliams pavyko paimti šarvuočių, minosvaidžių ir kt.  Kautynės su okupantais vyko ir miesto gatvėse . [Lietuvių enciklopedija, 29 t., 172-173 psl.].  Kariškis  Gediminas  Ruzgys vadovavo  žvalgybos būriui,  aktyviai dalyvavo Žaliakalnio sukilėlių gretose. Atsargos karininko  Broniaus  Stasiukaičio vadovaujamam būriui pavyko apsaugoti nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį. [Žurnalas „Varpas“, 2021, nr. 6, 17 psl.]

         Vytauto Didžiojo universiteto studentas jūrų skautas  Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Dabar prie šio pastato yra įrengta jo Atminimo lenta.

        Sukilime aktyviai dalyvavo ir kiti lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai, kaip antai  – Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu,     ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs  žymiu Kauno gydytoju.  . Daugelio įmonių darbininkai turėtomis priemonėmis gynė savo  fabrikus nuo raudonarmiečių kėslų juos susprogdinti.

        Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-čiosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“.  Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Suskambo Kipro Petrausko dainuojama daina „Saulelė raudona“ –  sutartas ženklas pradėti visuotinį tautos sukilimą.  Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą.  Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės Varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg  įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų  patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, kuriam buvo pavesta su sukilėlių būriu  saugoti Kūno kultūros instituto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu  dabartinis Lietuvos sporto universitetas, jo vadovybė. 

            Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis.  Vytauto Didžiojo tiltą sovietai susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…  Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas.

        Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Vien Kauno sukilėliai išsaugojo beveik 2000 kalinių gyvybę [ dr. Arvydas Anušauskas – 1941 m. Birželio sukilimas: aukos ir  padariniai. Intern.]        Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį. Lietuva turėjo savo vyriausybę, buvo rengiamasi tos Laikinosios vyriausybės pirmajam posėdžiui.

       Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama  mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės  per kaimus ir miškelius  bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius [Anatolijaus Žibaičio laiškas]. Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas. Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė.  Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai [Tiesos.lt redakcija, 2021-o6-13].  Vilnius turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

         Visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie  subombardavę  pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose Jonas Venckevičius: „Važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…“

       Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai  pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami   patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

       Sukilimas  pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių.  Birželio 26 dieną  vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas  švietimo ministras profesorius  Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: „Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…“

               To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su  sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko  ir Vokietijos interesų. Jau birželio mėn. 27 dieną   įsakyta sukilėliams grąžinti ginklus. Vokiečiai nepripažino  Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti.  Laikinoji  vyriausybė po šešių savaičių  buvo priversta nutraukti savo veiklą. Lietuvoje šeimininkavo vokiečių okupacinis režimas.

        Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš kurį laiką   buvo paviešintas  kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos  laisvės.

          Šia tema labai taikliai yra pasakęs profesorius Vytautas Landsbergis: Birželis yra Lietuvos 1941 – 1990 m. ilgosios rezistencijos  pradžia. Puolant Birželio sukilimą, puolama visa rezistencija { Rezistencijos pradžia, 10 psl., 2012].

       Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurufų, slavinų ar vizantalių piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą.   Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurufiškų – gochiniškų  svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus.           Kai kas stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių faktus, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta. Kai kurie vykusio Birželio  sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio konkretaus įrodymo net žydšaudžiais.

Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių.   Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose.  Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą.  Šia tema prieš kurį laiką įdomių minčių spaudoje yra pateikusi  Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

           Sistemingai Vilniuje stabdoma Laisvės kovotojų bei apskritai didelės visuomenės dalies norimo patriotinės istorinės krypties  paminklo  statyba Lukiškių aikštėje.  Vilkinama ir numatyto  paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Vengiama pripažinti  mūsų  dvasinės kultūros,   tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kėsinamasi toliau ardyti  lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę.  Siūloma net  leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes.

        Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir  provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.

        Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė  Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas  Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl  okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido.  Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

         Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę  mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis.  Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. (Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla). Žurnalistas Bronys  Raila rašė: „Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus“. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“.   Tą patį  mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios  Laikinosios Vyriausybės  pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis,  dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai. Prezidentas Valdas Adamkus  prisimena, kad nepriklausomybės atkūrimą paskelbusi Laikinoji vyriausybė jam išliko idealu visam gyvenimui  [Intern. skyr. „J. Brazaičio  perlaidojimas kelia aistrų –Lrytas].  Profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė : tai buvo „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą,  davusį impulsą  tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei  kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį –  Sovietų Sąjungą.

       Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios  „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas  Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete įrengtas sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis  paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Prisimintina ir tai, kad K. Škirpos vadovaujami savanoriai  1919 metų sausio 1 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė  mūsų Trispalvę vėliavą. Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti  pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991  metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs  buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva  Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.

