Pagrindinis puslapis Istorija Archeologija Bajorų kapinyno archeologinės ekspedicijos dešimtmetis

Bajorų kapinyno archeologinės ekspedicijos dešimtmetis

Briauniaus ežero apylinkės ir Bajorų kapinyno kasinėjimo vieta iš paukščio skrydžio (Kietaviškių seniūnija, Elektrėnų sav.). G. Kuliešiaus nuotrauka

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejus, www.voruta.lt

Tūkstantmetė Bajorų kaimo, esančio Kietaviškių seniūnijoje (Elektrėnų sav.), praeitis vaizdžiu istoriniu pasakojimu atsiskleidžia nuo 2006 metų dirbančioje Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Kaišiadorių muziejaus archeologinėje ekspedicijoje, vadovaujamoje archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus. Minint ekspedicijos dešimtmetį parengta glaustai bet visapusiškai tyrimus apžvelgianti Kaišiadorių muziejaus stendinė paroda „Atrandant paskandas: senovės lietuvių kapai po vandeniu“ (sudarytojas dr. V. Vaitkevičius, maketuotoja Agnė Beinaravičiūtė, redaktorė Jūratė Lakštauskienė). Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Parodos ,,Atrandant paskandas: senovės lietuvių kapai po vandeniu“ stendai. N. Adukonienės nuotr.

Išskirtiniai Bajorų ekspedicijos radiniai apima bemaž visą Lietuvos priešistorės laikotarpį, ankstyvuosius istorinius laikus; čia liudijamas senovės lietuvių laidojimo į vandenį paprotys ir iškyla pomirtinio pasaulio – paskandų – vaizdinys, atgyja Didžiosios Kunigaikštystės kultūra, kuri yra mūsų tautos savasties ir stiprybės šaltinis, kertinis valstybingumo akmuo. Tai archeologo išsvajota vieta, teigia dr. V. Vaitkevičius, kuri mus augina, moko ir yra nepaprastai svarbi gimtojo krašto – Lietuvos valstybės – kultūrai pažinti, tautos savimonei ugdyti.

Parodos pristatymo Kaišiadorių muziejuje akimirka. V. Budvyčio nuotr.

Tyrimuose buvo pritaikyti ir išplėtoti šlapynių archeologijos metodai. Šiandien archeologijos ir gamtos mokslų duomenys, gausūs apylinkių vietovardžiai, pasakojimai bei rašytiniai krašto istorijos šaltiniai leidžia į Bajorų kapinyną nuosekliai žvelgti per kraštovaizdžio archeologijos prieigą. Dešimt metų trunkantys tyrimai tėra maža istorijos dalelė. Parengta apibendrinanti paroda – pirmas žingsnis išsamaus leidinio link.

Bajorų kapinynas yra Baltijos aukštumose, Dzūkų kalvyno duburyje. Remiantis dr. Rimantės Guobytės žiniomis, Bajorų duburys, kuris vietos gyventojų kalboje vadinamas klone, baigiantis paskutiniajam apledėjimui susidarė vienoje iš supleišėjusio ledyno vietų – tarp ledo luitų patvenktas telkšojo prieledyninis ežeras. Klonė prasideda Vindziuliu kaime ir šiaurės vakarų kryptimi tęsiasi daugiau kaip du kilometrus, ties Bajorų kapinynu kiek susiaurėja, bet statūs jos krantai kyla į trisdešimties metrų aukštį – ledyno pakraščiuose susidariusias morenines kalvas.

