Ar Vytautas Oršoje statė tokią pat, kaip ir Trakų, kryžiuotišką pilį?

Ar Vytautas Oršoje statė tokią pat, kaip ir Trakų, kryžiuotišką pilį?

Trakų salos Vytauto pilis ir palyginimui, kryžiuočių Marienburgo (Malborko)

Prof. Dobilas Kirvelis, Trakai, www.voruta.lt

„…Mes prašome, Jus, gerbiamas pone Maršalka,

atsiųst mums tą iškviestą akmens statybų meistrą,

kadangi mums ypač skubu, arba atsiųskite kitą,

kad mūsų darbai neužsilaikytų…“

Alexander Vitoldus Magnus Dux Litvaniae

Orсhen, 1407

Apmąstant  2022 m. birželio 3 d. ir kitas istorines Diskusijas Trakuose

Birželio 3 d. Trakų Bonos aikštėje klausiau ir žiūrėjau į iškilius Lietuvos istorijos profesorius, kurie, sėdėdami Vytauto Didžiojo ežero pilies fone, dėstė pagyras Vytautui, Trakams, ir, prisimenant jų ankstesnius pasakojimus bei  diskusijas, kilo noras į visa tai pažvelgt kitokiu – Mokslo – Science Poiesis kampu…

Ir taip, žvelgiant į gražią Trakų Vytauto pilį nuostabaus ežero fone, klausantis autoritetingų Lietuvos istorikų įdomių pasakojimų, manyje sukilo „kipšiškas“ noras – į visa tai pažvelgt kitokiu istoriniu požiūriu – kritiško žvilgsnio „kampu“- klausimu: ar neplanavo Vytautas tapti Bizantišku – stačiatikių karaliumi?

Atmintyje iškilo kažkada tai pakliuvusi skaityta istorinė nuotrupa, kad Vytautas Didysis brandžiam amžiuje (1407 m.), būdamas Oršoje, netoli Smolensko ir Maskvos, yra rašęs laišką Karaliaučių stačiusiam ir ten rezidavusiam Vokiečių Ordino (VO) Maršalkai, kad tas grąžintų ar  atsiųstų kitą akmens statybų meistrą Oršos pilies statybai – kadangi dėl to sustojo statybos, nes kuo skubiau Oršoje reikalinga ne medinė, bet mūrinė pilis. Tuo metu kaip tik Vokiečių ordinas intensyviai plėtė Karaliaučių, statė modernią pilį, Priegliaus saloje (Knypavoje) – katedrą, ruošėsi VO centro ir VO Magistro iš Marienburgo perkėlimui į Keningsbergą.

Pasirodo, laiškas rašytas dar prieš Žalgirio mūšį – 1407 m., konfliktuojant su Maskvos kunigaikščiu, žentu Vasilijumi I dėl Smolensko, kai šis, net ir būdamas priklausomu nuo Totorių Chano, pradėjo pajunginėti rusiškas kunigaikštystes Maskvai – pabandė kurti Maskvos imperiją. Tai susikirto su Vytauto strateginiu siekiu: tęsiant senelio Gedimino, dėdės Algirdo planus – įjungti rusų kunigaikštystes, o taip pat ir Maskvos  į  LDK,  ir taip sukurti galingą Rytų Europos Didžiąją Lietuvos Karalystę – sukurti LDK imperiją. Žinoma, kad su žentu, tarpininkaujant dukrai Sofijai, 1408 m. buvo sudaryta Ugros taikos sutartis – Smolenskas ilgam (iki XVII a. pradžios), pagal Ugros upę, buvo pripažintas kaip LDK valda. Kaip žinome – Smolensko pulkai reikšmingai, po LDK vėliava, dalyvavo 1410 m. Žalgirio mūšyje. Suprantama, Vasilijui Pirmajam buvo reikalinga Vytauto parama atsilaikant prieš totorius, kurie dar ilgai – iki 1451 m. puldinėjo Maskvą reikalaudami duoklės, iki tol, kol net jam mirus (1425 m.), kai jau Sofijos organizuotumo dėka totoriai nuo Maskvos buvo atmušti. (Bet totorių-mongolų žiaurių plėšikavimų, žudymo metodų politika, kaip rodo XXI-jo a. moskoliškieji kariniai veiksmai Ukrainoje, išlieka tvirtai įaugę ir šiandien.)

Pagal išlikusią seną Oršos pilies graviūrą, atrodo, kad šioje politinėje situacijoje Vytautui Oršoje pavyko pastatyti ne tik akmeninius pilies pamatus. Oršos pilies graviūroje bokštai labai primena Trakų Vytauto salos pilies bokštus. O tai leidžia manyti, kad Vytautas planavo kryžiuočių ekspancijos metodais, kryžiuotiškomis užkariavimų technologijomis pajungti Maskvą ir gal net tolimesnes, jau Volgos baseino rusiškas teritorijas – kryžiuočių metodais kurti LDK imperiją. Tik kokią – Bizantišką ar Europinę – Romos?

Vytauto Didžiojo strateginių vizijų keliu:  LDK imperatorius,  ar tik karalius: – Bizantijos ar Šventosios Romos?

Šiandien žinome – Vytautas paskutiniajame gyvenimo dešimtmetyje (1429–1430 m.) pasirinko katalikišką Šv. Romos imperiją – tą Europą, kuri jo nemėgo. Visomis išgalėmis, net kai aktyviai tarpininkavo Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis (ir būdamas Šv, Romos imperatoriumi), laimino Lenkijos karalius Jogaila – katalikiškos Lenkijos ir katalikybės saugotojas, Lenkijos Krokuvos Vyskupas Zbignevas Olesnickis padarė viską, ką tik galėjo, ir pasiekė savo – Vytautas karūnos nesulaukė. Didžiulė – nuo jūros iki jūros išsiplėtusi LDK, liko gan mažos, net prie jūros neprieinančios Lenkijos, katalikiškos Šv. Romos karalystės, prielipu. O Vytautas galėjo, tapęs Bizantijos krikščioniškos LDKaralystės valdovu, būti ne tik kur kas galingesnės valstybės už Lenkijos karalystę, bet ir kur kas reikalingesnis Vakarų Europai, jos ateičiai. Be to, galima įžvelgti, kad tai ne Rusijos – Maskvos užkariavimas, bet agrotechnologiškai užsikonservavusių – užgniaužtų Baltų pakėlimą – renesansą. Kai kam kyla istorinis klausimas – kaip Algirdas, gyvenimo paskutinį dešimtmetį sugebėjo 3 kartus, vos ne kasmet (1368, 1370, 1372 m.) atkeliauti su armija prie Maskvos ? Ar kartais tarp Maskvos ir Vilniaus nebuvo Baltiškų anklavų, kurie visą laiką rėmė – maitino, lydėjo, rodė kelius Algirdo pulkams – ar nebuvo Algirdo karinės bazės ?

Gedimino, Algirdo ir Vytauto strateginis siekis – ne užkariauti, bet atgaivinti Baltų Valstybę?

Pavizijuokime – sakykime, Vytautas LDK sostinę perkelia iš Vilniaus į Oršą, modernias kryžiuotiškas pilis pastato ne tik Oršoje, bet ir Smolenske, Vitebske, Mogiliove, ir, mirus žentui – Maskvos kunigaikščiui Vasilijui Pirmajam (1425 m.), beglobodamas ~10-metį anūką Vasilijų II (jis, ko gera tada nebūtų tapęs Tamsiuoju), kartu su dukra – Maskvos kunigaikštiene Sofija, Maskvą, su stačiatikių rusėnų – šiandien vadinamą rusėnų-ukrainiečių Metropoliją būtų pajungęs Oršai, taip sukurdamas Stačiatikišką LDK Imperiją. Juk Vytautas dar 1382 Trakuose jau buvo pakrikštytas stačiatikių imperatoriškuoju Aleksandro vardu. (Ir labai galima, kad tada vargu ar būtų šiandien būtų galėjusi atsirast totoriškai-mongoliška Čingischan-PUTINO Rusiškoji imperija). O tais Vytauto valdymo metais Bizantijos krikščioniškoji kultūra, nors jau ir jautėsi Osmanų puolama (Konstantinopolis krito praėjus 23 metams mirus Vytautui, 1453 m.), buvo kur kas aukštesnio lygio nei Vakarų Europos katalikiškoji: – tada Europa gyveno tamsiaisiais kultūros amžiais.

Galima Vytauto strateginio plano vizija užkariaujant Maskvą ir kuriant bizantišką LDK Imperiją su centru – nauja LDK sostine Oršoje, nes čia yra geopolitiškai ypatinga strateginė Rytų Europos, dar baltų  autochtoniška teritorija su išlikusiais rytų Galindų anklavais

Baltiški agrotechnologinės kultūros anklavai, į kuriuos įvairiais laikotarpiais migravo slavai

Pagal pateiktą J. Rosales Baltų atsiradimo žemėlapį, mąstant technologiniu determinizmu, galima įsivaizduoti, kad prieš gerus 5-6 tūkstantmečius į Ponto stepes atkeliavę agrokaplinės žemdirbystės klajokliai, pagal Uralo upę patraukę į šiaurę, priėjo Uralo kalnus iki juos perkertančius Kamos upės intakus, jų pakrantėmis perėjo Uralą, ir taip pasiekė miškingas Europos platybes. Čia, miškų platybėse, patobulinę agrotechnologiją – kaplinę žemdirbystę pavertę lydimine, kurios dėka suklestėjo ir apgyvendino teritoriją 2 (pilkos spalvos teritorija) iki pat Baltijos, tarp Suomių įlankos ir Vyslos. Taip gimė agrolydiminės žemdirbystės pro-Baltai.

Baltų ir slavų formavimosi žemėlapis pagal J. Rosales, M. Gimbutienę ir sarmatiškas Vytauto Didžiojo portretas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, vaizduojantis Vytautą su čiupryna ir sarmatiškais apdarais / D. Bunickaitės/Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos archyvo nuotr.

Vėliau, kai į Ponto stepes su gyvuliais, arkliais ir ratais atklydo klajokliai Sarmatai, jie pirmiausia savo efektyvesne gyvulininkystės technologine kultūra „patobulino“ slavus, o po to, kartu su jais patraukė Dniepro upe į šiaurę, į tarpupius išstumdami, o kartu ir užkrėsdami gyvulininkyste ir čia esančius pro-Baltus. Taip susiformavo mišrios agro-gyvulinių technologijų augintojai Baltai 1 (geltonos spalvos teritorija). Dar vėliau, jau mūsų eroje Vikingai, keliaudami per Baltiją, Suomių įlanką Ilmenio ežeru, Dniepru iki Konstantinopolio, suformavo Novgorodo ir Kijevo rusėnų kunigaikštystes (Riurikovų dinastijos). Šios radikaliai „trupino“ ir asimiliavo kažkada tai Rytų Europos teritorijose iki Uralo nuo seno gyvenusius pro-Baltus.(3 pav.) Bet atsirado Baltų strategas Gediminas

Klajokliai iranėnai Sarmatai, atkeliavę per Ponto stepes su gyvuliais ir ratais, pradžioje asociavosi su slavais 4, po to su lydiminės žemdirbystės ProBaltais, kartu sukurdami jau Baltišką konverguotos agro-gyvulių sėslios žemdirbystinės technologijos Baltus. Sarmatai paveikė slavus Dniepru keliauti į šiaurę, nustumdami autochtonus Baltus toliau nuo didžiųjų upių į tarpupius, bet kartu duodami papildomai vertingą priedą lydiminei augalininkystei, labai efektyviai tobulinantį papildą – gyvulinę technologiją. Atrodo, ši sarmatiška technologija buvo įvertinta ir meniniu lygiu – vėliau net Vytautas buvo vaizduojamas sarmatiškai.

Ar nepadarė Vytautas strateginės klaidos, nusisukdamas nuo Bizantijos – pasisukęs į Romą?

Po Žalgirio Vytautas iškilo kaip galingas LDK Valdovas, tolerantiškas religijoms (jaunystėje buvęs pagonis, krikštytas stačiatikiškai ir net 2 kartus katalikiškai), todėl čekų buvo pakviestas karūnuotis reformatoriškos –  husitiškos Čekijos karaliumi. Jis buvo beveik sutinkąs, bet susilaukė Vengrijos karaliaus (būsimo Šv. Romos Imperatoriaus) Zigmanto Liuksemburgiečio, o taip pat ir Lenkijos ponų perspėjimo. Atsisakė – nusiųsdamas į Prahą savo vietininką-patikėtinį, dėdės Algirdo anūką Žygimantą Kaributaitį. Atrodo, Vytautui dėmesys Rytietiškų LDK ir rusų teritorijų konsolidacijai buvo nesvetimas. Strateginiu požiūriu tai buvo daug pastangų reikalaujantis, bet išmintingas siekis. Bizantiškoji krikščionybė tada kultūriniu požiūriu buvo kur kas stipresnė nei Europinė, Romos katalikiškoji, nors tuo metu Konstantinopolis jau buvo Osmanų apsuptyje.

Rytų Europos fizinis-hidrologinis geografijos žemėlapis, išryškinantis upių baseinus, parodantis ypatingą strategišką Oršos padėtį tarp Dniepro ir Dauguvos, bei neperspektyvią geopolitiškai Maskvos vietą  jau kitame, nei Orša ir Smolenskas – totorių siaučiamame Volgos-Dono baseine. Raudona punktyrine linija parodyta skiriamoji upių baseinus riba

LDK tuo metu turėjo tvirtai garantuotas sienas Dniepro ir Dauguvos upių baseinuose. Jo pavaldume buvo Vitebsko, Polocko, Mogiliovo, net Smolensko kunigaikštystės ir  pagal Ugrą – su Maskva. Be to, ko gera, jau tuo metu buvo pakankamai tankiai apgyvendinta teritorija iki pat Oršos ir jos apylinkės. (6 pav., netradicinė žemėlapio orientacija iš Vakarų į Rytus – demonstruoja – nuo Vilnius per Oršą į Maskvą ).

Šiaurinių XVII-jo a. LDK teritorijų gyvenviečių tankis, didžiausias iki ir prie Oršos, tarp Pripetės ir  Dauguvos Nemuno-Neries baseinuose (iki Dniepro), rečiau Maskvos zonose

Paskutinieji du  žemėlapiai rodo tvirtas Vytauto LDK pozicijas Rytų Europos Vakarinėje dalyje. O Rytinė – Dono-Volgos upių baseinai iki Uralo kalnų – buvo Maskvos ir kitų rusų kunigaikštysčių valdos bei totorių siaubiamos teritorijos. Kaip rodo istoriniai faktai, Vytauto politiniai interesai siekė ir Volgos intako – Okos baseiną. Nekelia abejonių – Vytauto strategijoje buvo tvirta Rytų Europos LDK Imperija, su Maskva net iki Uralo. Ir tokių siekių įgyvendinimo galimybė ypač gerai pasimatė mirus žentui – Maskvos kunigaikščiui Vasilijui Pirmajam 1325 m., kai Vytautas tapo 10-mečio anūko Vasilijaus II-jo globėjas, o Maskvą valdė duktė Sofija. Sofijai buvo labai reikalinga Tėvo parama apginant Vasilijaus teises į Maskvos kunigaikštystę, o taip pat ginantis nuo totorių. Juk Krymo Chanate stipriai reiškėsi Vytauto politinis autoritetas. Bet tuo metu Vytautas jau buvo pradėjęs politinį flirtą su Zigmantu Liuksemburgiečiu dėl LDK karūnos, kuris, manytina, savo vilionėmis nuvedė Vytauto LDK politiką į akligatvį.

Atrodo, Zigmantas Liuksemburgietis Vytautą subalamutijo

Prasidėjo nuo to, kad Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, pagrasinęs Vytautui kviečiamam husitų tapti Čekijos karaliumi (1421 m.), ir norėdamas pakenkti Lenkijai, Jogailai, pakurstė – pasiūlė Vytautui katalikišką LDK karūną. Vytautas susigundė – 1429 m. sušaukiamas Lucko suvažiavimas – pagunda – katalikiškas LDKaralius sustiprinama ir pagarsinama. Suprantama – tai užerzino lenkus, politikos lapiną Zbignevą Olesnickį. Ir net  jau sutikus pusbroliui karaliui Jogailai – buvo įjungtos visos doros ir nedoros priemonės, kad karūna iki Vytauto neatkeliautų. Olesnickiui pasisekė: kelis kartus (1430 m. rugpjūčio 15 d., rugsėjo 8 d., rugsėjo 29 d., ir dar buvo numatyta lapkričio 8 d.) – nukilnojant karūnavimo Vilniuje datą Vytautas, belaukdamas karūnos susirgo, ir spalio 27 d. Trakuose mirė. Didžiulės teritorijos ir galios Lietuva liko mažos karalystės Lenkijos prielipu.

Kur kas strategiškiau buvo Vytautui karališkojo titulo siekti per Bizantiškąją krikščionybę – paverčiant LDKunigaikštystę stačiatikiška Lietuvos Valstybe – karalyste. Net numatant, kad tokia Rytų Europos Valstybė galėtų tapti Unitine – religiškai kultūriškai rišanti Europos Rytų ir Vakarų krikščionybes. Juk tada Rytuose Bizantiškoji Konstantinopolio krikščionybė dar klestėjo, kai Vakarų gyveno tamsiuosius viduramžius.

Tuo metu Vytautas, 1406-7 m. pradėjęs Oršos pilies statybas, tęsdamas senelio Gedimino ir dėdės Algirdo LDK vystymo Rytų strategiją – valdyti ir Maskvą, buvo arti strateginio siekio įgyvendinimo. Tik reikėjo, net ir po Žalgirio, nenutraukti kryžiuotiškų pilių statybos Oršoje, bet dar papildomai išplėsti jų statybas Smolenske, Mogiliove ir Vitebske, sostinę iš Viniaus perkelti  į strategiškiausią geopoziją turinčią Oršą (ant Dniepro, kai už 80 km. Dauguva ir Vitebskas). O Maskva, esanti ant mažos Maskvos upelės – Volgos intako Okos intakėlis, būtų nukonkuruota.

Dargi žiūrint į 1425 metus, kai mirė žentas – Maskvos kunigaikštis Vasilijus Pirmasis, anūkui Vasilijui II būnant tik 10, kai Vytautas buvo pripažintas jo globėju, kai Maskvos kunigaikštystę faktiškai valdė dukra Sofija – LDK sostinė Orša be jokių abejonių dominuotų ir būtų neleidusi Maskvai stiprėti. Dar vėliau, kritus Konstantinopoliui 1453, tvirta stačiatikiška LDK Imperinė Valstybė realiai būtų tikusi Konstantinopolio Patriarchato prieglauda, o ateityje ir centru.

Tiesa, Vytautas turėjo valdžios perdavimo problemų –  neturėjo vyriškų palikuonių, kas tuo metu išsaugant Valstybės stabilią politinę valdžią, buvo principiniai svarbu. Atrodo, kad Vytautas nelabai vertino ir ko gera nepasitikėjo savo 15 m. jaunesniu broliu Žygimantu (Kęstutaičiu, ~1365 – 1440). Bet jam labiau buvo priimtinas jo priešininko – pusbrolio, bendraamžio Kaributo (~1350 – 1404 m.) sūnus, Algirdo vaikaitis Žygimantas Kaributaitis (1395 – 1435 m.).

Kai 1422 m. čekų husitai  LDK kunigaikščiui Vytautui siūlė Čekijos karaliaus sostą, Vytautas į Prahą nusiuntė savo vietininku Žygimantą Kaributaitį su 5000–7000 savanorių. Vėliau, Vytautui atsisakius, jis toleravo, kad paėmęs Čekijoje valdžią, Žygimantas Kaributaitis gautų husitų radikalios grupuotės taboritų vado J. Žižkos paramą. Tai rodytų, kad Vytautas Kaributaičiu pasitikėjo, ir manytina, matė jame savo paveldėtoją.

Apgailestautina, kad Vytautas pasirinko ne Bizantijos, bet Šv. Romos karūną – tai radikaliai būtų pakeitę ne tik Europos istorinę raidą. Gal ir nebūtų šio XXI-jo a. Rusijos žudynių Ukrainoje. Bet istorijos eiga keliavo ir keliauja savu keliu – bent kol kas ne mūsų norų keliu.

Šaltiniai

https://www.gudija.lt/single-post/istorija-2-1

Neįvykusios Vytauto Didžiojo karūnacijos

Vytauto karūnacija ir mirtis, arba kaip išbandoma draugystė

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.