Antanas prie Medininkų pilies viešint Lietuvoje 1986 metais

Virgilijus Lukošius, www.voruta.lt

Nuo aviacijos kariūno iki pulkininko leitenanto

17020639. Tai Anthony J. Granosky arba Antano Granausko Jungtinių Valstijų armijos serijos numeris. Jį jis gavo, kai būdamas 23 metų paskutinę 1941 metų gruodžio 31 dieną (!) buvo pašauktas į kariuomenę ir pateko į Kanzaso Livenvorto forto (Ft Leavenworth) kareivines[1]. Taip jis tapo oro korpuso (Air corps) aviacijos kariūnu. Prieš tai buvo 2 metus pasimokęs koledže ir kiek tai laiko civiliniame gyvenime dirbęs radijo operatoriumi. Draugai jį vadino Toniu, o vėliau save jis vadino Antanu, tokiu pat vardu kaip ir tėvas.

Antrasis Pasaulinis karas ir JAV įsijungimas į jį keitė milijonų žmonių gyvenimus. Nuo 1942 m. jau pavadintos United States Air Force, t.y. Jungtinių Valstijų Karinės oro pajėgos karo metais buvo didžiulė jėga, jose tarnavo 2,4 mln. vyrų ir moterų, iš jų 1,25 mln. karių 1600 užsienio oro uostuose, jos turėjo beveik 80 tūkstančių lėktuvų, tame tarpe įvairių bombonešių virš 22 tūkstančių. Nuo tada sąjungininkų lėktuvai koordinuojant amerikiečiams intensyviai bombardavo Vokietijos karinius ir civilinius objektus.

Greičiausiai jis skraidė pačiu populiariausiu tuo metu amerikiečių Karinių oro pajėgų sunkiuoju Boingo bombonešiu B-17, o gal tai buvo ir B-24 ar kitoks orlaivis. Lėktuve jis buvo navigatorius, pagal mūsų terminiją šturmanas, atsakingas už navigaciją, o tai kelionės planavimas, patarimai lėktuvo vadui kaip pasiekti kelionės tikslą, informavimas apie meteorolginę situaciją ir t.t.. Kaip pats sakė per žiūronus turėdavo stebėti žemę ir nustatyti objektus, kuriuos reikia bombarduoti.                   

Prisimindamas karo laiką Antanas pasakojo, kad jis „skrisdavo bombarduoti Vokietijos“. Įsiminė jo žodžiai: „Motinai aš pasakiau, kad skridau virš Lietuvos, virš jo tėviškės laukų“. Sunku dabar pasakyti ar taip buvo vieną ar daugiau kartų.  

Galima prisiminti, kad karo metu subombarduota virš 130 Vokietijos miestų ir buvo daugybė antskrydžių. Kitos išeities tuo metu nebuvo, nes taip buvo atsakoma į vokiečių bombardavimus ir siekta palaužti Hitlerio nacistų pasipriešinimą. Bombardavimai buvo žiaurūs, pirmiausiai aviacija numesdavo fugasines bombas, kurios nuplėšia namų stogus ir išmuša visus langus bei duris. Tada antroji bombonešių banga mėto padegamąsias bei fosforo bombas, o trečioji bombų banga – vėl fugasines ir skeveldrines su laikrodžio mechanizmais.

Be kitų subombarduoti ir Rytų Prūsijos miestai – Kionigsbergas (mūsiškai Karaliaučius, o dabar Kaliningradas), Tilžė prie Nemuno (vokiškai Tilsit, dabar Sovetskas). Nuo jų tėvų gimtoji Žemaitija buvo visai šalia. Sąjungininkų aviacija 1944 m. rugpjūčio 27 – 30 d.d. per du naktinius antskrydžius numetusi šimtus tonų bombų sunaikino beveik pusę (41 %) Kionigsbergo pastatų, o miestą galutinai sunaikino Raudonoji Armija 1945 m. balandį. Sovietai, tarp kitko, Boingo bombonešių buvo irgi gavę iš amerikiečių. Tilžė patyrė 14 naktinių oro antskrydžių, o vieno iš jų metu 1944 m. liepos 26 – 27 d.d. sunaikinta 25 tūkstančiai būstų.

Kaip gi lėktuvai iš bazių Vakarų fronte atskrisdavo 1500 km per visą Vokietiją iki Rytų Prūsijos? Pasirodo, kad skrista ir per neutralią Švediją. Dienraštyje „Svenska Dagbladet“ 1944 m. užfiksuota, kad apie tūkstantis lėktuvų praskrido virš Pietų Švedijos pirmyn ir atgal, nors ir prieštaraujant jų priešlėktuvinei gynybai. Britai antskrydžius į Kionigsbergą laiko išskirtinėmis operacijomis, prisimenama, kad atskridus buvo žemi tankūs debesys ir lėktuvų eskadrai 20 minučių reikėjo deginti brangų kurą, kol vedantysis lėktuvas rado prošvaistę debesyse. Be abejo, iš antskrydžių grįždavo ne visi lėktuvai.

Jaunasis karys nebuvo „dievo avinėlis“ be jokių nuodėmių. Jo pavardė parašyta keliuose karinę teisę analizuojančiuose straipsniuose. Paminėta, kad „1943 m. su savo eskadrilės tarnybos vyrais gėrė svaigiuosius gėrimus ir viešai leido kitam vyrui nešioti savo skiriamuosius ženklus[2] (gal uniformą ?)“.

Vieną pasakojimą prisimena jo pusseserės sūnus Kęstutis Lukošius: „Antanui bešvenčiant su savo 4 bendražygiais karo pabaigą, žinodami, kad Tonis kilęs iš lietuvių, jie sugalvojo, kad reikia nuskristi į jo tėvų žemę. Visi nuėję pas savo vadą, gavo jo sutikimą, šis sutiko duoti degalų, pasiūlė pasirūpinti žemėlapiais, maršrutu ir nurodė, kad reikia gauti ten jau buvusios naujosios valdžios leidimą. Deja, nors Šaltojo karo dar nebuvo, bet rusai tokio leidimo nedavė…“

Į atsargą Antanas išėjo tik 1978 m. turėdamas pulkininko leitenanto (lieutenant colonel) laipsnį[3]. Po to jis dirbo komunalinio ūkio valdyboje, kaip pats sakė elektrinėje, inžinieriumi, yra užfiksuota, kad 1984 m. išsilaikė inžinierių egzaminus[4], neužmiršo ir jaunystės pomėgio – radijo sporto[5]. Labai jį traukė protėvių kraštas – Lietuva, tad dažnai čia atvykdavo. Taipogi nenutraukė glaudžių ryšių su karo bendražygiais, kaip pats sakė „su bombos grupės draugais“ aplankė bazes Anglijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje, kuriose tarnavo per karą.

Šeima

Vyresnysis Antanas Granauskas (1884 – 1965) buvo kilęs iš Lyduvėnų krašto valstiečių, XX a. pradžioje atvykęs į Ameriką. Jo pavardė Kanzase buvo „suamerikoninta“ į Granosky, kurią turėjo daugiausiai žydų tautybės žmonės. Kartu su juo į Ameriką iš 7 vaikų šeimos dar atvyko 2 broliai ir sesuo. Čikagoje Dominykas mirė jaunas nevedęs, sesuo ištekėjo už lietuvio Poškos, o brolio Kasparo pėdsakai pradingo…

Neužilgo į Ameriką atplaukė ir būsimoji jo žmona Ona Drukteinytė (1889 – 1990). Jų vestuvės Kanzase įvyko 1916 metų kovo mėnesį (įraše jis pavadintas Antone Grnowski) ir jie susilaukė 2 sūnų: Anthony John (Antano 1918-2004) ir Benedict Felix (Benedikto 1927 – 2004) bei dukros Stella (Stasės, 1922 – 2019).

Tonio motina taip pat buvo iš Žemaitijos nuo Šilalės, kartu su broliais Leonu ir Antanu bei seserimi Sofija, XX amžiaus pradžioje mirus tėvui, išvykusi laimės ieškoti į Ameriką. Jų tėvai buvo smulkieji bajorai, savo žemės nebeturėjo ir ėjo nuomodamiesi per ūkius. Jie buvo lietuviškos dvasios, nes už savo vaikų mokymą iš lietuviškų elementorių, tiek tėvas, tiek motina carinės valdžios buvo nubausti ne tik baudomis, bet ir pasėdėjo kalėjime. Kai tėvas Simonas mirė (palaidotas Šilalėje), motina Paulina su keliais vaikais išvyko į Meižių kaimą prie Pašiaušės, kur gyveno jos sesuo Konstancija. Jau įsigiję bilietus į išsvajotąją Ameriką visi 4 iš Šilalės pėsti apie 80 kilometrų atėjo atsisveikinti su motina bei kitais broliais ir seserimis.

Brolis Benediktas (vadintas Benny) buvo jaunesnis, taipogi laikomas Antro Pasaulinio karo veteranu, nors į kariuomenę pašauktas 1946 m. gegužės 24 d.. Prieš armiją jis metus mokėsi koledže, dirbo skardininku, metalo apdirbėju o po metų tarnybos armijoje keletą metų gyveno Kalifornijoje, vėliau grįžo į Kanzasą, kur apie 20 metų jis dirbo bankininkystėje ir vėliau 10 metų mokesčių tarnyboje IRS (vidaus pajamų tarnyba).

Mirė jie vienas po kito: Benediktas 2004 m. spalio 18 d.[6], o Antanas po mėnesio – lapkričio 28 d.. Antanas su savo gyvenimo drauge LaVerne, gimusia airio ir indėnės šeimoje, palikuonių neturėjo, o jai mirus anksčiau už jį su juo liko šuniukas Rusty. Antanas gyvenimo pabaigoje buvo šv. Juozapo/šv. Benedikto katalikų bažnyčios narys.

Abiejų urnos palaidotos šalia Kalvarijos kalno (Mount Calvary) kapinėse Kanzas Sityje. Ten pat palaidota ir sesuo Stella McCarty. Tėvų namai jau prieš 40 metų buvo apsupti juodaodžių ar meksikiečių gyventojų, o dabar jau ir buvusiame Antano name gyvena ispanakalbiai meksikiečiai.

Kanzas Sitis ir lietuvių bendruomenė

Tai miestas prie Kanzaso ir Misūrio upių santakos, didesnioji jo dalis patenka į Misūrio, o likusi į Kanzaso valstiją. XIX a. pabaigoje čia prie upės ir geležinkelio įkurtos didžiulės skerdyklos, nusileidusios tik Čikagai, paskatino ekonomikos vystymąsi, o tuo pačiu ir imigraciją.

1895 m. buvo 45 lietuviai, jie nebuvo tokie organizuoti kaip lenkai ir turėjo melstis kartu su jais, kroatais ar slovakais. Vis tik, nors ir nedidelei, jų įkurtai šv. Kazimiero draugijai pavyko 1912 m. nupirkti iš baptistų nenaudojamą nedidelę bažnytėlę, suremontuoti ją ir sekančių metų lapkritį jau aukoti pirmąsias mišias.

Labai trūko lietuvių kunigų, tačiau prie šv. Kazimiero bažnyčios vėliau pristatyta lietuviška parapijinė mokykla, o 1921 m. padėtas kertinis akmuo naujai bažnyčiai ir renkamos lėšos. 1947 m. buvo 150 parapijiečių (67 šeimos), tačiau vyskupas nepritarė etninėms bažnyčioms ir sujungė lietuvių bei slovakų parapijas. Lietuvių bažnyčia buvo uždaryta, nugriauta ir nuo to laiko toje vietoje iki šiol tebėra tuščias sklypas. Gal dėl to, kad tuo metu čia nebuvo lietuvių bažnyčios ar tautinių organizacijų, po Antro pasaulinio karo čia neatvyko ir lietuvių pabėgėlių.

Tik 1980 m. birželį 40 jau anglakalbių lietuvių palikuonių neturėdami patalpų įkūrė Amerikos Lietuvių (LOA – Lithuanians of America) klubą, leidusį dvimėnesinį laikraštį „Varpas“. Vienas iš pagrindinių šio atsikūrimo organizatorių kartu su pusbroliais Žemaičiais, o taip pat pirmasis šio klubo prezidentas, buvo šio straipsnio herojus[7]. Tų metų rugsėjį merui paskelbus „lietuvių dieną“ į miesto parką susirinko jau 500 žmonių, o kitąmet lietuviškame renginyje, kur dalyvavo ir kaimyninio Omahos miesto kolektyvai, buvo 4500 dalyvių. Kanzas Sityje susikūrė šokių kolektyvas „Aidas“, dalyvaudavęs kitose lietuviškose šventėse Amerikoje.

Lietuvių bendruomenei pavyko susigrąžinti nugriautos Šv. Kazimiero bažnyčios varpą, kuris buvo perduotas kitai bažnyčiai. Varpas, ant kurio šono yra jam paaukojusių lietuvių pavardės, buvo perkeltas į Vajandoto apygardos muziejų ir čia eksponuojamas prie įėjimo. Ant jo šono yra ir vieno iš bažnyčios įkūrėjų Antano Granoskio (Granausko) pavardė.

1988 m. daugiataučiame miesto Strauberi Hil („Strawberry Hill“ – Braškių kalvos) rajone, buvusiame kroačių vienuolių vadovaujamos našlaičių prieglaudos pastate, įkurtas Etninių kultūrų muziejus. Vienoje iš vienuolių celių yra ir „Lietuvių kambarys“, prie kurio įrengimo tautodailės ir meno kūriniais, Lietuvos simboliais daug prisidėjo ir Tonis, tad ir dabar dar muziejuje vyksta ir lietuvių klubo renginiai, kaip Nepriklausomybės dienos ar Kūčių minėjimai.

Tonio – Antano vardu jis buvo žinomas ir kitų Kanzaso ar Amerikos lietuvių tarpe. Suprantama, armijoje jis neturėjo galimybių kalbėti lietuviškai, tad tik išėjęs į atsargą pradėjo gilinti lietuvių kalbos žinias. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, neblogai rašė, nors labai dažnai panaudodavo senoviškus žemaitiškus žodžius girdėtus vaikystėje iš tėvų. Prenumeruodavo ir remdavo lietuviškai anglišką žurnalą „Lithuanian days – Lietuvių dienos“, užsienio lietuvių laikraštį „Draugas“ ar aukodavo kitomis progomis. Keletas mėnesių prieš mirtį jis pabaigė visų lietuvių šeimų apsistojusių Kanzaso apylinkėse ir įkūrusių šv. Kazimiero bažnyčią išsamų sąrašą. Šis sąrašas dabar eksponuojamas minėtame Etninių kultūrų muziejaus „Lietuvių kambaryje“.

Pusbroliai Drukteniai

Atvykus jauniesiems Drukteniams į Ameriką Leonas su Ona pateko į Kanzasą, o Antanas su Sofija – į Čikagą. Čikagoje jie ir liko Drukteniais, o atsidūrę Kanzase įgavo Druten pavardę (kai kuriuose dokumentuose buvo įrašyti ir kaip Drutten ar Drunktor). Tokia pavardė dažniausiai aptinkama pas flamandus ar olandus. Dabar gi Kanzase ir ne tik ten liko daug Druten lietuviškų palikuonių.

Leonas (1884-1945) arba amerikietiškai Louis Kanzase susituokė su Julijona Slavinskaite (Nelle Slevenski), irgi atvykusia iš Lietuvos ir susilaukė 6 vaikų: 2 mergaičių ir 4 berniukų. Tarp kitko 1917 metais Pirmam Pasauliniam karui jau einant į pabaigą jis buvo pašauktas į Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenę.

Leono sūnūs, Tonio pusbroliai, užaugę dalyvavo jau Antrajame Pasauliniame kare. Jaunesnieji Bernardas ir Paulius, gimę jau tėvui grįžus iš kariuomenės, tarnavo jūrų pėstininkų korpuse, vyresnis Viktoras – techninėje armijos dalyje, o vyriausias Kazimieras irgi įvardijamas šio karo veteranu. Visi broliai Druten‘ai irgi palaidoti Kanzase.

Literatūra

[1] Prieiga internete http://www.archives.gov/aad/index.html

[2] A. Avins, Military Leadership and the Law, in California Law Review, Vol. 47:828, Berkeley, 1959, p. 74.

61. W. Carter, Fraternization, in Military Law Review, Department of the Army, 1986, p. 61.

[3] Kansas City Star  on Dec. 1, 2004.

[4] Kansas State Board of Engineering Examiners, Topeka, 1972, p. 42.

[5] Summer 1965 – Radio Amateur Callbook – United States Listings, 1965.

[6] Kansas City Star on Oct. 20, 2004.

[7] W. Wolkovich-Valkavicius, The Midwest and Beyond , in Lithuanian Religious Life in America, Compendium of 150 Roman Catholic Parishes and Institutions, Volume 3, Boston, 1988, p. l62.