Didelės (395 p.) apimties, albumo formato, gausiai nuotraukomis, schemomis, archyvų kopijomis iliustruotas Aldonos Karkauskienės veikalas „Karkauskų giminės istorija: biografinė (genealoginė) apybraiža, 1700–2008 metai“ – reikšmingas darbas apie Panevėžio krašto gyventojus, Lietuvos valstiečių ir jų palikuonių likimus.

 

Neatsitiktinai žodį „istorija“ pakeičiau „enciklopedija“. Detalų giminės aprašymą autorė pradeda 1747 m., pasitelkdama 78 archyvų kopijas, iliustruodama 13 sudarytų giminės medžių arba schemų, per 800 aprašomų asmenų ir vietovių nuotraukų, giminės istorija baigiama prasmingais apibendrinančiais skyriais.

 

Šioje knygoje Karkauskų gyvenimai perteikti enciklopediniais faktais (gimė, buvo pakrikštyti, gyveno, mirė, palaidoti) ir aprašyti vaizdinga kalba. Kiekvieno asmens charakteristikai autorė rado išskirtinių žodžių, dažniau akcentuodama sektinas žmogaus savybes, o aprašydama kritikuotinus bruožus ieškojo tolerantiškų žodžių.

 

Aprašytos Karkauskų, Baltuškų ir Šegamogų giminės 7–8 kartos: Karkauskų giminei skirta 300 p., Baltuškams ir Šegamogams (su jais Karkauskai susiję per santuokas) – mažiau, trumpai minimos Kuodžių, Paliliūnų giminės. 2008 m. gyveno 117 Karkauskų giminės atstovų: Lietuvoje – 90, iš jų Kaune ir jo apylinkėse – 53, Vilniuje – 28, Panevėžio ir Kėdainių rajonuose – 5 (o buvo giminės lopšys!), Europos Sąjungos valstybėse – 22, JAV – 5. Autorė išsamiai aprašo visas Panevėžio ir Kėdainių rajonų vietoves, kur gyveno giminė, – tai Staniūnai, Šilagalys, Raguva, Uliūnai, Kutiškių palivarkas etc., pateikia kiekvieno laikotarpio visuomeninio-politinio gyvenimo charakteristikas.

 

Autorė labai kruopščiai surinko žinias, kur ir kada gimė, kur ir kada pakrikštytas, kur gyveno kiekvienas giminės narys nuo prosenelių iki provaikaičių. Ji net pateikia duomenų, kada ir kur gimė, gyveno, kur palaidoti giminės marčių ar žentų tėvai. Knygoje pateikiami Karkauskų pavardės variantai, aptikti archyvuose, nurodyti vardai, kuriais buvo pakrikštyti giminės atstovai. Tyrinėtoja kiekvienam Karkauskų giminės atstovui pritaikė lotynišką sentenciją, ji cituoja daugiau kiap 20 antikos autorių.

 

Leidiniui solidumo suteikia reziumė, kurioje nurodyti naudoti šaltiniai (literatūra, archyvai, internetas, prisiminimai, nuotraukos). Mano galva, šiam veikalui būtų tikusi ir pavardžių rodyklė, juolab minima tiek daug žmonių. Dėmesingai tyrinėtoja išvardija rėmėjus (knyga išleista 2009 m. Kaune, parėmus giminėms ir artimiesiems), prisiminimų ir nuotraukų autorius, pagalbininkus, talkinusius rengiant šį unikalų leidinį.
 

Kaip minėta, A. Karkauskienė pateikia apie 80 archyvų kopijų (pirmasis dokumentas, kuriame paminėta Karkauskų pavardė, datuojamas 1778 m.), ji nemini, nuo kurio šimtmečio pradėjo studijuoti Istorinio archyvo foliantus, tik šaltiniuose pažymi, kad išstudijavo 1700–1926 m. Panevėžio dekanato, 1870–1895 m. Ukmergės dekanato dokumentus. Galima tik įsivaizduoti, kiek mėnesių reikėjo praleisti archyve, kol sulesiojo žinias apie plačios giminės ištakas. Kaip mini autorė, giminės atstovų ieškojo ir tarp XIX a. pilietinio, taip pat ir politinio judėjimo dalyvių.

 

Be jokios abejonės, mokytoja senjorė galėjo rasti, kaip maloniau praleisti laisvalaikį, tačiau ją vedė noras įamžinti, kad „prosenelių, senelių ir tėvų prabėgęs gyvenimas – ta nuostabi akimirka – yra gražus pavyzdys jaunajai ir jauniausiajai Karkauskų kartai. Tie, kuriems dabar lemta tęsti senolių tradicijas ar kurie dar eis jų pėdomis vėliau, gali didžiuotis, kad kilę iš garbingos ir talentingos Karkauskų–Baltuškų–Šegamogų giminės…“

 

Beveik tris šimtmečius Karkauskai buvo valstiečiai, gyveno sėsliai Panevėžio krašte, tik XX a. įvykiai sukėlė pokyčių. Giminėje buvo ir kūrybingų amatininkų, stalių, dabartinė karta šias savybes paveldėjo. Dauguma Karkauskų – tiek senoji, tiek dabartinė karta – yra muzikalūs, turi gražius balsus, mėgsta dainuoti, giminėje yra ir profesionalių muzikų. „Tolerancija, mokėjimas suprasti ir atleisti klaidas“ – tokiais žodžiais autorė apibūdina Karkauskų giminę. Šiuos žodžius galima skirti ir autorei, kuri kiekvienam asmeniui rado tinkamus, pakančius žodžius. Pagrįstai A. Karkauskienė save pavadina baltuoju metraštininku. Manyčiau, Karkauskams pasisekė, kad turi tokią lietuviško žodžio meistrę. Nepriklausau prie Karkauskų, bet su įdomumu perskaičiau šį giminės aprašymą. Tenka tik apgailestauti, kad XXI a. išleista knyga jau tapo bibliografine retenybe.