Parodos kuratoriai – Nijolė Maslauskienė, Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas

Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Zarasų aps. Antalieptės vls. Madagaskaro vienkiemyje gyvenusioje ūkininkų šeimoje. Tėvas mirė anksti, motinai teko rūpintis 11 vaikų. Jauniausias sūnus Mečislovas nuo mažens pasižymėjo neeiliniais gabumais ir pamaldumu. Mokėsi Antalieptės, Mūrinės Ašmenos (Baltarusija) pradinėse mokyklose, aukso medaliu baigė Rygos Aleksandro III gimnaziją, 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigęs, kaip gabus seminarijos auklėtinis, gavo stipendiją studijuoti Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1907 m. birželio 10 d. įšventintas į kunigus, 1909 m. apsigynė teologijos magistro disertaciją.

1909–1912 m. tęsė studijas Filosofijos institute prie Leveno katalikiško universiteto Belgijoje, 1912–1913 m. – šio universiteto Gamtos mokslų fakultete, Strasbūro universiteto Teologijos fakultete. 1912 m. apsigynė filosofijos daktaro disertaciją. Studijuodamas įsitraukė į lietuvių studentų veiklą, buvo Lietuvių jaunuomenės tautiškai moksliškos draugijos „Lietuva“ valdybos nariu, dalyvavo Lietuvių katalikų studentų sąjungos veikloje.

1914 m. rugpjūčio mėn. grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vikaru, 1915 m. – Vilniaus lietuvių gimnazijos bei Vilniaus pedagoginių kursų kapelionu, dėstė filosofiją ir sociologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikloje, 4 metus buvo  šios draugijos pirmininku. Įsitraukė į ateitininkų sąjūdį, Lietuvių krikščionių demokratų partijos (LKDP) veiklą, 1917 m. išrinktas LKDP centro komiteto nariu, dalyvavo 1917 m. rugsėjo mėn. konferencijoje, išrinkusioje Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, įsijungė į nepriklausomos valstybės kūrimą.

1919 m. sausio mėn. Raudonajai armijai užėmus Vilnių, kunigas M. Reinys protestavo prieš bolševikų draudimą mokyklose mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Vasario 22 d. kartu su kitais Vilniaus politikais ir visuomenininkais buvo suimtas kaip įkaitas ir raudonarmiečiams traukiantis iš Vilniaus, pėsčiomis varomas iki Maišiagalos, iš ten išvežtas į Daugpilį, vėliau – į Smolenską. Vilniaus, Zarasų, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose 5 mėnesius kalintas kunigas laisvę atgavo 1919 m. liepos 24 d., Lietuvai ir Sovietų Rusijai apsikeitus kaliniais.

Grįžęs į Vilnių dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, skaitė filosofijos paskaitas Lietuvių mokslo draugijos įsteigtuose Aukštojo mokslo kursuose, mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1922 m. persikėlė į Kauną, tęsė veiklą LKDP. 1922 m. kuriant Lietuvos universitetą, kunigas M. Reinys pakviestas eiti ekstraordinarinio profesoriaus pareigas, nuo rugsėjo 1 d. dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją, skaitė paskaitas psichologijos klausimais, vadovavo Teologijos-filosofijos fakulteto Teorinės ir eksperimentinės psichologijos katedrai, 1923–1924 m. ėjo fakulteto sekretoriaus pareigas. 1923 m. M. Reiniui suteiktas prelato titulas. Kartu su kitais katalikų intelektualais dalyvavo steigiant Lietuvių katalikų mokslo akademiją, buvo išrinktas jos moksliniu sekretoriumi.

Lietuvos XII Vyriausybės Ministras Pirmininkas Leonas Bistras 1925 m. rugsėjo 25 d. paskyrė prelatą profesorių M. Reinį užsienio reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, M. Reinys dalyvavo Tautų Sąjungos konferencijoje Ženevoje, kur gynė Lietuvos poziciją dėl Vilniaus krašto. Ypatingą dėmesį skyrė diplomatiniams santykiams su Apaštalų Sostu atkurti, dalyvavo derybose su Sovietų Sąjunga. 1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, paskirtas tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi. 1926 m. gegužės 16 d. buvo konsekruotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje.

1926 m. pavasarį pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro posto, persikėlė į Vilkaviškį, rūpinosi naujai įsteigta Vilkaviškio vyskupija, nuo 1927 m. buvo Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos  „Pavasaris“ globėju, Ateitininkų federacijos tarybos nariu, Kunigų abstinentų vyskupo M. Valančiaus draugijos nariu, nuo 1928 m. – Ateitininkų kultūros fondo vadovybės nariu, dėstė psichologiją Vilkaviškio kunigų seminarijoje, skaitė paskaitas Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete, buvo vienas Lietuvos katalikų universiteto steigimo iniciatorių, 1932 m. birželio 18 d. popiežiaus patvirtintas šio akademinės veiklos taip ir nepradėjusio universiteto rektoriumi-kancleriu. Rašė straipsnius filosofijos, religijos, politikos, psichologijos, pedagogikos klausimais, bendradarbiavo filosofijos, religijos ir meno žurnale „Logos“, išleido psichologijos paskaitų konspektą, mokslinę studiją „Propagandos psichologija“, monografiją „Rasizmo problema“, kurioje kritikavo nacizmo ideologiją. 1939 m. vyskupui M. Reiniui suteiktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko vardas.

Vyskupas M. Reinys buvo nuoseklus bolševizmo priešininkas, akcentavo religinės ir ateistinės pasaulėžiūros, krikščioniškų vertybių ir komunistinių idėjų priešpriešą. 1940 m. mirus Vilniaus arkivyskupo padėjėjui Kazimierui Mikalojui Michalkevičiui, popiežius paskyrė vyskupą M. Reinį tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo metropolito Romualdo Jalbžykovskio pagalbininku. Į Vilnių arkivyskupas M. Reinys atvyko 1940 m. rugpjūčio mėn., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. Naujai paskirtas arkivyskupas kritikavo bolševikų valdžios politiką, dalyvavo Lietuvos vyskupų 1941 m. gegužės mėn. pasitarime, kuriame buvo parengtas memorandumas dėl Katalikų Bažnyčios persekiojimo. 1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai skaudžiai palietė arkivyskupo M. Reinio šeimą: jo broliai Kazimieras, Jonas ir sesuo Emilija su šeimomis, kiti artimieji buvo ištremti.

Nacių okupacijos metais arkivyskupas skatino kunigus rūpintis nuo karo nukentėjusiais žmonėmis, stengėsi apsaugoti Bažnyčios teises ir neįtraukti jos į bendradarbiavimą su Vokietijos okupacine valdžia. Karo veiksmai neaplenkė M. Reinio, sovietų aviacijai 1942 m. kovo mėn. bombarduojant Vilnių, jis buvo sužeistas. Tą patį mėnesį naciams suėmus Vilniaus arkivyskupą metropolitą, 1942 m. birželio 22 d. popiežius Pijus XII paskyrė arkivyskupą M. Reinį Vilniaus vyskupijos apaštaliniu administratoriumi.

Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, arkivyskupas M. Reinys nepasitraukė iš Lietuvos, liko Vilniaus vyskupijoje, 1944 m. rugpjūčio mėn. į Vilnių grįžus arkivyskupui metropolitui ėjo generalvikaro pareigas, o 1945 m. metropolitui išvykus į Lenkiją, vėl perėmė vyskupijos valdymą. Sovietų saugumui pareikalavus paskelbti laišką Lietuvos laisvės armijos nariams dėl kovos nutraukimo, kategoriškai atsisakė tai daryti. 1945 m. rugpjūčio 9 d. savo ganytojiškame laiške, pasiremdamas Šventojo Rašto žodžiais „Teisybė kelia tautą, nuodėmė gi daro tautas nelaimingas“, kvietė laikytis Dievo įsakymų. Kai 1946 m. vasario mėn. sovietų valdžia pareikalavo iš vyskupų viešai paraginti partizanus nusiginkluoti, M. Reinys parengė laiško projektą, kuris 1946 m. vasario 21 d. buvo priimtas Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijoje Kaune. Ordinarų laišką valdžia įvertino kaip antisovietinį ir uždraudė jį skelbti.

Sovietų saugumas arkivyskupą M. Reinį pradėjo sekti dar 1940 m. 1944 m. rugsėjo mėn. 6 d. jis buvo sulaikytas ir tris dienas saugumiečių tardomas, siekiant užverbuoti. Reikalavimą pasirašyti įsipareigojimą tapti sovietų saugumo agentu arkivyskupas kategoriškai atmetė. 1947 m. birželio 12 d. jis vėl buvo suimtas ir už antisovietinę agitaciją, raginimą priešintis antibažnytinei sovietų valdžios politikai, priklausymą Lietuvos krikščionių demokratų partijai, visuomeninėms bei religinėms organizacijoms, Lietuvos Nepriklausomos valstybės propagavimą bei kitus „nusikaltimus“ nubaustas 8 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant kalėjime. Sunkios kalinimo sąlygos palaužė arkivyskupo sveikatą. 1953 m. lapkričio 8 d. jis mirė Vladimiro kalėjime. Palaidotas bendrame kape.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1989 m. vasario 20 d. nutartimi M. Reinys reabilituotas, nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties. 1998 m. rugsėjo 14 d. pradėta jo beatifikacijos byla. 2000 m. arkivyskupas M. Reinys įrašytas į Bažnyčios martirologą. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros Tremtinių koplyčioje ir Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos šventoriuje įrengtame kenotafe saugoma po kapsulę žemių, pirmaisiais Atgimimo metais parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinių.

Panaudota literatūra:

ALMONAITIENĖ Junona Silvija. Socialinės psichologijos pradžia Lietuvoje: Mečislovo Reinio „Propagandos psichologija“. Prieiga internetu: https://www.litlogos.eu/L81/Logos_81_031_042_Almonaitiene.pdf

Arkivyskupas Mečislovas Reinys. In Tėvynės sargas, 1976, Nr. 2 (36), p. 35–42. Prieiga internetu: https://www.spauda2.org/tevynes_sargas/archive/1976/1976-Nr.02-TEVYNES-SARGAS.pdf.

BORUTA Jonas SJ. Arkivyskupo Mečislovo Reinio kankinystė – atsitiktinumas ar sąmoningas apsisprendimas? In Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2004, t. 25, p. 11–76. Prieiga internetu: https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367162243120/J.04~2004~1367162243120.pdf.

JEGELEVIČIUS Sigitas. Dialogai ir konfliktai: arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniue (1939–1944). Prieiga internetu: https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367162236436/J.04~2004~1367162236436.pdf.

PAVALKIS Viktoras. Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940–1947). In Aidai, 1974, Nr. 2, p. 56 – 63. Prieiga internetu: https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=1081&Itemid=137.

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2004. Prieiga internetu: http://genocid.lt/Leidyba/1/arunas.htm.

URBONAITĖ ADA. Arkivyskupas Mečislovas Reinys. In Rūpintojėlis, 1989, Nr. 24, p. 1087–1099. Prieiga internetu: https://www.partizanai.org/rupintojelis-nr-24/632-arkivyskupas-mecislovas-reinys.

VASILIAUSKIENĖ Aldona. Arkivyskupas Mečislovas Reinys: akademinė veikla (1922–1940). In SOTER 2011, Nr. 39 (67), p. 95–114. Prieiga internetu: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/5ae1b1ca-a5fb-4a9a-b907-050ac6647ad9/content.

Dizainas Karolis Netikša

Parodos organizatorius – Lietuvos ypatingasis archyvas

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Vilniaus arkivyskupijos kurija
Telšių vyskupijos kurija
Lietuvos nacionalinis muziejus
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Bažnytinio paveldo muziejus
Kauno miesto muziejus
Utenos kraštotyros muziejus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priešinimasis sovietų valdžiai. Kompromisų nepripažinęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas