1 pav. 1591 m. Stanislovo Kiaunarskio herbinis antspaudas, LVIA

Dr. Gabrielė Jasiūnienė, Šiauliai, www.voruta.lt

Antspaudas –  spaudu įspaustas skiriamasis ženklas

Antspaudu (lot. sigillum) yra laikomas fizinio arba teisinio asmens skiriamasis ženklas, kuris yra įspaustas kietu spaudu (lot. anulus) į antspaudinę medžiagą. Antspauduojama buvo siekiant patvirtinti dokumento teisėtumą, tikrumą arba kontroliuoti ir apsaugoti užantspauduotą dokumentą. Antspaudo reikšmė tiek heraldikos, tiek sfragistikos tyrimuose nekelia abejonių. Kita vertus, jis svarbus ir kaip kultūros reiškinys, kuriame atsispindi istorijos vingiai, dokumentų legitimacijos tradicijų atsiradimas, susiformavimas ir plėtotė. Aleksandras Gruša išskyrė, kad jeigu dokumentas įtvirtindavo susitarimą, tai antspaudas patvirtindavo patį dokumentą. Aptardamas antspaudo naudojimo problematiką, A. Gruša iškėlė ir parašo reikšmės klausimą. Jo teigimu, parašas lyginant su antspaudu turėjo vieną pranašumą – parašą galėjo parašyti tik skaityti mokantis asmuo, tuo tarpu antspaudą prispausti galėjo ir skaityti nemokantis žmogus[1]. Dokumentas galėjo būti pripažintas neteisėtu, jeigu buvo surašytas ne pagal kanceliarijos tvarką ir neatspauduotas. Antspaudais buvo įtvirtinama dokumento juridinė galia, o antspaudo svarba buvo akcentuojama ir teisinėje sistemoje. Pavyzdžiui, 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute ne viename straipsnyje išskirta aktų davėjų antspaudų svarba. Tuo tarpu parašas buvo laikomas antraeilės reikšmės dalyku ir galėjo būti, jeigu žmogus mokėjo rašyti[2]. Raimondos Ragauskienės nuomone, asmens valią ir dalyvavimą procese įrodantis parašas tik nuo XVI a. antrosios pusės po truputį pradėjo prilygti antspaudui, kol galiausiai jį nustūmė į antrą planą[3].

Lietuvos istoriografijoje antspaudo ir spaudo sampratos, jų panašumai ir skirtumai, terminija analizuota dar XX a. Pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus[4], Onos Maksimatienės[5], Edvardo Gudavičiaus[6] darbuose. Bene detaliausiai šią temą nagrinėjo Edmundas Rimša, akcentavęs, jog sfragistikos tyrimuose dažniausiai antspaudas tyrinėjamas kartu su dokumentu ir yra laikomas jo teisėtumo garantu. Tuo tarpu spaudas yra įrankis, kuriuo atspaudžiamas antspaudas. E. Rimša pabrėžė, kad antspaudo plotas – laukas dažniausiai yra užpildomas įvairiomis figūromis, piešiniais ir antspaudo savininką, paskirtį, rūšį ir kitus svarbius aspektus nurodančiais įrašais. Visa tai yra vadinama antspaudo vaizduliu. Sfragistikoje antspaudai pagal vaizdulius gali būti skirstomi į keletą grupių, o jose į tipus. Pirmieji – rašmeniniai antspaudai, kuriuose vaizduojami devizai, monogramos, sentencijos, inicialai. Antroji grupė – vaizdiniai antspaudai, kurie yra skirstomi į pogrupius: topografinį, fantastinį, hagiografinį, daiktinį. Trečioji grupė – portretiniai antspaudai, kurie skirstomi į keletą tipų: antikinį (antspaudai su gemomis), majestotinį (vaizduojamas valdovas), raitelio, pėsčiojo, pontifikalinį. Ketvirtoji – herbiniai antspaudai[7], kurių vaizduliuose herbas gali būti vaizduojamas įvairiai: tik herbinė figūra, herbas be šalmo, herbas su sudėtinėmis dalimis. Būtent šio tipo antspaudai yra aktualiausi mūsų straipsniui.