            Birželio sukilimą žymi įvairiose  Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

          Šiandien   nuo vykusio Birželio sukilimo  mus skiria jau 82-jų metų tarpsnis. Gaila, kad šis visuotinis  mūsų tautos vykęs  pasipriešinimas tam pačiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar  kovoja narsi ukrainiečių tauta,  Lietuvos valdžios nugrūstas į pakraštį – lyg kažko bijomasi jį viešai  minėti. Prisimename  įvairių organizacijų daugkartinį  Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisintas Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimas -„Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“. Deja, teigiamo  atsakymo nesulaukta.  Gerai, kad šią istorinę Atmintį stengiasi  išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos  – tai vienur, tai kitur surengdamos  minėjimus.

        1941 metų Birželio sukilimo 82-ąsias metines minėjo ir Kauno kai kurios visuomeninės organizacijos.  Ryškus  minėjimas įvyko LGGRTC vyr. patarėjo, visuomenininko Raimundo Kaminsko iniciatyva, gražiai talkinant  LPKTS Kauno filialo, Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos  ir LLKS  atstovams.  Minėjimas buvo pradėtas šv. Mišiomis Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje. Jas aukojo bazilikos klebonas Kęstutis Rugevičius, koncelebruojant  kanauninkui  daktarui  Robertui Pukeniui  ir   teologijos mokslų doktorantui  kunigui Andriui Končiui.  Kartu prie altoriaus meldėsi žinomas ekumeninio judėjimo šalininkas, didelis Lietuvos patriotas – Kauno Evangelikų Liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčios klebonas  kunigas  Saulius  Juozaitis. Savo homilijoje kanauninkas dr. Robertas Pukenis,  remdamasis Evangelija, susirinkusiems įtaigiai priminė Birželio sukilimo prasmę, šių Mišių tikslą,  žuvusių sukilėlių ir kitų Lietuvos laisvės kovotojų auką.

        Pasibaigus šv. Mišioms, visi nuėjome  prie  Laikinosios Vyriausybės vadovo profesoriaus Juozo Brazaičio- Ambrazevičiaus kapo, esančio bazilikos šventoriuje. Laikinosios Vyriausybės pirmininką pagerbėme kanauninko Roberto Pukenio pradėta malda -„Viešpaties angelas apreiškė Marijai“.  Kalbėjęs kunigas Saulius Juozaitis apžvelgė kai kuriuos Lietuvos istorijos tarpsnius, pasiaukojamas kovas dėl Tėvynės laisvės, Birželio sukilimą pavadindamas viena garbinga Lietuvos istorijos grandine . Jei ji nutrūktų – liktų tuštuma, primenanti mirtį. Linkėjo, kad ši  Atminties grandinė niekada nenutrūktų, kad nepaisant slankiojančių šešėlių, mes visi saugotume Lietuvos Šviesą, Tikėjimą, jos dvasinės kultūros vertybes.  Prie kapo dar kalbėjo kunigas  Andrius Končius, LPKTS Tarybos pirmininkė Vaidevutė Margevičienė, buvęs J. Urbšio vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis, LGGRTC  vyr. patarėjas Raimundas Kaminskas, LPKT bendrijos pirmininkė Aldona Krinickienė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas Zigmas Tamakauskas.  Laimutė Urbonienė paskaitė savo mamos, buvusios sukilėlės Runaitės Šidlauskienės prisiminimų puokštę. Pabuvimą prie Laikinosios Vyriausybės vadovo kapo baigėme  Evangelikų Liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčios klebono kunigo Sauliaus Juozaičio pasiūlyta Viešpaties malda.

             Minėjimą tęsėme  Senosiose kapinėse prie Birželio sukilimo aukoms skirto  Atminties paminklo. Čia sugiedojome Lietuvos himną, vėl prisiminėme žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus, Birželio sukilėlių ryžtą, jų kilnius siekius  ir auką. Malonu, kad minėjime   dalyvavo buvęs ilgametis  Lietuvos sąjūdžio pirmininkas ir buvęs aktyvus LR Seimo narys Rytas Kupčinskas. Gaila, kad pažymint šį garbingą mūsų istorijos tarpsnį,  siekusį įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, nedalyvavo nė vienas miesto valdžios atstovas. Kauno miesto valdžia nemato ar nusiduoda nematanti ir judriame Europos  prospekte išniekintos kovojančios Ukrainos vėliavos – Ukrainos vėliavos spalvomis  nudažyta  prie kelio esanti ilga  siena   subjaurota  įvairiomis  teplionėmis…

          Niekada neturėtume pamiršti svarbiausių mūsų tautos istorijos įvykių ir  tų, kurie savo gyvybę paaukojo gyvajai Lietuvai.  Turėtume lankantis Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje  pagarbiai stabtelti jos šventoriuje prie Laikinosios Vyriausybės vadovo, profesoriaus, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, rašytojo, publicisto, literatūros istoriko, aktyvaus kovotojo dėl Lietuvos laisvės dr. Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio kapo.   Turėtume čia  pamąstyti ir apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą  prisiminti jos Laisvės kelią,  nušviestą  pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto  žiburėliais.

           Privalome gyvenimo rato sūkuriuose  išlaikyti savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Turime, anot popiežiaus Pranciškaus, saugoti  savo tautos gyvąsias  šaknis, prisimindami mūsų tautos dainiaus poeto Maironio žodžius: Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, / Kame nuo amžių tėvai gyveno: / Čia tavo kūnas sau maistą semia,  / Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno.