Lenkai Alantoje 1920 m. Nuotrauka iš G. Šeikio asmeninio archyvo

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

1919–1920 m. Lenkijos ir Lietuvos kovos su bolševikais tikslai buvo panašūs – išvyti bolševikų kariuomenę, tačiau vėliau Lenkijos vyriausybė pradėjo laikytis dvilypės politikos. Lietuvos kariuomenė, atkakliai kaudamasi su Raudonąja armija, artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Iš tikrųjų tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą – išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių.

Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Prasidėjusius lietuvių ir lenkų susirėmimus pavyko sustabdyti įsikišus Vakarų valstybėms. 1919 m. vasarą buvo nubrėžta Fošo linija[1], tačiau lenkai jos nepaisė ir stengėsi užimti kuo didesnę Lietuvos teritoriją, Paradoksali situacija susidarė Alantos valsčiuje, kurios didesnę dalį buvo užėmę lenkai, o jų vienas pagrindinių tikslų buvo kontroliuoti Ukmergės ir Utenos kelią ir užimti Uteną. Alantos miestelis beveik metus buvo padalytas per pusę, krašte augo pasipriešinimas okupantams – kūrėsi partizanų kuopelės, kurios palaikė glaudžius ryšius su lietuvių kariuomenės dalimi, įsikūrusioje gretimame Skiemonių miestelyje, vykdė bendras operacijas, o valsčiaus gyventojai įvairiais būdais priešinosi okupantams ir visaip nepakluso.

Alantos krašto gyventojus teisinėmis priemonėmis ginti ėmėsi alantiškis Jonas Maželis, tuo metu dirbęs Alantos kooperatyvo pirmininku. Jis važinėdavo po kaimus, pats rašydavo arba padėdavo parašyti skundus Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui dėl lenkų valdžios padarytų skriaudų[2].

Prieš kelerius metus Alantos bažnyčios archyve pavyko rasti neskelbtų vietos gyventojų atsiminimų apie 1919–1920 m. įvykius Alantos krašte. Juos sovietiniu laikotarpiu surinko ir užrašė kraštotyrininkas Steponas Šulskus. St. Šulskus buvo labai įdomi asmenybė. Jis gimė 1923 m. kovo 5 d. netoli Alantos esančiame Želtiškių kaime Skiemonių valsčiuje. Tėvas Petras buvo žemdirbys ūkininkas, mirė tremtyje Krasnojarsko krašte (Rusija), motina Elena Puzinaitė-Šulskienė – ūkininkė. Po Antrojo pasaulinio karo St. Šulskus išėjo partizanauti, pasirinko Jurgino slapyvardį. 1945 m. gegužę–lapkritį jis buvo Petro Banėno-Šalnos vadovaujamo Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kovotojas, nuo 1945 m. gruodžio – šio būrio vadas. 1946 m. balandį daugumai šio būrio partizanų iš kovos pasitraukus, būrio veikla nutrūko, St. Šulskus-Jurginas irgi pasitraukė iš aktyvios veiklos, slapstėsi. Vėliau St. Šulskus išvyko į Kauną ir dirbo baldų gamykloje eiliniu darbininku. Kiekvieną laisvadienį jis važiuodavo į gimtinę, bendraudavo su žmonėmis ir užrašinėdavo jų atsiminimus. Jis nuolat kraštiečius skatino: ,,Rinkim medžiagą, užrašinėkim, kol yra senų žmonių. Vėliau nebeturėsim ko paklausti.“ Rankraščių rinkinyje „Skiemonys (1830–1970) Anykščių raj. Ką patyriau ir sužinojau gimtuos kraštuos (Skiemonių ir Želtiškių apylinkės)“ – keli šimtai lapų užrašų, kuriuose užfiksuoti XIX a. pabaigoje gimusių Skiemonių apylinkių žmonių prisiminimai, sudaryti planai, pastatų piešiniai, nuotraukos. Mašinraščio tekstų rinkinyje „Želtiškių kaimo istorija 1830–1970“ – šio krašto žmonių prisiminimai ir biografinės žinios. Didžiąją dalį jo surinktos neįkainojamos kraštotyrinės medžiagos sunaikino tam darbui nepritarusi žmona, išliko tik dalis jo sukauptų duomenų. Išlikę St. Šulskaus kraštotyros rinkiniai saugomi Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (f. 126). Apmaudu, kad dingo medžiaga, kurią jis surinko Alantos apylinkėse, išskyrus Alantoje surastą minėtą rankraštį.  St. Šulskus tragiškai mirė 1976 m. Kaune. Palaidotas Kauno Kleboniškio kapinėse.

Šiuos alantiškių atsiminimus St. Šulskus surašė 1974–1975 m. pagal tų įvykių dalyvių ir (ar) liudininkų Ksavero Staškūno ir Dominiko Žigelio iš Aluntos miestelio, Teofiliaus Danilevičiaus ir Juozo Kiaušo iš Aluntos kaimo, Prano Židonio iš Aluntos valsčiaus Mokylių I kaimo, Stasio Kadūno iš Skiemonių valsčiaus Geniūnų (anksčiau – Mikalaučiznos) kaimo, Jurgio Maželio iš Aluntos valsčiaus Antakščių kaimo, Vinco Gudėno iš Aluntos valsčiaus Kazlų kaimo, Alfonso Šlyžio iš Aluntos valsčiaus Klabinių kaimo pasakojimus.

Nepaisant pasakojimų autorių kai kurių faktų ir įvykių subjektyvaus interpretavimo, atsiminimai atskleidžia 1919–1920 m. Alantos krašto žmonių nuotaikas ir yra istorinis šaltinis, iliustruojantis Lenkijos okupacinės valdžios elgesį su vietos gyventojais.

                                                    **********

Spaudžiant lietuvių kariuomenės stipresniems jėgoms, raudonarmiečiai pasitraukė iš Aluntos 1919 metais gegužės mėn. 27 d. Miestelyje ir apylinkėse nuolatinės lietuvių kariuomenės nei apsaugos nepasiliko. Gyventojai patys rūpinosi sudaryti apsaugą. Tuo reikalu buvo susitvėręs valsčiaus komitetas, kuris išrinko valdybą, apsaugai iš kelių žmonių sudarė miliciją.

Birželio mėnesio pabaigoje Aluntos apylinkėje jau pasirodydavo lenkų kariuomenės būreliai, žvalgydamiesi apylinkėj, grobdami kaimo gyventojų turtą ir rengdamiesi okupuoti Aluntą. Vietos gyventojai pastebėjo atvažiuojančius kelis vežimus lenkų legionierių nuo Girsteitiškio keliu į Aluntą. Aluntos apylinkę užplūdo lenkų kariuomenė, žygiuodama į miestelį. Tuo metu jiems niekas nesipriešino. Atsiradus dar daugiau lenkų kariuomenės, jų kariškiai ėmė trukdyti vietos milicijai eiti savo pareigas, persekioti vietos gyventojus, kompromituoti susitvėrusį Aluntos komitetą ir valsčiaus valdybą. Liepos mėn. pradžioje lenkų kariuomenės daliniai užėmė pusę Aluntos miestelio, pareikšdami valsčiaus valdybos tarnautojams, kad jie nuo Skudutiškio bažnytkaimio iki Utenos-Vilniaus kelio patys valdys ir tvarkys šią teritoriją.

Rugpjūčio mėn. 5 dieną Aluntą užėmė lenkų kariuomenė. 17 dienos naktį netikėtai lenkai puolė kitą dalį miestelio, nuginklavo miliciją ir užgrobė valsčiaus valdybos iždą, kuriame buvo 10.000 ost-markių pinigais. Keliom dienom praslinkus, nakties metu, lenkų sargybiniams, per užpakalinį langą, padedant valsčiaus raštinės sargui Pivorui Stasiui (jis buvo apie 60 metų amžiaus) pinigai buvo išnešti ir pristatyti į Skiemonis, kur apsigyveno Aluntos valsčiaus valdyba su tarnautojais. Tuomet viršaičiu buvo Kazlas Rapolas.

Lenkų kariuomenės buvo užimti Balninkai, Šunakojų ir Laičių kaimai (Aluntos valsčius), Skudutiškis, Suginčiai ir kitos vietovės. Lietuvių savanorių aštunto pulko apie 50 karių stovėjo Skiemonyse ir šiek tiek Miškiniškių (Ivanpolio) dvare, Bajorų kaime apie 13 vyrų, Antakščių kaime apie 15 vyrų. Jaurų kaimas dar priklausė lietuviams, o Kazlų kaimas skaitėsi neutrali zona. Aluntoje stovėjo lenkų kuopa, Svobiškio kaime lenkai buvo sudarę valsčiaus centrą. tai buvo Aluntos gmina. Buvo paskirtas viršaitis ir žandaras, bet ne iš vietinių lenkų. Beveik metus lenkai stovėjo Aluntoje nuo rugpjūčio mėn. 5 dienos iki 1920 metų liepos mėn. Lietuvių savanorių didesnės jėgos buvo sutelktos Skiemonyse. Lenkų kareivių užimtose vietose lietuviai nedavė lenkams ramybės. Lietuviai lenkus puldavo iš šiaurės rytų, šiaurės vakarų ir pietvakarių Aluntos miestelį (Kazlų-Liobiškio kaimo ruožu). Tai buvo pagrindinė puolimo kryptis. Lenkai nesišaudydavo, o pasitraukdavo link Molėtų. Lenkai, jausdami nuolatinį pavojų iš lietuvių pusės, prie kelių, už šimto metrų nuo miestelio buvo iškasę sargybai apkasus. Tuomet lietuviams buvo sunkiau įeiti į miestelį. Lenkų kariuomenės sargybos postai buvo trijose vietose: už miestelio prie Skiemonių vieškelio, kairėj pusėj (į vakarus), Žigelio Jurgio gryčioje per dienas ir naktis būdavo keturi lenkų kareiviai, o vienas lauke. Antras lenkų sargybos postas buvo prie Pakalnių kelio (į rytus), Dubytėj, Gudėno Jono gryčioje, o trečias prie Ukmergės kelio, ties Ilgučio Antano sodyba. Lenkai budėdavo po parą laiko ir keisdavosi rytais. Sargybinius patikrindavo kapralai. Lenkai turėjo vaikų šnipinėjimo tikslams. Kareiviai apvilkdavo dešimtmetį vaiką sermėgėle, užkabindavo jam terbas ir siųsdavo žebravoti į lietuvių pusę. Lenkai sargybos postus vadindavo ,,placufka“. Vieną naktį Žigelio Jurgio gryčioje trys lenkų sargybiniai ramiai sau miegojo, o lietuviai, pasinaudoję proga, išnešė jų ginklus. Lenkas sargybinis, pastebėjęs lietuvius, išėjęs į vidų suriko: ,,Pavojus!“ Kareiviai šoko iš miego ir norėjo griebti už šautuvų, bet jų jau nebuvo. Tas triukšmas prikėlė ir Žigelio šeimą. Kai prasidėdavo susišaudymas lietuvių su lenkais, jų šeima slėpdavosi naktigonėj. Kartą naktigoniai Gražys Vaclovas, Nabagaitė Natalija ir Mizeikis Juozapas išgąsdino lenkus ir lietuvius. Tas buvo vasaros laiku. Aluntiškiams valstiečiams priklausė servitutai Jaurų krūmuose, kuriuose ganė arklius minėti naktigoniai. Nakties metu jie sukūrė laužą ir į jį įmetė granatą. Granata sprogo ir sukėlė didelį triukšmą. Nuo to triukšmo lenkai išbėgo iš Aluntos miestelio, o lietuviai iš Antakščių kaimo.

Lietuvių kariai ruošėsi pulti lenkus, esančius Alantos miestelyje iš Kazlų–Liobiškių kaimo pusės. Lietuviai atidengė ugnį į miestelį lenkams iš minėtų kaimų pusės. Kiti lietuviai slinko priekin į miestelį. Du kareiviai buvo nušauti savų. Tame puolime nuo padegamųjų kulkų sudegė Žigelio Jurgio ir Kurkio Serapino klojimai su nekultais javais. Miestelį lietuviai užėmė ir laikė iki sekančio ryto 9 valandos, po to lenkai vėl juos išstūmė iš Aluntos. Kitą kartą lietuviai apšaudė Alantos miestelį nakties metu. Prieš miestelį buvo nupjautos ir sustatytos pupos, o lenkai pamanė, kad ten lietuvių kareiviai, ir pasitraukė. Liliškių dvare stovėjo nemažai lenkų kareivių, todėl Buržilų ir kitų kaimų vyrai dienos metu dirbo žemės ūkio darbus, o naktimis šaudydavo į lenkus. Lenkai baimės pritrenkti pasitraukdavo iš tos vietos, o dieną vėl sugrįždavo. Suginčių miestelyje buvo nušautas lenkų kareivis.

1919 m. rugsėjo mėn. 7 d. Utenos komendanto įsakymu vietos partizanai Jakučionis Pranas, Kazlas Rapolas, Adomėnas Juozas, padedant vietos gyventojams, padarė smulkią lenkų įgulos žvalgybą Aluntoje. Tą pačią naktį lietuvių kariuomenės būrelis su partizanais apsupo Aluntą, kiti prišliaužė grioviu prie valsčiaus būstinės, nuginklavo sargybinį ir įsiveržę į vidų pas miegančius lenkus suriko: ,,Ręce do gory!“

Ten buvo ir lenkų štabas. Lietuviai išlaisvino 7 ar 8 savo belaisvius ir paėmė 20 lenkų kareivių, vieną komendantą ir kulkosvaidį. Lenkų komendantas buvo žiaurus ir mušė lietuvius belaisvius, o kai jis pakliuvo pats į nelaisvę, tiek jį sumušė lietuviai, kad greičiausiai jis pasimirė. Auštant rytui, prie Aluntos buvo paimta dar 10 lenkų raitelių ir jų komendantas poručikas. Suimtieji lenkų kareiviai buvo varomi iš Aluntos į Uteną. Iš paskos vežė jų paimtus ginklus. Belaisvius varė 4–6 ginkluoti lietuvių sargybiniai. Manoma, kad eidami lenkai susitarė nuginkluoti lietuvių kareivius ir pabėgti. Jie taip ir padarė ties Pakalnių bažnytkaimiu. Lenkai pasiėmė ne tik savo ginklus, bet ir iš lietuvių kareivių nubėgo link Skudutiškio į Liliškių dvarą. Liliškių dvare lenkų kariuomenės buvo apie 300 vyrų. Iš to dvaro lenkai puldavo lietuvius. To dvaro savininkas buvo lenkas. Po lietuvių sargybinių nuginklavimo daugiau ginklų lietuviai neveždavo kartu su belaisviais.

Prie Aluntos bažnyčios lietuviai kareiviai nušovė bėgantį lenkų kareivį. Jis buvo palaidotas Aluntos kapinėse. Jo kapą prižiūrėjo Kazielaitė, Aluntos miestelio gyventoja. Žigelis Dominikas pasakojo, kad vasaros laiku lenkai nuėjo Antakščių kaimą plėšikauti. Lenkas, pastebėjęs lietuvį, gulintį šiaudų stirtoje, šovė į jį, bet nepataikė. Lietuvis atsistojęs nušovė lenką. Lenkai nuvažiavę pasiėmė kareivio lavoną ir parsivežę palaidojo Aluntos kapinėse.

Ubagai eidavo iš miestelio į lietuvių pusę, o lenkai iš jų atimdavo duoną. Apie 10 lietuvių partizanų su kulkosvaidžiu net dienos metu lenkus vydavo iš Aluntos miestelio. Pavojaus ištikti, lenkai bėgdavo per kapines link dvaro. Lenkai šeimininkaudami Alantoje iš artimų kaimų išsivarydavo valstiečius juos vežti į tolimesnius kaimus. Kartą lenkų kareiviai išsivarė dvi pastotes iš Kazlų kaimo: Gudėną Vincą ir Kazlą Povilą. Valstiečiai vežė lenkų kareivius į Bajorų kaimą. Lenkai sustoję Runionių kaime iš Umbraso Jono paėmė armoniką, o iš kitų valstiečių mėsos. Kareiviai važiuodami link Bajorų kaimo griežė armonika. Arti Bajorų kaimo į lenkų vežimus pasipylė šūviai. Lenkai nusigandę paliko vežime armoniką, mėsą ir nubėgo link Aluntos. Vežėjai nuvažiavo į Bajorų kaimą. V. Gudėnas ir P. Kazlas, pasikalbėję su Ražicku Andrium ir lietuviais kareiviais, grįžo į Kazlų kaimą. Jie nesitikėjo, kad lenkai juos pasitiks netoli miestelio. Arti Kazlų kaimo Smėlyne 4 lenkų kareiviai laukė grįžtančių vežėjų. Lenkai pamatę apsidžiaugė. Jie pasiėmė mėsą su armonika ir nuėjo į Aluntą. Sekančią dieną Umbrasas Jonas atėjo į Aluntą pas lenkus ir jam grąžino armoniką.

Mišinys Juozas buvo drąsus ir gražus vyras. Vėliau vedęs jis gyveno Saukiškio kaime, Aluntos valsčiuje. J. Mišinys stovėjo Skiemonių miestelyje kariuomenės dalinyje. Jis visados dalyvaudavo Aluntos miestelio puolime. Juozas, apsikaišęs granatomis ir prisidėjęs pilnas kišenes šovinių, atėjęs į Alantos kaimą, gyventojus klausdavo: ,,Ar nėra pasislėpusių lenkų?“

Jakučionis kviesdavo milicininkus ir kareivius iš Skiemonių pulti Alantoje esančius lenkus. Lietuvių kareiviai atsitempdavo kulkosvaidį ,,MAKSIMĄ“ į Aluntos kaimą ir nuo upės Virintos apšaudydavo miestelį, o lenkų kareiviai atsišaudydami bėgdavo link bažnyčios į pakalnę. Taip Aluntos miestelis buvo daug kartų užimtas lietuvių dienomis ir naktimis. Miestelyje lenkų buvo visa kuopa ir jų kareiviai keisdavosi, o lietuvių buvo tik keliolika kareivių.

Lenkai dažnai išsivarydavo pastotes juos vežti į Liliškių dvarą. Iš Aluntos kaimo lenkų kareivis išsivarė į pastotę valstietį Kiaušą Juozą vežti kažkokias dėžes. Lenkas buvo apie 24 metų amžiaus. Kareivis kiek patylėjęs pradėjo kalbėti lietuviškai. (Jis turėjo rusišką šautuvą).

,,Aš esu kilęs nuo Joniškio (Molėtų raj.). Mes chamus užkariausim. Jie blogi žmonės, pagonys. Mes laukiam daugiau kariuomenės. Tuomet prasidės masinis puolimas. Mes užimsim jūsų Kauną.“

Gyventojai juos vadindavo ,,perekielčikais“ – išsigimėliais. Lenkų vyresnieji, kilę nuo Varšuvos, lietuviams sakydavo: „Mes kariauti su lietuviais nenorim. Mums užteks Lenkijos, o čia tegul lietuviai gyvena. Mus varo, toks yra įstatymas, turim klausyti. Mes čia ilgai nebūsim ir tuoj išeisim.“ Kiaušo Juozo tėvas mokėjo lenkiškai ir su jais pasikalbėdavo. Karininkai jam sakydavo, kad jų atlyginimas nevienodas, kurie kilę iš dvarponių – gaudavo didesnį atlyginimą.

Su užduotimi Gudėnas Vincas ir Kniburis Simonas ginkluoti išėjo į Videniškius žvalgybos tikslais. Arti Videniškių jie sutiko lenkų raitelius. Lenkai gal būtų juos ir sulaikę, bet jie greitai nuvažiavo, kai lietuviai buvo arti miško, lenkai supratę pradėjo į juos šaudyti. Tuomet V. Gudėnas ir S. Kniburis išlipę iš vežimo įbėgo į netoliese esantį mišką. Tuo laiku lenkų buvo apie 40 raitelių, lenkai prijojo prie vežiko Dapkaus ir paklausė, kas ten per žmonės. ,,Tai milicija“, – pasakė vežėjas. Lietuviai žvalgai sugrįžo laimingai į Aluntą. Kniburis Simonas dažniausiai eidavo vienas žvalgybon į Videniškius, Balninkus. Jis buvo drąsus, stambus ir augalotas, apie 50 metų amžiaus. Kazlų kaime jis turėjo apie 5 ha žemės. Jis su Povilu Kniburiu nebuvo broliai. Pasibaigus kovoms su lenkais S. Kniburis išėjo užkuriom į Pakalnius. Ten jis turėjo 12 ha žemės.

Gaidamonių kaime gyveno daug šlėktų, kurie nemėgo lietuvių. Vietiniai lenkai įskundė lenkų kareiviams, kad Šližys Jonas šnipinėja apie lenkų kariuomenės judėjimą Aluntoje ir žinias suteikia lietuviams. Kartą dienos metu Šližys Jonas atsigulė poilsio ir nelauktai į gryčią įėjo 6 ginkluoti lenkų kareiviai. Šeimininkas atsikėlęs pagalvojo, kad kareiviai atėjo kiaušiniauti. Jis žmonai liepė atnešti kiaušinių, bet lenkai pasakė: ,,Nečeba.“ Jie liepė šeimininkui tuoj apsivilkti ir su jais eiti į Aluntą, nes esąs areštuotas kaip lietuvių šnipas. Lenkai nusivarė J. Šližį link Aluntos. Jo žmona nusigandusi nuskubėjo į Aluntą prašyti pažįstamų, kad išvaduotų jos nekaltą vyrą iš lenkų. Lenkų kareiviai, pasivedę Šližį į krūmus, pasakė, kad jis galįs iš jų išsipirkti. Tiktai reikės duoti paltį lašinių ir kelis tūkstančius markių. Valstietis su tuo sutiko. Lenkai parsivedė jį į savo namus ir laukė to užmokesčio. Šližys ką žadėjo, tą lenkams atidavė. Kareiviai išėjo patenkinti su lašiniais ir pinigais. Lenkams paėjus apie puskilometrį, pasirodė lietuvių kareiviai. Lietuviai tuojau pradėjo šaudyti į lenkus. Iš to išgąsčio lenkai bėgdami šoko per gilų griovį, įgriuvo į jį ir vos neprigėrė. Nuo to laiko lenkų kareiviai į Gaidamonių kaimą daugiau neateidavo. Į šį kaimą atvyko lietuvių kariuomenės būrys ir jame apsigyveno. Kareiviai nuolat ėjo sargybą.

Nesant stiprios apsaugos, lenkai vėl užėmė Aluntą ir pradėjo smarkiai plėšti vietos gyventojus. Lenkai žvalgėsi po artimesnius kaimus: Antakščius, Runionis, Bajorus ir kitus kaimus, rengdamiesi perkirsti plentą Ukmergė–Utena ir sutrukdyti lietuvių kariuomenės susisiekimą. Tuo pačiu laiku rinkosi ir lietuvių partizanai, vadovaujami Prano Jakučionio, kuriam aktyviai padėjo organizuoti viršaitis Rapolas Kazlas ir Juozas Jankauskas. Tą patį rudenį Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Telksnys, vykdamas į savo tėviškę Runionis, iš Skiemonių pasiėmė su savimi kelis lietuvių kareivius ir su Aluntos partizanais puolė lenkus ties Bajorais. Per kautynes du lenkų kareiviai buvo sužeisti, kiti bėgo link Aluntos. Tą pačią naktį po trumpo susišaudymo lenkai buvo išvyti iš Aluntos miestelio. Karininkui Pranui Telksniui išvykus, lenkai vėl pagrobė Aluntą. Gruodžio mėn. pabaigoj iš dviejų pusių nuo Skiemonių ir Runionių kaimo keletas lietuvių kareivių ir partizanų būrelis puolė lenkus Aluntoje. Lenkai neišsilaikė ir pasitraukė iš miestelio 3 km atstumu, užimdami pozicijas už Aluntos dvaro ir Antaliežių kaimo kalno. Nakties metu lenkams atėjo į pagalbą du lenkų kareivių būriai. Rytui auštant, lenkai puolė Aluntą. Aluntoje tada buvo pasilikę 10 partizanų ir milicininkai. Per kautynes pačiame miestelyje prie krautuvės mūro buvo nukautas milicininkas Baltrūnas, kuris buvo palaidotas Skudutiškio kapinėse. Tuo laiku lenkai šaudė pasislėpę už šventoriaus mūro sienos. Paulius Kniburis, Paulius Tuba, Pranas Jakučionis ir kiti vietos partizanai visą rytą miestelyje kovėsi su lenkais, o kai pastebėjo nuo Aluntos klebonijos artinantį antrą lenkų būrį kareivių, pasitraukė iš miestelio. Kitą dieną lenkai puolė Antakščių kaimą. Įvyko smarkus susišaudymas su lietuvių kareiviais, atvykusiais iš Skiemonių padėti partizanams. Per kautynes buvo nukautas vienas lenkas ir du sužeisti. Po šių kautynių lenkai buvo nepaprastai įnirtę ir dar atkakliau veržėsi į plentą, norėdami užimti Skiemonis.

Kartą lenkų kareiviai atėjo kiaušiniauti į Antakščių kaimą. Kažkas pranešė lietuviams apie esančius lenkus. Tuomet lietuviai dienos metu prie Stelmoko Stasio klojimo nušovė vieną lenkų kareivį. Po to susišaudymo atvažiavo nemažai lenkų kareivių ir pasiėmė kareivio lavoną. Į Antakščių kaimą lenkai ateidavo dažnai. Prie Dobinių ir Jaurų kaimų ties Bražėno krūmu trys lietuvių kareiviai paėmė į nelaisvę jojantį lenkų karininką. Kariai nusivarė lenką į Antakščių kaimą, o iš ten toliau. Lenkai, sužinoję apie paimtąjį į nelaisvę jų karininką, nakties metu užplūdo Antakščių kaimą ir pas gyventojus padarė kratą, bet karininko nerado. Tuomet iš Antakščių kaimo lenkų kareiviai pasitraukė pro Skiemonių miestelį net už plento, tikėdamiesi pasiimti karininką. Iš to pykčio lenkai, grįždami į Aluntą, nupjovė telefono stulpus.

1920 metais sausio mėn. 6 d. (Trijų karalių dienoj) vietos partizanai sužinoję, kad lenkai puls Skiemonis, vakare puolė lenkus ties Antakščių dvaru. Lietuvių buvo apie 15 karių, o lenkų žymiai daugiau. Kautynių metu buvo sunkiai sužeistas partizanas Rapolas Kazlas. Sprogstama kulka į dešinę ranką aukščiau alkūnės. Jis liko invalidas iki mirties. R. Kazlas buvo gydomas Ukmergės ligoninėj, o iš jos išėjęs gydėsi Geniūnų kaime, Skiemonių valsčiuje. R. Kazlas tos rankos nevaldė ir vaikščiojo pasirišęs iki mirties. Jis gaudavo kas mėnesį po 50 litų pensijos. Kazlas Rapolas mirė 1930 m. liepos mėn. turėdamas apie 60 metų amžiaus[3]. Kai Kazlas gyveno Geniūnų kaime, pas jį ateidavo lietuviai ir tardavosi su juo, kaip pulti Aluntą. Susitarę jie naktimis puldavo lenkus Aluntoje iš Liobiškių kaimo, Kazlų, Aluntos ir Runionių kapinių. Tuomet lenkai pasitraukdavo, nes manydavo, kad didelės lietuvių jėgos juos puola iš kelių pusių. Dažnai lietuviai šaudydavo iš Runionių kapinių, kadangi tvora buvo padaryta iš akmenų. Dienos metu lenkai sugrįždavo į Aluntą. Sausio 6 d. Trijų Karalių dienoj, apie 15 valandą, kai žmonės jau ėjo iš bažnyčios namo, lietuviai puolė lenkus Kazlų ir Liobiškio kaimo ruožu. Lenkai nesišaudė ir pasitraukė link Molėtų. Liobiškio ir Aluntos kaimo gyventojai, pastebėję lietuvius, žinodavo, kad tuoj puls lenkus. Tuomet jie nutraukdavo darbą.

1920 metais kovo mėn. apie 100 lenkų kareivių puolė Bajorų kaimą (nuo Aluntos 5 kilometrai). Lietuviai pasitraukė į slėnį, kadangi jų buvo apie 13 vyrų. Lenkai norėjo apiplėšti Bajorų kaimo valstiečius, todėl ir buvo į jį įsiveržę. Iš vieno valstiečio jie paėmė virdulį (samavorą), iš kito kiaulę, o iš kitų keletą maišų grūdų, susidėjo į vežimus ir išsivežė į Aluntą. Lietuvių kariai vėl sugrįžo į Bajorų kaimą. Lenkų kareiviai, važinėdami po kaimus, plėšikavimo tikslais daugiausia atiminėjo iš gyventojų virdulius, paimdavo grūdų ir gyvulių. Per lenkų buvimą Aluntoje sudegė trys žydų mediniai namai. Aluntos pakalnėj apie 3–6 val. užsidegė žydo namas. Manoma nuo kalvės. Tuo laiku atsirado ir lenkų kareivis su kardu ir pradėjo tvarkyti gaisro gesintojus. Kadūnas Stasys su kitais iš sudegusių namų krūvos rinko plytas. Jie pastebėjo, kad tarp lenkų kareivių kilo sąmyšis, kai jie pamatė nuo Balninkų atvažiuojančius kareivius. Lenkai pamanė, kad ten ne jų, o lietuvių kareiviai ir pradėjo sakyti: ,,Pszychodzi, pszychodzi.“ Kai tie kareiviai privažiavo arčiau, tuomet lenkai pamatė, kad savi.

Pačioje pradžioje lenkų žygiams trukdė tik keletas drąsių vyrų partizanų. 1920 metais partizanų skaičius padidėjo ir jau kautynėse dalyvavo apie 20 asmenų, veikdami įvairiose Aluntos apylinkės vietose, kartais net nepalaikydami ryšių su aukštesne lietuvių kariuomenės bei partizanų šaulių vadovybe. Nuolatinėse kautynėse su lenkais dalyvavo ir atkakliai grūmėsi šie partizanai: Adomėnas Juozas, Tūba Povilas ir Drazdauskas Danius iš Aluntos miestelio, Jakučionis Pranas iš Aluntos kaimo, Kniburys Povilas iš Antakščių kaimo, Pranas Telksnys ir Umbrasas Jonas iš Runionių kaimo, Bernotas Juozas iš Verbiškių kaimo, Gudėnas Vincas ir Kniburis Simonas iš Kazlų kaimo, Baranauskas Kazys ir Yla Jonas iš Jaurų kaimo, Puodžius St. ir Jankauskas Juozas iš Motiejūnų kaimo. Ypatingai pasižymėjo veiksmais prieš lenkus Kniburis Povilas. Vėliau jis buvo partizanų būrio vadas. Pirmiausia jis puldavo priešą ir paskutinis grįždavo iš kautynių. Vieną naktį iš lenkų karininko (jis gyveno tuo metu mokyklos patalpose) P. Kniburis išnešė du šautuvus – karabinus ir visus šovinius. Kitą kartą, būdamas be ginklo, priėjęs prie lenkų sargybinio ties Kazlais neva parūkyti, jį nuginklavo ir liepė bėgti Varšuvon. Partizanams pasirengus pulti lenkus Aluntoje, P. Kniburis nakties metu pirmiausia įsiverždavo į miestelį ir šaudydamas lenkų kareiviams sukeldavo paniką.

Kaip pasakoja Kiaušas Juozas, kai lenkai įsteigė Svobiškio kaime gminą (valsčių), viršaičiu buvo paskirtas lenkuojantis Targonskas Florijonas iš Aluntos miestelio. Milicininkais buvo Žigelis Vincas iš Aluntos kaimo ir Audenis iš Tiesiuniškio kaimo. Pagal lenkų reikalavimus viršaičio įsakymu valstiečiai į Svobiškio kaimą buvo atvarę apie 80 arklių. Valstiečius milicininkai perspėjo: ,,Bėkit, nes prakišit savo arklius.“ Valstiečiai taip ir padarė. Už tai milicininkai buvo kažkieno įskųsti lenkams. Lenkai juos suėmė ir išvežė į Vilnių, o iš ten į Krokuvą. Iš suimtojo vieno brolio žmona savo pastangomis juos išlaisvino. Po poros mėnesių jie sugrįžo iš lenkų nelaisvės į Aluntą. Buvo pasklidę kalbos, kad viršaitis Targonskas Flerijonas buvo įskundęs lenkams už valstiečių arklius.

Tačiau Staškūnas Kseveras papasakojo, kad lenkai buvo įtarę viršaitį F. Targonską kaip jų priešą ir šnipinėjantį lietuvių naudai, jį suėmė. Jam grėsė mirties bausmė ir tik kai Raudonoji Armija užėmė Vilnių, F. Targonskas pėsčias sugrįžo namo į Aluntą.

Kartą atėjo pas Kseverą Staškūną du lenkų kareiviai ir jį vežėsi į Svobiškį, bet jam jie nieko nesakė. Lenkai važiuodami per mišką iššovė, kadangi bijojo lietuvių užpuolimo. Jau buvo sutemę. Lenkai su Ks. Staškūnu užėjo pas Giedraitytę, nes tame name buvo įsteigta gmina. Iš pradžių Giedraitytė su lenkais kalbėjosi lenkiškai, o paskui į jį kreipėsi lietuviškai. Ji visus pavaišino arbata. Po vakarienės lenkai pasiūlė Ks. Staškūnui būti viršaičiu, bet jis atsisakė. Kai nesutiko, jį paleido namo.

1920 metų pradžioje Svobiškio kaime buvo lenkas žandaras. 1920 m. birželio mėn. pabaigoj lenkai iš Aluntos visai pasitraukė ir laikėsi Aluntos dvare, Tiesiuniškio, Spulių ir kituose prie Aluntos– Utenos vieškelio esančiuose kaimuose, kad galėtų palaikyti susisiekimą su Skudutiškio bažnytkaimiu.

Liepos mėn. 6 d. lenkų kareiviai su seržantu iš Kazlų kaimo išvarė tris pastotes: Gudėną Vincą, Kazlą Antaną ir Šaukštą Simoną. Jie vežė lenkus į Pakalnius. Tą dieną mokiniai: Kazlas Antanas iš Kazlų kaimo, Telksnys iš Runionių kaimo ir Šaltenis iš Žibėčių kaimo, eidami iš Utenos gimnazijos namo, Utenos–Aluntos vieškelio ribose prie telefonų stulpų klijavo atsišaukimus, kuriuose buvo surašomi lenkų niekšiški darbai, o lietuviai buvo kviečiami atkakliai kovoti. Lenkai nuplėšė tuos lapelius. Lenkai pradėjo vytis tuos mokinius. Šaltenis pasislėpė prie Žibėčių kaimo rugių lauke. Telksnys ir Kazlas pakliuvo lenkams 12 valandą dienos. Lenkų kareiviai mokinius mušė ir nuvežė į Aluntos dvarą (kiti pasakojo, kad moksleivius: A. Sabaliauską, J. Puodžių, A. Kazlą ir Juočį lenkai suėmė už platinimą atsišaukimų liepos mėn. 25 d.). Sužinoję apie įvykį, vietos partizanai, vadovaujami J. Jankausko, atvyko į Aluntos dvarą ir griežtai pareikalavo atiduoti moksleivius belaisvius. Po ilgų derybų su karininku moksleiviai buvo paleisti.

