Prie Popiežiškosios Didžiosios Marijos bazilikos (Santa Maria Maggiore), 2022 m.

zurnalaskelione.lt

Bažnyčioje yra daugybė kelių ir būdų tarnauti Dievui. Vienas jų – diplomatinė tarnyba, kurion pakviestas žmogus įsipareigoja eiti ten, kur tik Bažnyčia jį siųs. Šiandien turime vos porą lietuvių, aktyviai besidarbuojančių Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje, tai – nuncijus Ukrainoje arkivysk. Visvaldas Kulbokas ir mons. Rolandas Makrickas (g. 1972), su kuriuo susitikome pokalbiui jo tarnystės vietoje – Didžiosios Švč. Marijos (Santa Maria Maggiore) bazilikoje Romoje, kurios ypatinguoju komisaru šį kunigą paskyrė popiežius Pranciškus.

Be to, šis lietuvis nuo 2019 m. eina Vatikano valstybės sekretoriato administracijos skyriaus vadovo pareigas, o prieš tai darbavosi ne vienoje Apaštalinėje nunciatūroje įvairiuose pasaulio kampeliuose. Su monsinjoru Rolandu kalbamės apie jo jaunystę gimtuosiuose Biržuose, meilę aviacijai, pašaukimo kelią, studijas ir diplomatinę tarnybą.

Mūsų pokalbį norisi pradėti tradiciškai – nuo pačios pradžios. Kur prasidėjo Jūsų gyvenimo kelionė?

Esu kilęs iš Biržų. Tiesą pasakius, gimiau klebonijoje, tačiau nepagalvokit nieko blogo: Biržų parapijos klebonija 1972 m. buvo nacionalizuota ir joje įrengti gimdymo namai. Na, o atkūrus Nepriklausomybę pastatas buvo grąžintas Bažnyčiai. Dabar, kai sugrįžtu į Biržus, drauge aplankau ir kleboną, ir savo gimimo vietą. Taigi, pasaulį išvydau klebonijoje ir niekur toli nenuėjau. (Juokiasi.)

Augote sovietmečiu, kai Bažnytinė veikla buvo ne tik ribojama, bet ir persekiojama. Kaip tokiose aplinkybėse augot tikėjime ir atpažinot savo pašaukimą?

Biržuose gana stipriai jautėme Bažnyčios persekiojimą sovietmečiu, veikiausiai dėl to, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius tuo metu tarnavo Pabiržėje, paskui – Nemunėlio Radviliškyje. Taigi, gyvenome zonoje, kur bažnytinė veikla buvo varžoma, ir kunigai saugojosi, kad nebūtų viešos katechezės. Dėl to ir mano pasiruošimas Pirmajai Komunijai buvo toks gan formalus, greitas – nebuvo sąlygų normaliam mokymuisi. Bet būnant aštuonerių natūraliai kilo noras patarnauti per šv. Mišias. Džiaugiuosi, kad mūsų parapijoje tarnavo labai geri kunigai, tikri idealistai – a. a. Bronius Strazdas, vikaras a.a. Edmundas Rinkevičius. Tuo metu, kai visi ieškojom savo herojų, galėjau žvelgti į juos.

Mokykloje manęs klausinėdavo: kodėl eini į bažnyčią? Ar buvai ten per Kalėdas? Tačiau labai agresyvios ateizacijos nepatyriau, niekad nebuvau pionieriumi ar komjaunuoliu. Kadangi tėvai neturėjo ypatingų darbų, buvo paprasti žmonės, nors reguliariai lankė Bažnyčią, mūsų šeima ypatingų suvaržymų nepatyrė. Vis dėlto jaučiau, kad būdamas bažnytinis, esu kažkuo kitoks ir apie savo tikėjimą geriau viešai nekalbėti.

Na, o atėjus Nepriklausomybei turėjau galimybę dalyvauti ateitininkų veikloje, pamenu pirmąją jų stovyklą, pirmuosius susitikimus. Tai buvo įkvėpimo, entuziazmo laikai, kai tradicinę maldaknygę buvo galima padėti į šalį: atsirado naujos maldos formos, giesmės, Taizé pamaldos, susitikimai, paskaitos, stovyklos… Tuomet pamačiau daug pilnesnį tikėjimą, kuriame – ne tik apeigos, bet – tiesa, svarbiausi gyvenimo principai, kuriais sekdamas tampi laimingas. Taigi, negaliu pasakyti, kad patyriau ypatingų nušvitimų ar jaudinančių patyrimų, bet tiesiog jaučiausi savo vietoje gyvendamas tikėjimo gyvenimą.

Žinoma, baigdamas mokyklą natūraliai galvojau, ką daryti toliau. Jau buvau susijęs su aviacija – sklandydavau sklandytuvais, nes Biržuose buvo aerodromas. Vienu metu norėjau rinktis civilinės aviacijos mokslus – labai traukė skraidymas, galimybė pakilti virš žemės. Vis dėlto apsisprendžiau rinktis seminariją. O paskraidyt galiu ir dabar – mielai tai darau, kai sugrįžtu į Lietuvą.

Neretai besirenkančiam kunigystę tenka susidurti su artimųjų siekiu atkalbėti, nesupratimu ir panašiai. Ar Jums teko patirti ką nors panašaus, stojant į seminariją?

Didelių dramų tikrai nebuvo. Kai tik apsisprendžiau, pirmiausia apie tai pasakiau savo pusbroliui Povilui Kleziui, kuris jau buvo kunigas. Tada iš jo gavau vertingų patarimų. Be to, žvelgdamas į pusbrolį, kunigo gyvenimą jau galėjau stebėti iš arti ir suprasti, kad kunigystė yra kur kas daugiau nei vien stovėjimas prie altoriaus.

Mano šeima dėl tokio sprendimo labai nenustebo, nors tėveliai ir ragino gerai pagalvoti, nes kunigo kelias nelengvas. Tiesa, augom penkiese: trys broliai ir dvi sesės. Aš – pats jauniausias, tad tėvams tikrai nereikėjo jaudintis, kad neturės anūkų – vyresnieji jau turėjo šeimas, todėl – jokio nuostolio (juokiasi).

Taigi, po vidurinės mokyklos baigimo iškart stojau į kunigų seminariją, vos antri metai, kai buvo galima stoti be suvaržymų ir kontrolės. Mūsų kursas tuomet buvo didžiausias – pradėjom 68, o visoje Kauno seminarijoje tuo metu buvo 120 klierikų.

Vis dėlto Kauno seminarijoje praleidot labai nedaug laiko – greitai išvykote į Romą…

Po pirmųjų filosofijos studijų metų JAV vyskupų konferencija skyrė paramą Lietuvai ir skatino, kad keletas seminaristų ir kunigų vyktų studijuoti į Romą. Į pirmąją tokių studentų grupę vyskupas mane ir pakvietė.

Išvykimo dieną pamenu kaip labai dramatišką. Tuo metu vyko Rugpjūčio pučas. Kaune buvo visiška suirutė, viskas uždaryta… Buvo neramu, ar pavyks išvykti, bet kardinolas Sladkevičius mums pasakė: „Eikim pirmiau į Arkikatedrą, visi pasimelsim Mišiose ir tada bandykit važiuot. Jeigu Dievas norės, išvažiuosit.“ Nemažai pakratyti pasienyje sėkmingai išvažiavome. Vis dėlto lydėjo nerimas: išvykome, o ar galėsim sugrįžti? Kas bus, jeigu pasikeis valdžia ir liksim Italijoj? Taigi, vos ne Sibiro tremties nuotaikos. Tik per radiją išgirdę, kad reikalai krypsta gera linkme, aprimome, o atvykus į Veneciją ir suvalgius pirmą itališką picą, nuslinko visa įtampa.

Romoje mus pasitiko ambasadorius Stasys Lozoraitis ir įteikė pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos pasus, o juk išvykome dar su Tarybinės Lietuvos… Taigi, iškeliavome pačiu virsmo metu, jį galėjome stebėti jau iš kitos pusės. Kasmet grįžę atostogoms matydavom, kaip Lietuva vis labiau keičiasi.

Tiesa, kone visas atostogas praleisdavau ateitininkų stovyklose, nors ateitininku taip ir netapau. Jau susiruošusį stoti į ateitininkiją, mane išsiuntė studijuoti į Romą, o paskui vyresniam jau gėda ir bestoti buvo. Taigi, aš dūšioj ateitininkas, bet formaliai juo niekad netapau (juokiasi).

Koks buvo įspūdis jaunam žmogui iš sovietinės Lietuvos atvykusiam į Romą – vakarietišką miestą?

Atrodė, jog per kelias dienas atsidūriau kitame pasaulyje: viskas atrodė kitaip, viskas stebino. Ypač skirtumai Bažnyčioje: buvo įspūdinga matyti didžiausius katalikiškus universitetus, juk Lietuvoje vienintelė katalikiška ugdymo įstaiga tuo metu buvo seminarija. Be to, gyvenome Popiežiškojoje Šv. Kazimiero kolegijoje, kur mumis rūpinosi kolegijos rektorius prelatas Algimantas Bartkus, o paskaitas lankėme universitete drauge su pasauliečiais. Tai visai kitoks modelis nei seminarijoje, kur visas gyvenimas kunkuliavo po vienu stogu. Tiesa, buvo nemažas iššūkis greitai išmokti kalbą, išsilaikyti egzaminus. Bendramoksliai labai domėjosi Lietuva, prašė daugiau apie ją papasakoti, tai irgi buvo stimulas mokytis.

Atvykimas į Romą man buvo tartum naujas gimimas: nauja kalba, nauja kultūra, nauji žmonės… Tokia patirtis tęsėsi visą gyvenimą: baigęs seminariją penkerius metus tarnavau Lietuvoje, tada grįžau Romon tęsti studijų ir po to kas trejus–ketverius metus vykau vis į kitas šalis. Diplomatinėje tarnyboje taip jau yra, turi greitai prisitaikyti prie kitų aplinkybių, išmokti kitų kalbų. Ilgainiui prie to pripranti ir, ilgiau pabuvęs vienoje vietoje, jau lauki, kad keliautum į kitą, galėtum išmokti kažką naujo. Tai neleidžia užsistovėti vietoje, kaip užsistovi nejudinamas vanduo. Žinoma, ir gyvendamas vienoje vietoje gali nesustoti, tobulėti, bet regimi pokyčiai yra geras postūmis.

Nemažai laiko tarnavote Vatikano atstovybėse užsienyje – apaštalinėse nunciatūrose – kaip nuncijaus padėjėjas. Kur keliauti, pradėjus diplomatinę tarnybą, teko pirmiausiai?

2005 m. atlikau pirmąją diplomatinę praktiką Lotynų Amerikoje, Bolivijoje, o pirmas mano paskyrimas – į Kaukazo šalis: Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną, kur Apaštalinėje nunciatūroje dirbau nuo 2006 iki 2009 m. Tai buvo neramus laikas, nes 2008 m. vyko Rusijos ir Gruzijos karas, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų okupacijos. Į Abchaziją dar prieš karą važiuodavom lankyti katalikų bendruomenės, Jungtinių Tautų malūnsparniu nuskrisdavom į Suchumį, tai tikrai įspūdingas kraštas, kur vienoje vietoje galima patirti visus keturis metų laikus. Kaukazas turi savo būdą, savo tautinį charakterį. Tai trys mažos valstybės, nuolat esančios tam tikrame pavojuje. Prasidėjus karui mažai tautai natūraliai baisu, kad ji išnyks. Kaukaze visiems būdinga kilus pavojui slėptis kalnuose: per porą valandų miestas gali visiškai ištuštėti – visi pakyla į kalnus.

Prisimenu, kai buvo pranešta, kad bombarduos Tbilisį (paskui iš tiesų bombardavo oro uostą) teko važiuoti per miestą ir matyti jį visiškai tuščią. O paskui gyvenimas pamažu atsistato, bet tai nėra paprasta: daug sielvarto, laidojami žuvusieji, užimtos teritorijos, kur negalima įvažiuoti. Po tokių įvykių, kiek įmanoma, lankydavom vietines bažnyčias, buvo svarbu pamatyti, ar mūsų kunigai likę, ar parapijos veikia. Reikėdavo pargabenti ir žuvusiųjų palaikus – į užimtą teritoriją niekas negalėdavo įeiti. Būdavo taip: važiuojant į priekį veži maisto žmonėms, o grįžtant parveži palaikus… Tad asmenines žmonių tragedijas to karo metu teko matyti iš arti, o karo realybė yra žiauri.

Taigi, trejus metus praleidote Kaukazo kraštuose. Kur vykote po to?

Pabuvus Kaukaze, mane išsiuntė į Šiaurę – Apaštalinę nunciatūrą Stokholme, kuriai priklausė rūpintis visomis penkiomis Šiaurės šalimis: Švedija, Suomija, Norvegija, Danija ir Islandija. Žinoma, Katalikų Bažnyčia tose šalyse žmonių skaičiumi nedidelė – kiekvienoje vos po vieną vyskupiją, išskyrus Norvegiją. Vis dėlto dabar tai vienintelės Europos šalys, kuriose katalikų skaičius auga, tačiau taip yra dėl emigracijos.