Antspaudų medžiaga ir antspaudavimo įrankiai

Siekiant, kad nekeltų įtarimo dėl patikimumo dokumentą patvirtinantis antspaudas turėjo būti ryškus per visą perimetrą. Jo kokybei didelės reikšmės turėjo ne tik pritvirtinimo prie dokumento būdas, tačiau antspaudavimo medžiaga bei įrankiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) sfragistikos tradicijoje, ypatingai bajorų tarpe, buvo naudojami dviejų rūšių spaudai – signetiniai spaudai – žiedai (kartais vadinami tik signetais, signetiniais žiedais), tai yra žiedai su jų akyje išraižytu savininko herbu, inicialais ar monograma, arba šiandieninius spaudus primenantys įrankiai. Tokie signetiniai spaudai-žiedai aktūalūs ne tik juridiniu požiūriu, tačiau ir kaip juvelyriniai dirbiniai dėl medžiagų iš kurių jie pagaminti, pavyzdžiui, iš įvairių metalų ar net gintaro[8]. Spaudų medžiaga iš dalies priklausė nuo to, koks bus antspaudas. Vis dėlto dauguma signetinių spaudų atrodė kaip paprasčiausi žiedai su didesniu tos pačios, kaip ir žiedas, medžiagos padu.  Įprastų ir signetinių spaudų skaičius, priklausė nuo jų savininko socialinės, visuomeninės padėties. Įdomu, kad dėl spaudų juridinės galios ir vertės savininkai stengdavosi ypatingai juos saugoti. Signetus žiedus jų savininkai paprastai mūvėdavo ant rankų pirštų, kartais nešiodavosi piniginėse ir pan. Taip pat nešiodavosi skrynelėse, kelioniniuose ar diržo maišuose. Turtingesni LDK bajorai ir ypatingai didikai turėdavo net po kelis spaudus, kuriuos laikė dvarų iždinių skryniuose. Kartais skrynios, kuriose buvo saugomi signetai ir spaudai, būdavo užantspauduojamos. Neretai signetai ir spaudai būdavo pavogiami arba tiesiog pametami. Signeto arba spaudo dingimo ir ypatingai vagystės atveju, buvo stengiamasi kuo skubiau pranešti apie tai[9]. Buvo itin aktualu, kad spaudai nebūtų panaudojami tvirtinti svarbiems dokumentams, pavyzdžiui, kvitams, skolaraščiams ir pan. Praradusieji signetus arba spaudus stengdavosi akcentuoti, kad nuo signeto arba spaudo praradimo datos nedavė jokio skolaraščio. Po spaudo savininko mirties, ypač jei tai būdavo paskutinis vyriškosios giminės atstovas, gyvavo spaudų sunaikinimo tradicija – spaudai buvo laužomi laidotuvių metu. Toks paprotys buvo būdingas daugiausiai turtingiems bajorams. Ne ypatingai turtingų bajorų antspaudai naikinti paprasčiau – tiesiog numušus arba ištrynus ant jų išraižytus herbus. LDK spaudus dažniausiai gamindavo auksakaliai ir juvelyrai, o didesniuose  miestuose netgi veikė šių amatininkų brolijos bei cechai[10].

Antspaudų medžiaga buvo labai įvairi, priklausė nuo daugelio dalykų: klimato, vietos, laiko, tradicijų ir pan. LDK tradicijoje vaškas laikomas pačia seniausia ir iki pat XVII a. bene pačia populiariausia antspaudų medžiaga. Vėliau paplito vaškelis, kurį sudarė vaškas su priemaišomis, pavyzdžiui, kreida, gipsu, trintomis plytomis ir pan. Savaime suprantama, kad šiandien tyrinėjant antspaudų medžiagas didelės reikšmės gali turėti ir jų cheminiai tyrimai. Istoriografijoje teigiama, kad kaip antspaudavimo medžiaga naudota ir nerauginta miltų tešla.  Žinoma, kad suvilgytas jos plonas sluoksnis buvo dedamas ant dokumento ir iš viršaus, uždėjus popierinę apsaugą (kustodiją) į jį įspaudžiamas antspaudas. Tiesa, tai viena iš nepatvariausių arba prasčiausiai antspaudus išsaugojusių medžiagų. Tokie antspaudai dažnai atlipdavo, juos apgrauždavo kandys. XVII a. pradžioje atsirado lakas. Paprastai naudotas raudonas, rečiau rudas, juodas lakas. Paminėtina, kad raudonos spalvos lako antspaudus lengviau tirti, kadangi antspaudo vaizdulys ryškesnis, lengviau matyti ir užfiksuoti net smulkiausias figūras.  Nuo XVIII a. pradžios pradėti naudoti suodžiai, o XIX a. plito tušas. Šiuo laikotarpiu itin svarbi buvo antspaudavimo technika. Antspaudus pagal antspaudavimo būdus skirsto į dvi grupes: prikabinamuosius ir prispaudžiamuosius. Dažniausiai antspaudai būdavo prikabinami virvutės pagalba. Virvutėms būdavo naudojamos pergamento juostelės, odiniai dirželiai, vėliau supinti šilkiniai siūlai. Tam, kad apsaugotų antspaudus, juos XII-XIV a. dėdavo į vilnonius maišelius, XV a. į drobinius, nuo XVI a. į medines ar metalines dėžutes. Tuo tarpu antspaudai buvo prispaudžiami spaudo pagalba tiesiai ant popieriaus esančią antspaudinę medžiagą, pavyzdžiui, vašką, laką ir pan. Arba per popierinę apsaugą (kustodiją) į antspaudinę medžiagą[11]. Taigi dokumento teisėtumui antspaudas buvo itin reikšmingas ir turėjo būti kuo geresnės kokybės, o tam didelės įtakos turėjo antspaudavimo įrankis bei medžiaga.

Antspaudas LDK bajoro gyvenime

Remiantis teisiniais nuostatais, savo asmeninius spaudus bajorijos atstovai turėdavo gauti sulaukę pilnametystės. Jie buvo reikalingi pirmiausia turtiniams sandoriams tvirtinti bei privačiai ir viešajai korepondensijai antspauduoti. Turimų antspaudų kiekis priklausė nuo savininkų finansinės ir socialinės padėties. Aptariamuoju laikotarpiu dažniausiai buvo naudojami herbiniai antspaudai. Herbinis antspaudas – ne tik dokumento teisėtumo ženklas, tačiau ir savininko tapatumo simbolis, kuriame atsispindėjo jo kilmės, santuokos ryšiai, užimamos pareigos, turimi titulai, pelnyti apdovanojimai ir pan. Herbiniuose antspauduose galėjo būti vaizduojama tik herbo figūra be skydo; herbinė figūra skyde be šalmo; herbinė figūra skyde su sudedamosiomis dalimis. Šio tipo antspauduose vaizduoti tiek vienalaukiai, tiek jungtiniai herbai. Žinoma daugiau kaip 20 antspaudų formų, pavyzdžiui, smailiagalis ovalas (fyga), skydas, trikampis, keturkampis. Labiausiai paplitę: apskriti, ovalūs, aštuoniabriauniai.

LDK bajorui antspaudavimas tapo ne tik galimybe patvirtinti dokumento teisėtumą, tačiau ir kartu demonstruoti savo herbą. Herbiniai antspaudai yra laikomi pagrindiniais ir gausiausiais šaltiniais, tyrinėjant LDK bajorų heraldiką. Kita vertus, būtina pažymėti, kad dažnai pasitaikydavo atvejų, kuomet bajorai negalėdavo patvirtinti dokumento savo antspaudu, kadangi neturėdavo įrankio t.y. spaudo. Neretai bajorai, ypatingai ne tokie turtingi, apskritai neturėdavo spaudo, nes juos pagaminti buvo brangu. Bajorai spaudą galėdavo prarasti arba neturėti jo reikiamu momentu. Retais atvejais spaudas dėl savo būklės galėjo būti netinkamas dokumento antspaudavimui. Dėl šių išvardintų aplinkybių kyla klausimus, kokiu būdu dokumentai vis dėlto būdavo patvirtinami. Siekiant išspręsti šią problemą buvo galima naudoti svetimus antspaudus. Privataus pobūdžio dokumentai galėjo būti patvirtinami ir herbinio giminaičio antspaudu arba paveldėtu spaudu. Išskirtinis antspaudavimo atvejis – kuomet dokumentą už kelis arba net keliasdešimt asmenų patvirtindavo vienas arba keli kilmingieji. ХVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje dažna praktika, siekiant parodyti, kad buvo antspauduota už kitą asmenį – antspaudą apversti šonu arba žemyn galva. Pavyzdžiui, XVI a. pradžios dokumentą Kražių valsčiaus savininkas Mykolas Bartkaitis patvirtino už Jokūbą Budraitį. Šiame dokumente nurodoma, kad Jokūbas Budraitis neturėjo savo signeto, todėl paprašė, kad dokumentą antspauduotų Mykolas Bartkaitis: „не мел есмо своей печати я бил чолом (?) печат пану миколаю бортковичу“[12].

