Stanislovas Rapolionis gimė Eišiškėse, buvo išsilavinęs, drąsus ir pažangus savo laikmečio žmogus, kurio asmenybę žymėjo gilus tikėjimas, atsidavimas mokslui ir rūpestis gimtosios kalbos likimu. Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių kilmės protestantų, aktyviai dalyvavęs reformacijos judėjime. Studijuodamas ir dėstydamas Vitenberge bei vėliau Karaliaučiuje, S. Rapolionis ne tik prisidėjo prie teologinių idėjų sklaidos, bet ir matė lietuvių kalbos svarbą religijos ir švietimo srityse.

Vienas didžiausių jo nuopelnų lietuvybei – tai siekis versti Šventąjį Raštą ir kitus religinius tekstus į lietuvių kalbą. Nors nėra išlikusių tiesioginių jo vertimų, žinoma, kad jis skatino lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose ir švietime, taip padėdamas pamatus lietuvių raštijai. S. Rapolionio veikla stiprino tautinį sąmoningumą tuo metu, kai lietuvių kalba dar neturėjo tvirto statuso rašto ir mokslo srityje. Jo darbai įkvėpė kitus švietėjus ir vertėjus, kurie tęsė lietuvių kalbos plėtrą.

S. Rapolionis išlieka svarbi figūra Lietuvos kultūros ir dvasinio gyvenimo istorijoje – kaip žmogus, kuris ne tik skleidė naujas idėjas, bet ir rūpinosi, kad jos būtų prieinamos gimtąja kalba.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas” pranešimas

Stanislovo Rapolionio premija įteikta „Vilniaus golgotos” autoriui Kaziui Misiui