Šiaurės šalyse Bažnyčia tautinėms grupėms, emigrantams, dažnai suteikdavo erdvę susitikimams, taip pat ir lietuvių bendruomenei. Atvykęs į Islandiją per Kalėdas paprastai šv. Mišias aukodavau ir kalėjime. Islandijos lietuviai žinojo, kad yra keletas ten įkalintų tautiečių ir labai krikščioniškai jais rūpindavosi. Kalėdų proga jie surinkdavo kaliniams daugybę knygų, nes žinojo, kad tai bus geriausia dovana, o kadangi ten patekti paprastai negalima, prašydavo, kad aplankyčiau juos kaip kunigas ir perduočiau dovanas.

Vėliau vykote tolėliau – į Ameriką. Kuo ypatingas buvo laikas, praleistas ten?

Trejus su puse metų praleidau Vašingtone esančioje nunciatūroje. 2015 m. ten vyko Popiežiaus Pranciškaus vizitas. Reikėjo darbuotis organizuojant šį vizitą, o popiežius jo metu pirmą kartą kalbėjo dviem rūmams – ir Aukštiesiems, ir Žemiesiems. Baltuosiuose Rūmuose buvo priimti visi popiežiai, bet Pranciškus buvo pirmas, kuris ten prisistatė kaip imigrantas, kilęs iš Lotynų Amerikos, bet jo šaknys Europoje. Taigi, tą susitikimą lydėjo jautrios temos, popiežius daug kalbėjo apie pabėgėlius. Tai buvo ilgiausia ligi tol trukusi popiežiaus kelionė, kurios metu jis aplankė ne tik Vašingtoną: kelionę pradėjo Kuboje, o baigė Šeimų kongrese Filadelfijoje.

Po trejų metų Amerikoje galėjote patirti nemenką kontrastą – buvote išsiųstas į Afriką. Papasakokite apie savo patirtis ten, kokią Bažnyčią pamatėte Afrikoje?

Afrikoje buvau paskirtas į Apaštalinę nunciatūrą Gabono respublikoje ir patarėju į Kongą. Gabone nuncijaus nebuvo, tik Konge, nunciatūra buvo pavesta patikėtiniui, tad ten teko vadovauti nunciatūrai. Ji buvo labai sena ir varginga, tad ėmėmės statybų – tai buvo pirma didelių statybų patirtis mano gyvenime, o dar Afrikoje! Na, bet čia kur kas įdomesnis misijinis aspektas – keliauti po parapijas, vyskupijas, dalyvauti šventėse, susitikti su tikinčiaisiais. Afrikoje Bažnyčia yra labai dinamiška, charizmatinė, žmonės labai imlūs. Kilo mintis tarp ambasadų surengti futbolo čempionatą. Ambasada pasirinko po mokyklą, jos vaikus aprengė savo šalies nacionaline uniforma ir žaidė. Taigi, pirmąkart buvo suburta Vatikano futbolo komanda.

Žmonės Afrikoje labai entuziastingi, Bažnyčia labai jauna, šeimos gausios – gatvės pilnos vaikų. Bažnyčia ten turi daug mokyklų, tęsia savo edukacines tradicijas, nuo seno Afrikoje aktyviai darbuojasi saleziečiai. Be to, Bažnyčia Afrikoje uoliai rūpinasi ir medicinine pagalba žmonėms. Taigi, Bažnyčios vaidmuo nėra tik liturginis, ji uoliai prisideda prie auklėjimo, švietimo bei gydymo.

Na, o baigęs misiją Afrikoje gavau paskyrimą į Valstybės sekretoriatą Vatikane. Taigi, atlikdamas šias pareigas, jau turėjau rūpintis visomis pasaulio nunciatūromis, praktiškai visose pasaulio šalyse, išskyrus šešias, su kuriomis Vatikanas neturi diplomatinių santykių. Tai visiškai administracinis darbas, bet reikalingas tam, kad Vatikano atstovybės galėtų atlikti savo misiją. Na, o be įprastinių administravimo darbų, prasidėjo ir popiežiaus Pranciškaus ekonominė reforma, kai reikėjo seną modelį pritaikyti prie naujų standartų: gimė ir Ekonomikos sekretoriatas, ir Generalinio revizoriaus institucija, ir Finansinių pervedimų kontrolės institucija. Taigi, reikėjo daug ką perorganizuoti Valstybės sekretoriato administracijoje. Vyko ir administracinių institucijų, kurios užsiima investicijomis, suvienijimas į vieną finansinį organą. Per pustrečių metų visa ligi tol buvusi sistema buvo performuota ir įgavo visai naują stilių. Reformos Vatikane apskritai nėra lengvas dalykas, o ką jau kalbėti apie finansinę ir administracinę sritis.

Be šių nelengvų pareigų visai neseniai esate paskirtas ir Didžiosios Švč. Marijos bazilikos (Santa Maria Maggiore) Romoje ypatinguoju komisaru. Ar galite plačiau papasakoti apie šią savo užduotį?

Šios bazilikos finansinė situacija tapo labai sudėtinga pandemijos metu, be to, buvo ir struktūrinių administravimo problemų. Tad ir čia – naujas reformos laikotarpis. O ši bazilika labai svarbi pačiam Popiežiui, jis dažnai čia lankosi. Svarbu padaryti bazilikos statutų ir visos kapitulos (kapitula anksčiau buvo vyskupų patariamoji institucija, kanauninkų grupė prie katedros, – red. past.) veiklos reformą, siekiant, kad ji atitiktų šio laiko dvasią ir kad ši institucija būtų naudinga šiandien. Siekiama įkurti kapitulos jungiamų dvasininkų maldos grupę – vyskupų ir kunigų, kurie jau atlikę savo aktyvią tarnystę, se­nat­vė­je savo jėgas skirtų maldai už Popiežių ir Bažnyčią. Popiežius norėjo, kad įvyktų ne tik administracinės veiklos pokyčiai, jis norėjo reformuoti pačią bazilikos kapitulos instituciją, kad ji veiktų, siekdama naujų tikslų: maldos, pastoracijos ir liturgijos puoselėjimo ir palaikymo. Kanauninkai nebeturi užsiimti ekonomine ar administracine veikla, tad kuriame atskirą administracinį organą, kuris rūpinsis šia sritimi. Tokia reforma yra ir modelis, skirtas Visuotinei Bažnyčiai. Pasak popiežiaus, kapitula turi būti comunità orante – maldai atsidėjusi bendruomenė. Tad būtina pereiti nuo „beneficio“ (nauda) į „servicio“ (tarnystė).

Bažnyčioje ne kartą yra vykusios panašios reformos, pavyzdžiui, vienuolijų reformos, permąstant, kokie turėtų būti pašvęstojo gyvenimo bendruomenių uždaviniai, o čia – senos institucijos, kapitulos, reforma. Tai nemenkas darbas, kuriam reikia bendradarbiavimo ir daug derinimo su ekspertais iš įvairių institucijų.

Girdėjau, kad šią naują atsakingą užduotį iš popiežiaus gavote tiesiog koridoriuje…

Vieną dieną sulaukiau skambučio, kurio metu man pranešė, jog popiežius kviečia susitikti, ir aš, atėjęs į darbą, pas jį užeičiau, nors tuo metu popiežius buvo kitame susitikime. Taigi, taip ir nutiko: pranešiau, kad atėjau, tuomet popiežius trumpam išėjo savo susitikimo ir mūsų pokalbis iš tiesų įvyko koridoriuje (juokiasi). Tai popiežiui Pranciškui įprasta, jis elgiasi labai paprastai.

Iškart sutikot? Nebuvo abejonių dėl šios tarnystės?

Kai popiežius klausia, negali atsakyt (juokiasi). Sakiau: „Jeigu Jūs pasitikit, aš priimu tas pareigas.“ Juk mes, diplomatai, tam ir esam, kad būtume visada pasiruošę bet kokiai tarnybai. Juk ir važiuoti iš Amerikos į Afriką nėra taip paprasta, tokie kontrastai… Diplomato tarnyboje turi eiti visur, kur tik popiežius kviečia, nebent būtų labai objektyvių priežasčių atsisakyti. Tiesiog toks yra mūsų pašaukimas.

Iš diplomatų galima mokytis klusnumo!

Nesakau, kad diplomatai – kunigų idealistų grupė, kurie siunčiami eis per ugnį ir vandenį. Vis dėlto pradėdami tas studijas visi esame pakankamai sąmoningi ir suprantam, kad teks keliauti ir ten, kur nesinorės. Vis dėlto net ir iš tokio, regis, nelengvo paskyrimo į Afriką man likę tik patys šviesiausi prisiminimai: dėl naujos kultūros pažinimo, dėl naujos kalbos ir kitų dalykų. Svarbu netikėtą paskyrimą priimti ramiai ir keliauti ten, kur esi siunčiamas. Klausimui, noriu ar ne, čia nelieka vietos. Diplomatinėje tarnyboje veikia principas nieko neprašyti ir nieko neatsisakyti.

Labai įdomu, kaip apskritai pasirinkot diplomatinę tarnybą. Juk, kaip kunigas, veikiausiai turėjote daugybę įprastesnių galimybių, pavyzdžiui, rinktis tarnystę parapijoje, pastoracinę veiklą.

Turbūt, kaip ir kiekvienas, ateidamas į seminariją svajojau, kaip vikarausiu, klebonausiu ar tarnausiu kaip kapelionas. Kai išvykau studijuoti teologijos, galvojau, kad ateityje teks dėstyti ir darbuotis pastoracinėje srityje.

Pirmasis nuncijus Baltijos šalims po Ne­pri­klau­so­my­bės paskelbimo, su kuriuo teko bendrauti dirbant Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriate, Justo Mullor Garcia po paskyrimo Lietuvoje dar buvo nusiųstas į Meksiką, o tuomet grįžo į Romą vadovauti Popiežiškajai bažnytinei akademijai, kurioje rengiami Šventojo Sosto diplomatai. Taigi, jis mane pažinojo ir pakvietė į akademiją jau 2001 m., bet tuo metu buvau ką tik pradėjęs Bažnyčios istorijos studijas, o diplomatinėms studijoms reikalinga kanonų teisė. Per ribotą laiką baigti istorijos magistrantūrą, doktorantūrą ir kanonų teisę buvo tiesiog neįmanoma. Po dvejų metų vėl sulaukiau skambučio… Būtent su buvusio nuncijaus Garsijos tarnyste Popiežiškojoje diplomatinėje akademijoje atsinaujino ir lietuvių studijos joje. Prieš tai buvę tos tarnybos dvasininkai – kard. Audrys Juozas Bačkis, arkivysk. Jonas Bulaitis, arkivysk. Paulius Marcinkus – jau buvo vyresnio amžiaus, taigi arkivysk. Garcia dėka tiek dabartinis Ukrainos nuncijus Visvaldas Kulbokas, tiek aš papildėme Vatikano kunigų diplomatų gretas.

Popiežiškoji bažnytinė akademija yra institucija, į kurią kviečiami Romoje studijuojantys kunigai arba prašoma, kad patys vyskupai pateiktų nuncijui ar diplomatinės akademijos prezidentui tinkamas kandidatūras, taigi, čia žmonės šioms studijoms yra pristatomi. Svarbu, kad į diplomatinę tarnybą ateitų kitų įvertinti, kaip galintys sėkmingai dirbti šioje srityje, asmenys, turintys Bažnyčios siuntimą.

Šis pakvietimas keitė mano gyvenimą radikaliai: buvo aišku, kad tarnausiu ne Lietuvoje, o bet kur visame pasaulyje, ne vietinėje, o Visuotinėje Bažnyčioje.

Kokia patirtis būti toje Visuotinėje Bažnyčioje, gyvenant Vatikane, susitinkant popiežių koridoriuose, matant jo tarnystę, jo sprendimus, jo norą atnaujinti, reformuoti Bažnyčią, jaučiant tą vidinį pulsą, kurio mes neužčiuopiam?

Visuotinė Bažnyčia yra… visuotinė. Dirbdamas Vatikane Bažnyčią matau kaip mozaiką, Bažnyčia nėra vienos spalvos košė, kurią verda keletas žmonių. Ji susideda iš labai autentiškų vietinių bažnyčių, o kiekviena jų turi savo iššūkius, problemas ir teigiamus dalykus. Svarbu bendras vardiklis – tikėjimas ir Bažnyčios supratimas. Bažnyčia nėra tik institucija su nejudamomis tradicijomis, inertišku gyvenimu, manant, kad taip buvo ir kitaip negali būti. Popiežius Pranciškus labai dažnai tai akcentuoja, skatindamas nebijoti ieškoti naujų formų.

Administraciniame darbe mane labai žavi supratimas, kad viską reikia šlifuoti. Principas vienas, bet paskui įvairių kontinentų Bažnyčiai reikia atrasti savo būdą spręsti problemas, liečiančias teologinius ir ekonominius klausimus. Popiežius Pranciškus nebijo skatinti tokio šlifavimo ir primena, kad tai nėra blogai. Net krizės nėra blogai. Kol Vatikano administracija nebuvo pasikeitusi, esam turėję nemažai finansinių krizių ir skandalų, bet pamatėme, kad būtent krizės duoda galimybę kurti kažką naujo ir drąsiai keisti tai, kas anksčiau neveikė, pagal šio laiko reikalavimus. Žinoma, svarbu tai daryti labai atsargiai, nes Bažnyčia nėra įstaiga, ir kas tinka įstaigai, nebūtinai tinka bažnytinei institucijai.

Taigi, galima sakyti, patekau į reformų sūkurį. Ekonominė reforma buvo sėkmingai įvykdyta per trumpą laiką, dėl to gan tvirtai jaučiuosi dalyvaudamas reformuojant ir kitas institucijas – principas jau aiškus. Žinoma, visa tai nėra vieno žmogaus darbas, nuolatos ieškome bendrų sprendimų.

Baigėte istorijos doktorantūros studijas. Kiek šiandien, atliekant diplomatinę tarnybą, daugiau darbuojantis administracinėje srityje, tos studijos Jums yra aktualios ir pagelbstinčios?

Bažnyčios istorija – mano mėgstamiausias mokslas. Per istoriją išmokau pamilti Bažnyčią, pamačiau jos augimą, vystymąsi, tai, kaip Geroji Naujiena įvairiais laikais lietė žmonių sąmones, jų asmenines ir bendruomenių istorijas, kaip tikėjimas plito skirtinguose kraštuose ir buvo priimtas su savo kultūros ypatumais…

Istorija praverčia visur. Nė vieno darbo negali pradėti ir sėkmingai vystyti, jei nežinai, kas buvo daryta prieš tai. Istoriją reikia išmanyti, antraip kartosis tos pačios klaidos, kurios jau yra buvę. Ir dabar, vykstant kapitulos reformai, pirmiausia svarbu žiūrėti, kaip buvo anksčiau, kodėl taip daryta, dėl kokių tikslų, kaip jie pasikeitė šiandien, ką dabar galima keisti… O diplomatinėje tarnyboje, nunciatūrose, pažinti šalies istoriją yra pirmas dalykas, kurį siekiame padaryti vos atvykę į naują šalį.

Ar teko patirti rimtų sunkumų, krizių savo pašaukimo kelyje ar diplomatinėje tarnyboje, kai norėjosi iš jos pasitraukti?

Buvo tikrai sunkių momentų, juk būna sunkių situacijų, kai nežinai, kaip elgtis. Pamenu laikotarpių, kai tiesiog nesijausdavau naudingas arba tuo metu nesuprasdavau darbo, kurį turėjau daryti, prasmės. O ar esu savo vietoje, niekad per daug nesvarsčiau, palikdavau tai spręsti kitiems. Mano užduotis – ieškoti, kaip būti naudingam Bažnyčiai ir geriausiai išnaudoti man duotą laiką. Svarbu, kad vakare eidamas ilsėtis nesigailėčiau, jog diena praėjo veltui.

Kokia Jūsų gyvenimo vizija? Kaip įsivaizduojate save, sakykim, po dvidešimties metų?

Mano vizija – eiti ten, kur Bažnyčia siunčia. Negali daug planuoti, nes veikiausiai bus visai kitaip. Bet kur siųs, ten ir keliausim. Kitų receptų nėra (juokiasi). Žinoma, svajoti reikia. Tik bėda, kad tos svajonės ima ir išsipildo, tada reikia atrasti naujų (juokiasi). O didžiausia svajonė, žinoma, yra nepaliaujamai artėti prie Jėzaus, kuriame – visų dalykų pilnatvė. Dėl to reikia neapleisti asmeninės maldos, neišleidžiant iš akių Šventojo Rašto. Tik svarbu ne sekioti Jėzų, lakstant ir dairantis į šalis, o sekti Jį, eiti ten, kur tiesa ir gyvenimas.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF

https://zurnalaskelione.lt/Pokalbis iliustruotas Rolando Makricko asmeninio archyvo nuotraukomis

Žurnalas „Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)