Liepos mėn. 9 d. lenkų kariuomenė traukdamasi iš Skudutiškio, Aluntos, Šešuolių ir kitų vietovių plėšė žmones, ypač lietuviškai kalbančius. Lenkai nuėjo link Videniškių, norėdami paimti Giedraičius. Dėl šio miestelio vyko dideli mūšiai, kuriuose žuvo daug lietuvių ir lenkų. Žigelis Petras iš Aluntos kaimo dalyvavo kautynėse ties Širvintais prieš lenkus. Lenkai atsitraukdami iš Aluntos išsivarė pastotis: Gudėną, Kazlą ir Šaukštą į Liliškių dvarą, nes ten stovėjo lenkų kariuomenė ir buvo jų štabas. Iš ten lenkai puldavo lietuvius (šio dvaro savininkas buvo lenkas Paškevičius). Iš Liliškių dvaro Gudėnas, Kazlas ir Šaukštas pabėgo per Suginčius į Aluntą, o kurie nebėgo, tie vežė lenkus į Vilnių. Naktį lijo. Auštant rytui jie buvo namuose.

Nors lenkai šeimininkaudavo Aluntoje, bet į turgų, kurie vykdavo pirmadieniais, važiuodavo ir skiemoniečiai. Į Aluntą lenkai leisdavo įvažiuoti iš lietuvių pusės valstiečius, kurie veždavo parduoti veršelius, grūdus ir kitokius žemės ūkio produktus. Kartais lenkai atiminėdavo iš gyventojų veršelius. Kitą kartą lenkai neleisdavo valstiečiams įvažiuoti į lietuvių pusę. Tuomet reikėdavo eiti pas vyresnįjį išsiimti leidimą. Lenkams dažnai trukdavo rūkalų ir jie prašydavo važiuojančius tabako. Gavę tabako, kareiviai būdavo patenkinti ir sakydavo: ,,Jaždžai.“ Tai žinodami, lietuviai važiuodami į Aluntą, visuomet pasiimdavo naminio tabako pundelius, kad lenkai juos praleistų įvažiuoti į turgų. Tuo laiku turgai buvo menki.

Rugpjūčio mėn. 1 d. Aluntos pradžios mokykloje susirinkimo metu buvo pranešta, kad gyventojai savoj apylinkėj stropiai sektų dvarininkus, įtariamus šnipinėjant lenkų naudai: Perinską, Savickį, Kurminus ir kitus. 1919–1920 m. laikotarpyje, esant neramumams Aluntos miestelyje ir jo apylinkėse, mokyklos neveikė. Kaip Maželis Jurgis pasakojo, vaikai eidavo mokytis į Aluntos mokyklą porą kartų į savaitę, nes lenkų kareiviai neleisdavo.

Kai Raudonoji Armija atsidūrė prie Varšuvos ir Vilnius iš lenkų jau buvo atimtas, tuomet lenkų legionas pasitraukė iš Aluntos. Lietuvių kareiviai vėl užėmė Aluntą. Aluntoje buvo sudaryta valsčiaus valdyba. Apie metus laiko viršaičiu buvo Rapolas Kazlas. Tuo laiku Skiemonyse stovėjo aštuntas lietuvių savanorių pulkas su pulko štabu. Skiemonyse kariuomenė išbuvo apie du mėnesius ir vėliau pasitraukė link Aluntos ir Molėtų. Iš paskos naujojo ,,Geležinio Vilko“ dalinio kariai ir apsistojo Aluntos dvare. Aluntoje stovėjo apie 200 lietuvių kareivių. Po to prasidėjo normalus aluntietiškas gyvenimas.

Šaltiniai ir literatūra:

Lenkai Aluntoje 1919–1920 metais: Alantos partizanų prisiminimai, užrašyta S. Šulskaus 1975 m., mašinraštis, Alanta.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-2422.

Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004.

[1] Fošo linija – 1919 m. siūlyta demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Ją pasiūlė Prancūzijos maršalo Ferdinando Fošo (pranc. Ferdinand Foch) štabas, o 1919 m. liepos 26 d. palaikė Antantės aukščiausioji karo taryba.

[2] Žr. Alantos valsčiaus gyventojų skundai Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui apie Lenkijos okupacinės valdžios savivalę 1919–1920 m., ,,Voruta“ 2019 m. lapkričio 30 d. Nr. 11 (865) ir 2019 m. gruodžio 21 d. Nr. 12 (866).

[3] 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento aktu pirmasis Alantos valsčiaus viršaitis Rapolas Kazlas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.