Bronius Kuzmickas. Juozo  Vercinkevičiaus nuotr.

Bronius Kuzmickas, www.alkas.lt

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Šiuolaikinė lietuvių savimonė, Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė, Vilnius: Rosma, 1996, p. 7–99.

Europinės tendencijos

Įvairiose šalyse didėja rūpestis dėl vietinio savitumo išlikimo, auga dėmesys tautų, tautinių mažumų, istorinių kultūrinių regionų tapatybei, didėja pastangos ją išsaugoti, priešintis globalizacijai. Blaiviai suvokiama, kad besiplečiantis atvirumas turi ne tik teigiamas, bet ir nepageidaujamas ar bent nenumatomas pasekmes, viena iš kurių yra spartėjanti netradicinė gyventojų migracija. Pastarąją sukelia ir naujieji etniniai konfliktai. Bet kokiu atveju intesnyvi migracija, kada į Europos šalis vyksta imigrantai iš tolimų ir visiškai skirtingų kultūrinių regionų, kelia naujas ir sunkias socialinės adaptacijos problemas, socialines įtampas, o tai silpnina visuomenės integraciją ir stabilumą.

Visa tai daugelyje šalių daro labai aktualius tautinės savimonės ir tautinės tapatybės klausimus tiek etnine kultūrine, tiek ir pilietine prasme.

Narystė Europos Sąjungoje ir tolesnis europėjimas, europinių ir globalinių tendencijų poveikis turėtų ne silpninti lietuviškąją tapatybę, bet priešingai, teikti jai papildomų erdvių ir paskatų. Tautinės tapatybės būklė ne vien etnine prasme šiuolaikiniame Europos kontekste yra suprantama ir kaip reikšminga visuomenės stabilumo sąlyga.

Tuo būdu tautiškumas, išlikdamas pačiu savimi, išeina iš savo uždarumo ir įsilieja į kitų Europos tautų kontekstą. Įsitvirtina nuomonė, kad ateities Europa yra tautų ir kultūrų, kalbų ir dialektų, tradicijų ir savimonių įvairovė. Tarp europiškumo ir tautiškumo nėra prieštaravimų, europiškumas neatsiejamas nuo Europos tautų kultūrinės tapatybės ir individualybės išlaikymo. Ne vienodėjimas ir unifikacija, bet įvairovė, individualybė ir savitumas yra bendroji europinė vertybė.

Atvirumas pasauliui, kaip vienas esminių mūsų nepriklausomybės iškovojimų, turi būti plėtojamas apgalvotai ir pasirinktinai, taip, kad nestelbtų teutinės tapatybės, bet padėtų ją turtinti ir ugdyti. Juoba kad tauta, tautiškumas, etnine ir pilietine prasmėmis, yra europinės civilizacijos raidos padarinys.

Tautinė tapatybė ir savimonė

Tauta negali normaliai gyvuoti, tuo labiau išlikti, nuolat pati apie save nekalbėdama, savo istorijos vingių neaiškindama, savo pačios darbų ir žygių nevertindama. Jeigu pritilsta autentiškas pačios tautos balsas, tada ima viršų kaimynų balsai, ne visada tolerantiški ir neutralūs. Tą lietuviai gerai patyrė, nes ne kartą buvo prievarta tildomi. Pritilus autentiškajam tautos balsui, atsitinka ir kitas negeras dalykas – jos nariai pradeda apie save kalbėti svetimųjų balsais, žvelgti į savąją tautą ir ateitį svetimųjų ir jų interesų akimis. Lietuviai yra patyrę ir „tapatybės konfliktus“, kada žymi tautos dalis svyruoja tarp savojo ir svetimojo požiūrio į save, savo istorinę praeitį, kada pamirštama sava tapatybė, nutaustama, vėl tautiškai atgimstama. Reflektyvus kalbėjimas aktyvėja tautinio atgimimo laikotarpiais. „Tautinis prisikėlimas apima vidinį apsivalymą. Svetima kultūrinė įtaka turi būti pašalinta, kad vėl būtų atrastas tikras bendruomenės tapatumas“ (A. D. Smith).

Todėl brandi tauta nepaliaujamai kalba apie save pačią, kalba sau ir kitiems, per savo kultūrinius kūrinius siekia save pažinti ir suprasti, aiškinti ir vertinti savo būklę, ginčytis su nepalankiais požiūriais. Šiame lygmenyje ir žiebiasi tautos savimonė kaip aukščiausias jos „Aš“: jos būties visumos refleksija, savotiška „antrojo aukšto“ sąmonė, matanti ir vertinanti nenutrūkstančią įvykių seką.

Esminis prisikėlusios nepriklausomam gyvenimui tautos savimonės matmuo yra valia savarankiškai spręsti savo ateitį, ryžtas išlikti, nenusileisti išorės ir vidaus prievartai.

Atmintyje giliai įsirėžė ne tik garbinga, bet ir varginga praeitis. „Jei ta praeitis graži ir garbinga – juo geriau! O jei ji tamsi ir varginga – ne ką blogiau. Ir toks gali būti stiprybės šaltinis: Mus persekiojo, kankino ir niokojo, o vis dėlto mes pasilikome mes!“ (V. Mykolaitis-Putinas).

Paskutiniais trečiojo dešimtmečio metais, nepaisant kai kurių neigiamų vidaus reiškinių, žymiai išaugo žmonių pasitikėjimas savimi, savo tauta, didžiavimasis ja, tautiškumo išlaikymą suvokiant kaip vieną iš giliausių pilietinių priedermių. „Manau, kad būdingiausias nepriklausomos Lietuvos gyvenimo bruožas buvo savos žmogiškosios vertės pajautimas, menkavertystės komplekso išnykimas ir per keliolika metų įvykęs nusikratymas ne tik išoriškai matytais carinės okupacijos palikimais, bet ir vidiniais, nenatūraliais varžtais.“

Tautinė tapatybė buvo siejama su nepriklausoma valstybe kaip laisvės ir teisingumo sąlyga. Nepriklausomybė buvo tapusi savaime suprantama ir vienintele įmanoma normalia būsena. Su nepriklausomybe buvo siejamas modernusis lietuviškumas. Lietuvo sąvoka, lig tol žymėjusi etniškumą, nepriklausomybės metais įgavo pilietiškumo turinį, tuo pačiu ir europietiškąją prasmę. Lietuvis kaip nepriklausomos valstybės pilietis jautėsi esąs lygiavertis laisvų Europos tautų narys.

Dvasinis genocidas

Dvasinis genocidas, trumpai apibūdinant, yra žmogaus dvasios naikinimas. Tai yra naikinimas žmogaus proto, jausmų, valios ir tikėjimo, jo laisvės ir vertingumo neigimas. Tuo pačiu tai strategiškai apgalvotas, kartais subtiliai maskuojamas žmogaus naikinimas, nes ardoma ir slopinama tai, kas sudaro jo kaip asmenybės branduolį, siekiant paversti žmogų masės individu, kuriuo galima nesunkiai manipuliuoti. Dvasinis genocidas, apimantis visą visuomenę ar nukreiptas į visą tautą, yra visuomenės, tautos naikinimas, verčiant jas beveide individų mase.

Žmogaus dvasia naikinama ją slopinant ir kartu deformuojant, skiepijant sąmonėje tam tikrus minties ir jausmo stereotipus, „neginčijamas tiesas“, utopines pasaulėžiūras.

Lietuvių tautinė savimonė buvo sistemingai slopinama ir naikinama nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos dienų. Savimonė, kaip žinome, slypi ne tik žmonių protuose ir jausmuose, bet taip pat ir kultūros bei istorijos paminkluose, meno kūriniuose, mokslo veikaluose, mokyklų programose, religinėje praktikoje. Dalis šių dalykų buvo neatidėliojamai naikinama – deginamos mokyklų bibliotekų knygos, dalį slepiant specfonduose, griaunami istorijos paminklai, uždarinėjamos bažnyčios, naikinamos visuomeninės, kultūrinės, politinės organizacijos. Tokių akcijų tikslas – sugriauti tradiciją, suardyti dvasinį atsparumą palaikančias institucijas, sudaryti dvasinį vakuumą, reikalingą atneštajai ideologijai.

Pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos metais buvo planingai, fiziškai ir morališkai naikinama, žudant ir tremiant, veikliausia ir sąmoningiausia tautos dalis – ūkininkai, mokytojai, dvasiškiai, kariškiai, verslininkai, valstybės įstaigų vadovai, politinių partijų nariai. Fiziškai tauta buvo naikinama planingai, atsižvelgiant į socialinius, politinius kriterijus. Dvasinio genocido priemonės taikomos totaliai.

Per ilgus kovos metus didžioji dauguma partizanų žuvo, kiti buvo suimti, nuteisti, nukankinti, ištremti. Taigi per palyginti trumpą laiką žuvo kelios dašimtys tūkstančių (tikslaus skaičiaus nežinome) sąmoningiausio, ryžtingiausio, patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Skaičius padidėja, pridėjus 1941 m. sukilimo, hitlerinės okupacijos metų aukas. Nėra būdų bent apytikriai įvertinti, ką tokio skaičiaus geriausių žmonių netektis reiškia neskaitlingos tautos ateičiai, o ta ateitis tuomet buvo ne kas kita, o tik to paties, nors ir švelnėjančio okupacinio režimo dešimtmečiai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į partizanų kovą daugeliu atvejų buvo įsitraukę ištisos šeimos – broliai, seserys, tėvai, giminaičiai. Tai daugiausiai buvo gausios ir vieningos šeimos, turinčios stiprią tarpusavio prieraišumo, taip pat tautinio sąmoningumo ir Tėvynės meilės dvasią. Šitokios šeimos buvo beveik ištisai išnaikintos, sūnūs ir dukros žuvo kovoje, tėvai ištremti į Sibirą, vienas kitas išlikęs šeimos narys negalėjo gyventi tėviškėje, turėjo slapstytis. Tokių šeimų tragedijos yra aprašytos dokumentinėse apybraižose, grožinėje literatūroje. Tai yra daugiau negu kiekybiniais matais vertinama žmonių netektis. Daug kur nustojo gyvavusi skaitlingų ir darnių šeimų tradicija, kaip viena giliausių tautos gyvastingumo šaknų. Tuo pačiu buvo sutraukytos šeimyninio auklėjimo būdu palaikomo ir perduodamo tautinio sąmoningumo tradicijos.

Tuo pačiu metu visomis ideologinio poveikio priemonėmis buvo diegiama vadinamosios socialistinės nacijos sąmonė, stengiantis tautos tapatybės sampratą sieti su komunistiniais veikėjais, laisvės kovų slopintojais, kolūkinės santvarkos kūrėjais.

Partizanų kovos, jų silpnėjimas ir žūtis paliko tautos sąmonėje gilų, bet prieštaringą įspūdį. Žmonių atmintyje išliko pagarba partizanų didvyriškumui, jų tragiškam likimui, apie ką liudija gausios liaudies dainos. Nė vienos dainos, neskaitant pajuokiančių, liaudis nesudėjo apie „liaudies gynėjus“. Bet ta kova paliko ir skaudžias nusivylimo, bejėgiškumo ir beprasmiškumo nuotaikas. Dar svarbiau, kad daugelio žmonių požiūriu neteko prasmės ir pati idealioji kovos motyvacija. Realybė buvo tokia, kad, nepaisant patriotų pastangų ir pasiaukojimo, faktiškai laimėjo prievarta ir neteisingumas, okupacinis režimas visur įsitvirtino ir beatodairiškai įgyvendino savo siekius. Penkiasdešimtaisiais metais jau buvo akivaizdu, kad, vadovaudamasis vien laisvės ir teisingumo siekiais, nieko nelaimėsi, tik savo galvą padėsi, artimiesiems pražūtį užtrauksi. Šitai įsisąmoninant, lieka pragmatiškas taikymosi prie esamos realybės kelias.

Tačiau gyvenimo sąlygos klostėsi taip, kad daugelio žmonių orumas ir savigarba negalėjo būti patenkinami aukštesniosios motyvacijos lygmeniu, net negalėjo būti viešai pareiškiami, neužtraukiant pačių blogiausių pasekmių. Ypatingai užgaunama ir žeidžiama buvo moralinė savimonė žmonių, kurių orumo bei savigarbos jausmai yra orientuoti į teisingumo ir tiesos vertybes. Ne tik jų skatinami poelgiai ir veiksmai buvo sunkiai įmanomi. Reikėjo gyventi, matant aplink neteisingumą, girdint melą.

Moraliniu požiūriu ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad buvo pažeidžiama, iškreipiama ir slopinama teisingumo samprata, vienas giliausių idealiųjų elgesio motyvų. Teisingumo sąmonės irimas pažeidė kitas asmenybės moralinės savimonės puses ir buvo viena giliausių dvasinio genocido apraiškų, turinti ligšiolines pasekmes.

Slopinant tautinę savimonę, kurios neatsiejami atributai yra tautinis orumas, savigarba bei tautinė atsakomybė, buvo naikinama ta dvasinė atrama, kuri žymiu laipsniu laiko kitas asmenybę integruojančias savybes. Silpstant tautinei savimonei, nyksta viena iš vertybinių, gyvenimą įprasminančių asmenybės nuostatų. Silpstanti savimonė ardo ir vidinius tautinę bendruomenę saistančius ryšius, silpnina išorinį atsparumą ir saugumą. Prisimintinas tautinio lietuvių solidarumo hitlerinės okupacijos metais veiksmingumas. Sovietinė valdžia kaip tik siekė nuslopinti tokį solidarumą, iš vienos pusės, propaguodama „proletarinį internacionalizmą“, iš kitos, inspiruodama ir kurstydama „klasių kovą“. Tam pačiam tikslui tarnavo ir prievartinis rusų kalbos brukimas, mechaniškas įvairių tautybių žmonių maišymas, mišrių santuokų skatinimas.

„Socialistinė nacija“

Visas tas „priemonių“ rinkinys buvo reikalingas formuojant „socialistinės nacijos“ atstovo, „sovietinių tautų šeimos nario“, sovietinio piliečio ir patrioto tapatybę, orientuotą ne į gimtojo krašto ūkio, kultūros ar gamtosaugos reikmes, bet į „plačiosios tėvynės“ erdves. Internacionalizmo pretekstu iš valdžios įstaigų, kitų viešojo gyvenimo sričių buvo išstumiama lietuvių kalba, keičiant ją rusų, kaip „visiems suprantama“ kalba. Ši kalba buvo brukama į mokslą, švietimą. Brežneviniais metais tik ja galėjo būti rašomos disertacijos, reikalaujama lietuviškose mokyklose tik ja dėstyti kai kurias disciplinas. Gausėjo žmonių, ypač iš nomenklatūrinių sluoksnių, kuriems rusiškai geriau sekėsi ne tik oficialius raštus rašyti, bet ir mąstyti bei kalbėti. Tautiškumas traktuojamas tik kaip išviršinė atributika, nacionalinė forma, kurią reikia pripildyti socialistinio turinio. Faktiškai tai reiškė propagavimą ideologizuotos sovietinės tapatybės, atitrūkusios ne tik nuo gimtojo krašto istorinio bei kultūrinio palikimo, bet ir nuo bet kokių reikšmingesnių „vietinių“ realijų.

Turintys išliekamąjį tautiškąjį turinį dalykai to meto sąlygomis ne vienu atžvilgiu turėjo dviprasmišką reikšmę. Tarkime, geri keliai yra naudingi Lietuvai, tą matome ir dabar, bet anuomet jie buvo strategiškai reikalingi sovietų Sąjungai. Mūsų architektų, teatralų, muzikų bei kitų meno šakų profesionalėjimas bei pasiekimai išreiškė lietuvių kūrybines jėgas, atitiko nacionalinius interesus, bet neprieštaravo ir imperiniams interesams, nes galėjo būti traktuojami kaip „tarybinio meno“ suklestėjimas. Patriotinius jausmus masiškai žadindavo mūsų sportininkų, ypač krepšininkų laimėjimai, tačiau tarptautiniuose sporto renginiuose jiems dažniausiai tekdavo ginti „rusų“ sporto garbę. Vienos kitos drąsesnio turinio knygos išleidimas buvo labai laukiamas ir gaivinantis, tačiau nekenkė ir režimui, nes pasitarnavo propagandai užsienyje.

Toks dviprasmiškas interesų „sutapimas“ buvo klastingas ir pavojingas, kaip vienas iš pagrindinių elementų, kuriais galėjo būti remiama lietuviškoji sovietinė tapatybė. Bet jo nebuvo galima išvengti, jis apėmė visą oficialųjį gyvenimą. Vienintelė alternatyva buvo nedalyvauti jame, tačiau tokio kelio negalėjo rinktis visa tauta, nes tai būtų buvę tolygu savižudybei. Bet dalyvavimas viešajame gyvenime, net ir su geriausiais motyvais, taip pat ne visada reiškė išsigelbėjimą, ne visuomet buvo aišku, kaip tai galėjo būti ideologiškai interpretuojama. Nebuvo aišku, ar savo darbu žmogus daugiau padeda gėriui, ar blogiui. Ne visada buvo galima įžvelgti, kur baigdavosi lietuviškumas ir kur prasideda sovietiškumas, kada kuri pusė nusverdavo.

Sovietiniam režimui silpstant, mažiau jaučiami ideologiniai varžtai, jų mažiau paisoma. Nomenklatūra, laikui bėgant, pasipildė jaunais žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su pirmųjų pokario metų tautos naikinimu. Partinė ir administracinė viršininkija miesčionėjo ir liberalėjo, be to, jautė inteligentijos spaudimą, nors didžioji jos dalis buvo „prisitaikiusi“ ir „nekonfliktiška“. Tai teigiamai atsiliepė humanitariniams ir socialiniams mokslams, visoms meno šakoms. Tiesa, stambesniuose apibendrinančio pobūdžio darbuose išlieka, nors ir švelnėjantys, marksistiniai stereotipai, kai kurios temos ir toliau neliečiamos. Daugumai mokslininkų būdingas „horizontalus“ deterministinis mąstymas, šalinantis vertybinį požiūrį, įžvelgiantis tik mechaninius jėgų santykius. Sąmonė plėtojosi intelektualinio mąstymo lygmeniu, eliminuojančiu vertybines intencijas. Buvo daug galvojama ir kalbama apie tai, kaip dar patogiau gyventi, dar greičiau važinėti, bet tylima apie tai, vardan ko gyventi, kur link važiuoti.

Tai buvo marksistinis, horizontaliai globališkas mąstymas, atmetantis vertikalųjį būties matmenį. Jis buvo logiškas ir aiškus, todėl patrauklus ir priimtinas ne tik žymiai daliai filosofų. Toks mąstymas buvo patogus, nes leido būti „liberaliam“ ir „drąsiam“ nieko konkrečiai neįvardijant.

Dabartiniai prieštaravimai

Nepamirština, kad lietuvių tautos nykimas istorijos eigoje visada sutapo su lietuvių kalbos nykimu, jos išstūmimu iš viešojo gyvenimo, persekiojimu ir niekinimu.

Tėvynė, idealizuojama ir romantizuojama nelaisvės metais, atgavus nepriklausomybę, įgauna konkrečius įstatyminius, institucinius parametrus. Valstybę dabar apibūdina, be ko kito, jos įstatymų turinys ir institucijų darbas. Bet įstatymai veikia ne patys savaime, juos vykdo, jais vadovaujasi institucijose dirbantys asmenys. Gerai, jeigu įstatymai atitinka gyvenimo reikmes, jeigu jų laikomasi, jeigu pareigūnai bei valdininkai yra kompetentingi, sąžiningi ir atidūs piliečiams. Pilietiškas tautiškumas įgyja solidų dalykišką pagrindą. Bet reikalai gali klostytis kitaip. Jeigu įstatymai yra netikę, varžo ir apsunkina piliečių iniciatyvą, jeigu jų deramai nesilaikoma, jeigu įvairaus rango valdininkijoje įsigali arogancija, biurokratizmas ir korupcija, tarp valstybės institucijų ir piliečių atsiranda platėjanti spraga. Tą mes matome dabartinėje Lietuvoje. Nemaža dalis valstybės pareigūnų savo darbu ir elgesiu orientuojasi ne į tautos interesus ir valstybės prestižą, bet siekia grupinių savanaudiškų tikslų.

Galima kalbėti apie tam tikrą valstybės, kartu ir nepriklausomybės devalvaciją, vykstančią sunkumų slegiamų žmonių sąmonėje. Tą devalvaciją neretai, tiesiogiai ir netiesiogiai, palaiko kai kurios masinės informacijos priemonės, nerandančios reikalo kalbėti apie valstybę įvairesniais aspektais, nesidominčios istorine perspektyva. Negatyvią gyvenimo konkretybę ne vienas suvokia taip, jog pasijunta esąs laisvas nuo bet kokių patriotinių įsipareigojimų gimtajam kraštui. Tokia nuostata paskatina jaunus žmones vykti laimės ieškoti svetur.

Vienoje pusėje vis daugiau galios įgyjanti, sau pačiai naudingus sprendimus daranti ir to nesivaržanti valdžia. Kitoje pusėje pasimetusi, nusivylusi ir bejėgė kaip nors valdžią paveikti visuomenė. Galimybė visuomenei paveikti valdžią yra vienas svarbiausių demokratijos pasekmių. Dabar to kaip tik nėra.

Tuo tarpu silpsta ir skursta tas socialinis sluoksnis, kuris buvo ir yra pagrindinis tikrosios kultūros ir tautinės savimonės kūrėjas ir nešėjas. Tai yra buvusieji vidutinieji sluoksniai – tarnautojai, inteligentai, mokslo darbuotojai. Šių sluoksnių nariai kaip tik turi maža perspektyvų. Tuo tarpu dabartinių turtingųjų sluoksnį sunku apibūdinti, nusakyti jo santykį su kultūra.

Socialinius skirtumus ir kontrastus, būdingus normaliai demokratinei visuomenei, reikėtų skirti nuo tų kontrastų, kurie atsiranda kaip valdžios nevykusios ekonominės bei socialinės politikos pasekmė. Žmogus žmogui tampa priešiškas ir be aiškiai suvokiamų priežasčių. Dėl to silpsta toks būtinas tautinės savimonės elementas, kaip priklausymo tautinei bendruomenei jausmas bei noras jai priklausyti, jos labui darbuotis. Neturėdama apibrėžtesnės ir turtingesnės ideologinės išraiškos, platesnės atramos švietimo bei ugdymo sistemoje, tautinė savimonė traukiasi iš viešumos, „privatėja“, individualizuojasi, subjektyvėja. Jos pobūdis ir kokybė remiasi beveik išimtinai individualiomis žmogaus savybėmis, jausmais ir vaizdiniais, kuriuose nebūtinai atsispindi istorinis, kultūrinis tautiškumo turinys.

Bene visų partijų programose bei praktinėje veikloje sunku įžvelgti strategiją opiausiais tautos egzistencijos klausimais.

Lyg ir pamirštama, kad valstybingumo atstatymo gilioji prasmė yra ne kapitalizmo gaivinimas, tą galima sėkmingai daryti ir esant „sudėtyje“, bet tautos istorinis likimas.

Galima susidurti su nuomone, kad rūpintis tautiškumu, tuo labiau jo vardan ką nors specialiai daryti, yra nacionalizmas arba provinciškumas, nederantys pasirengusiems „žygiuoti į Europą“. Tačiau nesunku įžvelgti tokios nuomonės giminingumą sovietų inspiruotam tautiniam nihilizmui.

Žinoma, abstraktybės niekuo dėtos, kaip visai niekuo dėti ir postmodernizmas, universalizmas ar kitokie globalizmai, vyraujantys elitiniuose seminaruose, studijų savaitėse. Niekas nieko negalėtų prikišti, ir kada įsakmiai kalbama apie individualizmą kaip apie privalomą dorybę arba dogmatiškai – apie liberalizmą. Nors tai nėra vien kai kurių asmenybių charakterio problema. Šiaip ar taip, tuose kalbėjimuose galima nesunkiai atpažinti nuo sovietmečio besitęsiančią giją – abejingumą ir nusigręžimą nuo to, kas šiandien yra gyvybiškai reikšminga mūsų žmogui, mūsų tautai, jos tapatybei ir savimonei. Tai yra mūsų žmonių būklė ir gyvenimo kokybė.

Ne ką gelbsti ir reliatyvizmą lydinti tolerancija, dažniausiai virstanti „pakanta be ribų“, kas praktiškai prilygsta atsakomybės nusiėmimui, abuojumui ir abejingumui viskam, kas tiesiogiai „neliečia manęs“. Bet jeigu užgaunami „mano interesai“, tada pakanta virsta kategoriška netolerancija ir neapykanta.

Dėl to ir tautinė savimonė yra „sutrūkinėjusi“, suprivatėjusi, padrika, atitolusi nuo visumos, sunkiai randa politinę išraišką. Dabartinė „sutrūkinėjusi“ savimonė sunkiai tegali būti visuomenę integruojančia, nepriklausomą valstybingumą stiprinančia dvasine jėga. Išeitis iš šitokios būsenos yra individuali saviugda ir tik po to kokio nors tautinio kolektyvizmo propagavimas. Tai yra augimas asmenybių, kurių poelgių ir vertinimų kriterijus yra gilūs, konkrečiais darbais reiškiami įsitikinimai, bet ne orientacija į tikrą ar tariamą bendrąjį tautos „lygį“.