Bajorų kaimo kapinynas yra Salaitė, kitaip – Maleckų Salaite, vadinamoje 23 x 32 m, 1,2 m aukščio kalvelėje prie Briaunio ežero, už kelių šimtų metrų nuo Gudelių sodybos. Kolūkių metais Ona Lišauskaitė-Gudelienė (1921–2002), grįždama iš kaimynės Janinos Talačkienės suarto kapinyno paviršiuje rado ietgalį ir parsinešė jį į namus. 1994 metais buvo pradėta rengti knyga apie Kietaviškes ir jų apylinkes, todėl ir į Bajorų kaimą užsuko ekspedicijos dalyviai. O. Gudelienę iš Kaišiadorių aplankė Sigita Nistelytė ir vienas iš knygos „Kietaviškės“ sudarytojų Olijardas Lukoševičius, kurie knygos medžiagai rinko istorinius atsiminimus ir tautosaką. Pokalbio metu pateikėja prasitarė apie senovės laikų durtuvą, o paprašyta parodė ir galimą radimo vietą. Tuo metu žvalgant ir kastuvu patikrinant įvairias vietas ir buvo rasta vieta, kurioje aptikta ir kitų ženklų, rodančių kapinyno požymius. Kitų metų pavasarį šią vietą žvalgė tuometinio Kaišiadorių rajono archeologinės ekspedicijos dalyviai, kuriai vadovavo archeologas dr. Algirdas Girininkas. Tais pačiais metais 1995 metais A. Girininkas ir O. Lukoševičius apie Bajorų kapinyno, kuris buvo datuojamas XII–XIII a., atradimą paskelbė žurnale Baltų archeologija. Tuo laiku rasti pavieniai radiniai (tame tarpe ir pirmasis radinys – ietigalis) buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui. Galima sakyti, kad būtinybė perduoti archeologinius radinius kitiems Lietuvos muziejams ir buvo viena iš paskatų, inspiravusi siekį Kaišiadoryse įkurti vietinį istorijos muziejų, kuriame butų kaupiami savivaldybės teritorijoje rasti archeologiniai radiniai ir kitos istorinės vertybės.

1996 m. spalio 4 d. Bajorų kapinynui buvo suteikta teisinė apsauga (A56, dabar – KVR 22103). 2005 m. jis pripažintas valstybės saugoma kultūros paveldo vertybe, patikslintos kapinyno vertingosios savybės ir ribos (saugomas plotas – 0,95 ha).

Praėjus dešimtmečiui, minėtų 2006 m. rugpjūčio 3 d. ir prasidėjo dr. V. Vaitkevičiaus vadovaujama Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinė ekspedicija, kuri tęsiasi iki šiol. Per 2006–2015 m. ištirta 304,7 m² kapinyno dalis, iš jų 24 m² – pelkėje Salaitės papėdėje. 2006–2009 m. Bajorų kapinyno tyrimus rėmė Kultūros paveldo departamentas, nuo 2014 m. – VšĮ Prigimtinės kultūros institutas.

Seniausieji Bajorų kapinyne aptikti radiniai datuojami mezolitu, arba viduriniuoju akmens amžiumi (apie VIII tūkst.. pr. Kr.). Iš bronzos amžiaus kyla akmeninio gludinto kirvelio dalis ir ugnies nepaliesti žmonių kaulai su mėlyno stiklo karoliukais ir kai kuriais kitais radiniais (VI a. pr. Kr.). Viduriniajam geležies amžiui (VI–VII a.) būdingų ritinio formos molinių verstukų dalys ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės rastos XIV a. – XV a. pradžios degintinių kapų sluoksnyje, kuris apima didžiąją Salaitės dalį. Šiam sluoksniui priklauso didžioji visų archeologinių radinių dalis: sudegintų žmonių ir gyvūnų kaulai, apžiestos keramikos šukės, darbo įrankiai ir buities reikmenys, ginklai, papuošalai, pakinktų dalys. 2015 m. tyrimų duomenimis, tokių pačių radinių iš degintinių kapų yra ir antrosios, už kelių dešimčių metrų esančios salos paviršiuje. Visi Bajorų kapinyno archeologinių tyrimų metu gauti radiniai perduodami saugoti Kaišiadorių muziejui. Visi radiniai yra konservuoti, o kai kuriems iš jų reikėjo ypatingo ir kruopštaus restauratorių dėmesio.

Ekspedicijos vadovas archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius tyrimų metu. 2015 m. V. Budvyčio nuotr.

