Gausybė kryžių Kęstaičių kankinių vietoje

Ona Striškienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Rugpjūčio 10-11 d. būrelis Panevėžio žygeivių ir jų bendraminčių keliavo „Simono Daukanto taku“. Negaliu išskirti nei vienos vietos, jos visos svarbios. Džiaugiuosi kiekvienu keliavusiu žmogumi, nes kiekvienas įnešė savo įnašą nuoširdžiai.

Važiuota Panevėžio, Pakruojo, Šiaulių, Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Plungės, Telšių, Radviliškio rajonais. Lankytasi Rakandžių kaime netoli Gruzdžių, kur prisimintas dr. Jonas Šliūpas, Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus. Kuršėnuose kalbėta apie kalendorių leidėją Lauryną Ivinskį, lankytas jo kapas. Lietuviškuose kalendoriuose buvo spausdinami patarimai ūkininkams, išspausdinti A. Baranausko, S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, K. Praniauskaitės eilėraščiai. Papilėje lankytas S. Daukanto kapas, paminklas jam, pastovėta klebonijos kieme, kur yra muziejus garsiam istorikui. Pabuvota Biliūniškėse, kur vyko 1863 m. sukilimo kovos, kur stovi aukštas paminklas-obeliskas. Daug laiko praleista Viekšniuose, kur senoji vaistinė, Biržiškų namas, paminklas jiems, paminklas Vytautui Didžiajam, unikalios kapinės – nauji kryžiai ant nelankomų kapelių, jas verta aplankyti. Važiavimas per Žemaičių Kalvariją, keliavimas į Šarnelę prie poeto Vytauto Mačernio kapo, parymojimas prie jo ir Aldutės skaitomos  jo Vizijos.

Lankėmės Židikuose, kur gyveno, dirbo, kūrė ir palaidota rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Buvome prie atminties ženklo generolo Povilo Plechavičiaus gimtos sodybos vietoje.

Tiko vakarinis pasivaikščiojimas po Skuodą, kur pasilikome nakvynei. Prisiminti vyskupo poeto Antano Baranausko gyvenimo metus Skuode, Sedoje padėjo jam skiri atminties ženklai.

Kalvių kaime, Simono Daukanto gimtinėje, buvo ramu, sunku beatsekti buvusį gyvenimą. Ten buvo jo kelio pradžia. Lenkimų bažnyčios šventoriuje S. Daukanto motinos kapas, kurį sūnus savo rūpesčiu ir (tuomet dideliais) pinigais sutvarkė. Jis savo gyvenimą paaukojo Istorijai ir gal nelabai suko sau galvos, kas bus pastatyta ant jo kapo.

Kopimas į piliakalnius – Apuolės, Džiugo, Šatrijos, Alkos kalnas Erkšvoje – pamažu, žingsnelis po žingsnelio, tarsi grįžimas į praėjusių šimtmečių gyventą laiką. Pasakojimai ant jų ir pačios erdvės kalbėjimas atėjusiems. Ačiū žmonėms juos saugantiems.

Ukrinuose, matėme unikalius akmeninius paminklus, darytus akmenoriaus Stepono Gailevičiaus. Žavėjomės akmenų gausumu Mosėdyje, didžiausiu Lietuvoje Barstyčių akmeniu. Lankėmės Šaukliuose pas akmens skulptorių Mindaugą Jankauską, kur regėjome akmeninį koplystulpį, stebėjome procesą, kaip dirbama su akmenimis.

Alsėdžių kapinėse lankėme 1918 m. signataro Stanislovo Narutavičiaus kapą. Sukrėtė Kęstaičių bažnyčios, jos gynimo istorija. Toje vietoje dabar rymo gausybė kryžių. Lankėmės Telšiuose, Džiuginėnų dvarelyje, Luokėje. Rainiuose prisiminėme kankinių tragediją. Visko net neįmanoma surašyti. Galvoju ir kaip mes neskubėdami, išklausydami pasiruošusių kolegų pasakojimo, per dvi dienas tiek aplankėme ir pamatėme.

Algiukas negailėdamas savo mašiniuko skuodė vieškeliais. Audrius sužiūrėjo tiesiausius kelius. Broniukas pasiūlydavo sekančios vietovės pavadinimą. Aldutė pylė mintinai ilgiausias eiles, puikiai perteikė Vytauto Mačernio vizijas prie jo kapo. Grįžtant ji visą kelią dainavo ir vis kitas dainas. Jai tarė Rasma, Jolanta ir kas tik norėjo ar mokėjo. Gintas kaip visada filosofavo, oi, kaip jausmingai kalbėjo apie Žemaitę Džiuginėnų dvarelyje. Danutė man parinko obuolių, – kokie jie skanūs buvo. Vis abi džiaugdavomės pamatę judančius kombainus. Kuliantys kombainai man keldavo mintį, kad duonos turėsime.

Temstant antrai dienai kopėme į Šatriją. Tik Rasma taip užburiančiai temoka kalbėti! Žvelgi nuo Šatrijos ir visos Lietuvos laukai, miškai, ežerėliai klojasi.

Ačiū Broniui, Algiui ir visiems buvusiems kartu, papildžiusiems vieni kitus kalbėjimu, dainavimu, nuoširdžiu buvimu ir ramiu tylėjimu. Ir šis žygis buvo su Tikslu, nes žygeivių šūkis „Nė vieno žygio be tikslo“.