Copilot sugeneruota romano VI-ojo skyriaus iliustracija

 

1975-ieji, Barsbüttel, Vokietija

– Schwester* Maria, – vos girdimai sušnabždėjo lovoje gulintysis, – būkite gera, atitraukite užuolaidas… Taip noriu… šviesos, – vyriškis sunkiai rinko žodžius – ligos išvargintą kūną jau pradėjo veikti slaugytojos suleistas morfijus.

– Žinoma, Herr Deckaitis, – neprieštaravo parapijos diakonijoje dirbanti Marija.

Pro apnuogintus langus į mažą kambarėlį prasiskverbė vidurdienio saulės spinduliai, nugindami tamsą į tolimiausius užkaborius. Tačiau šviesa patalpai jaukumo nepridavė, anaiptol – tik dar labiau išryškino viduje tvyrančią kančią. Kuklioje medinėje lovoje, po sunkiu, priplėkusiu apklotu, slėpėsi su nesibaigiančiu skausmu kovoti pavargęs senas žmogus. Šalia stovinčios spintelės viršus buvo apkrautas medicinos reikmenimis – švirkštais, ampulėmis ir šviesaus lino rankšluosčiais. Kambaryje tvyrojo troškus vaistų kvapas ir artėjančios mirties nuojauta.

Marija gailestingai žvelgė į besikankinantį ligonį. Ji žinojo, kad onkologinė liga buvo pasiekusi paskutinę stadiją – gydytojai jau buvo nuleidę rankas. Dabar liko tik ji, vykdanti savo šventą slaugės pareigą – palengvinti mirštančiojo kančias.

Kiek daug tokių jai teko matyti? Šimtus.

Ji buvo pripratusi prie mirties. Dar vaikystėje, kai kartu su tėvais skubiai traukėsi iš Pilkopos nuo gilyn į Vokietiją besiveržiančios Raudonosios armijos, pakeliui matė daugybę pakelėse besimėtančių, nuo šalčio ir bado mirusių nelaimingų pabėgėlių. Vėliau karo nuniokotuose miestuose savo akimis regėjo aviacijos bombų sudraskytas žmonių kūnų dalis, kulkų suvarpytus, yrančius ir baisią smarvę skleidžiančius kareivių lavonus.

Šie vaikystės siaubai paliko neužgyjančius randus jos širdyje, tačiau kartu išmokė nesiskųsti dėl nieko, iškęsti bet kokius sunkumus ir nuolankiai priimti Dievo skirtą likimą. Jau tada, kai savo mažomis vaikiškomis rankomis glaudė gertuvę prie karščiuojančios mamytės lūpų pabėgėlių stovykloje, ji pajuto, kad tikrasis jos gyvenimo pašaukimas – padėti kenčiantiems ir mirštantiems žmonėms.

Stebėdama rimstantį Heinricho Deckaičio kvėpavimą ir vis labiau merkiančius akių vokus, Marija kurį laiką tarsi dvejojo. Galiausiai įkišo ranką į chalato kišenę ir ištraukė žiupsnelį druskos. Priėjusi prie lovos, nepastebimai pabėrė jos ant paklodės šalia pagalvės. Palaukusi minutėlę, atsargiai surinko pabirusius kristalus ir suėmė juos į delną – jie buvo sudrėkę.

Mirties ženklas, sakydavo jos mama.

Tais tolimais laikais, kai aplinkiniai ją švelniai vadindavo Mare, rūsčiame gamtos stichijų valdomame pasaulyje, kuriame mirtis tykojo už kiekvieno kampo, žmonės mokėjo savaip nuspėti besiartinančią nelabąją.

Nepaisant mokslo žinių ir tvirto religinio auklėjimo, kažkur giliai širdyje vietos šiems prietarams buvo likę ir Marijoje. Gal todėl, kad tai buvo vienintelis dalykas, leidęs palaikyti ryšį su seniai prarastais namais.

Švelnus liūdesys užliejo slaugę.

„Viešpatie, būk jam maloningas, priimk jo sielą į savo karalystę“, – mintyse sukalbėjo gailestingoji sesuo.

Marija buvo jautri moteris. Ji nuoširdžiai užjausdavo visus, kuriais tekdavo rūpintis, tačiau Heinrichui jautė ypatingą artumą. Gal dėl to, kad abu buvo to paties likimo tremtiniai, atblokšti čia iš to paties vėjų, smėlio ir bangų krašto…

Heinrichas vos pastebimai krustelėjo galvą, tarytum bandydamas atgauti balsą.

– Schwester Maria… – ištarė jis, vos judindamas lūpas. – Ačiū jums už viską. Dievas jums atlygins už gerumą. Galite mane jau palikti… Tik… paskutinis prašymas… pakvieskite… sūnų. Noriu… su juo pasikalbėti.

– Be abejo, Herr Deckaitis, – linktelėjo Marija.

Ji tyliai pravėrė duris ir išėjo į koridorių. Jos žingsniai netrukus nutilo. Kambaryje liko tik jis ir duslus laikrodžio tiksėjimas ant sienos.

Heinrichas, sunkiai kvėpuodamas, pasuko akis į langą. Už permatomo stiklo, ant senos obels šakos, tupėjo vieniša varna – pilku kūnu ir juoda, lyg suodžiai, galva. Ji pakreipė snapą, žvilgtelėjo tiesiai į Heinrichą ir porą kartų kranktelėjo.

Vokietijos priemiestyje varnos nebuvo retenybė, tačiau ši… ši atrodė tarytum iš kito laiko. Iš kito pasaulio.

„Kaip anuomet… Nidoje…“ – nusmelkė mintis.

Varnos kranktelėjimas jį akimirksniu perkėlė atgal – į kopų viršūnes, kur kaimo vaikėzai ir nebegalintys dirbti seni žvejai rudenį tiesdavo tinklus, tikėdamiesi pagauti klajūnes ir taip išvengti bado artėjančią žiemą. Į rytmečius, kai jos sklandydavo virš marių pakrantėje prišvartuotų kurėnų lyg juodi lemties ženklai, pranašaujantys orą, žvejybą, o kartais… ir nelaimes. Jų akys – gilios, tamsios, suprantančios daugiau, nei žmogui lemta suprasti.

Senolis suspaudė antklodę pirštais. Tą akimirką jį užliejo ne baimė, o keista ramybė – tarytum senoji nerijos žemė pati atsiuntė jam pasiuntinę į amžinąją kelionę.

„Jau laikas“, – suprato Heinrichas.

Atėjo akimirka pasitikti savo likimą ir atlikti paskutinę pareigą.

Durys tyliai girgžtelėjo. Pro slenkstį įžengė aukštas, tiesios laikysenos, šviesiaplaukis trisdešimtmetis. Net ir namuose jis buvo apsivilkęs elegantišku, pagal užsakymą siūtu kostiumu, švariais baltais marškiniais ir krakmolyta apykakle, kurią juosė tvarkingai parištas kaklaraištis.

Jis žengė link lovos ryžtingai, tačiau atsargiai, stengdamasis nekelti triukšmo. Priėjęs atsisėdo ant šalia pastatytos taburetės ir švelniai suėmė senolio ranką į abu savo delnus.

– Tėve… – ištarė Manfredas. – Tu prašei manęs?

Heinrichas sunkiai linktelėjo.

Jis pakėlė ranką ir pirštais parodė sūnui priglusti arčiau – jautė, kad kiekvienas žodis gali pareikalauti paskutinių jėgų likučių.

– Manfredai… – sušnabždėjo. – Kelionė… baigėsi čia… Amžinybė kviečia…

Vyriškis jau žiojosi sakyti: „Tėve, ne, ką čia kalbi, tau tereikia pailsėti“, tačiau staigus neišvengiamybės suvokimas perskrodė jo širdį – jis suprato, kad brangiausią žmogų mato paskutinį sykį.

Todėl tik įsmeigė ašarų pilnas akis į raukšlių išvagotą suvargusio tėvelio veidą.

– Neturiu tau ko palikti prieš išeidamas. Neužgyvenau nieko, o brangiausias mano turtas, Dievo duotas, esi tu, – tarė Heinrichas, kalbėdamas lėtai ir su pertrūkiais. – Bet yra tai, ko negaliu nusinešti į kapus…

Mirštančiojo išpažintį pertraukė staigus dusulio priepuolis. Praėjo kelios minutės, kol ligonis, sukaupęs visas valios pastangas, sugebėjo tęsti:

– Mano spintelėje… guli du daiktai. Giesmynas… tas senasis… kurį gavau prieš karą. Ir… mano dienoraštis. Imk juos. Išsaugok. Jie… man buvo labai brangūs. Juose yra daugiau… daugiau nei aš ar mano gyvenimas. Tai… kas priklauso mums… visiems. Noriu, kad tai išliktų… šeimoje.

– Žinoma, tėve. Išsaugosiu, – patikino Manfredas, tačiau balse girdėjosi vien pareiga – padriki žodžiai jam nesudarė jokios prasmės.

Sūnus pajuto, kad tėvo rankos jo delnuose nė kiek nesušilo. Jos vis dar buvo šaltos lyg ledas.

– Ten… kur mūsų kraštas, – Heinricho murmesys vis labiau slopo. – Kur tu… išvydai saulę. Grįžk… į dangų…

Sūnus tik linktelėjo. Jis nieko nesuprato, tik norėjo, kad šis pokalbis greičiau baigtųsi. Buvo pernelyg sunku matyti tokias kančias.

Galvoje siautė tikras uraganas. Iš pradžių iškilo vaikystės prisiminimai – laimingos vasaros akimirkos prie Binnenalsterio ežero, kai tvirtos tėvo rankos laikė jį vandens paviršiuje, mokydamos plaukti, o mama netoliese, paplūdimyje, ant smėlio dėliodavo iš krepšio traukiamus užkandžius šeimos piknikui.

Netrukus šiuos vaizdus pakeitė karštligiškos mintys apie dokumentus, kuriuos reikės sutvarkyti, apie darbus, apie… laidotuvių organizavimą.

Visi jausmai ir mintys susispaudė į kelias sekundes – atrodė, kad širdis tuoj sprogs.

Heinrichas dar sykį pasuko akis į langą – varna jau buvo dingusi.

– Nepamesk… – ištarė. – Perskaityk… grįžk. Pažadėk…

– Taip, tėti. Pažadu, – mechaniškai atsakė Manfredas, nė nežinodamas, ką tiksliai pažada.

Tačiau ne tai buvo jo galvoje šią skausmo akimirką – į jį žvelgė jau stiklinės tėvo akys.

Ištarus paskutinius žodžius, senojo Nidos bažnyčios altoriaus tarno vėlė iškeliavo pas savo Dievą.

Iškeliavo gailėdamasi tik vieno – kad jo žemiškasis kūnas neatguls amžino poilsio smėlio kalnelyje. Ten, kur medinių krikštų saugomi ilsisi jo protėviai.

*Sese (vok.)

„Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant“. V skyrius. „Praeities gijos“