Archeologiniai tyrimai Bajoruose, pasak dr. V. Vaitkevičiaus, veda prie išvados, kad mirusiųjų palaikai – ugnies nepaliesti kaulai bronzos amžiuje ir perdegę kauliukai ankstyvaisiais viduramžiais – buvo skandinami senojo Švenčiaus ežero vandenyje. Šis ežeras, vėliau suskilęs į tris mažesnius: Švenčių, Švenčiuką ir Briaunį, plytėjo giliausioje duburio dalyje ir, priklausomai nuo vandens svyravimo, sėmė arba skalavo Bajorų kapinyno kalvą.

Lietuvių kalba išsaugojo žodį paskandos – pomirtinio, povandeninio pasaulio pavadinimą. Įvedus krikščionybę juo imtas vadinti pragaras. Pasakos atskleidžia gilias mitologines laidojimo į vandenį priežastis. Tikėta, kad sudeginto mirusiojo vėlė persikūnija tuomet, kai jos palaikus paliečia nors vienas vandens lašas.

Kertinis Bajorų ekspedicijos akmuo, teigia ekspedicijos vadovas dr. V. Vaitkevičius – vertybės, kurios kyla iš mokslo tiesos ir gyvenimo patirties. Per dešimtį metų Bajorų ekspedicija išaugo ir sustiprėjo, virto nedideliu universitetu, kuris pievoje prie Briaunio ežero kasmet suburia akademinį jaunimą, ugdo baltų kultūros tyrinėtojų įgūdžius, puoselėja naująją lietuvių archeologiją.

2015 m. pabaigoje Kaišiadorių muziejuje (laikinose patalpose Gedimino g. 118, Kaišiadorys) įvyko minėtos parodos pristatymas. „Šiandien pristatome 10-mečio įvykį. Archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius yra Neries ekspedicijos dalyvis, aprašęs ją 4-iuose tomuose, Jono Basanavičiaus ir Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatas“ – pristatymą pradėjo Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. „Bajorų ekspedicijos radinių naujumas stulbina. Štai žvangučiams, pristatomiems viename parodos stende, ištirti ir aprašyti skirtas visas bakalaurinis darbas“.

Renginio metu buvo pristatyta tyrimų pradžia bei eiga, parodytas Manto Lapeikos filmukas iš 2011 m. tyrimų – „Viena diena ekspedicijoje“. Muziejaus direktorius O. Lukoševičius pademonstravo ir dalį tyrimų metų gautų radinių, saugomų Kaišiadorių muziejuje. Susirinkusiuosius ypač sudomino pagal Bajoruose rastas keramikines šukes atkurti puodai, mėlyno stiklo karoliukai su bangele bei blindės lazda su įrėžomis. Pristatyme dalyvavo Kauno televizijos „Init“ žurnalistai, kurie šį nemažo susidomėjimo sulaukusį renginį nufilmavo.

,,10 metų trunkanti ekspedicija ilga kaip Kernavės, Šventosios ar Vilniaus žemutinės pilies archeologinės ekspedicijos, bet istorijoje – tai tik akimirka“ – Bajorų kapinyno tyrimus per parodos pristatymą apibendrino dr. V. Vaitkevičius. „Mūsų ekspedicijoje nariai kaito saulėje ir mirko vandenyje. Patyrė atradimo džiaugsmą…ir nusivylimą. Visiems jiems dėkoju. Nuo pasitraukimo sulaikė bičiuliai. Paroda ir pradėtas rengti katalogas sulaikė galutinai. Bajorai – tai vieta tautos savimonei ugdyti. Ir pasižadu – bus leidiniai“.

Parodos pristatymo akimirka. Iš dešinės: archeologas dr. Vykintas Vaitkevičus, Kaišiadorių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algimantas Janavičius ir Elektrėnų krašto kultūros tyrinėtoja etnologė Onutė Šakienė. V. Budvyčio nuotr.

Kaišiadorių muziejaus stendinę parodą „Atrandant paskandas: senovės lietuvių kapai po vandeniu“, skirta Bajorų kapinyno archeologinių tyrimų dešimtmečiui, jau eksponuota Kaišiadorių kultūros centre bei Kaišiadorių A. Brazausko gimnazijoje, vėliau ją numatoma eksponuoti Kietaviškėse, Kernavėje, Biržuose ir kitose šalies vietose.

Naujienos iš interneto