Aptariamuoju laikotarpiu LDK bajorai dokumentus dažniausiai tvirtino būtent herbiniais antspaudais, kurie buvo tiek privatūs, tiek pareigybiniai. Privačiuose antspauduose vaizduojamas asmens herbas, o virš herbo rašomos dvi raidės (dažniausiai reiškė savininko vardą ir pavardę) arba trys raidės (dažniausiai reiškė savininko vardą, tėvavardį ir pavardę). Pavyzdžiui, XVI a. pabaigos dokumentus Stanislovas Kiaunarskis tvirtino ovalo formos antspaudu[13], kurio skyde vaizduotas kryžius ir šešiakampė žvaigždė. Virš herbo skydo yra šalmas, virš jo – sparnas. Greta šalmo papuošalo – neryškūs savininko inicialai „SK“ – Stanisław Kiewnarski. Iš šonų – akanto lapų skraistė (Žr. 1 pav.). Tuo tarpu pareigybiniuose antspauduose vaizduotos ir pareigybių pirmosios raidės. Pavyzdžiui, Žemaitijoje Žemės teismo pateisėjas Jonas Konstantinas Odachovskis 1681 – 1703 m. išrašus tvirtino ovalo formos antspaudu[14], kuriame vaizduojamas Galvaraiščio (lenk. Nałęcz) herbas. Skydą antspaude atstoja augaliniai motyvai – dvi sujungtos šakelės. Virš skarelės yra bajoriška karūnėle. Yra ir savininko vardo, pavardės bei užimtų pareigybių pirmosios raidės – „IKOPXZ“ – Jan Konstantin Odachowski podsędek Xięstwa Żmudzkie (Žr. 2 pav.).

Paprastai antspaudais dokumentą patvirtino nuo vieno iki penkių bajorų. Dažniausiai randami antspauduoti tokie dokumentai: išrašai iš teismo knygų, laiškai, testamentai, valdų perleidimo dokumentai, skolaraščiai. Pavyzdžiui, Žemaitijos bajoras Gabrielius Sipavičius 1656 – 1657 m. raštus apie Gruževskių turtinius reikalus tvirtino signetiniu herbiniu antspaudu, kuriame herbo skyde vaizduojama strėlė ties viduriu perkirsta kryžma[1]. Žymios LDK giminės – Sapiegų atstovas Kazimieras Leonas Sapiega 1667 m. savo raštą dėl žemės valdų teisių perleidimo tvirtino antspaudu[2], kuriame vaizduojamas giminės herbas Lapinas (lenk. Lis) – strėlė perkirsta dviem kryžmomis. Atkreiptinas dėmesys į išrašus iš Žemaitijos teismo knygų, kuriuos, kaip reikalavo Lietuvos teisė nuo Antrojo Lietuvos Statuto, dažniausiai antspauduodavo du teismo pareigūnai – teisėjas ir pateisėjas. Pavyzdžiui, XVI a. pabaigos išrašus iš Žemaitijos Žemės teismo knygų teisėjas Sebastijonas Sebastijonaitis Kęstartas ir pateisėjas Petras Petraitis Adamkavičius tvirtino savo herbiniais antspaudais[3], kuriuose vaizduoti šių asmenų jungtiniai herbai. Taigi tokio pobūdžio dokumentuose galime rasti du antspaudus. Tuo tarpu kitokio pobūdžio dokumentus, liečiančius žmonių grupę, pavyzdžiui, skolaraščius, testamentus ir kitus dokumentus, kaip liudininkai, galėjo patvirtinti ir didesnis skaičius žmonių. Pavyzdžiui, 1593 m. Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos našlės Sofijos Simonaitės Pašušvinskaitės-Vnučkienės valdų užrašymo raštą savo seserėnui Petrui Sebastijonaičiui Kęstartui be jos pačios antspaudais patvirtino dar trys liudininkai (Žr. 3 pav.)[4]. 1610 m. Sofija Radziminskytė Gruževskienė[5] su sūnumi Jurgiu Gruževskiu[6] savo antspaudais su Lubičo (lenk. Lubicz) herbu, kuriame vaizduojama pasaga su dviem kryžiais, vienu viduje, o kitu viršuje, patvirtino dokumentą dėl evangelikų bažnyčios ir mokyklos lankymo ir kitų apeigų vykdymo. Tuo tarpu itin retai randami dokumentai, kuriuos antspaudavo didesnis skaičius asmenų. Dėl šios priežasties reikėtų išskirti 1565 m. Žemaitijos žemės tijūnų ir visų kilmingųjų raštą[7] Žemaitijos seniūnui Jonui Chodkevičiui dėl Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo. Šis raštas patvirtintas net 120 antspaudų (1 neprispaustas).

Herbiniai antspaudai skyrėsi savo dydžiais, formomis, puošyba, sudedamųjų dalių skaičiumi, medžiagomis, tačiau jų pagrindinė funkcija išliko žymėti asmenį, jo ryšius. Vienalaukiuose antspauduose atsispindėjo siauresni kilmės ryšiai, tokiuose antspauduose vaizduojamas vienas iš tėvo paveldėtas herbas. Pavyzdžiui, XVII a. antrojoje pusėje Jonas Taliatas dokumentus tvirtino antspaudais[1], kuriuose vaizduojamas dvigubas kryžius ir pusmėnulis. Virš herbo skydo pavaizduoti savininko inicialai „IT“ – Jan Taliat. 1747 m. Aleksandro Jurgio Bilevičiaus antspaude[2] vaizduojamas giminės herbas – stačiakampio formos kapas, į kurio abu šonus ir viršų yra įsmeigta po kryžių. Aplink herbą matome ne tik legendą, nusakančią herbo savininką, jo pareigybes, tačiau virš hero skydo pavaizduotą penkių lapų bajorišką karūnėlę, karinius atributus: vėliavas, patrankų sviedinius, buožes, savininko gautus ordinus ir pan. (Žr. 4 pav.)

1793 m. raštą Kelmės miestelėnams ovalo formos raudono lako herbiniu antspaudu[1] patvirtino Jokūbas Gruževskis. Antspaude yra Lubičo (lenk. Lubicz) herbas, kuriame vaizduojama pasaga su dviem kryžiais, vienu viduje, o kitu viršuje. Įdomu, kad skydą kairėje pusėje laiko ant patrankos stovintis ir kojas sukryžiavęs šarvuotas pėstininkas, rankoje laikantis ietį. Už herbo skydo kyšo kardo rankena, dvi vėliavos, trimitas, pavaizduoti ir būgnai su patranka (Žr. 5 pav.).

Lyginant su vienalaukiais herbais, jungtiniuose herbuose jau galima pamatyti platesnius kilmės, giminystės ar net santuokos ryšius. Atkreipkime dėmesį į keletą antspaudų, kuriuose vaizduoti jungtiniai herbai. Pavyzdžiui, į 1682 m. LDK etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco herbinį antspaudą[1], kuriuo jis patvirtino laišką. Herbo širdyje arba penktajame raudonos spalvos lauke herbo viduryje yra Pacų dvigubos Lelijos (lenk. Gozdawa) herbas. Pirmajame lauke yra Mykolo Kazimiero motinos Elžbietos Šemetaitės herbas Gulbė (lenk. Łabędź). Antrajame lauke – senelės iš tėvo pusės Reginos Valavičiūtės herbas Bogoria (lenk. Bogoria), kuriame vaizduojami du vienas į kitą galais atsukti iečių galai. Trečiajame pavaizduotas senelės iš motinos pusės Elžbietos Chodkevičiūtės herbas Koscieša (lenk. Kościesza), kuriame vaizduojama strėlė, perkirsta kryžma, o strėlės galas dvišakis. Įdomu, kad ketvirtajame lauke pavaizduotas Paco prosenėlės iš motinos pusės Sofijos Sluckaitės  herbas raitelis. Virš jungtinio herbo skydo – trys groteliniai šalmai. Virš jų yra karūnėlės su papuošalais, o patį herbą supa akanto lapai ir palmės šakelės. Legendoje yra įrašyta: MICHAŁ KAZIMIERZ PAC WOIEWODA WILENSKI·HETMAN·WIELKI·WXL· (Mykolas Kazimieras Pacas Vilniaus vaivada LDK didysis etmonas). Šiame antspaude vaizduotas kilmės jungtinis herbas.

1775 m. gegužės 30 d. Mykolo Gоrskio testamente rasti trys identiški herbiniai antspaudai[1], kuriuose vaizduojamas jo ir žmonos Reginos jungtinis herbas (Žr. 7 pav.). Pirmojoje dalyje vaizduojamas Gоrskių Galvaraiščio (lenk. Nałęcz) herbas, antrojoje – Vainų herbas Trijų ragų (Trąby). Virš herbo yra penkių lapų karūnėlė. Herbas yra apsuptas mantija, papuoštas juostomis ir Mykolo Gоrskio Šv. Stanislovo ir Rusijos Šv. Onos ordinais. Šiame antspaude vaizduotas santuokos jungtinis herbas.

Apibendrinant derėtų akcentuoti, kad LDK bajorų kultūroje XV–XVIII a. antspaudais buvo įtvirtinama dokumento juridinė galia. Taip pat antspaudas, o kartu ir spaudas, užėmė gana svarbią vietą LDK bajoro kultūroje, tapo jo  identiteto, savimonės simboliu, per kurį buvo  reprezentuojama jo visuomeninė ir finansinė padėtis, ir netgi parodomi kilmės, giminystės, santuokos ryšiai. Nors herbiniai antspaudai skyrėsi savo dydžiais, formomis, puošyba, sudedamųjų dalių skaičiumi, medžiagomis, tačiau jų pagrindinė funkcija išliko simbolizuoti asmenį.

Literatūra

[1] Груша Александр Иванович, Документальная письменность Великого Княжества Литовского (конец XIV – первая треть XVI в.), Минск, 2015, c. 243–250.

[2] Pavyzdžiui, 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute VII skyriuje 1 straipsnyje rašoma ,, „<…>А ведже кождый таковый продажу або даръ свой, тотъ, хто продаеть або даруеть, справившы перъвей на то записъ подъ печатью своею и съ подписомъ руки, хто писати умееть, и подъ печатми людей<…>“ (Dėl kiekvieno tokio pardavimo arba dovanojimo  tas, kuris parduoda arba dovanoja, turi pirmiausia užrašymą padaryti savo antspaudu ir savo ranka, jeigu rašyti moka, ir antspaudais žmonių). Plačiau: Lappo Jonas, 1588 metų Lietuvos Statutas, Kaunas: Spindulio spaustuvė, 1938, t. 2, p. 315.

[3] Ragauskienė Raimonda, Dingę istorijoje. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos privatūs archyvai, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 284.

[4] Basanavičius Jonas, „Karaliaus Mindaugo žymenspaudis (sigilis)“, in: Lietuvių tauta, 1907, Kn. 1, d. 1, p. 139–140.

[5] Maksimatienė Ona, „1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje organizacijos antspaudai“, in: Lietuvos TSR. Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1966, t. 3 (22), p. 121–122.

[6] Gudavičius Edvardas, Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a., Vilnius: Mokslas, 1980, p. 72, 82, 109.

[7] Rimša Edmundas, ,,Keletas sfragistikos terminų“, in: Lietuvos istorijos metraštis 1982 metai, 1983, p. 92–97.

[8] Rimša Edmundas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius: Žara, 1999, p. 32–33.

[9] Ragauskienė Raimonda, Dingę istorijoje… p. 296–297.

[10] Rimša Edmundas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės…p. 37–39.

[11] Ten pat, p. 44–50.

[12] XVI a. I pusės Mykolo Bartkaičio herbinis antspaudas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS) f. 37, b. 791, l.1^r (2 herbinis antspaudas).

[13] 1591 m. Stanislovo Kiaunarskio herbinis antspaudas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f.1238, ap.1,b. A-10, l.3v (3 herbinis antspaudas). 1597 m. Stanislovo Kiaunarskio herbinis antspaudas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RKRS) f. 93, b. 720, l. 5^v (2 herbinis antspaudas).

[14] Pavyzdžiui, 1681 m. Jono Konstantino Odachovskio herbinis antspaudas, Vilniaus universiteto biblioteka Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS) f.8, b. 1557, l.4^r (2 herbinis antspaudas). 1694 m. Jono Konstantino Odachovskio herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 6288, l. 2^r. 1699 m. Jono Konstantino Odachovskio herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 198, b. 651, l. 4^r (2 herbinis antspaudas). 1703 m. Jono Konstantino Odachovskio herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 8690, l. 3^v (2 herbinis antspaudas).

[15] 1656 m. Gabrieliaus Sipavičiaus herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 715, l. 4^r. 1657 m. Gabrieliaus Sipavičiaus herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 715, l. 6^r.

[16] 1667 m. Kazimiero Leono Sapiegos herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 3900, l. 2^r.

[17] Pavyzdžiui, 1595 m. Sebastijono Sebastijonaičio Kęstarto herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 9822, l. 2^r (1 herbinis antspaudas). 1595 m. Petro Petraičio Adamkavičiaus herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 9822, l. 2^r (2 herbinis antspaudas). 1598 m. Sebastijono Sebastijonaičio Kęstarto herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 2729, l. 2^r (1 herbinis antspaudas). 1598 m. Petro Petraičio Adamkavičiaus herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 2729, l. 2^r (2 herbinis antspaudas).

[18] 1593 m. Sofijos Simonaitės Pašušvinskaitės-Vnučkienės valdų užrašymo raštas, LMAVB RS, f. 12, b. 4476, l. 1^r.

[19] 1610 m. Sofijos Radziminskytės Gruževskienės herbinis antspaudas, LNMMB RKRS, f. 93-662-l.2^r (1 herbinis antspaudas).

[20] 1610 m. Jurgio Gruževskio herbinis antspaudas, LNMMB RKRS, f. 93-662-l.2^r (2 herbinis antspaudas).

[21] 1565 m. Žemaičių bajorų raštas dėl Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo aplinkybių su 120 antspaudų, LMAVB RS, f. 16, b. 24, l. 56–56 a.

[22] Pavydžiui, 1654 m. Jono Jeronimo Taliato herbinis antspaudas, LMAVB RS, f.37, b.8315, l.128^v. 1655 m. Jono Jeronimo Taliato herbinis antspaudas, LMAVB RS, f.37, b.10130, l.4^v. 1657 m. Jono Jeronimo Taliato herbinis antspaudas, LNMMB RKRS, f.94, b.10, l.2^r. 1658 m. Jono Jeronimo Taliato herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 9589, l.1^r.

[23] 1747 m. Aleksandro Jurgio Bilevičiaus herbinis antspaudas, Šiaulių ,,Aušros“ muziejus (toliau – ŠAM), ŠAM I-R 12555.

[24] 1793 m. Jokūbo Gruževskio herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 37, b. 642, l. 2^r.

[25] 1682 m. Mykolo Kazimiero Paco herbinis antspaudas, LMAVB RS, f. 43, b. 3972, l. 9^r.

[26] 1775 m. Mykolo ir Marijonos Reginos Gоrskių jungtiniai herbiniаi antspaudai, Žemaičių muziejaus ,,Alka“ archyvas.